Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios individualios įmonės „Lingvika“ ieškinį atsakovei V. B. dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

7. Byloje ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismo 2017-11-20 nutartimi pagal VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimą IĮ „Lingvika“ iškelta bankroto byla; bankroto administratoriumi paskirtas D. J.. VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre IĮ „Lingvika“ įregistruota 2012-03-12, įmonės savininkė ir direktorė nuo įmonės įregistravimo iki 2018-02-08 nurodyta V. B. (B.). Laikotarpiu nuo 2012-03-12 iki 2018-02-08 atsakovė buvo apdrausta valstybiniu socialiniu draudimu. Vilniaus apygardos teismo 2017-10-16 nutartimi patvirtinti BIĮ „Lingvika“ 4 245,02 Eur kreditoriniai reikalavimai VSDFV Vilniaus skyriui; 2017-12-06 nutartimi patvirtinta 700 Eur dydžio administravimo išlaidų suma; 2018-03-14 nutartimi bankrutuojanti IĮ „Lingvika“ buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

8. Vilniaus apygardos teismo 2018-07-11 nutartimi bankrutavusios IĮ „Lingvika“ buvusiai vadovei V. B. paskirta 500 Eur bauda už teismo įpareigojimų perduoti įmonės dokumentus ir turtą bankroto administratoriui nevykdymą; teismo 2018-09-13 nutartimi atmestas V. B. prašymas dėl teismo paskirtos baudos panaikinimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2018-12-06 nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018-09-13 nutartį paliko nepakeistą.

9. Bankrutavusios IĮ „Lingvika“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 4 245,02 Eur žalos iš buvusios vadovės V. B.; ieškinio reikalavimus ieškovė grindė ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu, t. y. įrodinėjo, kad atsakovė pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), dėl ko įmonei padaryta žala. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, kad ji iki šiol nežinojo, kad įmonės interneto tinklapis yra ilgalaikis nekilnojamasis turtas; anot apeliantės, šio turto vertė 9 000 Eur, todėl tvirtina neturėjusi pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, nes įmonės įsipareigojimai neviršijo turto vertės.

10. Nagrinėjamu atveju atsakovė yra individualios įmonės savininkė ir vadovė. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau – IĮĮ) 7 straipsnio 1 dalį, 5 dalį individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip; individualios įmonės vadovas vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu, atsako už individualios įmonės veiklos organizavimą, dokumentų ir kitos informacijos apie individualios įmonės turtą bei veiklą saugojimą, metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, jeigu individualios įmonės finansinių ataskaitų rinkinio sudarymas nustatytas individualios įmonės nuostatuose, individualios įmonės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registrui. Individualios įmonės vadovas taip pat turi ir kitas Civiliniame kodekse, šiame ir kituose įstatymuose, individualios įmonės nuostatuose nustatytas teises ir pareigas.

11. Aukščiau nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad atsakovės atžvilgiu taikytinos ir CK 2.87 straipsnio nuostatos, nustatančios įmonės vadovo turtinę atsakomybę ir jos apimtį; CK 2.87 straipsnyje numatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis). Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Viena iš tokių pareigų, dėl kurios netinkamo vykdymo gali kilti vadovui civilinė atsakomybė (ĮBĮ 8 str. 4 d.), yra vadovo pareiga, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms, pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Tam, kad juridinio asmens vadovui būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę) (CK 6.246 str. – 6.249 str.).

12. Apeliantė apeliaciniame skunde neigia pažeidusi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo iš esmės dviem aspektais: a/ įmonės turtas (įmonės tinklapis), kuomet pradėjo formuotis ir augti pradelsti įmonės įsiskolinimai, viršijo įsiskolinimų sumą; b/ įmonės veiklai palaikyti ir mokumui atkurti bei vykdyti unikalius projektus apeliantė investavo asmenines lėšas, bandė pritraukti naujus klientus, gerinti įmonės galimybės savo jėgomis. Tačiau atsakovė jokių įrodymų, patvirtinančių savo nurodomas aplinkybes nei dėl įmonės turto vertės, kuri, anot apeliantės, viršijo pradelstų įmonės įsipareigojimų sumą, nei dėl jos siekio subalansuoti susiklosčiusią įmonėje situaciją, nei pirmos instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 str.).

13. Visų pirma pažymėtina tai, kad apeliantės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad įmonės įsiskolinimai neviršija įmonės turimo turto vertės, nebuvo atsakovės nurodytos atsikirtimų pagrindu nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme. CPK 312 straipsnyje numatyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taipogi apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Teisminės bylos esminis nagrinėjimas vyksta pirmojoje teismo instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Kaip minėta, apeliantė šiais apeliacinio skundo argumentais pirmos instancijos teisme savo atsikirtimų negrindė, jų pagrindu jokių reikalavimų nereiškė. Todėl bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, dėl šių argumentų plačiau nepasisakoma.

