- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-16
- Bylos Nr.
- 2A-208/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Žironas, Algirdas Gailiūnas, Artūras Driukas
- Atsakovas
- R. B., uždarajai akcinei bendrovei „Regrista“
- Trečiasis asmuo
- E. B.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Swedbank“
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. B. ir trečiojo asmens E. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-303-104/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Regrista“ ir R. B. dėl skolos, palūkanų priteisimo, atsakovo R. B. priešieškinį dėl įpareigojimo ieškovą akcinę bendrovę „Swedbank“ protingam terminui pratęsti uždarosios akcinės bendrovės „Regrista“ sudarytą kredito sutartį, nustatant mokėti bankui realia rinkos verte pagrįstas palūkanas, taip pat trečiojo asmens E. B. priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl kredito sutarties šalių bendradarbiavimo pareigos turinio, t.y. kaip kredito davėjas turi atsižvelgti į kredito gavėjo pasiūlymus dėl kredito sutarties sąlygų keitimo. Byloje taip pat kilęs ginčas dėl laidavimo sutarties, kurios pakeitimai pasirašyti be laiduotojo sutuoktinės sutikimo, galiojimo
Šalies argumentai
Ieškovas AB „Swedbank“ ieškiniu atsakovams UAB „Regrista“ ir R. B. prašė iš atsakovų solidariai priteisti 1 087 005,43 Lt skolą, mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios apskaičiuojamos imant palūkanų keitimo dieną paskelbtą šešių mėnesių (VILIBOR) palūkanų normą, už kurią bankai pageidauja paskolinti lėšas litais kitiems bankams ir pridedant 4,5 proc. metinių palūkanų dydžio AB „Swedbank“ skolinimosi rizikos ir pelno maržą, ir kurios kiekvienų metų gegužės 28 d. ir lapkričio 28 d. keičiamos šešiems mėnesiams į priekį imant palūkanų keitimo dieną paskelbtą šešių mėnesių VILIBOR palūkanų normą ir pridedant 4,5 proc. metų palūkanų AB „Swedbank“ skolinimosi rizikos ir pelno maržą už negrąžintiną 955 600 Lt kredito sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki kredito grąžinimo AB „Swedbank“ dienos, 14 870Lt žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad su UAB „Regrista“ 2006 m. balandžio 26 d. pasirašė Kredito sutartį Nr. 06-026613-AK (toliau – Kredito sutartis), kurios sąlygos keistos 2007 m. balandžio 19 d., 2007 m. gegužės 31 d., 2007 m. spalio 31 d., 2008 m. sausio 15 d., 2008 m. lapkričio 28 d. ir kurios pagrindu UAB „Regrista“ suteiktas 955 600 Lt kreditas, kuris išskaidytas į tris dalis: į kredito Nr. 06-026613-AK dalį (702 600 Lt sumos dalis), į kredito Nr. 07-037419-KL dalį (100 000 Lt sumos dalis) ir į kredito Nr. 07-049857-AK dalį (153 000 Lt sumos dalis). Galutinis Kredito sutartyje nustatytas kredito (visų kredito dalių) grąžinimo terminas - 2009 m. vasario 28 d.
UAB „Regrista“ įsipareigojimų pagal minėtą kredito sutartį tinkamas įvykdymas užtikrintas įkeistu turtu ir R. B. laidavimu (2008 m. lapkričio 28 d. Laidavimo sutartis Nr. 026613-LA1 su vėlesniais pakeitimais).
UAB „Regrista“ nevykdė įsipareigojimų pagal kredito sutartį ir sutarties šalims nepavykus susitarti taikiai, ieškovas pareikalavo grąžinti UAB „Regrista“ skolas pagal Kredito sutartį. 2009 m. gegužės 21 dienai skola sudarė - 1 087 005,43 Lt (iš jų - 955 600,00 Lt negrąžinto kredito; 65 184,62 Lt priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų už kreditą; 61 922,88 Lt delspinigių už laiku negrąžintą kreditą; 4 297,93 Lt delspinigių už priskaičiuotas bet nesumokėtas palūkanas).
