- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-01
- Bylos Nr.
- e2S-1979-392/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- L
- Atsakovas
- AB SEB bankui
- Kategorijos
- 3.3.2Atskirieji skundai
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) L&M International trading LTD atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo L&M International trading LTD ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl nuosavybės teisės pripažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas L&M International trading LTD kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB SEB bankui dėl nuosavybės teisės pripažinimo, prašydamas teismo pripažinti, kad negyvenamosios gamybinės patalpos, kurių unikalus Nr. 4400-0114-8516:5717, esančios adresu Pramonės g. 141, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovui ir atsakovui, nustatant, kad ieškovui priklauso 465/10000 ar kitokia teismo nustatyta patalpų dalis, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti negyvenamąją patalpą – gamybos patalpas, kurių unikalus Nr. 4400-0114-8516:5717, esančias adresu Pramonės g. 141, uždraudžiant atsakovui jas valdyti, disponuoti ar naudotis. Arešto saugotoju paskirti ieškovą. Nurodė, kad tuo atveju, jeigu teismas nepritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kiltų reali grėsmė, jog bankas imtųsi priverstinai įgyvendinti savo ginčijamą nuosavybės teisę į ieškovo valdomą ir naudojamą patalpų dalį, kurioje yra ir ieškovui priklausantis turtas, dėl ko ieškovui būtų padaryta neproporcingai didelė turtinė žala ir sutrikdyta ieškovo veikla. Atsakovas patalpas gali išnuomoti ar parduoti sąžiningiems apie ieškovo teises į patalpas jokios informacijos neturintiems tretiesiems asmenims, kas lemtų naujų teisinių ginčų kilimą.
Atsiliepimas
Atsakovas AB SEB bankas atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, kad net teoriškai ieškovo ieškinys negali būti tenkinamas. Pagrindinis dokumentas, kurio pagrindu būtų galima registruoti ieškovo ar bet kurio kito subjekto teises į patalpas ar jų dalį, yra statybos/rekonstrukcijos leidimas. Tokio dokumento byloje nėra. Be šio dokumento visa kas pastatyta yra neteisėta. Visi kiti į bylą šiai dienai pateikti dokumentai nepatvirtina, kad ginčo patalpų pagerinimo išlaidos buvo apmokėtos ir atliktos ieškovo sąskaita. Nėra tokio nuosavybės teisių įgijimo pagrindo, kaip neteisėto statinio sukūrimas ar neteisėtas patalpų pagerinimas, o iš prievolinių santykių nuosavybės teisė neatsiranda. Dėl ginčo patalpų pagerinimo išlaidų ir ginčo patalpų vertės jau buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-08 nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-269-241/2016) bei Vilniaus apygardos teismo 2015-07-23 sprendime (civilinė byla Nr. 2-2593-275/2015). Nutartys vertintinos kaip prejudicinę reikšmę turinčios. Vilniaus apygardos teismas 2015-11-30 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5066-661/2015 konstatavo, kad iki šios dienos tiek UAB „Pramonės pastatų valdymas“, tiek kiti su AB „Vingriai“ susiję asmenys ginčo patalpomis naudojosi neteisėtai, nes patalpų nuomos sutartys yra pasibaigusios, o visais teisminiais procesais AB „Vingriai“, ieškovas ir kiti asmenys siekia sukelti bankui žalos, ilgindami išsikėlimą iš patalpų. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė šiuo klausimu 2016-07-12 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-526-302/2016. Ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės reikšmingai pažeistų banko, kaip teisėto ginčo patalpų savininko, teises ir teisėtus interesus, suteikiant neteisėtam ir nesąžiningam patalpų naudotojui prioritetą prieš savininką.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-07-01 nutartimi prašymą atmetė. Nurodė, kad tiek 2016-05-24, tiek 2016-06-10 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimis buvo atsisakyta taikyti ieškovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę, konstatuojant, kad civilinėje byloje pateikti įrodymai neleidžia vertinti, kad ieškovas teisėtai vykdė statybas ginčo pastato dalyje, ko pasekoje įgijo teisėtą pagrindą reikšti reikalavimą dėl nuosavybės teisių pripažinimo. Kartu su patikslintu ieškiniu nėra pateikta reikšmingų naujų įrodymų, kurie leistų teigti, jog toks ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, t. y. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atitinka vieną iš taikymo pagrindų (CPK 144 str. 1 d.). Abejonių dėl galimo ieškovui palankaus galutinio sprendimo yra žymiai daugiau, negu dėl nepalankaus. Kita vertus, ieškovas teigė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bei nesureguliavus laikinai ginčo situacijos, t. y. neužtikrinus status quo, gali kilti reali grėsmę, jog atsakovas imsis įgyvendinti ginčijamą nuosavybės teisę į ieškovo valdomą ir naudojamą patalpų dalį, kas apsunkintų ieškovo padėtį ir lemtų naujų teisminių ginčų, į kuriuos būtų įtraukti ir tretieji asmenys, kilimą. Teismas pažymėjo, kad asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą ir konkrečios priemonės taikymo būtinumą. Ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad kažkokiu būdu yra trikdoma atsakovo veikla ar pažeidžiamos jo teisės bei teisėti interesai, juolab kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų dėl naudojimosi ginčo patalpomis pagrindo (sutartis ir pan.). Įvertinus ginčo specifiką bei byloje egzistuojančią tik hipotetinę (teoriškai įmanomą) prielaidą, kad ginčo pastatas (jo dalis) atsakovo (pastato savininko) gali būti perleistas, ko visiškai nepagrindžia ieškovo išdėstyti argumentai bei pateikti įrodymai, šiuo atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, uždraudžiant atsakovui patalpas valdyti, jomis disponuoti, naudotis, o turto saugotoju paskiriant ieškovą, neatitiktų ekonomiškumo, proporcingumo, teisingumo principų, nes būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones nulemia pagrįsta prielaida, kad neuždraudus atsakovui perleisti ginčo sutarties dalyku esančius objektus, būsimo galbūt palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškovui ieškiniu siekiant apginti savo, kaip galimai būsimo tik dalies patalpų savininko, teises, kas įrodinėtina teikiamu ieškiniu, bei reiškiant reikalavimą patalpų savininkui, nesuponuoja išvados, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atitiktų jų tikslą ir paskirtį. Teismas turi taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos. Šiuo atveju ieškovui įrodinėjant nuosavybės teisių įgijimo į dalį patalpų faktą, o reiškiant reikalavimą suvaržyti atsakovo (patalpų savininko) naudojimąsi, valdymą ir disponavimą visomis patalpomis, akivaizdžiai viršija reiškiamo reikalavimo mastą. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės negali varžyti atsakovo teisių daugiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Proporcingumo principas lemia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėtų vertinti tiek ieškovo, tiek ir atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Nuosavybės teisė yra konstitucinė vertybė, kurią saugo įstatymai. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro duomenų ginčo patalpų savininkas yra atsakovas, kol nėra nustatyta kitaip. Tuo tarpu ieškovas nėra pastato savininkas, o tik pareikštu ieškiniu siekia apginti savo, kaip galimai būsimo savininko, teises. Tačiau ši byla dar nėra išnagrinėta iš esmės, o sprendžiant ieškinio užtikrinimo priemonių klausimą byla nenagrinėjama iš esmės. Ieškinio užtikrinimo priemonės negali būti tokio pobūdžio ir masto, kad būtų pasiektas rezultatas, kokio siekia ieškovas, pareikšdamas ieškinį.
Šalies argumentai
Ieškovas (apeliantas) L&M International trading LTD atskiruoju skundu prašo teismo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-07-01 nutartį panaikinti ir tenkinti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos, kadangi ieškinys yra tikėtinai nepagrįstas. Apelianto nuomone, teismas nenurodė, kad ieškinys visiškai nepagrįstas, t. y. teismas pripažino, jog egzistuoja ieškinio patenkinimo galimybė. Apeliantas pažymi, kad abejonės dėl ieškinio pagrįstumo negali nulemti teismo išvados dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nesutinka su teismo pozicija, kad apeliantas būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrindė rašytiniais įrodymais. Laikinosios apsaugos priemonės yra nukreiptos į būsimą teismo sprendimą, vadinasi, apelianto nuomone, teismas turi įvertinti ar ieškovo teisės yra ribojamos ir, ar būsimo teismo sprendimo įvykdymas ateityje gali pasidaryti neįmanomas.
Taip pat teismas nepagrįstai nurodė, jog apelianto prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos. Apelianto reikalavimas neriboja atsakovo teisių. Be to, dalinis areštas nėra įmanomas. Tuo tarpu, teismas netinkamai įvertino reikalavimą, nurodydamas, kad patenkinus laikinąsias apsaugos priemones, būtų patenkintas ieškinio reikalavimas. Laikinosios apsaugos priemonės yra laikinojo pobūdžio. Taigi, teismui, taikius laikinąsias apsaugos priemones, apeliantas netaptų patalpų savininku.
Atsiliepimas
Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu prašo teismo atskirąjį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į skundą iš esmės nurodo tapačius argumentus kaip ir atsiliepime į ieškinį. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų laikinų apsaugos priemonių taikymo būtinybę. Taip pat, atsakovo nuomone, teismas pagrįstai nurodė, kad apelianto prašomos laikinosios apsaugos priemonės pažeistų atsakovo teises. Be to, šių laikinųjų apsaugos priemonių patenkinimas reikštų išankstinį ieškinio patenkinimą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d., apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nustatyta, kad ieškovas (apeliantas) L&M International trading LTD kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB SEB bankui dėl nuosavybės teisės pripažinimo, prašydamas teismo pripažinti, kad negyvenamosios gamybinės patalpos, kurių unikalus Nr. 4400-0114-8516:5717, esančios adresu Pramonės g. 141, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovui ir atsakovui, nustatant, kad ieškovui priklauso 465/10000 ar kitokia teismo nustatyta patalpų dalis, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti negyvenamąją patalpą – gamybos patalpas, kurių unikalus Nr. 4400-0114-8516:5717, esančias adresu Pramonės g. 141, uždraudžiant atsakovui jas valdyti, disponuoti ar naudotis. Arešto saugotoju paskirti ieškovą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-07-01 nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė.
Apeliantas atskiruoju skundu nesutinka su teismo pozicija, kad apeliantas būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrindė įrodymais. Apeliantas nurodo, jog laikinosios apsaugos priemonės yra nukreiptos į būsimą teismo sprendimą, vadinasi, apelianto nuomone, teismas turi įvertinti ar ieškovo teisės yra ribojamos ir, ar būsimo teismo sprendimo įvykdymas ateityje gali pasidaryti neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas su minėtais apelianto argumentais nesutinka. CPK 144 str. 1 d. nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju, apeliantas nei su ieškiniu, nei su atskiruoju skundu nepateikė konkrečių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti pagrįstą išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai manyti, kad ieškovo teisės netaikant laikinųjų apsaugos priemonių yra ribojamos labiau, nei atsakovo taikant prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir kad būsimas teismo sprendimo įvykdymas netaikius laikinųjų apsaugos priemonių pasidarys neįmanomas. Pastebėtina, tai, kad atsakovas yra stambus bankas, kuris visuomet turės resursų atlyginti ieškovui galimus nuostolius, jei tokių atsiradimas būtų pripažintas.
Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad apelianto prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos. Apeliantas pažymi, kad pastarojo reikalavimas neriboja atsakovo teisių. Apeliacinės instancijos teismas minėtus apelianto argumentus laiko nepagrįstais. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, laikinosios apsaugos priemonės yra nukreiptos į atsakovui priklausantį turtą. Taigi, akivaizdu, kad draudimas atsakovui patalpas valdyti, jomis disponuoti, naudotis, o turto saugotoju paskirti ieškovą, kai ieškovas pretenduoja tik į 465/10000 atsakovui priklausančio turto dalis, pernelyg ribotų atsakovo kaip savininko teises. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pritaikius minėtas laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeistas ekonomiškumo, proporcingumo, teisingumo principas. Šiuo atveju apelianto prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės viršija reiškiamo reikalavimo mastą. Pažymėtina, kad ieškinio užtikrinimo priemonės, kaip taisyklė (su išimtimis), negali būti tokio pobūdžio ir masto, kad dar neišnagrinėjus bylos būtų pasiektas toks ir net didesnis, rezultatas, kokio siekia apeliantas, pareikšdamas ieškinį, todėl šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, dėl to skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
L&M International trading LTD atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.