- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-11
- Bylos Nr.
- 2A-1934-275/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17171-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Alma Urbanavičienė, Zita Smirnovienė
- Ieškovas
- POLFROST Internationale Spedition Sp
- Atsakovas
- AB „Lietuvos geležinkeliai“
- Trečiasis asmuo
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Almos Urbanavičienės ir Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo POLFROST Internationale Spedition Sp. z. o. o. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo POLFROST Internationale Spedition Sp. z. o. o. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – UAB DK „PZU Lietuva“, išvadą teikianti institucija – Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 22805,86 eurų (78744,07 Lt) vagonų nuomos sutarties permoką, 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovas ir atsakovas buvo sudarę vagonų nuomos sutarčių grupę – 2011-05-31 sutartį SVN(DK)-64, 2011-12-30 susitarimą SVN (DK) 203, 2012-12-13 sutartį SVN(DK)-212, 2013-02-04 susitarimą SVN(DK)-51 ir 2013-08-12 susitarimą SVN(DK)-134. Iš Vagonų nuomos sutarties atsakovas gavo pajamų. Tokios atsakovo pajamos yra apmokestinamos ir Lenkijoje, vadovaujantis Lenkijos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio 21 straipsnio l dalies l punkto nuostatomis. Ieškovas, išskaičiavęs ir sumokėjęs mokestį, ne kartą kreipėsi į atsakovą su prašymu jam grąžinti (kompensuoti) sumą, atitinkančią sumokėtą mokestį, kuris atsakovo reikalavimu buvo primokėtas atsakovui. Tačiau atsakovas prašymo netenkino. Vagonų nuomos sutarties tekstas nepalieka abejonių, jog kaina už vagonų nuomą yra pajamos prieš apmokestinimą.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad iš ieškinio nėra visiškai aišku, kokiomis teisės normomis remiantis ieškovas kildina savo reikalavimą atlyginti (kompensuoti) jam 78 744,07 Lt sumą. Iš Vagonų nuomos sutarčių aiškiai matyti, kad šalys neaptarė galimybės atskaičiuoti iš ieškovui mokamos sumos 10 % mokestį prie pajamų šaltinio Lenkijos Respublikoje. Sudarant Vagonų nuomos sutartis su atsakovu, Kainyne PP-LG nurodyta vagonų nuomos kaina negali būti sumažinta ir privalo būti mokama visa, be papildomų atskaitymų. Ieškovas, žinodamas apie galimus mokesčius Lenkijos Respublikoje, turėjo suprasti, kad, būdamas mokesčius išskaičiuojančiu asmeniu, privalės į Lenkijos Respublikos biudžetą sumokėti mokesčius prie pajamų šaltinio bei sumokėti visą kainą atsakovui.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog paslaugų (vagonų nuomos) kainos yra skelbiamos viešai, vienodos visiems ketinantiems tokiomis paslaugomis naudotis rinkos dalyviams. Pagal pateiktą LR Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimą (2013-10-31 raštas Nr. (32.40-PM)-RM-6840), kai iš už vagonų nuomą mokėtinos sumos nėra išskaitytas pelno mokestis prie šaltinio mokėtinas Lenkijos Respublikoje, o ieškovas pelno mokestį prie šaltinio sumoka savo lėšomis, tai atsakovas vėliau kompensavęs ieškovui šio sumokėtą pelno mokestį, neturi galimybės atskaityti kompensacijos iš savo mokestinio laikotarpio pelno mokesčio.