Šalies argumentai
Atsakovas R. B. priešieškiniu prašė įpareigoti AB „Swedbank“ protingam terminui pratęsti UAB „Regrista“ sudarytą kredito sutartį, nustatant mokėti bankui realia rinkos verte pagrįstas palūkanas. Nurodė, kad pagal atsakovų vykdomą verslo planą banko finansavimas buvo reikalingas bendrovės statomo daugiabučio namo apdailos darbams užbaigti, kad atsakovai galėtų įrengtus butus pelningai parduoti. Atlikus eilę statybinių darbų, ieškovo paprašyti, atsakovai atliko naują vertinimą. Nustačius padidėjusią statomo nekilnojamojo turto vertę su ieškovu sutarta, kad atsakovai tęs darbus, o bankas juos toliau dalinai finansuos. Banko vadybininkas nurodė kreiptis dėl paskolos pratęsimo ir papildomos paskolos išdavimo likus mėnesiui iki pasibaigiant paskolos terminui, t.y. 2008 m. spalio mėn., tačiau atėjus šiam laikui atsakovams buvo nurodyta, kad pasikeitė banko paskolų išdavimo politika ir pasiūlyta pratęsti kredito sutartį 3 mėn. Pratęsdamas sutartį, bankas iš esmės pablogino paskolos suteikimo sąlygas, nepakeitė atsakovų prašomos sutarties valiutos (iš VILIBOR į EURIBOR). Esant banko spaudimui, atsakovas neturėjo išeities nepasirašyti bendrovei nepalankaus susitarimo dėl kredito sutarties pratęsimo 3 mėn. Bankas nebendradarbiavo.
Tretysis asmuo E. B. priešieškiniu prašė 2008 m. sausio 15 d. sudarytą Susitarimą Nr. 06-026613-LAI/07-037419- LAI-4 „Dėl 2006 m. balandžio 26 d. laidavimo sutarties Nr. 06-026613-LAI sąlygų pakeitimo“ pripažinti negaliojančiu. Nurodė, jog bankui ir R. B. pasirašant laidavimo sutartį, ji, kaip atsakovo sutuoktinė, nebuvo informuota apie UAB „Regrista“ suteikto kredito sutarties turinį bei R. B. laidavimo sutarties pakeitimą – 2008 m. sausio 15d. Kadangi kredito sutarčių, už kurias laidavo sutuoktinis R. B., keitimas atliktas be R. B. sutikimo, laidavimo sutartis pasibaigė 2007 m. balandžio 19 d., sudarius susitarimą Nr. 06-026613-LAI -1 „Dėl 2006-04-26 laidavimo sutarties Nr. 06-026613-LAI sąlygų pakeitimo“.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendimu ieškovo „Swedbank“ AB ieškinį patenkino, o atsakovo R. B. ir trečiojo asmens E. B. priešieškinius atmetė. Teismas ieškovui „Swedbank“ AB priteisė:
iš atsakovų UAB „Regrista“ ir R. B. solidariai 1 087 005,43 Lt skolą;
iš atsakovų UAB „Regrista“ ir R. B. solidariai mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios apskaičiuojamos imant palūkanų keitimo dieną paskelbtą šešių mėnesių (VILIBOR) palūkanų normą, už kurią bankai pageidauja paskolinti lėšas litais kitiems bankams ir pridedant 4,5 proc. metinių palūkanų dydžio AB „Swedbank“ skolinimosi rizikos ir pelno maržą, ir kurios kiekvienų metų gegužės 28 d. ir lapkričio 28 d. keičiamos šešiems mėnesiams į priekį imant palūkanų keitimo dieną paskelbtą šešių mėnesių VILIBOR palūkanų normą ir pridedant 4,5 proc. metų palūkanų AB „Swedbank“ skolinimosi rizikos ir pelno maržą už negrąžintiną 955 600 Lt kredito sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki kredito grąžinimo „Swedbank“ AB dienos;
kompensacine funkcija atliekančias palūkanas - 6 proc. palūkanas iš atsakovo UAB „Regrista“ ir 5 proc. palūkanas iš atsakovo R. B. už priteistas sumas (1 087 005,43 Lt), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos (2009 m. birželio 9 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;
iš atsakovų UAB „Regrista“ ir R. B. lygiomis dalimis 14 870 Lt žyminio mokesčio;
valstybei iš atsakovų UAB „Regrista“ ir R. B. teismas lygiomis dalimis priteisė 39 Lt pašto išlaidų.
Papildomu sprendimu Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 2 d. valstybei priteisė 137 žyminio mokesčio iš R. B. ir 7 101 Lt žyminio mokesčio iš E. B..
Teismas sprendė, jog ginčo šalys, sudarydamos tiek kredito sutartį, tiek ir laidavimo sutartį, veikė laisva valia ir abipusiu sutarimu nustatė sutarčių sąlygas (CK 6.156 str. 1 d.). Ieškovas turėjo teisę pasirinkti, ar sutikti su atsakovų UAB „Regrista“ ir R. B. keliamomis sąlygomis. Ieškovui nesutikus, atsakovai privalėjo sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais vykdyti 2006m. balandžio 26 d. Kredito sutartimi Nr. 06-026613-AK (su pakeitimais) ir 2008 m. lapkričio 28d. Laidavimo sutartimi Nr. 026613-LA1 prisiimtas prievoles (CK 6.38 str. 1 d.). Ieškovas vykdė įsipareigojimu – UAB „Regrista“ suteikė prašomą kredito sumą, tačiau atsakovas UAB „Regrista“ savo prievolių tinkamai nevykdė – nemokėjo nustatytų mokėjimų bei palūkanų. Atsakovui pažeidus kredito sutartį, ieškovas prarado pasitikėjimą ir priėmė sprendimą nebefinansuoti atsakovų verslo, todėl atmestini atsakovo R. B. argumentai dėl šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi principų pažeidimo iš ieškovo pusės.
Remdamasis sutarčių laisvės principu, kurį sudaro teisė pasirinkti sudaryti/nesudaryti sutartį, taip pat teisė laisvai pasirinkti sutarties šalį bei bendru sutarimu nustatyti sutarties turinį (CK 6.156 str. 1 d.), teismas konstatavo, kad negali įpareigoti ieškovą atsakovo prašomomis sąlygomis sudaryti sutartį. Be to, R. B. reikalavimas įpareigoti AB „Swedbank“ protingam terminui pratęsti UAB „Regrista“ sudarytą kredito sutartį, nustatant mokėti bankui realia rinkos verte pagrįstas palūkanas, yra abstraktus.
E. B. priešieškinį teismas atmetė atsižvelgęs į tai, kad 2008 m. lapkričio 28 d. Laidavimo sutartyje Nr. 026613-LA laiduotojas R. B. patvirtino, jog sutartis sudaryta jo sutuoktiniui sutinkant ir šios laidavimo sutarties sudarymas neprieštarauja jo šeimos interesams. Be to, laidavimo sutartis yra konsensualinė ir vienašalė (CK 6.76 str. 1 d.). Kredito sutarties nevykdymo atveju, atsakovas R. B. turi atsakyti savo asmeniniu turtu, jei jo nepakanka – savo dalimi iš bendro sutuoktinių turto. Todėl E. B. turtui laidavimo sutarties pasekmės netaikomos ir tretysis asmuo - E. B., nesanti laidavimo sutarties šalimi, pagrįstai neįtraukta į bylą atsakove.
Atsakovo R. B. sudarytos Laidavimo sutarties, kuria jis įsipareigiojo bankui atsakyti ta pačia apimtimi kaip kredito gavėjas, galiojimas yra susietas su visišku Kredito sutarties įvykdymu (Laidavimo sutarties Bendrosios dalies 9.1 punktas), o ne su E. B. duoto sutikimo galiojimu, todėl CK 6.88 straipsnis šiai sutarčiai netaikytinas.
Kredito sutarimo Nr. 06-026613-AK/07-037419-KL-1 2.1 punkte nustatyta metinė palūkanų norma: kintama palūkanų norma, skaičiuojama imant per kalendorinį mėnesį paskelbtų šešių VILIBOR palūkanų normų aritmetinį vidurkį ir pridedant 2,50 proc. metų palūkanų dydžio banko skolinimosi rizikos ir pelno maržą. Todėl teismas iš atsakovų ieškovui solidariai priteisė mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios apskaičiuojamos imant palūkanų keitimo dieną paskelbtą šešių mėnesių (VILIBOR) palūkanų normą, už kurią bankai pageidauja paskolinti lėšas litais kitiems bankams ir pridedant 4,5 proc. metinių palūkanų dydžio AB „Swedbank“ skolinimosi rizikos ir pelno maržą, ir kurios kiekvienų matų gegužės 28 d. ir lapkričio 28 d. keičiamos šešiems mėnesiams į priekį imant palūkanų keitimo dieną paskelbtą šešių mėnesių VILIBOR palūkanų normą ir pridedant 4,5 proc. metų palūkanų AB „Swedbank“ skolinimosi rizikos ir pelno maržą už negrąžintiną 955 600 Lt kredito sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki kredito grąžinimo AB „Swedbank“ dienos.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
R. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
1. Teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų, todėl sprendimas nemotyvuotas, neatitinka jam CPK nustatytų turinio reikalavimų (CPK 263 str., 291 str., 329 str. 2 d. 4 p.), priimtas neatskleidus bylos esmės. Sprendime liko neišanalizuotos byloje dalyvaujančių asmenų nuomonės, neįvertinti įrodymai, nenustatytos ir teisiškai neįvertintos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės.
Šalies argumentai
Apeliantas buvo nurodęs, kad bankas nereaguoja į daugkartinius prašymus pratęsti paskolos sutartį ir atsižvelgti į pradėtas derybas su potencialiais pirkėjais, kad bankui buvo siūlyta ginčą išspręsti derybomis, taip pat buvo prašoma teismo įvertinti šalies ekonomikos procesus nekilnojamojo turto rinkoje (kainų kaita, ekonominė krizė), banko nebendradarbiavimą (bankas net neatsakinėjo į atsakovo pasiūlymus) pagal 2010 m. liepos 7 d. Lietuvos bankų pasirašyto Geros praktikos kodekso nuostatas. Apelianto priešieškinyje išdėstytos aplinkybės ir teismui pateikti reikalavimai liko nenagrinėti (CPK 329 str. 2 d. 7 p.), dėl jų teismas nepasisakė, nors priešieškinį priėmė.
2. Ieškovas (bankas) iš dalies yra kaltas dėl susiklosčiusios padėties, kadangi pratęsdamas sutartį iš esmės pablogino ankstesnes paskolos sąlygas.
3. Sutartys pagal teismų praktiką turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Teismas nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis.
Šalies argumentai
4. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovo teisės nepažeistos. Bendrieji prievolių, įskaitant sutartines prievoles, vykdymo principai (LR CK 6.38 ir 6.200 str.) įpareigoja šalis prievoles vykdyti sąžiningai, tinkamai ir kuo ekonomiškiau, visapusiškai kooperuojantis su kita prievolės šalimi. Šalys privalo bendradarbiauti, todėl byloje svarbu nustatyti tai, kaip šalys vykdė šią pareigą, atsiradus nesutarimų. Nepakankamas kreditoriaus bendradarbiavimas yra pagrindas jo kaltei konstatuoti, kai tarp kreditoriaus nepakankamo bendradarbiavimo ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės egzistuoja priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008).
5. Bankų veikloje taikomi ypač aukšti rūpestingumo ir atidumo standartai, todėl banko kaltė gali pasireikšti pačia mažiausia forma, klaidos padarymu, neatidžių pareigų atlikimu, nepakankamu dėmesingumu ar netgi atsitiktinumu, su kuriuo banko skolininkas turi ryšį (2008 m. balandžio 29 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-221/2008).
E. B. apeliaciniu skundu prašo iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują - 2008 m. sausio 15 d. Susitarimą Nr. 06-026613- LAI/07-037419-LAI-4 „Dėl 2006 m. balandžio 26 d. laidavimo sutarties Nr. 06- 026613-LAI sąlygų pakeitimo“ pripažinti negaliojančiu, taip pat pripažinti, kad laidavimo sutartis pasibaigė 2007 m. balandžio 19 d. sudarius Susitarimą Nr. 06-026613-LAI -1 „Dėl 2006m. balandžio 26 d. laidavimo sutarties Nr. 06-026613-LAI sąlygų pakeitimo”. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
1. Dėl E. B. priešieškinio atmetimo nėra pasisakyta nei aprašomojoje, motyvuojamoje skundžiamo sprendimo dalyse.
Šalies argumentai
2. Jeigu laiduotojui laidavimo sutarties pasirašymo metu nėra žinomos pagrindinės kredito sutarties sąlygos (kredito suma, palūkanų, delspinigių dydis ir pan.) - teismas laidavimo sutartį galėtų pripažinti negaliojančia kaip sudarytą dėl esminio suklydimo, t.y. laidavimo sutartį pasirašančiam asmeniui nežinant kredito sutarties, už kurios įvykdymą laiduojama, sąlygų.
