Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-11-27 · Administracinė byla Nr. AS-525-913-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-11-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2013-11-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-10-20Regionų apygardos administracinis teismas
  4. Atskirasis skundasNutartis · 2015-03-04Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-27
Bylos Nr.
AS-525-913-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03011-2013-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Dalia Višinskienė, Laimutis Alechnavičius (pran.)
Pareiškėjas
O. M., A. P.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
  • 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS525-913/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03011-2013-4Procesinio sprendimo kategorija 63.1. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. lapkričio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų O. M. ir A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. M. ir A. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai O. M. ir A. P. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami pripažinti Vilniaus apskrities viršininko (toliau – ir Vilniaus AV) 2009 m. gruodžio 11 d. sprendime Nr. 2.9-86-12241 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui Č. J.“ (toliau – ir Sprendimas) esantį įrašą „101. Kelio servitutas (viešpataujantis daiktas) skl. Nr. 316 ? 0,16 ha“ neteisėtu ir jį panaikinti.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi pareiškėjams nustatė terminą iki 2013 m. rugsėjo 9 d., pašalinti skundo trūkumus: tinkamai suformuluoti skundo reikalavimą – skųsti sprendimą, kuriuo buvo nustatytas servitutas, taip pat pateikti įrodymus, kada gavo skundžiamą sprendimą, jei praleido terminą skundui paduoti, su skundu pateikti argumentuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Nurodė, kad nustatytu terminu trūkumų nepašalinus, skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui.

Nutartyje nurodė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne pareiškėjų, o Č. J. atžvilgiu, o pats sprendimas yra ne dėl servituto nustatymo, o dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, žemės servitutai nustatomi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatytais pagrindais, servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka nustatomi šiame straipsnyje, administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu, kuris vadovaujantis to paties straipsnio 4 dalimi gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Taigi ginčijamu sprendimu pareiškėjų ginčijamas servitutas nebuvo nustatytas, šiame sprendime tiesiog konstatuotas faktas, kad servitutas pareiškėjams priklausančiame sklype yra. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai, nesutikdami su jiems nustatytu servitutu, turėtų skųsti ne šį sprendimą, o sprendimą, kuriuo buvo nustatytas servitutas. Byloje tokio sprendimo nėra. Priešingai, iš pareiškėjų skundo turinio ir byloje esančios medžiagos tikėtina, kad skundžiamame sprendime ginčijamas įrašas yra rašymo apsirikimas (klaida), kurią turėtų ištaisyti ne teismas, o jį surašiusi institucija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjams išaiškinta teisė kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyrių su prašymu ištaisyti minėtą klaidą. Gavus neigiamą ar nepriimtiną atsakymą iš šios institucijos, jį būtų galima skųsti ABTĮ nustatyta tvarka administraciniam teismui.

Šalies argumentai

2013 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjų prašymas dėl trūkumų šalinimo, kuriuo pareiškėjai teismo prašė priimti pateikiamus įrodymus ir priimti pareiškėjų skundą. Prie prašymo pridėjo voko nuorašą, patvirtinantį skundžiamo sprendimo įteikimo datą, bei 2013 m. rugpjūčio 15 d. raštą ,,Dėl klaidos apskrities viršininko 2009-12-11 sprendime Nr. 2.9-86-12241 taisymo“ Nacionalinės žemės tarnybos Švenčionių skyriui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pareiškėjų O. M. ir A. P. skundą laikė nepaduotu. Išaiškino, kad ši nutartis neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, atitinkančiu ABTĮ reikalavimus.

Šalies argumentai

Teismas nurodė, jog iš teismui pateikto prašymo dėl trūkumų šalinimo matyti, kad pareiškėjai iš esmės nepašalino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartyje nustatytų trūkumų, kadangi nesuformulavo reikalavimo sprendimo, kuriuo buvo nustatytas servitutas, atžvilgiu. Nutartyje pažymėta, kad skundo dalykas turi būti suformuluotas aiškiai, jis turėtų atitikti keliamo ginčo esmę ir teismo galias, t. y. tuos būdus, kuriais teismas gali apginti ginčijamas ar pažeistas teises arba įstatymų saugomus interesus. Pareiškėjai ir vėl prašė teismo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 11 d. sprendime Nr. 2.9-86-12241 esantį įrašą „101. Kelio servitutas (viešpataujantis daiktas) skl. Nr. 316-0,16 ha“, neatsižvelgdami į teismo nutartyje pateiktą detalų išaiškinimą, kaip jie galėtų pašalinti skundo trūkumus ir ginti galimai jų pažeistas teises. Pareiškėjų prašymas priimti pateikiamus įrodymus ir nagrinėti skundą, teismo vertintas, kaip jų subjektyvus situacijos vertinimas bei apsisprendimas elgtis priešingu būdu nei nustato teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, jog teismas pagal paduotą skundą neturi galimybių nustatyti pareiškėjos skundo nagrinėjimo ribų ir išspręsti skundo priėmimo klausimą.

