- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-25
- Bylos Nr.
- e2A-358-779/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
- Ieškovas
- V. L.
- Trečiasis asmuo
- J. L.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto ieškovo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei (toliau - AB) „Lietuvos draudimas“ dėl neišmokėtos draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo byloje J. L.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 4 350 Eur draudimo išmoką, 5 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 19 d. tarp jo ir atsakovės buvo sudaryta savanoriško transporto priemonių draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta transporto priemonė Nissan Pathfinder, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2015 m. spalio 30 d. eismo įvykio metu minėtas automobilis, vairuojamas ieškovo tėvo trečiojo asmens byloje J. L., buvo apgadintas. Eismo įvykio dalyviai užpildė eismo įvykio deklaraciją, J. L. pripažino savo kaltę.
3. Draudikas iš pradžių sutiko išmokėti draudimo išmoką, tačiau vėliau inicijavo ikiteisminį tyrimą dėl galimai inscenizuoto eismo įvykio, siekiant apgaule gauti draudimo išmokas, t. y. dėl pasikėsinimo sukčiauti. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus 2016 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 2S-(208722)-49416 ieškovas buvo informuotas, kad ikiteisminis tyrimas dėl pasikėsinimo sukčiauti nutrauktas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių). Nurodė, kad 2016 m. gruodžio 12 d. į savo elektroninio pašto dėžutę gavo AB „Lietuvos draudimas“ 2016 m. gruodžio 1 d. pranešimą, jog draudimo išmoka nebus išmokėta, nes įvykis įvyko kitomis nei nurodoma, ne natūraliai susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Atsisakymo pagrindas - Taisyklių 8.1.17 punktas (jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė klaidingus duomenis apie įvykį ir (ar) jo padarinius). Mano, jog toks atsisakymas išmokėti draudimo išmoką buvo neišsamus ir nemotyvuotas. Neturėdamas teisinių žinių, 2016 m. gruodžio 13 d. kreipėsi advokato pagalbos. Advokatė 2016 m. gruodžio 14 d. raštu kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“ su prašymu pateikti Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką, taip pat kartu pateikti atsisakymą pagrindžiančius įrodymus. Į advokatės paklausimą AB „Lietuvos draudimas“ savo 2016 m. gruodžio 23 d. elektroniniame laiške pateikė atsakymą, kuris papildomai buvo grindžiamas Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalies 1 punktu, o taip pat draudiko subjektyvia nuomone. Kadangi minėtas raštas, kaip ir ankstesnis, nebuvo pagrįstas jokiais įrodymais, advokatei teko dar kartą kreiptis į draudiką su prašymu duoti išsamesnius paaiškinimus ir juos tinkamai pagrįsti įrodymais. Praėjus daugiau nei mėnesiui laiko draudikas jokio atsakymo nepateikė, todėl 2017 m. vasario 10 d. ieškovas kreipėsi į Lietuvos Banko priežiūros tarnybą su prašymu nagrinėti vartojimo ginčą. Savo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 242-174 Lietuvos Banko priežiūros tarnyba iš esmės palaikė draudiko poziciją ir atmetė ieškovo reikalavimus.
Atsiliepimas
4. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad eismo įvykio, kuriame dalyvavo ieškovo automobilis Nissan Pathfinder ir L. T. vairuojamas Peugeot 607, administravimą vykdė dvi draudimo bendrovės – AB „Lietuvos draudimas“ administravo žalą dėl ieškovo automobilio Nissan Pathfinder pagal savanoriškąjį transporto priemonių draudimą, AB „Gjensidige“ administravo žalą dėl automobilio Peugeot pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį įstatymą. Atlikus žalos administravimo veiksmus nustatyta, kad įvykio dalyviai neatskleidžia tikrųjų įvykio aplinkybių, kad įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, nei nurodo dalyviai, todėl abi draudimo bendrovės atsisakė atlyginti nuostolius. Atlikusi žalos administravimo veiksmus, atsakovė atsisakė atlyginti nuostolius, nes įvykis buvo pripažintas nedraudžiamuoju pagal Taisyklių 8.1.17 punktą.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad pagal šalių sudarytos Draudimo sutarties priedo Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 8.1.17 punktą draudimo išmoka nemokama, jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ir jo padarinius. Nurodė, kad atsakovė savo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką grindė ikiteisminio tyrimo metu gautų specialisto išvadų nesuderinamumu su vairuotojų paaiškinimais apie važiuojamus greičius.
7. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju dėl ginčo eismo įvykio vairuotojų galimybės tinkamai įvertinti ir nurodyti važiavimo greitį prieš eismo įvykį yra jau pasisakę teismai įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-841-816/2018, kurioje buvo sprendžiama dėl draudiko (ADB „Gjensidige“) pareigos išmokėti draudimo išmoką pagal transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įstatymą.
8. Teismas, įvertinęs, jog byloje nebuvo ginčo, kad ginčo eismo įvykio vairuotojai kontaktavo ir automobilių sugadinimai atitinka, o atsakovės abejonės dėl eismo įvykio inscenizavimo (imitavimo) nebuvo patvirtintos ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau paneigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-841-816/2018, remdamasis tikimybių pusiausvyros principu padarė išvadą, jog neatitikimai dėl eismo įvykio mechanizmo galėjo atsirasti dėl vairuotojų subjektyvių galimybių įvertinti eismo įvykio aplinkybes, o atsakovė nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes ją nuo draudimo išmokos mokėjimo atleidžiančios aplinkybės byloje neįrodytos. Kadangi atsakovė ginčo dėl žalos dydžio nekėlė, konstatavo, jog ieškovo reikalavimas dėl 4 350 Eur draudimo išmokos priteisimo yra pagrįstas.
9. Tačiau teismas ieškinį atmetė tuo pagrindu, jog buvo praleistas ieškinio senaties terminas. Teismas nurodė, kad apie atsakovės 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ieškovui vėliausiai tapo žinoma 2016 m. gruodžio 14 d., kuomet ieškovo atstovė kreipėsi į atsakovę dėl atsisakymo priežasčių paaiškinimo. Dėl draudimo išmokos priteisimo į teismą ieškovas kreipėsi 2018 m. balandžio 24 d. t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą. Kadangi byloje nebuvo nustatyta jokių svarbių aplinkybių, dėl kurių ieškinio senatis turėtų būti atnaujinta, taip pat nebuvo nustatyta priežasčių, dėl ko ieškinio senatis konkrečiu atveju turėtų būti netaikoma, ieškinys buvo atmestas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Savo atsikirtimus apeliaciniam skundui pagrįsti, be kitų argumentų, nurodo tokius argumentus:
10.1. Ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido, nes apie savo teisių pažeidimą sužinojo iš Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 242-174.
10.2. Atsakovės 2016 m. gruodžio 1 d. pranešimas, jog ieškovui nebus mokama draudimo išmoka buvo neišsamus, nemotyvuotas, bendro pobūdžio, o pranešimo turinys kėlė abejonių. Šio pranešimo negalima pavadinti sprendimu atsisakyti mokėti draudimo išmoką, todėl ieškovo atstovė 2016 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu pateikti įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką. Atsakovė 2016 m. gruodžio 23 d. elektroniniame laiške pateikė atsakymą, kuris taip pat buvo neišsamus, nepagrįstas jokiais dokumentais, todėl ieškovo atstovė dar kartą kreipėsi į atsakovę su 2016 m. gruodžio 29 d. raštu dėl išsamių paaiškinimų pateikimo, tačiau atsakymo į paklausimą negavo.
10.3. Ieškovas 2017 m. vasario 20 d. kreipėsi į Lietuvos banko priežiūros tarnybą su prašymu išnagrinėti vartotojo skundą. Su nurodytos institucijos sprendimu ieškovas susipažino ne anksčiau kaip 2017 m. gegužės 2 d. ir taip sužinojo atsakovės poziciją bei gavo galimybę ją įvertinti. Todėl ieškinio senaties terminas prasidėjo 2017 m. gegužės 3 d., ir ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido.