Išvadą teikianti institucija – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos pateikė apibendrintas išvadas.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė valstybei iš ieškovo POLFROST Internationale Spedition Sp. z. o. o. 13,99 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmos instancijos teisme. Nustatė, kad sudarant Nuomos sutartį Nr. 2 viešai skelbtame Papildomų paslaugų, susijusių su krovinių vežimu, kainyne, patvirtintame AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus 2011-12-20 įsakymu Nr. Į-993 (įsigaliojo nuo 2012-01-01), taip buvo numatytos vagonų kainos bei nurodyta, kad kainyne PP-LG visi mokesčiai yra nurodyti be pridėtinės vertės mokesčio (5 punktas) (www.litrail.lt / Verslui / Krovinių vežimas / Krovinių vežimo dokumentacija / Krovinių vežimo tarifai). Taigi, šalys aiškiai ir nedviprasmiškai numatė vagonų nuomos kainą, kurią ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų aplinkybę, jog šalys buvo sutarusios dėl nuomos mokesčio mažinimo ieškovo Lenkijos biudžetui sumokėtos mokesčių sumos dydžiu ir (ar), kad atsakovas būtų įsipareigojęs sumokėti ieškovui jo sumokėtas įmokas Lenkijos biudžetui. Aplinkybę, jog tiek prieš Nuomos sutarties Nr. 1 sudarymą, tiek ir po sutarties sudarymo, šalys nebuvo sutarusios dėl minėtų sąlygų, pripažino ir pats ieškovas teismo posėdžio metu, nurodydamas, jog apie mokesčio mokėjimą už atsakovą ieškovui tapo žinoma po to, kai Lenkijos mokesčių inspekcija atliko patikrinimą. Atsakovas gavo nuomos mokestį tokį, kokį šalys sutarė, sudarydamos vagonų nuomos sutartis. Sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog šalys, sudarydamos vagonų nuomos sutartį, iš esmės siekė, jog iš vagonų nuomos sutartyje numatytos nuomos kainos būtų išskaičiuoti ieškovo sumokėti mokesčiai į Lenkijos biudžetą. Ieškovas yra verslininkas, Lenkijoje registruota įmonė, todėl jai turėjo būti žinoma apie Lenkijos teisės aktais nustatytą ir privalomą mokėti pajamų mokestį, todėl sudarydama sutartį, turėjo ir galėjo įvertinti šias aplinkybes, o jeigu vagonų nuomos sutarties sudarymas atsakovo viešai skelbiamomis kainomis buvo nepriimtinas, turėjo teisę atsisakyti ją sudaryti. Atsakovas nesutiko su ieškovo prašymais sumažinti nuomos mokesčio mokėjimo kainą, tačiau, atsakovas, žinodamas atsakovo nesutikimo argumentus, neinicijavo nuomos sutarties nutraukimo, priešingai, 2012-12-13 sudaryta Nuomos sutartimi Nr. 2 toliau buvo tęsiami nuomos teisiniai santykiai iš esmės tomis pačiomis sąlygomis. Ieškovas neįrodė, jog atsakovas būtų įsipareigojęs grąžinti ieškovui jo sumokėtus mokesčius, vykdant Lenkijos Respublikos įstatymus. Pažymėjo tai, kad tokios pareigos nei mokesčių teisę reglamentuojantys nacionaliniai teisės aktai, nei tarp šalių sudaryta nuomos sutartis, nenumatė, o vien ieškovo pateikta interpretacija bei mokesčio rūšis, numatyta Lenkijos teisės aktuose, savaime nėra pagrindas tenkinti ieškinį. Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovo nurodytos aplinkybės dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 55 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo teisiškai nereikšmingos, kadangi nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 55 straipsnio 1 dalies nuostatų, numatančių atsakovui teisę ieškovo sumokėtą pelno mokestį prie pajamų šaltinio Lenkijoje, susigrąžinti Lietuvoje, sumažinus savo mokėtiną pelno mokestį į Lietuvos Respublikos biudžetą, taikymo, o ir tokio administracinio pobūdžio ginčas nebūtų teismingas bendrosios kompetencijos teismui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismo sprendimas nagrinėti bylą parengiamajame teismo posėdyje turėjo neigiamos įtakos proceso eigai. Teismas nesilaikė CPK 227 str. reikalavimo skirti pasirengimo nagrinėti bylą teisme paruošiamaisiais dokumentais būdu.
2. Teismas nevertino tokios aplinkybės, kad ieškovas, nurodydamas šalių esminę nelygybę, jau nuo 2012 m. vasario mėn. siekė vagonų sutarties pakeitimo, tačiau atsakovas atsisakė pakeitimo. Teismas priėjo nepagrįstos išvados, kad ieškovas, žinodamas nesutikimo argumentus, neinicijavo nuomos sutarties nutraukimo. Teismas nevertino, kad vagonai yra specifinis nuomos objektas, kuris dėl bėgių skirtumo gali būti eksploatuojamas tik Lietuvoje ir postsovietinėje erdvėje. Atsakovas naudojasi monopoline padėtimi, nes yra praktiškai vienintelis, galintis pasiūlyti nuomoti postsovietinės erdvės vagonus. Ieškovas negalėjo nutraukti vagonų nuomos sutarties, tik taip galėdamas vykdyti kitus ilgalaikius sandorius, susijusius su betarpiška ieškovo ir susijusių įmonių veikla.