III.

Pareiškėjai O. M. ir A. P. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinis teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. ir 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis ir perduoti klausimą dėl pareiškėjų O. M. ir A. P. skundo priėmimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad šioje byloje daiktinė teisė servitutas – tai servitutas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre Sprendimo pagrindu. Kito Vilniaus AV sprendimo, kuriame būtų sprendžiamas servituto nustatymo klausimas, nėra, todėl Sprendimas yra pradinis ir vienintelis servituto atsiradimo pagrindas. Pažymi, jog įrodinėja daug pažeidimų nustatant servitutą ir jį įregistruojant Nekilnojamojo turto registre, todėl iki visų faktinių aplinkybių nustatymo byloje, galima tik daryti prielaidą, kad servitutas sieja viešpataujantį Č. J. priklausantį žemės sklypą ir tarnaujantįjį pareiškėjams priklausantį žemės sklypą. Nors ir sutinka su teismo argumentais, kad AV sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo servitutas negalėjo būti nustatinėjamas, tačiau pabrėžia, kad įrašo apie servitutą padarymas sukėlė tokias pat pasekmes kaip ir servituto nustatymas – servitutas įregistruotas. Mano, jog Sprendimu pridengtas servituto nustatymo įstatymo numatytais atvejais administraciniu sprendimu juridinių faktų sudėties, reikalingos servituto nustatymui, nebuvimas. Nesant teismo sprendimo, nėra subjekto, kuris turėtų teisę nuspręsti, kad įrašas dėl servituto nustatymo ar įforminimo neatitikimo net ir akivaizdiems įstatymų reikalavimams, gali būti nevykdomas. Remdamasis Švenčionių skyriaus 2013 m. rugsėjo 16 d. raštu daro išvadą, kad atsakovas būtų linkęs įrašą panaikinti, tačiau to padaryti negali, nes ginčo savininkė nepateikė raštiško sutikimo dėl įrašų pataisymo. Pažymi, jog Sprendimas, kuriuo jų sklypas apsunkinamas servitutu, daro įtaką ir pareiškėjų teisėms ir pareigoms. Akcentuoja, kad nors Sprendimas neatitinka jam keliamų teisėtumo, turinio ir formos reikalavimų, tačiau Sprendimas neteisėtoje ginčijamoje dalyje buvo įvykdytas – servitutas įregistruotas. Atsakovo pozicija dėl Sprendimo nekeitimo aiški, todėl manytina, jog tarp šalių yra ginčas. Teismas nepagrįstai skundo trūkumu nurodė neegzistuojančio sprendimo dėl servituto nustatymo nenurodymą, jo teksto nepridėjimą, reikalavo skųsti neegzistuojantį sprendimą

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. ir 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis bei skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi pareiškėjams buvo nustatytas terminas iki kurio jie turėjo pašalinti teismo nurodytus skundo trūkumus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad pareiškėjams pasekmes sukelia nutartis, kuria skundas laikomas nepaduotu, kai trūkumai nustatytu terminu nėra pašalinami. Todėl teismo nutartys, kurios neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, tarp jų – nutartys dėl skundo trūkumų šalinimo, yra neskundžiamos (ABTĮ 149 str.) (žr. pvz., 2011 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-115/2011).

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pasisako tik dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutarties teisėtumo.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjai siekia panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 2.9.86-12241 įrašą „101. Kelio servitutas (viešpataujantis daiktas) skl. Nr. 316-0,16 ha“, t. y. ginčija Sprendimo dalį. Nurodo, kad šio Sprendimo (jame esančio įrašo) pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kelio servitutas. Daro prielaidą, jog juo pareiškėjų sklypas tampa tarnaujančiuoju sklypo, į kurį skundžiamu Sprendimu atkurtos nuosavybės teisės, atžvilgiu. Šios aplinkybės leidžia teigti, jog nors skundžiamas Sprendimas priimtas ne konkrečiai pareiškėjų atžvilgiu, juo tam tikros pasekmės sukeliamos ir pareiškėjams, kaip tarnaujančiu tapusio sklypo savininkams, todėl jie turi teisę ginčyti Sprendimo dalį.

Pareiškėjai nurodo, kad Sprendimas yra vienintelis servituto nustatymo pagrindas, kito sprendimo nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, ar servitutas tikrai nustatytas šio Sprendimo pagrindu, gali būti nustatyta tik bylą nagrinėjant iš esmės.

Taip pat pažymėtina, jog šiam ginčui, t. y. pareiškėjams ginčijant Sprendimo dalį, ikiteisminė skundo nagrinėjimo ne teisme tvarka nėra taikoma, toks reikalavimas nagrinėtinas administraciniame teisme.

Dėl nurodytų priežasčių, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjų skundas laikytas nepaduotu, naikintina skundo priėmimo klausimą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjų O. M. ir A. P. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl pareiškėjų skundo priėmimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė