Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kristinos Domarkienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Maneo“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Maneo“ ieškinį atsakovui R. S. dėl Darbo ginčų komisijos 2017-09-26 sprendimo Nr. DGKS-4947 panaikinimo ir R. S. reikalavimų dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo atmetimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis), todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo darbuotojui priteistas nesumokėtas darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl darbo ginčus reglamentuojančių teisės aktų taikymo ir reikalavimo panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimą

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl teisės aktų taikymo nagrinėjamu atveju. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-2603 6 straipsnio 7 dalimi ir atsižvelgiant į tai, jog prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą Darbo ginčų komisijai buvo paduotas ir ieškinys teisme pareikštas po Darbo kodekso įsigaliojimo, taikomos Darbo kodekso, įsigaliojusio nuo 2017-07-01, nuostatos (toliau – DK).Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pragrįstai netenkino ieškovės reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2017-09-26 sprendimą Nr. DGKS-4947.Vadovaujantis DK 231 straipsnio 1 dalimi, darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Tai reiškia, jog ieškovui pareiškus ieškinį teisme, individualaus darbo ginčo, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į darbo ginčų komisiją, nagrinėjimas yra perkeltas į teismą. Darbo ginčų komisija yra ikiteisminė institucija ginčams tarp darbo sutarties šalių spręsti, o ginčo perkėlimas į teismą paties ginčo pobūdžio nekeičia, todėl darbo ginčų komisijos sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjamu atveju nėra teisminio nagrinėjimo dalykas.

Dėl ginčo esmės ir įrodymų vertinimo

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas R. S. 2017-03-13 darbo sutartimi Nr. 128 priimtas dirbti UAB „Maneo“ apdailininku (t. 1, b. l. 49–51). Darbo sutartimi numatytas darbas pagal poreikį, t. y. neaptarta konkreti darbo laiko trukmė, sutarties 3 punktu darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą valandinį darbo užmokestį. Darbo sutartis nutraukta 2017-06-29 darbuotojo pareiškimu DK 127 straipsnio 1 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2016-07-01 iki 2017-06-30) pagrindu (t. 1, b. l. 52).Atsakovas 2017-08-30 prašymu dėl išmokų, susijusių su darbu (iš viso 1470 Eur), išieškojimo kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, teigdamas, jog dirbo po 40 valandų per savaitę, tačiau darbo laikas nebuvo įtraukimas į apskaitą ir dėl to jam nesumokėtas darbo užmokestis, taip pat kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas (t. 1, b. l. 43–44). Darbo ginčų komisijos 2017-09-26 sprendimu Nr. DGKS-4947 darbo byloje Nr. APS-3-16815 R. S. prašymas patenkintas iš dalies ir nuspręsta išieškoti R. S. naudai iš UAB „Maneo“ 1289,92 Eur darbo užmokestį neatskaičius mokesčių ir 95,06 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas neatskaičius mokesčių (t. 1, b. l. 40–42). Ieškovė UAB „Maneo“, nesutikdama su Darbo ginčų komisijos sprendimu, padavė ieškinį teismui. Ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovės ieškinys atmestas, R. S. iš UAB „Maneo“ priteistas 1289,92 Eur darbo užmokestis neatskaičius mokesčių, 95,06 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas neatskaičius mokesčių bei 500 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog ginčas tarp šalių kilo dėl to, jog darbdavei UAB „Maneo“ neįtraukiant į apskaitą (netinkamai įtraukiant į apskaitą) faktiškai dirbto darbuotojo R. S. darbo laiko, darbuotojui nebuvo sumokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis. Ieškovė UAB „Maneo“ (apeliantė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė jos pateiktais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais ir liudytojo D. G. parodymais, o rėmėsi išimtinai atsakovo R. S. paaiškinimais. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliantės teiginiais. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai). Apeliantas apeliaciniame skunde privalo nurodyti, kokioms bylos aplinkybėms, jo manymu, prieštarauja priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir kokias materialines ar proceso teisės normas jis pažeidžia. Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodo teisinių argumentų, kodėl turėtų būti naikinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, o faktines bylos aplinkybes interpretuoja kitaip, nei jas nustatė ir vertino bylą išnagrinėjęs teismas. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbdavys (apeliantė) į apskaitą įtraukė ne visą darbuotojo dirbtą darbo laiką, todėl išmokėjo darbuotojui (atsakovui) už ginčo laikotarpį (nuo 2016-03-16 iki 2016-06-29) priklausantį ne visą darbo užmokestį ir kitas privalomas darbo išmokas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo taisyklių nepažeidė. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.Tiek darbo sutarties sudarymo ir galiojimo metu galiojęs, tiek šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas nustato analogišką taisyklę, jog darbdavys privalo tvarkyti darbuotojų darbo laiko apskaitą ir žymėti faktiškai dirbtą darbuotojų darbo laiką darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose (DK 120 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, iki 2017-07-01 galiojusio DK 147 straipsnio 6 dalis, 143 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Už netinkamą darbo laiko įtraukimą į apskaitą darbdaviui numatyta administracinė atsakomybė. Ieškovė pateikė darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kuriuose nurodyta, jog atsakovas 2017 m. kovo mėnesį dirbo iš viso 15 valandų, 2017 m. balandžio mėnesį dirbo iš viso 19 valandų, 2017 m. gegužės mėnesį – 18 valandų, 2017 m. birželio mėnesį – 20 valandų (t. 1, b. l. 53–60, 113). Dėl ieškovės pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių įrodomosios galios išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs žiniaraščių duomenis kitų nustatytų faktinių bylos aplinkybių kontekste. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurios yra logiškos, nuoseklios, pagrįstos kitais bylos duomenimis ir įrodymų vertinimu bei vidiniu teismo įsitikimu. Apeliantei argumentuojant, jog darbo laiko apskaitos žiniaraščiai užpildyti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas taisykles ir formą, pažymėtina, jog vien formos laikymasis savaime nereiškia žiniaraščių turinio teisingumo. Pirmosios instancijos teismas būtent ir nustatė, jog ieškovės pažymėtas atsakovo dirbtas darbo laikas neatitiko iš tikrųjų atsakovo dirbto darbo laiko, kuris yra daug ilgesnis. Vertindamas pačios ieškovės pateiktas rangos sutartis su UAB „Interstata“ ir UAB „Merkio statyba“ ir jomis prisiimtų įsipareigojimų (darbų) apimtis (t. 1, b. l. 108–112, 142–152), atsakovo paaiškinimus apie objektus, kuriuose dirbo, ieškovės direktoriaus E. K. nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis (t. 1, b. l. 130–131, 140–141) apie atsakovo darbo vietą ir laiką, t. y. buvo dirbama objektuose, adresais (duomenys neskelbtini), Neringa, bei (duomenys neskelbtini), Klaipėda, atliekami apdailos darbai, buvo vėluojama juos atlikti, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog, nepriklausomai nuo, kaip susitarta darbo sutartyje, nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, jog darbuotojas yra suinteresuotas gauti jo atliekamą darbą atitinkantį darbo užmokestį ir dirbti kuo daugiau valandų, kai darbo užmokestis yra valandinis, todėl jis būdamas apdairus asmuo nebūtų važiavęs dirbti į Juodkrantę 2–4 valandoms per dieną, kaip yra nurodyta darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, ir, priešingai, mažai tikėtina, kad ieškovei sudarius rangos sutartį su UAB „Interstata“ ir įsipareigojus atlikti darbus nustatytais terminais, ji būtų samdžiusi asmenis apdailos darbams atlikti, kurie per mėnesį įmonėje dirbtų tik po 3–6 dienas per mėnesį, juo labiau pats ieškovės direktorius patvirtino, kad darbų buvo tiek, kad reikėjo dirbti visą darbo dieną. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog ieškovės pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose užfiksuotas ne visas atsakovo dirbtas darbo laikas, o ieškovės teiginiai, kad darbuotojas neprašė susipažinti su darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, nėra teisiškai reikšmingi ir nepaneigia jos kaip darbdavės pareigos žiniaraščiuose nurodyti tikrus ir teisingus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas vertina kaip pagrįstus atsakovo teiginius, jog siekdama išvengti arba sumažinti mokėtinus mokesčius UAB „Maneo“ įdarbino jį darbo sutartimi, kurioje nenumatytas konkretus darbo laikas, ir vėliau neįtraukė į apskaitą viso dirbto laiko. Pažymėtina, jog tokia ydinga praktika buvo susiklosčiusi statybų sektoriuje, o iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad UAB „Maneo“ direktorius E. K. Klaipėdos miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2017-07-25 nutarimu pripažintas kaltu ir nubaustas už nelegalų darbą, t. y. būtent nagrinėjamu laikotarpiu objekte, kuriame dirbo ir atsakovas, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, nelegaliai įdarbino apdailininką (administracinio nusižengimo byla Nr. A5.-1291-201/2017). Nors ši aplinkybė nėra tiesiogiai susijusi su nagrinėjama byla, tačiau teisėjų kolegija vertina ją kaip dar labiau pagrindžiančią pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas apie atsakovo faktiškai dirbtą darbo laiką ir charakterizuojančią darbdavį, t. y. liudijančią darbdavio galimą ir tikėtiną nesąžiningumą ir nagrinėjamoje byloje. Apeliantei argumentuojant, jog teismas nesirėmė liudytojo UAB „Interstata“ direktoriaus D. G. parodymais, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas juos vertino kaip teisiškai nereikšmingus nagrinėjamu atveju. Liudytojas 2018-03-01 teismo posėdyje patvirtino, kad ieškovė UAB „Maneo“ buvo UAB „Interstata“ subrangovė, įsipareigojusi atlikti apdailos darbus trijuose objektuose Juokrantėje (tai, liudytojo teigimu, sudarė apie 400–600 kv. m. plotą) ir deklaravusi, jog yra pajėgi laiku ir tinkamai įvykdyti įsipareigojimus, prisiimtus rangos sutartimi, tačiau ieškovė darbus atlikti vėlavo apie pusę metų. Liudytojas parodė, jog atsakovą R. S. yra matęs dirbantį Juodkrantėje, tačiau kiti liudytojo parodymai abstraktūs ir nekonkretūs. Liudytojas parodė, jog nežino, ar užsakytus darbus atliko UAB „Maneo“ darbuotojai, ar ji turėjo subrangovų, koks buvo UAB „Maneo“ darbuotojų nustatytas darbo laikas, apimtys ir pan. Tai, jog liudytojas parodė ne visada rasdavęs dirbančius objektuose darbuotojus, taip pat nėra konkretu, juo labiau liudytojas parodė nekontroliavęs UAB „Maneo“ darbuotojų ir jų netikrinęs. Ieškovei teigiant, jog atsakovas pasirašė darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraščiuose ir pretenzijų nereiškė, iš atsakovo paaiškinimų matyti, kad jis manė pasirašęs už gaunamą avansą, tačiau supratęs, kad yra darbdavio apgautas, savo noru išėjo iš darbo. Be to, pateiktos skambučių ir trumpųjų žinučių (nors ir nėra galimybės įvertinti jų turinį) išklotinės patvirtina, kad atsakovas, jau išėjęs iš darbo, ne kartą bandė susisiekti su darbdaviu (t. 1, b. l. 103–104, 172–173), o 2017-08-30 padavė prašymą Darbo ginčų komisijai dėl nesumokėto darbo užmokesčio išieškojimo. Nuoseklūs atsakovo veiksmai taip pat sudaro pagrindą labiau tikėtinais laikyti jo, o ne darbdavio paaiškinimus. Be to, ieškovei teigiant, kad darbuotojas tik po dviejų mėnesių kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, pažymėtina, jog ši aplinkybė neįrodo, kad atsakovas neturėjo pretenzijų darbdaviui, kaip nepagrįstai nurodo ieškovės atstovė, bet, priešingai, manytina, jog atsakovas laukė tinkamo atsiskaitymo, o nesulaukęs tinkamai ir įstatyme nustatytu terminu realizavo savo teisę kreiptis į atitinkamą instituciją dėl pažeistų teisių gynybos. Iš ieškovės pateiktų mokėjimus atsakovui patvirtinančių duomenų ir „Sodros“ duomenų matyti, kad atsakovo vidutinis mėnesio darbo užmokestis sudarė apie 60 Eur (t. 1, b. l. 57–67, 113). Įvertinusi nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog į bylą pateikti mokėjimų žiniaraščiai patvirtina, jog atsakovui buvo išmokėtos atitinkamos juose nurodytos darbo užmokesčio sumos, tačiau šie dokumentai nepatvirtina aplinkybės, jog su atsakovu buvo visiškai atsiskaityta pagal jo faktiškai išdirbtą darbo laiką. Pirmosios instancijos teismas pateikė detalius skaičiavimus dėl atsakovui priteistino darbo užmokesčio dydžio (1289,92 Eur), su kuriuo sutinka apeliacinės instancijos teismas, todėl pakartotinai plačiau neanalizuoja šių skaičiavimų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka, jog nagrinėjamu atveju skaičiuojant atsakovo darbo užmokestį taikytinas tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalusis valandinis darbo užmokesčio dydis (2,32 Eur). Dėl tokio darbo užmokesčio susitarta darbo sutartimi, o įrodymų, pagrindžiančių atsakovo teiginius, kad buvo susitarta dėl kitokio darbo užmokesčio, byloje nėra.Atleidžiant atsakovą iš darbo jam apskaičiuota 45,53 kompensuotinos valandos nepanaudotų atostogų, už kurias sumokėta 10,56 Eur kompensacija. Iš ieškovės pateiktų skaičiavimų ir paaiškinimų matyti, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovas dirbo nestandartiniu grafiku, pritaikytas 0,1 perskaičiavimo koeficientas (45,53 val. × 2,32 Eur × 0,1 = 10,56 Eur). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, perskaičiavimo koeficientas nagrinėjamu atveju pritaikytas nepagrįstai, nes darbdavys nepanaudotas kasmetines atostogas skaičiavo valandomis, o ne dienomis, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovui turėjo būti apskaičiuota 105,63 Eur kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas neatskaičius privalomųjų mokėjimų (45,53 val. × 2,32 Eur = 105,63 Eur), iš kurios darbuotojui liko nesumokėta 95,07 Eur.Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniu skundu nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantės (ieškovės) apeliacinį skundą atmestus jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).Atsakovas prašo iš ieškovės (apeliantės) priteisti 200 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, išlaidas pagrindžia pridėti įrodymai ir jos neviršija teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (nuo 2015-03-20 galiojanti redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio rekomenduojamų dydžių. Nagrinėjamu atveju, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovui priteistinas patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui R. S. 200 Eur (du šimtai eurų) išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą iš uždarosios akcinės bendrovės „Maneo“.