Apeliantė žinojo apie 2006 m. balandžio 26 d. laidavimo sutartį, tačiau jai nebuvo žinoma apie jos pakeitimus. Dėl laidavimo sutarties apeliantė neprieštaravo.
3. Laidavimo sutartis galėtų būti nuginčijama kaip sudaryta dėl ekonominio spaudimo, grasinimo ar atsiradusių sunkių aplinkybių. Pablogėjus įmonės rezultatams ir sumažėjus bankui įkeisto nekilnojamojo turto vertei, bankas reikalauja, kad įmonės akcininkai asmeniškai laiduotų už kredito grąžinimą savo turtu.
4. Apeliantė kaip laiduotojo R. B. sutuoktinė turėjo būti įtraukta į procesą.
5. Kredito sutarčių, už kurias buvo laiduota, keitimas be apeliantės sutikimo yra banko klaida. Jei dėl pakeitimų padidėja kredito gavėjo įsipareigojimai (kredito suma, palūkanos, delspinigiai ir pan.), laidavimo sutartis laikoma pasibaigusia. Laidavimo sutartis pasibaigė 2007 m. balandžio 19 d. sudarius Susitarimą Nr. 06-026613-LAI -1, kuriuo keistos laidavimo sutarties sąlygos.
6. 2008 m. sausio 15 d. Susitarime Nr. 06-026613-LAI/07-037419- LAI-4 „Dėl 2006m. balandžio 26d. laidavimo sutarties Nr. 06-026613-LAI sąlygų pakeitimo“ nurodyta, kad jis sudaromas su laiduotojo sutuoktinio sutikimu ir neprieštarauja laiduotojo šeimos interesams. Apeliantės sutikimas nebuvo gautas, susitarimo sąlygos prieštarauja laiduotojo šeimos interesams.
7. Laiduotojas turi teisę pareikšti prieš kreditoriaus reikalavimus atsikirtimus, kuriuos galėtų pareikšti skolininkas. Laidavimas baigiasi praėjus trims mėnesiams nuo laidavimo termino pabaigos arba terminuotos prievolės įvykdymo termino pabaigos, jeigu per šį laiką kreditorius nepareiškia ieškinio.
8. R. B. prievolė – asmeninė (CK 3.109 str. 4 d.). Jis laidavo šeimos turtu, negavęs sutuoktinės sutikimo. Gautas lėšas R. B. panaudojo ne šeimos poreikiams.
Atsiliepimas
Swedbank AB atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
1. R. B. nėra kredito sutarties šalis, neturi materialinės teisės savo vardu ginti UAB „Regrista“ subjektinių teisių, todėl jo priešieškinio reikalavimas įpareigoti AB „Swedbank“ pakeisti kredito sutarties sąlygas, atmestinas. Be to, R. B. nepateikė įrodymų, iš kurių teismas galėtų nustatyti Kredito sutarties termino pratęsimo protingumą bei pagal kokius kriterijus turėtų būti nustatyta palūkanų reali vertė.
2. Kredito sutartį pažeidė būtent UAB „Regrista“. Banko nebendradarbiavimas tariamas. Kredito sutarties galutinio įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2009 m. vasario 28 d., kad kredito gavėjas galėtų realizuoti turtą ir įvykdyti įsipareigojimus. Ieškovas nedraudė parduoti jam įkeistą turtą. Bankas neturi teisinio ir faktinio pagrindo refinansuoti nepatikimo asmens įsipareigojimus ir privalo rūpintis savo kapitalo saugumu, siekti mažinti su savo veikla susijusią riziką. UAB „Regrista“ turi pakankamai turto (įkeistas pagal kredito sutartį) pradelstiems įsipareigojimams pagal kredito sutartį įvykdyti, tačiau jos nevykdo.