Atsiliepimas
11. Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimui į apeliacinį skundą pagrįsti, be kitų argumentų, nurodo tokius argumentus:
11.1 . Draudikas laikėsi įstatyme numatytos pareigos, 2016 m. gruodžio 1 d. priėmė neigiamą ieškovui sprendimą ir informavo jį apie tai. Ieškovas apie jo teisių pažeidimą sužinojo ne vėliau kaip 2016 m. gruodžio 14 d., atsižvelgiant į tai, kad nurodytą dieną atsakovė gavo ieškovo atstovės prašymą pateikti išsamų ir motyvuotą paaiškinimą. Būtent nuo šio momento ieškovas sužinojo apie priimtą jo atžvilgiu sprendimą, su kuriuo nesutikdamas, turėjo teisę per vienerius metus kreiptis į teismą.
11.2 . Nesutiko su ieškovo argumentais, kad jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik iš Lietuvos banko 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 242-147.
11.3 . Ieškovas, 2016 m. gruodžio 12 d. gavęs atsakovės pranešimą apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką, iškart kreipėsi teisinės pagalbos. Atsakovės įsitikinimu, būtent tai rodo, kad ieškovas suprato, jog jo atžvilgiu yra priimtas neigiamas sprendimas, t. y. įvykis pripažintas nedraudžiamuoju ir atsisakyta mokėti draudimo išmoką. Ieškovas suprato rašto turinį ir galimas pasekmes, dėl ko ir kreipėsi teisinės pagalbos, siekiant apginti savo galimai pažeistas teises.
11.4 . Ieškovo kreipimasis į Lietuvos banką taip pat įrodo, kad ieškovas aiškiai suprato, kad jo teisės galimai yra pažeistos. Be to, Lietuvos banko sprendimai yra tik rekomendacinio pobūdžio ir kreipimasis į Lietuvos banką dėl iš draudimo teisinių santykių atsirandančių ginčų nėra privalomas prieš kreipiantis į teismą.
11.5 . Nepagrįsti ir atmestini ieškovo samprotavimai, kad atsakovės pranešimuose naudotos formuluotės buvo neaiškios ir dviprasmiškos. Ieškovo advokatė jau pirminiame rašte cituodama Draudimo įstatymo nuostatas reikalavo, kad priimtas sprendimas būtų paaiškintas (pagrįstas) detaliau. Atsakovės įsitikinimu, tiek pirmasis, t. y. 2016 m. gruodžio 2 d., tiek pakartotinis, t. y. 2016 m. gruodžio 23 d. atsakovės atsakymai ieškovui į pretenzijas yra aiškūs, nedviprasmiški, atitinkantys teisės aktų keliamus reikalavimus. O ieškovo veiksmai (kreipimasis į advokatus, prašymas Lietuvos banko nagrinėti vartotojo ginčą), gavus tokį pranešimą, tik patvirtina, kad jis suprato priimtą sprendimą ir jo pasekmes.
11.6 . Pirmosios instancijos teismas tyrė aplinkybes, ar ieškinio senatis nebuvo praleista dėl svarbių priežasčių ir nėra pagrindo ją atnaujinti. Atsakovės nuomone, nebuvo jokių objektyvių priežasčių, kurios neleistų ieškovui anksčiau kreiptis į teismą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties instituto ar atnaujinti praleistą terminą. Vien ieškovo pasirinkimas laukti sprendimo kitoje byloje, kurioje jis nereiškė jokių reikalavimų – nėra pagrindas atnaujinti ieškinio senatį.
12. Trečiasis asmuo J. L. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį tenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtą sprendimą panaikinti, kadangi teismas neteisingai įvertino momentą, nuo kurio ieškovui tapo žinoma apie jo teisių pažeidimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo ir ieškinio senaties taikymo.
15. 2016 m. gruodžio 1 d. atsakovė priėmė sprendimą, kuriame nurodė, kad už 2015 m. spalio 30 d. įvykį draudimo išmokos mokėti negalės, kadangi įvykis įvyko kitomis nei nurodoma, ne natūraliai susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Pranešime ieškovui taip pat išaiškinta, kad pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių 8.1.17 punktą įvykis laikomas nedraudžiamuoju, jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė klaidingus duomenis apie įvykį ir (ar) jo padarinius. Ieškovas, atstovaujamas advokatės, 2016 m. gruodžio 14 d. pateikė atsakovei paklausimą, kuriame nurodė, jog motyvacija nemokėti draudimo išmokos yra nekonkreti, aptaki, kelianti daug klausimų, todėl prašė pateikti įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką bei tai pagrindžiančius dokumentus. 2016 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 1644245 atsakovė informavo ieškovo atstovę apie žalos bylos administravimo metu atliktą eismo įvykio tyrimą, tuo pagrindu atliktą ikiteisminį tyrimą, jo rezultatus, taip pat pakartojo atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindą, papildomai nurodydama draudimo įstatymo 82 str. 3 dalies 1 punktą. 2016 m. gruodžio 29 d. ieškovo atstovė dar kartą paprašė atsakovės konkretesnės informacijos, atsižvelgiant į gautos informacijos paviršutiniškumą ir nekonkretumą, tačiau atsakovė į šį paklausimą atsakymo nepateikė.
16. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovės priimtu sprendimu, kreipėsi į Lietuvos banką kilusiam ginčui išspręsti, prašydamas rekomenduoti draudikui išmokėti draudimo išmoką ir atlyginti patirtas advokato suteiktos teisinės pagalbos išlaidas. 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu jo reikalavimai buvo atmesti.
17. 2018 m. balandžio 24 d. ieškovas su ieškiniu kreipėsi į teismą.
Dėl ieškinio senaties termino pradžios
18. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį ((Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK), 1.124 straipsnis)). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009).
19. Nagrinėjamu atveju yra reiškiamas reikalavimas iš draudimo teisinių santykių, kuriam pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas.
20. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė būtent tuo pagrindu, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ginti savo pažeistas teises.
21. Minėta, kad pagal CK 1.127 straipsnį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamu atveju apie atsakovės 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ieškovui vėliausiai tapo žinoma 2016 m. gruodžio 14 d., kuomet ieškovo atstovė kreipėsi į atsakovę dėl atsisakymo priežasčių paaiškinimo. Atsakovės 2016 m. gruodžio 1 d. pranešime dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką, yra aiškiai nurodyta, jog atsakovė draudimo išmokos nemokės. Aplinkybė, jog pranešime pavartotas priežodis „deja“, nepatvirtina, jog dėl tokio atsakovės sprendimo gali būti kokių nors abejonių. Nurodytame pranešime aiškiai įvardijamas Transporto priemonių draudimo taisyklėse nurodytas pagrindas, kuriuo remiantis atsakovė priėmė sprendimą nemokėti draudimo išmokos, todėl atmestini apelianto argumentai, susiję su pranešimo neišsamumu, nekonkretumu. Dėl draudimo išmokos priteisimo į teismą ieškovas kreipėsi 2018 m. balandžio 24 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas šiuo pagrindu ieškinį atmetė.
22. Būtent nuo tada, kai ieškovas sužinojo apie draudimo bendrovės jo atžvilgiu priimtą neigiamą sprendimą, ieškovas turėjo suprasti apie jo galbūt pažeistas teises. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, susijusius su neteisingai nustatyta ieškinio senaties termino pradžia, kadangi pirmosios instancijos teismas šį momentą nustatė tinkamai. Tai, kad ieškovas papildomai užklausinėjo atsakovę, reikalaudamas kuo išsamesnio atsakymo, po to kreipėsi į vartotojus ginančią instituciją ir/ar laukė kitos civilinės bylos baigties, teisėjų kolegijos nuomone, rodo akivaizdų ieškovo interesą ginti savo galimai pažeistas teises, dėl ko pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo.
Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo
23. Ieškovas laiku nesikreipė teisminės gynybos dėl atsakovės sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta mokėti draudimo išmoką, kadangi, kaip pats nurodo, kitaip skaičiavo ieškinio senaties termino pradžią bei šio termino atnaujinti neprašė.
24. Ieškinio senaties termino paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, suteikti asmeniui realią galimybę apginti savo pažeistas teises, taip pat teisinio santykio dalyviams pagrįstą lūkestį, kad per nustatytą terminą vienam iš jų nepareiškus ieškinio, atsiras pagrindas manyti, kad nė vieno iš jų teisės ar teisėti interesai nepažeisti. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), tačiau šis terminas nėra naikinamasis ir, teismui pripažinus, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių, gali būti atnaujintas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Įstatymo nenustatyta, kad ieškovas privalo pateikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo.
25. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr. pvz. Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimą, pakartotą 2013 m. gegužės 16 d. ir 2013 m. gegužės 30 d. nutarimuose). Ieškovas bendru 10 metų terminu apibrėžtas teises įgijo CPK pagrindu, nepažeisdamas teisės, ja nepiktnaudžiavo, todėl teisinio reguliavimo pataisomis, kuriomis nuo dešimties iki vienerių metų termino sutrumpintas šių teisių įgyvendinimo terminas, jei iš vartotojo (kuriuo šiuo atveju laikytinas ieškovas, sudaręs privalomojo draudimo sutartį su atsakovu) būtų atimta teisė įgyvendinti teisėtai įgytas teises, būtų pažeisti jo teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai.
26. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad tokiu atveju, jeigu CPK nebūtų procesinių mechanizmų, kuriais būtų užtikrinama šalies teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių apsauga, teismas tokias teises turėtų ginti tiesiogiai taikydamas Konstituciją ( žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-415/2016).
27. Šioje byloje prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ieškovas nepateikė, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra vartotojas, o įstatymo nenustatyta, kad ieškovas (vartotojas) privalo pateikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad eismo dalyvių nurodyti neatitikimai dėl eismo įvykio mechanizmo galėjo atsirasti dėl vairuotojų subjektyvių galimybių įvertinti eismo įvykio aplinkybes, atsižvelgiant į Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės 2016 m. lapkričio 15 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00756-15, nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje požymių, konstatuotas aplinkybes, jog atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus nebuvo gauta objektyvių duomenų, kad L. T. ir J. L. inscenizavo eismo įvykį, tikslu gauti draudimo išmokas, įvertinus tai, jog atsakovės abejonės dėl eismo įvykio inscenizavimo (imitavimo) nebuvo patvirtintos ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau paneigtos įsiteisėjusius teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-841-816/2018, atsakovei nepagrįstai atsisakius išmokėti draudimo išmoką, nes ją nuo draudimo išmokos mokėjimo atleidžiančios aplinkybės byloje nebuvo įrodytos, į tai, kad ieškovas savo pažeistas teises gynė rašydamas atsakovei paklausimus, po to kreipėsi į vartotojų ginčą nagrinėjančią instituciją Lietuvos banką, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d., priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010), į tai, kad kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2007), teisėjų kolegija vertina, jog šios aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti ieškovui praleistą ieškinio senaties terminą.
28. Svarbu pažymėti, kad iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog ieškovas ieškinio senaties termino laikotarpiu savo teises siekė apginti, nesikreipdamas į teismą: rašė paklausimus atsakovei, kreipėsi į vartotoją ginančią instituciją, t. y. atliko tam tikrus teisinius veiksmus, siekdamas apginti savo pažeistas teises. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas savo teisėmis piktnaudžiavo, sąmoningai, tyčia delsė kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo.
29. Kadangi byloje nustatytos svarbios aplinkybės, dėl kurių ieškinio senatis turėtų būti atnaujinta, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir ieškovo ieškinys tenkintinas visa apimtimi ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 2 punktas).
30. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ieškinio senaties termino pradžią, tačiau, vertindamas pateiktus įrodymus dėl ieškinio senaties termino, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 str. 7 d., CK 1.5 str. 3, 4 d.) bei praleisto ieškinio senaties termino neatnaujino. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmos instancijos teismo priimtas sprendimas naikintinas ir ieškinys tenkintinas visa apimtimi apeliacinės instancijos teismui atnaujinus ieškinio senaties terminą ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
31. Apeliacinės instancijos teismas pateiktą apeliacinį skundą byloje tenkino. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog bylinėjimosi išlaidos atlyginamos tai šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas. Kadangi apeliacinis skundas tenkintas, ieškovui priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmos instancijos teisme: 97,88 Eur žyminis mokestis ir 1270 Eur už advokato teisinę pagalbą, viso 1367,88 Eur.
32. Ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 98 Eur bylinėjimosi išlaidų, sumokėdamas žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Nurodyta pinigų suma priteistina ieškovui iš atsakovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Ieškovo apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovui V. L. iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 4 350 Eur draudimo išmoką, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. balandžio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 1367,88 Eur bylinėjimosi išlaidas“.
Priteisti ieškovui V. L. iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 98 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.