3. Teismas priėjo netinkamos išvados, kad ieškovas turėjo žinoti apie mokėtinus mokesčius Lenkijos Respublikoje. Teismas nevertino to, kad aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Šalys fiksavusios sutarties įkainį nesiekė, kad prie įkainio ieškovui reikės dar primokėti mokestį, kuris mokamas iš mokesčių mokėtojo - atsakovo. Net nesant tinkamai įforminto atsakovo reikalavimo, teismas konstatavo, kad vagonų nuomos sutartis numatė, kad atsakovo pajamų mokestis negali būti mokamas iš „visos nuomos kainos“, kai byloje net nėra ginčo, jog vagonų nuomos kainos tarifai tai suma prieš apmokestinimą ir visi valstybės mokesčiai pagal prigimtį kaip tik mokami tik iš pajamų prieš apmokestinimą, o ne papildomai. Teismo motyvai prieštarauja Lietuvoje ratifikuotos tarptautinės sutarties - 1994-01-20 LR Vyriausybės ir Lenkijos Respublikos Vyriausybės sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo - 12 str. nuostatoms, nes joje numatyta, kad kai Lietuvos rezidentas gauna pajamas, kurios remiantis DAIS, apmokestinamos Lenkijoje, Lietuva leidžia iš tokio rezidento pajamų mokesčio atimti sumą, lygią Lenkijoje sumokėtam pajamų mokesčiui.
4. Atsakovas nuo 2012 m. vasario tinkamai nebendradarbiavo su ieškovu, nors žinojo, kad iš ieškovo gauna daugiau nei priklauso pagal vagonų nuomos sutartį.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Paaiškina, kad galimybė rinkis vieną iš dviejų pasirengimo nagrinėti bylą būdų yra teismo teisė. Apeliantas nepateikė argumentų, kodėl nepaskyrus pasirengimo nagrinėti bylą paruošiamųjų dokumentų būdu tai turėjo neigiamos įtakos. Kadangi vagonų nuomos sutartys jau pasibaigusios, esminės šalių nelygybės instituto taikymas praranda prasmę. Jei apeliantas manė, kad esant šalių teisių ir pareigų neatitikimui vagonų nuomos sutarčių vykdymo metu, jis galėjo nutraukti sutartis arba atsisakyti jas vykdyti, tačiau jis sumokėjo visą kainą ir sudarė naujas vagonų sutartis. Atmestinas apelianto argumentas, kad atsakovas praktiškai vienintelis galintis pasiūlyti nuomoti postsovietinės erdvės vagonus. Lietuvoje yra nemažai įmonių, kurios verčiasi 1520 mm pločio vėžės prekinių vagonų nuoma. Be to, ieškovas vagonus gali nuomotis iš dukterinės bendrovės Rusijoje. Apeliantas turėjo suprasti, kad būdamas mokesčius išskaičiuojantis asmuo, būtent jis privalės į Lenkijos biudžetą sumokėti mokesčius prie pajamų šaltinio bei sumokėti sutartą kainą atsakovui. Kainyne PP-LG nustatytos kainos yra taikomos visiems rinkos dalyviams vienodai.
Trečiasis asmuo atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad palaiko atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus.
2015-07-02 byloje gautas ieškovo atstovo prašymas priteisti ieškovui 590 Eur iš atsakovo atstovavimo išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundas atmestinas.
Dėl CPK 227 straipsnio taikymo
CPK 227 straipsnio 1 dalis numato, jog bylą nagrinėjantis teismas privalo paskirti pasirengimo nagrinėti bylą teisme paruošiamaisiais dokumentais būdą, jeigu abiem šalims atstovauja šio kodekso 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose ar 2 dalyje nurodyti asmenys, išskyrus CPK 228 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus. Ieškovas, nurodęs, kad teismas turėjo laikytis reikalavimo skirti pasirengimo nagrinėti bylą teisme paruošiamaisiais dokumentais būdą, turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių šiuo atveju teismas negalėjo taikyti CPK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto atvejo, t.y. skirti nagrinėti bylą parengiamajame posėdyje dėl to, kad teismas mato, jog tokiu būdu bus geriau ir išsamiau pasirengta nagrinėti bylą teisme. Ieškovui nenurodžius tokių argumentų, darytina išvada, kad teismas 2014-07-03 d. nutartimi pagrįstai paskyrė bylą nagrinėti parengiamajame teismo posėdyje.
