- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-20
- Bylos Nr.
- 2A-186-567/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Neringa Švedienė, Vytautas Zelianka
- Ieškovas
- E. R., R. R.
- Atsakovas
- „Swedbank“
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. R. ir R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-13524-861/2013 pagal ieškovų E. R. ir R. R. ieškinį atsakovui „Swedbank“, AB dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kredito sutarties sąlygų pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai R. R. ir E. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir jo patikslinimu, prašydami:
1) Pripažinti ieškovų su atsakovu „Swedbank“, AB sudarytos kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 m. kovo 6 d. įvykusį vienašališką nutraukimą neteisėtu;
2) Pakeisti ieškovų su atsakovu 2008-01-10 sudarytą Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), jos 5 str. 5.2 punktą, nustatant ir papildant, jog pasikeitus kredito gavėjų finansinei būklei, siekiant atkurti kredito gavėjų mokumą, palūkanų mokėjimas atidedamas iki 6 mėnesių laikotarpiui, ir taikyti palūkanų mokėjimo atidėjimą 6 mėnesiams, ir priteisti iš atsakovo ieškovų naudai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2008-01-10 ieškovai su atsakovu AB „Swedbank“ (buvusiu „Hansa bank“) sudarė Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su jos priedais, pagal kurią gavo kreditą: būstui su žemės sklypu pirkti – 289620,01 eurų (perkamas gyvenamasis namas su žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) sumai, žemės sklypams pirkti kreditą 115848,01 eurų sumai (perkami žemės sklypai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 173772,01 eurų paskolą būstui rekonstruoti. Pažymėjo, kad minėtuose žemės sklypuose bei pastate ieškovai vykdė statybos darbus ir papildomai investavo savo asmenines lėšas, apie 800000 Lt. Dėl pasaulinės ekonominės krizės labai pablogėjo ieškovų finansinė padėtis, bendros pajamos sumažėjo maždaug 7 kartus: iš 15600 Lt litų liko apie 2000 Lt suma per mėnesį. Ieškovai pažymėjo, jog ekonominė padėtis stabilizuojasi, verslas atsigauna, todėl ateityje ieškovai vėl tinkamai galės vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, o tuo laiku, kol ieškovų finansinė padėtis yra sunki, atsakovas turėtų į tai atsižvelgti ir pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas. Tarp ieškovų ir atsakovo vyko susirašinėjimas, atsakovas raštais buvo informuotas apie ieškovų sunkią finansinę padėtį, tačiau dėl to nepasisakė ir konkliudentiniais veiksmais atsisakė bendradarbiauti. R. R. yra bedarbė, šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai, kuriems augant didėja jų poreikiai. Pažymėjo, kad, sudarydami kredito sutartį, ieškovai nenumatė šeimos pagausėjimo (LR CK 6.223 str. 2 d. 2 p., 6.204 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas „Swedbank“, AB pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovai vykdė savo įsipareigojimus bankui iki 2012-02-29. Nuo 2012-03-30 suėjusio dalinio atsiskaitymo termino, ieškovai negrąžino nei vienos kredito dalies, taip pat tinkamai nebemokėjo palūkanų pagal kredito sutartį: 2012-03-30 sumokėta 8,13 eurų palūkanų. Paskutinis faktinis mokėjimas pagal sutartį atliktas 2012-05-14, padengti 29,24 eurų delspinigiai. Ieškovų pradelstai skolai pasiekus 5580,96 eurų sumą, atsakovas 2012-07-26 pranešimais priminė jiems apie nevykdomus įsipareigojimus ir paragino iki 2012-08-31 sumokėti pradelstą skolą. Ieškovams buvo išaiškinta galimybė pateikti bankui pasiūlymus dėl kitokio kredito sutarties pažeidimo pašalinimo, tačiau ieškovai 2012-07-23 prašymu informavo banką apie pablogėjusią šeimos finansinę padėtį, nuo ieškovų nepriklausančias aplinkybes, apsunkinusias sutarties vykdymą, prašė atidėti kredito įmokų mokėjimą 6 mėnesiams. Atsakovas nesutiko su minėtu prašymu, kadangi iki prašymo pateikimo kredito sutartis 4 mėnesius buvo nevykdoma, susidarė žymi skola, o sutarties keitimas reikštų nepagrįstą ieškovų įsiskolinimo sumos didinimą. Ieškovas buvo žodžiu informuotas apie būtinybę mažinti įsiskolinimą ir bendrą kredito sumą, kadangi nuo jos skaičiuojamos mokėtinos palūkanos, taip pat pranešta, kad atsakovas sutinka laukti (nenutraukti sutarties) protingą terminą tam, kad jie patys surastų įkeisto turto pirkėjus ir iš šio turto pardavimo gautų lėšų būtų prieš terminą dengiami bendri ieškovų įsipareigojimai bankui, mažinant mokėtinas įmokas. Ieškovai nevykdė savo pareigų, todėl atsakovas 2013-01-30 raštais informavo juos dėl sistemingo kredito sutarties nevykdymo susidariusios 13167,86 eurų skolos ir įspėjo apie kredito sutarties nutraukimą nuo 2013-03-06. Ieškovai 2013-02-22 pateikė prašymą, kuriuo išreiškė prieštaravimą vienašališkam kredito sutarties nutraukimui bei pateikė pasiūlymą pradėti derybas dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Bankas pakartotinai išaiškino situaciją ir paragino ieškovus iki 2013-03-05 įvykdyti savo įsipareigojimus. Nutraukus kredito sutartį, šalių suderintu laiku 2013-03-15 įvyko ieškovės ir jos atstovo ir atsakovo atstovų susitikimas. Banko atstovai paaiškino, kad, ilgą laiką besitęsiant ieškovų nemokumui, vienintelė išeitis, kuri leistų įvykdyti kredito sutartį, yra įkeisto turto pardavimas. Įkeisto turto vertės nepakanka visiems įsipareigojimams padengti, tačiau nepaisant to, ieškovų skola greitu metu galėtų būti sumažinta iš įkeisto turto ir tokiu būdu apribotas skolos augimas vėlesniu laikotarpiu, nes ieškovų mokėtinos palūkanos skaičiuojamos nuo visos negrąžinto kredito sumos, kuri yra 438094 eurų arba 1512650,96 Lt, o dėl tolimesnio prievolės vykdymo šalys galėtų susitarti vėliau, paaiškėjus negrąžinto kredito dydžiui (pardavus įkeistą turtą) bei ieškovų realioms galimybėms vykdyti likusius įsipareigojimus. Ieškovė išreiškė pritarimą pasiūlymui parduoti įkeistą turtą, tačiau nesutiko su banko nuomone, kad įkeisto turto vertė yra nepakankama visai skolai padengti, todėl šalys susitarė, kad ieškovai užsakys ir iki kovo pabaigos pateiks bankui atnaujintą įkeisto turto vertinimą ir šalys toliau aptars skolos mokėjimo klausimus. 2013-04-03 bankas gavo ieškovo E. R. 2013-03-29 prašymą, su kuriuo buvo pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai apie registruotus įkeisto turto duomenis ir išreikštas prašymas pardavinėti įkeistą turtą atskirai. Ieškovai neįvykdė savo pažado per 2 savaites pateikti įkeisto turto vertinimus ir imtis visų įmanomų veiksmų įsipareigojimų tolimesnio skolos augimo mažinimui, t.y. iš esmės pažeidė kredito sutartį (LR CK 6.217 str., 6.218 str.)
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-08-12 sprendimu nusprendė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovų R. R. ir E. R. 19,26 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Teismas nustatė, kad ieškovai su atsakovu 2008-01-10 sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas ieškovams suteikė kreditą 455428,58 eurų nekilnojamojo turto pirkimui ir rekonstrukcijai (b. l. 10-37). Ieškovams įsigijus nekilnojamąjį turtą, hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini) turtas buvo įkeistas atsakovui, užtikrinant ieškovų įsipareigojimus pagal kredito sutartį (b. l. 84-86). Ieškovai vykdė savo įsipareigojimus atsakovui iki 2012-02-29. Nuo 2012-03-30 suėjus dalinio atsiskaitymo terminui, ieškovai negrąžino nei vienos kredito dalies, taip pat tinkamai nebemokėjo palūkanų. Ieškovai 2012-07-23 prašymu informavo banką apie pablogėjusią šeimos finansinę padėtį, nuo ieškovų nepriklausančias aplinkybes, apsunkinusias sutarties vykdymą, prašė atidėti kredito įmokų mokėjimą 6 mėnesiams (b. l. 42-43). Atsakovas nesutiko su minėtu prašymu, 2012-07-26 pranešimais priminė ieškovams apie nevykdomus įsipareigojimus ir paragino papildomu vieno mėnesio terminu iki 2012-08-31 sumokėti pradelstą skolą (b. l. 38, 39). Atsakovas, ieškovams ir toliau nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, 2013-01-30 raštais informavo ieškovus dėl sistemingo kredito sutarties nevykdymo susidariusios 13167,86 eurų skolos ir įspėjo apie kredito sutarties nutraukimą nuo 2013-03-06, jeigu ieškovai iki šios datos neįvykdys pradelstų įsipareigojimų atsakovui (b. l. 40, 41). Ieškovai 2013-02-22 pateikė prašymą, kuriuo išreiškė prieštaravimą vienašališkam kredito sutarties nutraukimui bei pateikė pasiūlymą pradėti derybas dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau bankas pakartotinai išaiškino situaciją ir paragino ieškovus iki 2013-03-05 įvykdyti savo įsipareigojimus (b. l. 45-46, 94). Ieškovai įsipareigojimų ir toliau nevykdė, todėl 2013-03-06 kredito sutartis buvo nutraukta vienašališkai. Teismas pažymėjo, jog kredito sutartis buvo nevykdoma nuo 2012 m. kovo mėnesio, paskutinis atliktas mokėjimas buvo 2012-05-14 ir siekė 120 Lt, nors pradelsta skola 2013-02-28 sudarė 49000 Lt (b. l. 67). Ieškovai iki 2013-03-06 neįvykdė pradelstų įsipareigojimų, kurie 2013-03-05 buvo 53062,84 Lt, todėl kredito sutartį 2013-03-06 atsakovas nutraukė vienašališkai. Bankas ilgą laiką bendradarbiavo su ieškovais. Kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1 punkte buvo nustatytas 15 dienų įspėjimo bei 30 dienų mokėjimo vėlavimo terminas (b. l. 35), tačiau bankas, siekdamas palengvinti ieškovų padėtį bei sudaryti sąlygas atsiradusių trumpalaikių finansinių sunkumų išsprendimui, 2012-07-26 pranešimu vienašališkai nustatė ieškovams žymiai palankesnes kredito sutarties nutraukimo sąlygas, t. y. nurodė, kad kredito sutartyje numatyta teise naudosis tik, jeigu mokėjimai bus uždelsti ilgiau nei 90 dienų ir tokiam pažeidimui pašalinti bus nustatytas papildomas 30 dienų terminas (b. l. 38, 39). 2013-01-30 atsakovas siuntė įspėjimą dėl kredito sutarties nutraukimo (b. l. 40, 41), tačiau ieškovai savo įsipareigojimų ir toliau nevykdė. Teismas nurodė, kad sutarties šalys turi teisę į sutartį įtraukti įvairias nuostatas dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį, ir tokios sutarties nuostatos, jei jos neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, yra laikomos galiojančiomis bei privalomomis šalims. Kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1 punkte šalys susitarė, kad esminiu sutarties pažeidimu yra laikoma, kai kredito gavėjas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų. Sutarties dalykas yra esminė kiekvienos sutarties sąlyga. Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalyje pateiktą kreditavimo sutarties sampratą kredito gavėjo įsipareigojimai laiku grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas sudaro kiekvienos kreditavimo sutarties dalyką ir pagrindą. Ginčo šalių sudarytos kredito sutarties bendrosios dalies 4.1 punkte ieškovai įsipareigojo visą paimtą kreditą grąžinti bankui dalimis ir terminais, nurodytais kredito grąžinimo grafike (b. l. 16-29). Atitinkamą įsipareigojimą kas mėnesį mokėti palūkanas ieškovai prisiėmė kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punkte. Ieškovų įsipareigojimai iki kiekvieno mėnesio 15 d. grąžinti atitinkamą kredito dalį ir mokėti palūkanas yra esminės kredito sutarties sąlygos. Teismas konstatavo, kad eilinės paskolos įmokos nesumokėjimas yra esminis paskolos sutarties pažeidimas. Tai patvirtina ir speciali CK 6.874 straipsnio 2 dalyje nustatyta taisyklė, numatanti kreditoriaus teises reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Kredito sutarties sąlygų įtvirtinimas sutartyje reiškia, kad bankui, kaip kredito sutarties šaliai, yra vienodai svarbus tiek galutinis kredito grąžinimo terminas, tiek ir daliniai įmokų mokėjimai, kadangi tinkamas periodinių įmokų gavimas yra būtinas bankui užtikrinti nuolatinį pinigų srautą, reikalingą banko mokumui ir likvidumui. Teismas padarė išvadą, kad ieškovai nevykdė kredito sutarties sąlygų, nereagavo į atsakovo siųstus pranešimus, taip pažeisdami esmines kredito sutarties sąlygas, todėl atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį. LR CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). CK 6.217 straipsnis reglamentuoja vienašališką sutarties nutraukimą. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Ar sutarties pažeidimas yra esminis, nustatoma, atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-06-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004). Minėto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukiama joje numatytais atvejais. Nepriklausomai nuo to, ar sutarties šalis padarė sutarties pažeidimą, atitinkantį CK 6.217 straipsnio 2 dalies sąlygas, ar atsirado kitų šalių sutartyje nurodytų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, bet kuriuo atveju dėl jų atsiradimo turi būti konstatuojama sutarties šalies kaltė. Nustačius, kad dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo yra sutarties šalies kaltė, kita sutarties šalis turi teisę nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2012). Taikant CK 6.217 straipsnį ir konstatavus, kad yra esminis sutarties pažeidimas ar dėl sutarties šalies kaltės atsirado aplinkybių, kurios pagal sutarties nuostatas sudaro pagrindą kitai šaliai nutraukti sutartį, sutartis nutrauktina joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Svarstant klausimą dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, būtina nustatyti ir tai, ar sutartį nutraukusi šalis tinkamai informavo kitą sutarties šalį apie vienašališką sutarties nutraukimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-484/2013). Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju kredito sutarties sąlygų nei viena iš šalių neginčija, todėl jos turi šalims įstatymo galią ir turi būti vykdomos (CK 6.189 str. 1 d.). Visi kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1 punkte numatyti pagrindai dėl kredito atgavimo prieš terminą yra išimtinai susiję su įstatymų nustatyta banko pareiga valdyti kredito riziką ir imtis priemonių jai mažinti. Griežtas kreditavimo sutarties nuostatų laikymasis bankui turi esminės reikšmės, nes griežto kreditavimo sutarčių nuostatų laikymosi reikalavimas yra specialiai nustatytas visam finansų sektoriui. Banko veiklai ir sudaromiems finansiniams sandoriams galioja bankų ir finansų įstaigų atžvilgiu taikomi specialūs įstatymų reikalavimai. Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas atsakingo skolinimo principas – finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, be kita ko, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad finansų įstaiga, sudariusi sandorį, privalo nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui. Finansų įstaigų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžta įstatymo paskirtis (nustatyti finansų įstaigų, teikiančių licencines finansines paslaugas, veiklos priežiūros sąlygas, tvarką bei ypatumus) patvirtina, kad minėtos nuostatos pirmiausia skirtos mažinti finansų įstaigų verslo riziką, siekiant užtikrinti kreditavimo sistemos stabilumą ir patikimumą. Bankams ir kitoms finansų įstaigoms taikoma bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad, priimant sprendimą skolinti, nebūtų pažeisti tiek paties skolininko, tiek trečiųjų asmenų interesai. Bankams ir kitiems subjektams, kurie teikia kreditavimo paslaugas, pažeisdami kitų asmenų teises ir saugomus interesus, gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Tokia banko atsakomybė gali atsirasti kliento (skolininko) arba trečiųjų asmenų atžvilgiu. Banko civilinė atsakomybė klientui už paskolos arba kreditavimo sutarties pažeidimą yra