- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-02
- Bylos Nr.
- 2-24583-934/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17171-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Ieškinys atmestas.
- Teisėjas
- Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- POLFROST Internationale Spedition Sp
- Atsakovas
- AB „Lietuvos geležinkeliai“
- Trečiasis asmuo
- UAB DK „PZU Lietuva“, DK PZU Lietuva Išvadą duodanti institucija Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos "Lietuvos geležinkeliai" POLFROST Internationale Spedition Sp. z o. o.
- Advokatai
- Henrikas Bersekerskas
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Žilvinas Terebeiza, sekretoriaujant Gertrūdai Karvelytei, dalyvaujant ieškovo POLFROST Internationale Spedition Sp. z. o. o. atstovui advokatui Henrikui Bersekerskui, atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovui D. S., išvadą teikiančios institucijos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos atstovui M. E., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo POLFROST Internationale Spedition Sp. z. o. o. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – UAB DK „PZU Lietuva“, išvadą teikianti institucija – Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Dalyvaujančių byloje asmenų reikalavimų, atsikirtimų ir paaiškinimų santrauka.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 22805,86 eurų (78744,07 Lt) vagonų nuomos sutarties permoką, 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais (b. l. 2-6):
1. Ieškovas ir atsakovas buvo sudarę vagonų nuomos sutarčių grupę – 2011-05-31 sutartį SVN(DK)-64, 2011-12-30 susitarimą SVN (DK) 203, 2012-12-13 sutartį SVN(DK)-212, 2013-02-04 susitarimą SVN(DK)-51 ir 2013-08-12 susitarimą SVN(DK)-134. Iš Vagonų nuomos sutarties atsakovas gavo pajamų. Tokios atsakovo pajamos yra apmokestinamos ir Lenkijoje, vadovaujantis Lenkijos Respublikos juridinių, asmenų pelno mokesčio 21 straipsnio l dalies l punkto nuostatomis. Sutinkamai su minėto teisės akto nuostatomis, ieškovui susidarė prievolė išskaičiuoti mokestį prie šaltinio, ir pervesti į Lenkijos biudžetą, ką ieškovas ir padarė. Taip pat ieškovas pateikė atsakovui ieškovo pateiktą deklaraciją Lenkijos mokesčio administratoriui, formos IFT-2R, su dokumento priėmimo patvirtinimu, kur pateikiami mokesčio mokėtojo – atsakovo duomenys ir nurodomas mokesčio apskaičiavimas ir sumokėjimas, bei 201342-04 Varšuvos Pirmojo Mazovijos Iždo biuro viršininko pažymą Nr. 1471/ZA/WZNZ/490-2187/13/A, kur pažymima apie pelno mokesčio prie šaltinio už atsakovą, sumokėjimą. Ieškovas, išskaičiavęs ir sumokėjęs mokestį prie šaltinio, ne kartą kreipėsi į atsakovą su prašymu jam grąžinti (kompensuoti) sumą, atitinkančią sumokėtą mokestį, kuri atsakovo reikalavimu buvo primokėtą atsakovui. Tačiau atsakovas prašymo netenkino. Ieškovo įsitikinimu, atsakovas atsisakydamas sumokėti grąžinti jo sumokėta sumą, ne visai supranta, kad būtent Lietuvos įmonės, t. y. atsakovo pajamos buvo apmokestintos Lenkijoje, sutinkamai su galiojančiais Lenkijos mokesčių teisės aktais, ir tai atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ buvo (ir yra) minėto mokesčio mokėtojas Lenkijoje, o ieškovas privalėjo ir atliko tik mokestį išskaičiuojančio asmens vaidmenį.
Atsiliepimas
2. Atsakovas savo nesutikimą kompensuoti be teisinio pagrindo gautas iš ieškovo sumas, grindžia visiškai klaidinga DAIS nuostatų interpretacija. DAIS 12 straipsnio 2 dalyje kalbama ne apie Lietuvos ir Lenkijos ūkio subjektus, o apie susitarančių šalių, t.y. susitarančių valstybių, atstovus. Nei atsakovas, nei ieškovas, nėra susitarančių valstybių atstovai, nėra DAIS šalys, o viso tik susitarančių valstybių ūkio subjektai.
3. Pažymėjo, kad mokestinė prievolė valstybei kildinama iš administracinių teisės aktų, o ne iš tarpusavio sutartinių ūkio subjektų santykių. Ūkio subjektai šiuo atžvilgiu sutartiniais santykiais privalo tiktai nepažeisti galiojančių norminių teisės aktų. Kaip jau buvo minėta, 10 proc. pelno mokestis prie šaltinio Lenkijoje už atsakovą buvo sumokėtas visiškai teisėtai. Nei atsakovas, nei ieškovas jokiais sutartiniais santykiais negali reguliuoti norminio administracinio teisės akto vykdymo, numatančio tokią mokestinę naštą Europos Sąjungos valstybei. Laikytina, kad atsakovas, sudarydamas vagonų nuomos sutartį turėjo visas prielaidas elgtis ūkiškai bei apdairiai, pasitelkiant reikalingų specialistų pagalbą. Dėl to atsakovo nurodytos problemos dėl galimo leidžiamų mokestinių atskaitymų svyravimo atsakovui, ir galimai patiriamų dėl to nepatogumų, yra visiškai nesusijusios su ieškovo teisėtais veiksmais, ir su Vagonų nuomos sutarties vykdymu, todėl lieka tik atsakovo interesų sferoje, nesusijusiai su Vagonų nuomos sutartimi ir šiuo ieškiniu.
4. Ginčo kontekste svarstytinas klausimas, ar Vagonų nuomos sutarties kaina už vagono nuomą, apima valstybės mokesčius. Net nenagrinėjant Vagonų nuomos sutarties, o aiškinant Vagonų nuomos sutartį pagal šalių elgesį, akivaizdu, kad Vagonų kaina sutartyje yra prieš apmokestinimą. Vagonu nuomos sutarties tekstas taipogi nepalieka abejonių, jog kaina už vagonų nuomą yra pajamos prieš apmokestinimą.
5. Atsakovo pareiškimas, kad jei ieškovas nebūtų mokėjęs atsakovui visos Vagonų nuomos sutartyje sutartos vagonų nuomos kainos, atsakovas būtų buvęs priverstas nutraukti vagonų nuomos paslaugų teikimą, nes būdamas 100 proc. valstybinio kapitalo bendrove, privalo užtikrinti visu vagonų nuomos pajamų surinkimą bei nebūtu išnuomojusi ieškovui vagonų, jei pastaroji būtų informavusi apie reikalavimą kompensuoti Lenkijoje mokamus mokesčius, nes atsakovui ekonomiškai nenaudinga pasirašyti Vagonų nuomos sutartį tokiomis sąlygomis. Tokie atsakovo motyvai yra visiškai nesuprantami ir nelogiški. Juk atsakovas ir pats neneigia savo prievolės mokėti valstybės mokesčius. Tai, kad dėl atsakovo veiksmu, susijusių su apskaita, atsakovas sugeba Lietuvoje taip sau sumažinti mokesčio bazę, kad realiai moka privalomus 15 procentų pelno mokesčio tik nuo nežymios realiai atsakovo gautų pajamų sumos, o sumokėjus 10 proc. pelno mokesčio Lenkijoje, taip sumažinti mokestines bazės, kaip teigia atsakovas, jam nesigauna, nepaneigia fakto, kad mokestinė našta kiekvienam mokesčių mokėtojui formuojasi individualiai.
6. Atsakovo veiksmai, kai be jokio teisiškai pagristo motyvo tiesiog atsisako gražinti permoką, esančią atsakovo dispozicijoje be teisinio pagrindo, jokiu bendradarbiavimu ir kooperavimosi nepasižymėjo. Bendra ieškovo reikalaujama grąžinti iš atsakovo suma už laikotarpį nuo 2012 m. vasario iki 2013 m. yra 22 805,86 eurų, t.y. 78 744,07 litų.
Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais (b. l. 127-132):
1. Iš ieškinio nėra visiškai aišku, kokiomis teisės normomis remiantis ieškovas kildina savo reikalavimą atlyginti (kompensuoti) jam 78 744,07 Lt sumą, t. y. ar ieškovas reikalauja iš atsakovo atlyginti nurodytą sumą i) sutartinių teisinių santykių, kilusių tarp šalių, (Vagonų nuomos sutarčių) pagrindu; ii) administracinių mokestinių teisinių santykių pagrindu, vadovaujantis Lenkijos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymu, Lietuvos Respublikos pelno mokesčių įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lenkijos Respublikos Vyriausybės Susitarimu dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo; ar iii) nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu.