14. Tačiau apeliacinės instancijos teismas visgi negali nepažymėti, kad atsakovės paaiškinimai yra nenuoseklūs ir prieštaringi; kaip minėta, nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, atsakovė argumentų, kad įmonės tinklalapis nebuvo perduotas bankroto administratoriui dėl to, kad ji nežinojo, kad tai yra įmonės turtas, perduotinas bankroto administratoriui, iš viso nurodžiusi nebuvo. Priešingai, pirmos instancijos teismui teiktame atsakovės atsiliepime nurodoma, kad atsakovė negalinti perduoti bankroto administratoriui įmonės tinklapio, nes užsakymai ateina į jos asmeninę pašto dėžutę. Atsakovė gynėsi ir tuo, kad įmonės turto (prisijungimo kodų) ir dokumentų perduoti negali, nes juos turėjo tik elektroninėje erdvėje (kompiuterio kietajame diske), jų kopijų neturi, tuo tarpu kompiuteris nepataisomai sugedo. Vėlgi, apeliantė pati sau prieštaraudama teigia, kad neturėjusi pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes įmonės turtas (įmonės tinklapis), kuomet pradėjo formuotis ir augti pradelsti įmonės įsiskolinimai, viršijo įsiskolinimų sumą.

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės kaip įmonės vadovės specialų statusą ir įstatymo nuostatas, susijusias su įmonės vadovo pareigomis įmonės atžvilgiu, pažymi, jog apeliantės deklaruojamas nežinojimas, kas sudaro įmonės turtą, kokia jo vertė, yra nesuderinamas su jos specialiu statusu, ir jos kituose procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių kontekste vertinamas kaip atsakovės siekis išvengti atsakomybės dėl netinkamų vadovės pareigų vykdymo. Atsakovės atsiliepime nurodomos aplinkybės, kad ji negali perduoti bankroto administratoriui turto dėl techninių aplinkybių (ji negali perduoti prisijungimo, nes užsakymai gaunami į jos pašto dėžutę), tik patvirtina, kad atsakovė sąmoningai nevykdė teismo įpareigojimo perduoti turtą bankroto administratoriui.

16. ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą įmonės vadovas, esant šios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms (jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte), privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindinis bankroto bylos iškėlimo pagrindas – įmonės nemokumas. Įmonės nemokumas tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytinas būtent šioje normoje įtvirtintas apibrėžimas.

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, tai, kad iki šiol bankroto administratoriui nėra perduoti nei įmonės dokumentai, nei turtas, dėl ko faktinės įmonės finansinės padėties nustatyti nėra galimybės, turi pagrindą išvadai, kad nagrinėjamu atveju ieškovės IĮ „Lingvika“ nemokumo atsiradimo faktą ir momentą pirmosios instancijos teismas pagrįstai siejo su 2015 m. vasario mėnesiu, t.y. laiku, kada individuali įmonė nustojo mokėti valstybinio socialinio draudimo mokesčius ir atsirado pradelsti įmonės įsiskolinimai.

18. Apeliantė argumentus, kad įmonės veiklai palaikyti ir mokumui atkurti bei vykdyti unikalius projektus ji investavo asmenines lėšas, bandė pritraukti naujus klientus, gerinti įmonės galimybes savo jėgomis, grindžia 2015-04-15, 2015-04-20, 2015-04-30 sutartimis dėl tinklapio atnaujinimo, audio paketo sukūrimo ir audio sistemos diegimo darbų. Tačiau, kolegijos vertinimu, nesant jokių kitų įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti dėl įmonės finansinės padėties, šių sutarčių sudarymą vertinti kaip vadovo pateisinamus pagrįsta verslo rizika veiksmus ir siekį išsaugoti veikiantį verslo subjektą nėra pagrindo. Byloje nėra pateikta jokių dėl įmonėje gautos naudos vykdant sutartis duomenų, kurie leistų spręsti dėl įmonės veiklos efektyvumo teigiamų pokyčių; atsakovė, nepateikdama jokių įrodymų, tik deklaratyviai teigia gavusi užsakymus (CPK 178 str.). Vien tai, kad debeto mokėjimo nurodymu 2016-12-21 į Fondo biudžetą buvo pervestos minimalios lėšos, nepaneigia nustatyto įmonės nemokumo fakto.

19. Akivaizdu, jog apeliantei savalaikiai nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo esant įmonei nemokiai, kiekvieną mėnesį žala kreditoriams didėjo. Taigi atsakovė, būdama įmonės vadove ir matydama, kad įmonės skolos auga, resursų padengti įsiskolinimams nėra, privalėjo vykdyti Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio įpareigojimą ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos neįvykdė. Niekuo nepagrįsti atsakovės lūkesčiai išsaugoti verslo subjektą nepašalina atsakovės atsakomybės dėl augančių įsipareigojimų kreditoriams, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovės neteisėtą neveikimą kaip įstatymo nustatytos imperatyvios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą.

20. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.).

21. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčo materialinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio naikinti atsakovės apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Taigi, atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.