Dėl įrodymų vertinimo byloje
Ieškovas nurodė, jog jau nuo 2012 m. vasario mėn. siekė vagonų nuomos sutarties pakeitimo, tačiau atsakovas atsisakė pakeitimo, teismas nevertino šios aplinkybės. Teimso sprendime turi būti nurodyti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuso nors įrodymus ( CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas ). Tuo atveju, jei teismas kurios nors šalies nurodytų aplinkybių nelaiko įrodymais byloje, reikalavimas nurodyti jų atmetimo argumentus teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje, netaikomas. Ta aplinkybė, kad ieškovas siekė vagonų nuomos sutarties pakeitimo savo naudai, t.y. kad būtų sumažintas jam mokestis už vagonų nuomą, nėra įrodymu ieškiniui, pareikštam tuo pagrindu, kad ieškovas permokėjo už vagonų nuomą atsakovui, todėl pagrįstai teismas nevertino šios aplinkybės. Byloje reikšmingu faktu būtų tai, jog nuomos sutartis buvo pakeista ir tuo konstatuotas nuomos mokesčio permokėjimas pagal nuomos sutartį iki pakeitimo, tačiau ieškovas nereiškė ieškininio reikalavimo pakeisti nuomos sutartį, t.y. pripažinti, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė pakeisti sutartį ieškovo naudai, todėl vien ieškovo noras, kad sutartis būtų pakeista, neįtakoja vertinimo, ar ieškovas yra permokėjęs atsakovui už vagonų nuomą.
Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neinicijavo nuomos sutarties nutraukimo. Ši išvada nebuvo pagrindu atmesti ieškovo reikalavimus, ji yra pagrįsta, ieškovas nenurodė, jog būtų inicijavęs nuomos sutarties nutraukimą. Tai, kad nuomojami vagonai yra specifinis nuomos objektas, kuris dėl geležinkelio bėgių skirtumo gali būti eksploatuojamas tik Lietuvoje ir postsovietinėje erdvėje, yra visuotinai žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti ( CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas ), tačiau tą aplinkybę, kad atsakovas yra praktiškai vienintelis Europos Sąjungos ūkio subjektas galintis pasiūlyti nuomoti postsovietinės erdvės vagonus, ieškovas turėjo įrodinėti byloje. Atsakovui atsiliepime į apeliacinį skundą nurodžius, kad Lietuvoje yra nemažai įmonių, kurios verčiasi 1250 mm pločio vėžės prekinių vagonų nuoma, nurodžius 7 pavadinimų bendroves, kurios verčiasi tokių vagonų nuoma ir jų internetinius adresus, atmestini ieškovo argumentai, kad atsakovas yra praktiškai vienintelis, galintis pasiūlyti nuomoti tokio pločio vėžės prekinius vagonus. Be to, aplinkybė, kad ieškovas negali inicijuoti nuomos sutarties nutraukimo, būtų reikšminga nagrinėjant reikalavimą dėl nuomos sutarties pakeitimo, tačiau šioje byloje toks reikalavimas nebuvo pareikštas.
Dėl 1994-01-20 tarptautinės sutarties taikymo
Nustatyta, kad ieškovas reikalauja jo sumokėto Lenkijos valstybės biudžetui mokesčio priteisimo iš atsakovo remdamasis 1994-01-20 Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lenkijos Respublikos Vyriausybės Sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo ( toliau tekste- Sutartis) 12 straipsnio 2 dalimi ir 25 straipsnio 1 dalimi. Nors teismo sprendime nenurodyta, ar turi būti taikoma ši Sutartis byloje, tačiau šį trūkumą teismo motyvuojamojoje dalyje gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.
Pagal Sutarties 2 straipsnio 1 dalį, sutartis taikoma pajamų ir kapitalo mokesčiams, kuriuos ima susitariančioji Šalis arba jos administraciniai-teritoriniai padaliniai, arba vietos valdžia, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu jie imami. Byloje įtraukus išvadą duodančia institucija Valstybinę mokesčių inspekciją prie LR Finansų ministerijos, jos išvadoje ( b.l.168-171, t. I) nurodyti argumentai yra reikšmingi byloje. Joje nurodyta, kad 10 procentų pelno mokestį prie šaltinio privalo išskaičiuoti iš nuomos pajamų ( šių nuomos pajamų išmokėjimo Nuomotojui momentu) ir pervesti į Lenkijos biudžetą Bendrovė. Darytina išvada, kad ieškovas turėjo išskaičiuoti iš nuomos pajamų 10 procentų pelno mokestį, tai, dėl kokios priežasties jis šio mokesčio neišskaičiavo – ar dėl nežinojimo, kad jį reikės mokėti į Lenkijos Respublikos biudžetą, ar dėl to, kad siekė nuomotojo palankumo, nėra reikšminga. Neatlikus nuomotojui-ieškovui pareigos išskaičiuoti šį mokestį, neatsirado pagrindo taikyti nuomotojui pelno mokesčio atskaitymo tvarkos. Darytina išvada, jog atsakovo mokėtinas į biudžetą pelno mokestis nebuvo sumažintas dėl to, kad ieškovas apmokėjo 10 procentų pelno mokesčio sumos Lenkijoje, todėl atsakovas nėra praturtėjęs ieškovo sąskaita. Tik tokiu atveju, jei būtų pagrindas daryti išvadai, kad atsakovas sumokėjo pelno mokesčio į Lietuvos biudžetą 10 procentų mažiau dėl to, kad šį mokestį į Lenkijos biudžetą buvo sumokėjęs ieškovas, būtų pagrindas daryti išvadą, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita ir priteisti reikalaujamą sumą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lenkijos Respublikos Vyriausybės sutartis dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 12 straipsnio 1 dalis numato, jog atlyginimai už nuosavybės teisių perleidimą, susidarantys susitariančiojoje Šalyje ir mokami kitos susitariančiosios Šalies rezidentui, gali būti apmokestinami toje kitoje Šalyje. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad 1 paragrafe minimi atlyginimai už nuosavybės teisių perleidimą taip pat gali būti apmokestinami toje susitariančiojoje Šalyje, kurioje jie susidaro, ir pagal tos Šalies įstatymus, bet jeigu gavėjas yra tikrasis atlyginimų už nuosavybės teisių perleidimą savininkas, toks mokestis negali viršyti 10 procentų bendros atlyginimų už nuosavybės teisių perleidimą sumos. susitariančiųjų Šalių kompetentingi asmenys abipusiu susitarimu gali nustatyti šio apribojimo taikymo būdą. Tai leidžia daryti išvadą, kad vykdant tarp šalių sudarytą vagonų nuomos sutartį, Sutarties nuostatos iš esmės yra taikytinos, tačiau jų taikymo tvarka vykdoma pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos duotą išvadą byloje. Pripažintina, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai atsisakant grąžinti atsakovo sumokėto pelno mokesčio dalį, ieškovui Lenkijoje sumokėjo 10 procentų pelno mokesčio, nei vienai iš šalių neginčijant tokio atsisakymo, nėra pagrindo daryti išvadai, kad atsakovas gavo permoką už vagonų nuomą.
Sutarties 25 straipsnis numato dvigubo apmokestinimo panaikinimą.
Straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos rezidento atveju dvigubo apmokestinimo išvengiama tokiu būdu:
a) Kai Lietuvos rezidentas gauna pajamas arba turi kapitalo, kurie, remiantis šia Sutartimi, gali būti apmokestinami Lenkijoje, o jos vidaus įstatymai nenumato palankesnio apmokestinimo, Lietuva leidžia:
(i) iš tokio rezidento pajamų mokesčio atimti sumą, lygią Lenkijoje sumokėtam pajamų mokesčiui,
(ii) iš tokio rezidento kapitalo mokesčio atimti sumą, lygią Lenkijoje sumokėtam kapitalo mokesčiui.
Tačiau tokia suma bet kokiu atveju neturi viršyti tos prieš atėmimą apskaičiuotos Lietuvos pajamų arba kapitalo mokesčio dalies, kuri, priklausomai nuo aplinkybių, priskiriama pajamoms arba kapitalui, kurie gali būti apmokestinami Lenkijoje.
Tai leidžia teigti, kad pagal Sutartį atsakovui gali būti leidžiama iš pajamų mokesčio atimti sumą, lygią Lenkijoje sumokėtam pajamų mokesčiui, tačiau atsakovui nevykdant šios pareigos, ieškovas turi pagrindo kreiptis į teismą su reikalavimu, įpareigojančiu atsakovą naudotis šia teise. Tik padarius išvadą, kad, neatlikęs tokių veiksmų, atsakovas padarė ieškovui nuostolių, būtų pagrindas darytis išvadą dėl tokio reikalavimo pagrįstumo. Teismas neturėjo pagrindo daryti išvadų dėl atsakovo pareigos apskaičiuoti sumažintą pajamų mokesčio sumą, nes toks reikalavimas byloje nebuvo pareikštas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.