sutartinė, tačiau gali būti ir deliktinė. Deliktinės atsakomybės pagrindu gali būti banko elgesys, kuris aiškiai nukrypsta nuo rūpestingo bankininko standartų, išduodant kreditą, atsisakant jį išduoti, tęsiant ar nutraukiant kreditavimą, teikiant informaciją, naudojantis įkaito turėtojo teisėmis ir kt. Jei bankas skolina pinigus tinkamai nesusipažinęs su kliento padėtimi ir neįvertinęs jo mokumo arba, nors ir įvertinęs jo mokumą, bet nesitikėdamas, kad paskola bus grąžinta, bankas atlieka neteisėtus veiksmus. Tokiais neteisėtais veiksmais gali būti padaroma žala skolininkui ir (ar) tretiesiems asmenims, kuri gali pasireikšti tuo, kad išdavus kreditą, buvo sukurta skolininko mokumo regimybė, dėl kurios atsirado nauji kreditoriai, buvo dirbtinai pratęsta ekonomiškai negyvybinga skolininko veikla, dėl kurios pablogėjo skolininko finansinė padėtis, arba gali būti padaroma kitokio pobūdžio žala. Bankas taip pat gali tapti atsakingu už žalą, kuri atsiranda dėl skolininko aiškiai nepagrįstų ūkinių komercinių sprendimų, jei bankas darė įtaką tokių sprendimų priėmimui. Tarp neteisėto kredito išdavimo ir kilusios žalos turi egzistuoti priežastinis ryšys. Be to, banko atsakomybei atsirasti būtina banko kaltė. Banko atsakomybė negali būti taikoma už bet kurį žalą sukėlusį sprendimą dėl kreditavimo ar paskolos suteikimo, nes kreditavimo veikla visada yra susijusi su rizika. Priimdamas su kreditavimu susijusius sprendimus, bankas turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindamas turi elgtis sąžiningai, laikydamasis rūpestingo bankininko standartų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013). Finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę. Net tuo atveju, jeigu ieškovas būtų vartotojas, šis teisinis statusas jo neatleistų nuo tinkamo įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymo. Dėl ieškovų sistemingai vykdyto kredito sutarties pažeidimo bei faktinio nemokumo kredito sutarties nutraukimas būtų teisėtas ir pagrįstas net ir tuo atveju, jeigu gautą kreditą ieškovai panaudotų ne komerciniais, bet vartojimo tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Kredito sutarties nutraukimo metu ieškovai buvo nemokūs. Ieškovai nepateikė nei vieno pagrįsto įrodymo, kad yra pajėgūs tinkamai grąžinti visą skolą. Bankas neprisiėmė pareigos atsakyti už ieškovų mokumą arba prisidėti prie jų išlaikymo. Priešingai, ieškovų nemokumo rizikai apdrausti buvo įkeistas turtas, kuris reiškia, kad jeigu skolininkas nebeįstengia tinkamai grąžinti kredito, jis turi būti padengtas iš įkeisto turto. Būtent ieškovų veiksmai, nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, ignoruojant banko raginimus sumokėti pradelstas skolas, nepaliko kito pasirinkimo, kaip tik nutraukti kredito sutartį dėl jos esminio pažeidimo. Sistemingai neįvykdomi ieškovų įsipareigojimai kėlė atvirą grėsmę tikėtinam kredito sutarties įvykdymui. Teismas konstatavo, jog, nutraukdamas kredito sutartį, atsakovas tinkamai pasinaudojo turima teise bei įvykdė pagrindinę savo pareigą valdyti kredito riziką, susijusią su nemokaus kliento įsipareigojimų vykdymu. Teismas nurodė, kad ieškovų argumentas, jog jie negalėjo savo įsipareigojimų vykdyti dėl objektyviai susiklosčiusių sunkių, nuo ieškovų nepriklausiusių finansinių aplinkybių, yra nepagrįsti. CK 6.212 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad finansinių išteklių neturėjimas nėra laikomas nenugalima jėga, dėl kurios šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008). Kredito grąžinimo terminai ir palūkanų dydis yra esminės kreditavimo sutarčių sąlygos, dėl kurių nesutarus, sutartis nebūtų sudaryta. Būtent šių sąlygų turinys šalims turi esminę reikšmę sprendžiant, ar konkreti sutartis naudinga. Atitinkamai vienos šalies reikalavimas sau naudingu būdu pakeisti šias esmines kreditavimo sutarties sąlygas kitai šaliai neprivalomas ir pastarosios atsisakymas keisti suderėtas esmines sutarties sąlygas kitos šalies reikalaujamu būdu nėra nebendradarbiavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-208/2013). Banko pareiga bendradarbiauti nereiškia pareigos tik kredito gavėjui naudingomis sąlygomis jo pasiūlymu keisti suderėtas pasirašytos sutarties sąlygas. Bet kokia kredito sutarties nutraukimo pasekmė turėtų būti kredito grąžinimas, priešingu atveju atsirastų nepagrįsto praturėjimo sąlygos. Ieškovai buvo ir yra atsakingi už savo mokumą, todėl, sudarydami kredito sutartį, prisiėmė riziką, susijusią su savo mokumo pablogėjimu. Būtent dėl ieškovų mokumo rizikos buvo sudaryta turto hipoteka. Viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka (CK 6.206 str.). Savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį bankas įvykdė tinkamai, suteikdamas ieškovams visą jų prašytą kreditą, taip pat neįgyvendinamas teisės nutraukti sutartį ištisus metus, todėl ir ieškovai turėjo tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus ir kiekvieną mėnesį laiku grąžinti atitinkamas kredito dalis ir mokėti už suteiktą kreditą palūkanas. Teismas konstatavo, jog ieškovai, neturėdami teisinio pagrindo, sustabdė savo prievolių vykdymą ir atsisakė jas vykdyti geruoju, bankas, vykdydamas įstatymų nustatytas pareigas valdyti kredito riziką bei tinkamai ir laiku ginti pažeistas teises, pagrįstai nutraukė kredito sutartį ir iniciavo kredito grąžinimą prieš terminą iš įkeisto turto (LR CK 6.206 str., 6.212 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovai E. R. ir R. R. pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti 2013-08-12 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti. Nurodė, kad ieškovai įsigijo turtą šeimos poreikiams tekinti. Tai, kad ateityje galėjo parduoti dalį turto, siekiant ankščiau grąžinti gautą kreditą, nereiškia, jog kreditas buvo imtas ar gautas vykdant nekilnojamojo turto perpardavimą. Ginčo objektu tapusi sutartis yra įpareigojanti atlikti veiksmus paeiliui ateityje ir ji turi būti suprantama, kaip sutartis, turinti sąlygą, jog sutarties vykdymo aplinkybės išliks tos pačios. Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas CK patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus įtvirtinimą nacionalinėje teisėje, t.y. šalys turi siekti išsaugoti sutartį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, kokios civilinio kodekso normos reglamentuoja ginčo objektu tapusios sutarties turinį. Sutarties sudarymo tikslas ir pagrindas leidžia teigti, jog sudarytai kredito sutarčiai taikomos vartojimo sutarties nuostatos. Kreditavimo sutartis yra ilgalaikė ir tiek ji, tiek jos sąlygos, tiek jų vėlesni pakeitimai neturi prieštarauti bendriems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeisti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Teismas nepagrįstai neįvertino, ar atsakovas, gavęs raštą, kuriame skolinius įsipareigojimus siūloma dengti turtu, galėjo vienasmeniškai nutraukti sutartį, ar vis dėl to turėjo per protingą terminą pranešti ieškovams apie sutarties nutraukimą po to, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie pasiūlymą įvykdyti sutartį. Atsakovas pats sukūrė prielaidas ieškovo netinkamam sutarčių vykdymui. Sutartį vienašališkai nutraukusiai šaliai tenka rizika dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, t.y. atsakovui tenka pareiga įrodinėti, jog sutartys buvo nutrauktos teisėtai. Apeliantai pažymėjo, kad teisminio nagrinėjimo metu atsakovas to nedarė, o teismas pagrindiniu argumentu, atmetant ieškinį, pripažino tik tai, jog ieškovai turėjo įsiskolinimą atsakovui, tačiau nevertino, dėl ko toks įsiskolinimas susidarė ir ar jam turėjo įtakos atsakovas (LR CK 6.200 str., 6.204 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas „Swedbank“, AB pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti. Nurodė, kad tiek raštuose iki kredito sutarties nutraukimo, tiek po kredito sutarties nutraukimo bankas ragino apeliantus ieškoti įkeisto turto pirkėjų ir įkeistą turtą parduoti. Nepaisant šių raginimų, apeliantai įkeisto turto pirkėjų neieškojo ir net nepateikė įkeisto turto vertinimo iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pabaigos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos. Sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 straipsnis. Vienas iš minėtame straipsnyje nurodytų atvejų, kai šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, yra kitos šalies padarytas esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 straipsnio ypatumas yra tas, kad nukentėjusiai šaliai leidžiama nutraukti sutartį, nesikreipiant į teismą (CK 6.218 straipsnis). Tačiau tokiu atveju kita šalis turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumą, įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas nėra esminis. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodyti kriterijai, kuriai remdamasis teismas nustato, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne.
CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Tai reiškia, kad įstatymas suteikia šalims teisę susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį net tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Pagal sutarties laisvės principą šalys gali susitarti dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, ir tai neprieštarauja CK 6.156 straipsnio 4 dalies nuostatai, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos.
Nagrinėjamoje byloje ieškovai nuo 2012-03-30 pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui nesumokėjo nei vienos kredito dalies, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovai atliko esminį sutarties pažeidimą (kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 11.2.1.1 p.), sudariusį teisinį pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, nes toks ištisus metus trukęs kredito dalies įmokų nesumokėjimas leido atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kredito sutarties vienašališkam nutraukimui buvo įstatyminis ir faktinis pagrindas. Tai, kad vienas iš prievolių sąžiningo vykdymo principų yra prievolės šalių bendradarbiavimo principas, savaime nereiškia, kad ieškovų turtinei padėčiai pablogėjus ir rinkoje sumažėjus nekilnojamojo turto kainoms, atsakovas turėjo besąlygiškai pakeisti kredito sutarties Nr.08-(duomenys neskelbtini)sąlygas. Ta aplinkybė, kad atsakovas, nuo 2012-03-30 negaudamas nė vienos kredito dalies, ištisus metus nenutraukė vienašališkai kredito sutarties, parodo, kad atsakovas, kaip pelno siekiantis bankas, per vienerius metus negaudamas nė vienos kredito dalies pagal kredito sutartį, taigi ir tam tikro pelno, užtikrino abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Tai, kad ieškovai, reikalaudami pripažinti ieškovų su atsakovu „Swedbank“, AB sudarytos kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 m. kovo 6 d. įvykusį vienašališką nutraukimą neteisėtu, pareiškė reikalavimų teismui dėl kredito sutarties sąlygų modifikavimo, neatlikdami jokių mokėjimų banko naudai, patvirtina, kad ieškovai kredito sutarties nutraukimą ginčijo formaliais pagrindais, tuo parodydami, kad nėra suinteresuoti atlikti net minimalius mokėjimus banko naudai, formaliai prašydami pakeisti kredito sutarties sąlygas ir galimai prisiimti kokius nors papildomus finansinius įsipareigojimus, kurie užtikrintų abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantai mano, kad galima jų skolinius įsipareigojimus padengti turtu, savaime nereiškia, kad bankas savo pelno sąskaita turi sudaryti ieškovams išskirtines sąlygas jų ekonominei veiklai vystyti, nes nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą modifikuoti kredito sutartį.
Tai, kad ieškovai, kreipdamiesi į teismą, pateikdami ieškinį formaliais pagrindais, tikėjosi, kad jiems atsirastų galimybė per bylinėjimosi laikotarpį išvengti priverstinio vykdymo veiksmų, savaime nereiškia, kad bankas, turėdamas savo teisėtus lūkesčius dėl pelno gavimo, turėjo pareigą modifikuoti kredito sutarties sąlygas savo pelno sąskaita.
Nagrinėjamu atveju ieškovai nėra priskirtini prie silpnesniosios teisinių santykių šalies, kaip vartotojai, nes jų ekonominėje veikloje yra versliškumo požymių, atsižvelgiant į tai, kad jie vykdė individualų verslo projektą dėl trijų skirtingų žemės sklypų ir trijų gyvenamųjų namų (b.l. 99-106) finansavimo, įvertinus tą aplinkybę, kad trijų žemės sklypų ir trijų gyvenamųjų namų nereikia vienos šeimos poreikių tenkinimui ir tai neatitinka standartinių vidutinio vartotojo poreikių buičiai ar šeimos būsto kreditavimui.
Ta aplinkybė, kad ieškovai, vykdydami sau naudingą ekonominę veiklą, siekė naudos savo poreikiams tenkinti, savaime nereiškia, kad atsakovas, kaip bankas, turėjo atsisakyti savo teisėtų lūkesčių ir sudaryti išskirtines sąlygas ieškovų ekonominei veiklai vykdyti, ieškovams neatliekant kredito dalies mokėjimų per vienerių laikotarpį, nes tai neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepažeidė sutarties stabilumo principo, nes atsakovas, kaip bankas, vykdydamas bendradarbiavimo pareigą, elgės pagal sąžiningos dalykinės praktikos reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė įrodinėjimo naštą tarp šalių, nes ieškovai turėjo įrodyti, kad nebuvo esminio kredito sutarties pažeidimo ir jie turi realias galimybes vykdyti sutartines prievoles tinkamai, nepažeidžiant atsakovo, kaip banko, teisėto intereso, nes ekonominės krizės aplinkybė ir kaip jos pasekmė atsiradęs nemokumo faktas savaime nesukuria bankui pareigos keisti kredito sutarties sąlygas savo pelno sąskaita, neužtikrinant šalių sutartinių prievolių pusiausvyros.
Situacija, kai nėra atliekami net daliniai mokėjimai banko naudai, parodo, kad apeliantai tinkamai nebendradarbiavo, nes patys pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, kaip pelno siekiantis bankas, negaudamas jokių net dalinių įmokų pagal kredito sutartį, negali savo pelno sąskaita užtikrinti abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Ta aplinkybė, kad ieškovai nuo 2012-03-30 pagal kredito sutartį nesumokėjo nei vienos kredito dalies, ir formaliais pagrindais apeliacine tvarka skundė pirmosios instancijos teismo teisėtą ir pagrįstą 2013-08-12 sprendimą bei, vykstant bylinėjimosi procesui, iki šiol neatliko jokių mokėjimų banko naudai, parodo, kad ieškovai nėra suinteresuoti realiai atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, nes padėtis, kai nėra atliekami jokie mokėjimai bankui, yra jų tikslas, tuo patvirtinant, kad atsakovas neturi pagrindo tikėtis, kad kredito sutartis bus įvykdyta ateityje (LR CK 6.204 str. 3 d., 6.186 str. 3 d.).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškinys negali būti tenkinamas, nes byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą pripažinti ieškovų su atsakovu „Swedbank“, AB sudarytos kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 m. kovo 6 d. įvykusį vienašališką nutraukimą neteisėtu; pakeisti ieškovų su atsakovu 2008-01-10 sudarytą Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), jos 5 str. 5.2 punktą, nustatant ir papildant, jog pasikeitus kredito gavėjų finansinei būklei, siekiant atkurti kredito gavėjų mokumą, palūkanų mokėjimas atidedamas iki 6 mėnesių laikotarpiui, ir taikyti palūkanų mokėjimo atidėjimą 6 mėnesiams, ir priteisti iš atsakovo ieškovų naudai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Tai, kad ieškovams nepatinka sprendimo surašymo stilius, nereiškia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus pagal CPK 270 str. Byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, nes jie yra teisiškai nereikšmingi bylos nagrinėjimo dalykui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą naikinti skundžiamą sprendimą ir patenkinti ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išnagrinėta teisingai (LR CK 6.38 str., 6.158 str., 6.193 str. 6.195 str., 6.200 str., CPK 7 str., 12 str., 13 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, apeliantams nėra priteisiamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantai neįgijo pareigos atlyginti atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nes byloje nėra pateikti jų dydį patvirtinantys įrodymai (LR CPK 88 str., 93 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą nepakeistą.