2. Ieškovą ir atsakovą saisto sutartiniai teisiniai santykiai, kurie kilo Vagonų nuomos sutarčių pagrindu. Vagonų nuomos sutarčių 5.1. punkte šalys sulygo, kad vieno vagono nuomos mokestis parai nustatomas pagal galiojantį Kainyną PP-LG. Atsakovo įsitikinimu, šalys aiškiai ir nedviprasmiškai sulygo vagonų nuomos kainą, kurią ieškovas įsipareigojo sumokėti Vagonų nuomos sutartyse nurodytais terminais, o atsakovas pagrįstai tikėjosi gauti. Pažymėjo, jog Kainyne PP-LG nustatytos kainos yra taikomos visiems rinkos dalyviams vienodai. Atsakovas 2012-04-10 raštą Nr. 2(DK)-1912 nurodė, kad apmokėjimas už vagonų nuomą privalo būti apmokamas visa apimtimi iš anksto ir taip leido suprasti ieškovui, kad negalima vienašališkai keisti Vagonų nuomos sutarčių sąlygų.
3. Ieškovas ir atsakovas yra pelno siekiantys juridiniai asmenys, patyrę verslininkai, o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Iš Vagonų nuomos sutarčių aiškiai matyti, kad šalys neaptarė galimybės atskaičiuoti iš ieškovui mokamos sumos 10 % mokestį prie pajamų šaltinio Lenkijos Respublikoje. Vagonų nuomos sutartys buvo įformintos teisės aktų pripažįstama tvarka, todėl ginčo dėl Vagonų nuomos sutartimis prisiimtų įsipareigojimų negali būti. Sudarant Vagonų nuomos sutartis su atsakovu, Kainyne PP-LG nurodyta vagonų nuomos kaina negali būti sumažinta ir privalo būti mokama visa, be papildomų atskaitymų. Ieškovas, žinodamas apie galimus mokesčius Lenkijos Respublikoje, turėjo suprasti, kad, būdamas mokesčius išskaičiuojančiu asmeniu, privalės į Lenkijos Respublikos biudžetą sumokėti mokesčius prie pajamų šaltinio bei sumokėti visą kainą atsakovui. Ieškovas, sudaręs Vagonų nuomos sutartis tokiomis sąlygomis, kokios yra, pats prisiėmė atsakomybę ir mokesčių naštą. Tuo atveju, jei ieškovas nebūtų sumokėjęs atsakovui visos Vagonų nuomos sutartyse sutartos vagonų nuomos kainos, atsakovas būtų buvęs priverstas nutraukti vagonų nuomos paslaugų teikimą, nes, būdamas l00 proc. valstybinio kapitalo bendrove, privalo užtikrinti visų vagonų nuomos pajamų surinkimą. Pažymėjo, kad atsakovas visiems vagonų nuomininkams, nepriklausomai ar tai yra Lietuvos Respublikos, Lenkijos Respublikos ar kitų užsienio šalių bendrovės, taiko vienodas vagonų nuomos kainas, ir visi be išimties nuomininkai moka tokią pačią sutartyse numatytą vagonų nuomos kainą. Jei atsakovas kompensuotų ieškovui į Lenkijos Respublikos biudžetą sumokėtą sumą, vagonų nuomos kaina būtų sumažinta ir kitų nuomininkų atžvilgiu tokia kaina būtų privilegijuojanti ir nepagrįstai per maža.
4. Sudarant Vagonų nuomos sutartis, atsakovas nei žodžiu, nei raštu nebuvo informuotas apie privalomus mokėti mokesčius į Lenkijos Respublikos biudžetą, o tuo labiau apie ieškovo ketinimus nurodytą mokestį išskaičiuoti iš mokėtinų sumų. Pažymėjo, kad Vagonų nuomos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, todėl, aiškinant Vagonų nuomos sutartis, būtina vadovautis ir CK 1.5 str. įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Ieškovas reikalaudamas sumokėti (kompensuoti) 78 744,07 Lt sumą, neturėdamas jokio sutartinio pagrindo, elgiasi nesąžiningai.
5. Atsakovo įsitikinimu, ieškovas, pareikšdamas nepagrįstą ir neteisėtą ieškinį bei reikalaudamas atlyginti 78 744,07 Lt sumą, t. y. teisėtai atsakovo uždirbtus pinigus pagal Vagonų nuomos sutartis, piktnaudžiauja savo teise, todėl Teismas turėtų atsisakyti ginti tokią ieškovo subjektinę teisę.
6. Pelno mokesčio, sumokėto užsienio valstybėse, atskaitymus reglamentuoja Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) 55 straipsnis. Remiantis PMĮ 55 straipsnio l dalimi Lietuvos vienetas iš PMĮ nustatyta tvarka apskaičiuoto pelno mokesčio sumos, neįskaitant nuo gautos paramos, panaudotos ne pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paramos paskirtį, taip pat nuo iš vieno paramos teikėjo per mokestinį laikotarpį grynais pinigais gautos paramos dalies, viršijančios 250 MGL dydžio sumą, apskaičiuotos pelno mokesčio sumos, gali atskaityti pelno mokesčio arba jam tapataus mokesčio sumą, sumokėtą užsienio valstybėje nuo toje valstybėje per tuos mokestinius metus gautų pajamų, atsižvelgiant į dividendus, kurie neįtraukiami į vieneto pajamas, išskyrus pelno mokesčio arba jam tapataus mokesčio sumą, sumokėtą per Lietuvos vieneto nuolatines buveines, esančias Europos ekonominės erdvės valstybėse arba valstybėse, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi ir taiko dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, vykdomos veiklos pajamų, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita. PMĮ 55 straipsnio l dalyje įtvirtinta formuluotė „gali atskaityti“ suponuoja vieneto teisę į užsienio valstybėje sumokėto pelno mokesčio atskaitą, bet ne prievolę atskaityti. Papildomai pažymime, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI) 2013-03-18 rašte Nr. (32.40-PM)-RM-1786 (Ieškinio priedų lapai Nr. 49-50) nurodyta, kad pagal PMĮ 55 str. iš mokėtino pelno mokesčio atskaitoma suma suskaičiuojama pagal įstatymu nustatytą skaičiavimo tvarką ir jos dydis taip pat priklauso ir nuo pajamų struktūros, dėl to gali būti atskaitoma ne visa užsienio valstybėje faktiškai sumokėta mokesčio suma, o tik jos dalis: „<...> Bendrovės Lenkijoje sumokėto pelno mokesčio prie pajamų šaltinio nuo Lenkijoje konkrečiu mokestiniu laikotarpiu gautų pajamų suma, kuri galėtų būti atskaitoma iš Bendrovės mokestinio laikotarpio pelno mokesčio sumos Lietuvoje, būtų apskaičiuojama tokiu būdu: apskaičiuojama proporcija, tenkanti Bendrovės Lenkijoje gautoms pajamoms visose Bendrovės pajamose, remiantis šia apskaičiuota proporcija skaičiuojama Bendrovės mokėtino pelno mokesčio sumos dalis, tenkanti Lenkijoje gautoms pajamoms“. Todėl ieškovas ieškinyje nepagrįstai nurodo, kad atsakovas, kompensavęs ieškovui jo sumokėtą pelno mokestį prie pajamų šaltinio Lenkijoje, galėtų visą šią sumą susigrąžinti Lietuvoje, sumažinęs savo mokėtiną pelno mokestį į Lietuvos Respublikos biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, atsakovas galėtų iš mokėtino pelno atskaityti PMĮ 55 straipsnyje nustatyta tvarka suskaičiuotą sumą, kuri sudarytų tik dalį ieškovo išskaičiuotų iš Bendrovei mokėtinų už vagonų nuomą sumų, kadangi atsakovo gaunamų iš ieškovo pajamų lyginamoji dalis visoje atsakovo gaunamų pajamų struktūroje yra nežymi ir per maža visam į Lenkijos Respublikos biudžetą sumokėtam mokesčiui atskaityti. Taigi, susiklosčius aplinkybėms, jog ieškovas iš savo lėšų sumokėjo pelno mokestį prie šaltinio Lenkijos Respublikoje, atsakovas neturi galimybės susigrąžinti dalį pelno mokesčio sumos Lietuvos Respublikoje.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ rašytinuose paaiškinimuose nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį atmesti (b. l. 173-175). Nurodė, jog paslaugų (vagonų nuomos) kainos yra skelbiamos viešai, vienodos visiems ketinantiems tokiomis paslaugomis naudotis rinkos dalyviams. Taigi ieškovui šios kainos buvo žinomos iš anksto dar prieš sudarant sutartį. Sutartyse šalys neaptarė galimybės atskaičiuoti iš ieškovo mokamos nuomos sumos Lenkijos Respublikos teisės aktuose numatyto mokėtino pelno mokesčio prie šaltinio. Tokios sutarties sąlygos šalims turi įstatymo galią, todėl ieškovas pagal sutartį turėdamas pareigą sumokėti atsakovui visą nuomos mokesčio sumą ir pagal Lenkijos Respublikos teisės aktus – pelno mokestį prie šaltinio, neturi teisės reikalauti atsakovo sugrąžinti Lenkijos valstybėje sumokėto mokesčio prie šaltinio. Pagal pateiktą LR Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimą (2013-10-31 raštas Nr. (32.40-PM)-RM-6840), kai iš už vagonų nuomą mokėtinos sumos nėra išskaitytas pelno mokestis prie šaltinio mokėtinas Lenkijos Respublikoje, o ieškovas pelno mokestį prie šaltinio sumoka savo lėšomis, tai atsakovas vėliau kompensavęs ieškovui šio sumokėtą pelno mokestį, neturi galimybės atskaityti kompensacijos iš savo mokestinio laikotarpio pelno mokesčio. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog atsakovas sudarydamas su ieškovu sutartį ir vėliau atsisakęs grąžinti ieškovui šio pagal teisės aktus privalomo mokėti pelno mokesčio prie šaltinio sumą, elgėsi sąžiningai ir jo veiksmuose neteisėtumo nėra, ko pasėkoje ieškovo reiškiamas reikalavimas atsakovo atžvilgiu yra neteisėtas.
Išvadą teikianti institucija – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos pateikė apibendrintas išvadas, jog, pirma, mokesčių teisės prasme, nepaisant galimų civilinių teisinių reikalavimų, 10 procentų pelno mokestį prie šaltinio privalo išskaičiuoti iš nuomos pajamų (šių nuomos pajamų išmokėjimo Nuomotojui momentu) ir pervesti į Lenkijos biudžetą POLFROST Internationale Spedition Sp. z o.o.; antra, norint taikyti pelno mokesčio atskaitymo tvarką, būtina tiksliai nustatyti, kokia dalis mokesčio buvo išskaityta iš Nuomotojui mokėtinos už vagonų nuomą sumos (pajamų išmokėjimo Nuomotojui momentu), kadangi tik tokios dalies atveju Nuomotojas galėtų iš savo mokestinio laikotarpio pelno mokesčio sumos Lietuvoje PMĮ 55 straipsnio nustatyta tvarka atskaityti Lenkijoje sumokėtą pelno mokesčio prie šaltinio sumą (jos dalį). Ar atsakovas (Nuomotojas) turėjo teisę reikalauti jam kompensuoti prie šaltinio sumokėtą mokestį de jure yra ne mokestinių teisinių santykių dalykas. Mokestiniai teisiniai santykiai (jų įgyvendinimas išsamiai paaiškintas šioje išvadoje) atsiranda tarp mokesčių mokėtojų ir valstybės (jos institucijų – šiuo atveju mokesčių administratoriaus), o ne tarp dviejų šalių (POLFROST Internationale Spedition Sp. z o.o. ir AB „Lietuvos geležinkeliai“) (b. l. 168-171).
Šalies argumentai
Teismo posėdyje ieškovo atstovas iš esmės palaikė ir atkartojo ieškinyje nurodytas aplinkybes, prašė ieškinį tenkinti (b. l. 217-218).
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovas iš esmės palaikė ir atkartojo atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes, prašė ieškinį atmesti. Papildomai paaiškino, kad ieškovas, nesutikdamas su nuomos kaina, vagonus galėjo nuomotis iš kitų verslo subjektų, vagonus nuomoja ne tik atsakovas. Nuomos kaina, nurodyta kainininke, yra vienoda visiems subjektams (b. l. 217-218).
Teismo posėdyje išvadą teikiančios institucijos – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos atstovas atkartojo išvadoje nurodytas aplinkybes (b. l. 217-218).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Ginčo esmė. Ginčas tarp šalių kilo dėl Lenkijos įmonės, vykdant vagonų nuomos sutartį, sumokėto mokesčio į Lenkijos biudžetą priteisimo iš Lietuvos įmonės. Ieškovas įrodinėja, jog atsakovas yra mokesčio mokėtojas Lenkijoje, todėl jam tenka pareiga sumokėti ieškovo pagal Lenkijos teisės aktus sumokėtą mokestį. Atsakovas iš esmės įrodinėja, jog tarp šalių buvo aptarta vagonų nuomos kaina, tačiau sutartyje nėra jokios sąlygos, kurį įpareigotų atsakovą mokėti ieškovui jo reikalaujamą sumą, taip pat tai, kad atsakovas neturi pareigos atskaityti pelno mokesčio, kuris sumokėtas užsienio valstybėje. Ginčo dėl to, jog ieškovas yra sumokėjęs atsakovui už vagonų nuomą tarp šalių nekilo.
Civiliniame procese vyraujantys dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 ir 13 straipsniai), be kita ko, reiškia, jog tik šalys nustato įrodinėjimo dalyką bei nurodo aplinkybes, kuriomis jos grindžia pareikštus reikalavimus, teismas negali vykdyti įrodinėjimo naštą už šalis. Kiekviena šalis turi procesinę naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Šio principo esmę sudaro tai, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių ginčą, todėl šalys negali būti tik abejingos stebėtojos. Pasitelkus aptariamą taisyklę užtikrinamas šalių lygiateisiškumo principo tinkamas įgyvendinimas, sudarant šalims vienodas galimybes įgyvendinti procesines teises. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo tarp privačių juridinių asmenų, verslininkų, todėl šioje byloje teismas neturi pareigos būti aktyvus, neturi rinkti įrodymų savo iniciatyva, todėl tam tikrų faktų buvimą, ar jų nebuvimą, teismas sprendžia pagal šalių byloje pateiktus įrodymus. Teismas, įgyvendindamas išaiškinimo pareigą, parengiamojo ir teismo posėdžio metu siūlė šalims pateikti įrodymus, kurie pagrįstų ieškinyje ar atsikirtimuose nurodytas aplinkybes (CPK 160 straipsnio 1 dalies 3 punktas 178 straipsnis) (b. l. 161-162, 196-197).
Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad tarp POLFROST Internationale Spedition Sp. z o.o. ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ buvo 2011-05-31 sudaryta vagonų nuomos sutartis Nr. SVN(DK)-64 bei pasirašytas 2011-12-30 susitarimas SVN (DK) 203 dėl sutarties pakeitimo ir papildymo (toliau – Nuomos sutartis Nr. 1) (b. l. 10-25); 2012-12-13 sutartis SVN(DK)-212 bei 2013-02-04 susitarimas SVN(DK)-51 dėl sutarties pakeitimo ir papildymo (toliau – Nuomos sutartis Nr. 2) (b. l. 26-41) ir 2013-08-12 susitarimas SVN(DK)-134 dėl nuomos sutarties Nr. SVN(DK)-212 nutraukimo (b. l. 10-43). Iš Varšuvos mokesčių inspekcijos viršininko pateiktos 2013-12-04 pažymos matyti, jog ieškovas į Lenkijos biudžetą sumokėjo vieno tarifo pajamų mokestį, imamą iš juridinių asmenų, neturinčių buveinės arba valdybos Lenkijos Respublikos teritorijoje, įmokas: 2011 m. – 31752,00 PLN; 2012 m. – 55719,00 PLN; 2013 m. – 41184,00 PLN, nurodant atsakovo, kaip mokesčio mokėtojo, duomenis (b. l. 45). Ieškovas reiškia reikalavimą grąžinti jo sumokėtą nuomos kainos dalį, atitinkančią sumokėtą mokestį į Lenkijos biudžetą, laikotarpiu nuo 2012 m. vasario mėn. iki 2013 m. Nuo 2011 m. sumokėto mokesčio į Lenkijos biudžetą ieškovas nereikalauja (b. l. 5).
Nagrinėjamu atveju ieškovas reiškia reikalavimą priteisti skolą iš atsakovo, nurodydamas, jog atsakovas be teisinio pagrindo įgijo ieškovo į Lenkijos biudžetą už atsakovą sumokėtą pajamų mokestį, todėl sumokėto mokesčio suma turėtų būti mažintina ieškovo atsakovui sumokėta nuomos kaina. Teismas su ieškovo nurodytomis aplinkybėmis nesutinka.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013).
Nagrinėjamu atveju iš Nuomos sutarčių matyti, jog tarp šalių susiklostė vagonų nuomos teisiniai santykiai (CK 6.477 straipsnis). Tiek Nuomos sutartis Nr. 1, tiek Nuomos sutarties Nr. 2 šalys sutarė, jog vieno vagono nuomos mokestis parai nustatomas pagal galiojantį kainyną PP-LG. Vagono nuomos mokestis ir susijusios su tuo papildomos paslaugos apmokestinamos nustatyto dydžio PVM Lietuvos Respublikos galiojančiuose įstatymuose ir ES norminiuose aktuose nurodyta tvarka. Kainynas PP-LG skelbiamas Nuomotojo interneto svetainėje www.litrail.lt / Krovinių vežimas / Krovinių vežimo dokumentacija / Tarifų knygos (Nuomos sutartis Nr. 1, Nuomos sutarties Nr. 2, 5.1 punktas) (b. l. 13, 30, 133-135). Sudarant Nuomos sutartį Nr. 1 viešai skelbtame Papildomų paslaugų, susijusių su krovinių vežimu, kainyne, patvirtintame AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus 2010-12-08 įsakymu Nr. Į-978 (įsigaliojo 2011-01-01), buvo numatytos vagonų kainos bei nurodyta, kad kainyne PP-LG visi mokesčiai yra nurodyti be pridėtinės vertės mokesčio (5 punktas) (www.litrail.lt / Verslui / Krovinių vežimas / Krovinių vežimo dokumentacija / Krovinių vežimo tarifų archyvas). Sudarant Nuomos sutartį Nr. 2 viešai skelbtame Papildomų paslaugų, susijusių su krovinių vežimu, kainyne, patvirtintame AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus 2011-12-20 įsakymu Nr. Į-993 (įsigaliojo nuo 2012-01-01), taip buvo numatytos vagonų kainos bei nurodyta, kad kainyne PP-LG visi mokesčiai yra nurodyti be pridėtinės vertės mokesčio (5 punktas) (www.litrail.lt / Verslui / Krovinių vežimas / Krovinių vežimo dokumentacija / Krovinių vežimo tarifai). Taigi, šalys aiškiai ir nedviprasmiškai numatė vagonų nuomos kainą, kurią ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų aplinkybę, jog šalys buvo sutarusios dėl nuomos mokesčio mažinimo ieškovo Lenkijos biudžetui sumokėtos mokesčių sumos dydžiu ir (ar), kad atsakovas būtų įsipareigojęs sumokėti ieškovui jo sumokėtas įmokas Lenkijos biudžetui. Aplinkybę, jog tiek prieš Nuomos sutarties Nr. 1 sudarymą, tiek ir po sutarties sudarymo, šalys nebuvo sutarusios dėl minėtų sąlygų, pripažino ir pats ieškovas teismo posėdžio metu, nurodydamas, jog apie mokesčio mokėjimą už atsakovą ieškovui tapo žinoma po to, kai Lenkijos mokesčių inspekcija atliko patikrinimą (b. l. 217-218). Įvertinus šias byloje nustatytas aplinkybes spręstina, jog ieškovo nurodyti argumentai, kad atsakovas be pagrindo gavo nuomos mokesčio dalį, proporcingą sumai, kurią ieškovas sumokėjo į Lenkijos biudžetą, nepagrįsti. Atsakovas gavo nuomos mokestį tokį, kokį šalys sutarė, sudarydamos vagonų nuomos sutartis. Todėl nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo išreikalauti iš atsakovo teisėtai gautas lėšas už vagonų nuomą CK 6.237 straipsnio pagrindu.
Remiantis ieškovo nurodytomis aplinkybėmis taip pat nėra pagrindo teigti, jog šalys, sudarydamos vagonų nuomos sutartį, iš esmės siekė, jog iš vagonų nuomos sutartyje numatytos nuomos kainos būtų išskaičiuoti ieškovo sumokėti mokesčiai į Lenkijos biudžetą. Priešingai, kaip jau minėta, pats ieškovo atstovas nurodė, jog sudarant vagonų nuomos sutartį ieškovui nebuvo žinoma apie mokesčių mokėjimą Lenkijos biudžetui, apie mokėtinus mokesčius jam tapo žinoma tik Lenkijos mokesčių inspekcijai 2011 m. atlikus patikrinimą. Taigi, ieškovas reikalavimą grąžinti dalį jo atsakovui sumokėtos nuomos kainos, proporcingą mokesčio, atskaitomo pajamų šaltinio, sumai, iš esmės grindžia nežinojimu, jog tokį mokestį vagonų sutarties sudarymo metu jam teks mokėti. Pažymėtina tai, kad ieškovas yra verslininkas, Lenkijoje registruota įmonė, todėl jai turėjo būti žinoma apie Lenkijos teisės aktais nustatytą ir privalomą mokėti pajamų mokestį, todėl sudarydama sutartį, turėjo ir galėjo įvertinti šias aplinkybes, o jeigu vagonų nuomos sutarties sudarymas atsakovo viešai skelbiamomis kainomis buvo nepriimtinas, turėjo teisę atsisakyti ją sudaryti. Pažymėtina tai, kad CK 1.6 straipsnis, nustatantis įstatymo ignoravimo teisinius padarinius, kartu reikalauja, kad kiekvienas asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis, t.y. elgtųsi protingai, kadangi pažeistos teisės gali būti ginamos tik tada, kai pats asmuo elgiasi sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai (CK 1.137 straipsnis). Kilus neaiškumui dėl vienos ar kitos įstatymo nuostatos, asmuo turi kreiptis teisinės pagalbos. Šito nedarydamas, jis veikia savo rizika. Be to, iš byloje esančių rašytinių įrodymų, matyti, jog atsakovas nesutiko su ieškovo prašymais sumažinti nuomos mokesčio mokėjimo kainą. Šias aplinkybes pagrindžia byloje esantys atsakovo raštai: 2012-04-10 raštas Nr. 2(DK)-1912; 2012-12-19 raštas Nr. 2(DK)-7203 ir 2013-12-31 raštas Nr. 2(DK)-6916 (b. l. 51; 53-55). Tačiau, atsakovas, žinodamas atsakovo nesutikimo argumentus, neinicijavo nuomos sutarties nutraukimo, priešingai, 2012-12-13 sudaryta Nuomos sutartimi Nr. 2 toliau buvo tęsiami nuomos teisiniai santykiai iš esmės tomis pačiomis sąlygomis (b. l. 26-41). Taigi, nagrinėjamu atveju, ieškovas, būdamas verslininku, turėjo žinoti apie mokėtinus mokesčius Lenkijos Respublikoje, turėjo suprasti, kad, būdamas mokesčius išskaičiuojančiu asmeniu, privalės į Lenkijos Respublikos biudžetą sumokėti mokesčius prie pajamų šaltinio bei sumokėti visą nuomos kainą atsakovui, o tai, kad tokio pajamų mokesčio mokėjimas ieškovui tapo žinomas po vagonų nuomos sutarties sudarymo, savaime nepaneigia ieškovo pareigos vykdyti nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus – mokėti nuomos mokestį tokį, kokį šalys joje aptarė (CK 6.189 straipsnio l dalis), o išlygų, numatančių nuomos mokesčio perskaičiavimo ar sumažinimo kainą, sutartyje šalys neaptarė, o ir tokių ketinimų neturėjo (CK 6.193 straipsnis), kadangi kaip jau minėta, apie tai, kad ieškovas turės sumokėti pajamų mokestį jam tapo žinoma tik vykdant nuomos sutartį.
Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovas sumokėjo pelno mokestį prie pajamų šaltinio Lenkijos Respublikoje. Ginčo dėl to, jog buvo apmokestintos atsakovo pajamos Lenkijoje, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teisės aktų reikalavimus (Lenkijos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio l dalies l punktas), tarp šalių nekilo. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, jog atsakovas būtų įsipareigojęs grąžinti ieškovui jo sumokėtus mokesčius, vykdant Lenkijos Respublikos įstatymus. Pažymėtina tai, kad tokios pareigos nei mokesčių teisę reglamentuojantys nacionaliniai teisės aktai, nei tarp šalių sudaryta nuomos sutartis, nenumatė, o vien ieškovo pateikta interpretacija bei mokesčio rūšis, numatyta Lenkijos teisės aktuose, savaime nėra pagrindas tenkinti ieškinį. Priešingai, ieškovas įvykdė būtent jam priklausančią mokestinę prievolę pagal Lenkijos įstatymus, o ir duomenų, jog ieškovas būtų ginčijas Lenkijos mokesčių inspekcijos reikalavimus, nepateikė.
Papildomai teismas atkreipia dėmesį, jog ieškovo nurodytos aplinkybės dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 55 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo teisiškai nereikšmingos, kadangi nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 55 straipsnio 1 dalies nuostatų, numatančių atsakovui teisę ieškovo sumokėtą pelno mokestį prie pajamų šaltinio Lenkijoje, susigrąžinti Lietuvoje, sumažinus savo mokėtiną pelno mokestį į Lietuvos Respublikos biudžetą, taikymo, o ir tokio administracinio pobūdžio ginčas nebūtų teismingas bendrosios kompetencijos teismui.
Taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, jog ieškovo ieškinys nepagrįstas, todėl atmestinas.
Kiti šalių nurodyti argumentai, aplinkybės neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-11-12 sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas priimtas atsakovo naudai, tačiau atsakovas nėra pateikęs teismui prašymo, taip pat įrodymų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų, teismas dėl jų atlyginimo atsakovui iš ieškovo nepasisako.
Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme valstybė patyrė 13,99 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (b. l. 1). Atmetus ieškinį, nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybei iš ieškovo (CPK 93, 96 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-270 straipsniais, 279 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti valstybei iš ieškovo POLFROST Internationale Spedition Sp. z. o. o., juridinio asmens kodas 011883175, 13,99 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmos instancijos teisme. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.