3. Skolininko mokumas ir galėjimas grąžinti skolą yra aplinkybė, priklausanti nuo skolininko veiksmų.
Atsiliepimas
4. Ieškovo reikalavimas įvykdyti prievolę natūra netapatus reikalavimui dėl civilinės atsakomybės taikymo, todėl netaikytinas CK 6.259 straipsnis, numatantis civilinės atsakomybės sumažinimą arba atleidimą nuo jos.
5. Praktikoje įprasta, kad juridinio asmens dalyvis laiduoja juridinio asmens kreditavimo santykiuose.
6. R. B. laidavimo sutartimi prisiėmė tik asmeninę prievolę, neprisiėmė pareigų, susijusių su disponavimu šeimos turtu, todėl E. B. sutikimo laidavimui nereikėjo. Laidavimo sutartis nepažeidžia E. B. interesų ir ji neturi materialinės teisės ginčyti laidavimo sutarties.
Šalies argumentai
R. B. taip pat pateikė prašymą sustabdyti bylą iki bus patvirtintas AB „Swedbank“ kreditorinis reikalavimas BUAB „Regrista“ bankroto byloje (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-4676-464/2012). Nurodo, kad banko reikalavimas užtikrintas bendrovės turtu, tikėtina, kad jo pakaks banko reikalavimui patenkinti. Be to, sudarant laidavimo sutartį buvo sutarta, kad savo reikalavimą bankas pirmiausia tenkintų iš įkeisto bendrovės turto.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini
Teisėjų kolegija, išnagrinėjus apeliacinius skundus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl sutarčių vykdymo. Bankas UAB „Regrista“ šalių sutartomis ir suderintomis sąlygomis 2006 m. suteikė kreditą UAB „Registra“. Už šios įmonės prievolių įvykdymą bankui laidavo apeliantas R. B.. Šalių sudarytos sutartys, taip pat laidavimo sutartis buvo ne kartą keičiama didinant suteikiamo kredito sumą, taip pat buvo pratęstas grąžinimo terminas. Pagal kreditavimo sutartį su pakeitimais iš viso įmonei suteiktas 955 600 Lt kreditas, kurio galutinis grąžinimo terminas 2009 m. vasario 28 d. UAB „Registra“ nevykdant sutarčių, t.y. nemokant pagal jas numatytų įmokų (suteikto kredito grąžinimo bei nemokant palūkanų) bankas ieškiniu reikalauja grąžinti suteiktą kreditą 955 600 Lt ir sumokėti visus priklausančius susijusius mokėjimus (65 184,62 Lt priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų už kreditą; 61 922,88 Lt delspinigių už laiku negrąžintą kreditą; 4 297,93 Lt delspinigių už priskaičiuotas bet nesumokėtas palūkanas). Atsakovas R. B. priešieškiniu prašė įpareigoti AB „Swedbank“ protingam terminui pratęsti UAB „Regrista“ sudarytą kredito sutartį, nustatant mokėti bankui realia rinkos verte pagrįstas palūkanas.
Apeliaciniu skundu keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį ir atmesdamas priešieškinį, tinkamai įvertino CK 6.38 straipsnyje reglamentuotus prievolių vykdymo principus ir CK 6. 200 straipsnyje reglamentuotus sutarčių vykdymo principus, o būtent, ar šių principų taikymas įpareigoja sutarties šalis bendradarbiaujant vykdant sutartį daryti kitos šalies pageidaujamas nuolaidas modifikuojant sutarties sąlygas. Apelianto R. B. vertinimu, sutarties šalių pareiga bendradarbiauti ir kooperuotis vykdant sutartį be kita ko apima ir pareigą derėtis dėl abiem sutarties šalims priimtinų jos vykdymo sąlygų, o nagrinėjamu atveju – apelianto vertinimu, bankas privalėjo atsižvelgti į apelianto prašymus pratęsti UAB „Regrista“ suteikto kredito grąžinimo terminą ir nustatyti apelianto kaip teisingą vertinamą palūkanų dydį.
Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad sutarčių vykdymo principai (CK 6.200 str.), atspindintys bendruosius civilinių santykių teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, įpareigoja sutarties šalis vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdant sutartį bendradarbiauti ir kooperuotis, vykdyti sutartį kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, o jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo.
Reikalavimo sutarties šalims bendradarbiauti ir kooperuotis turinys priklauso nuo konkrečios sutarties rūšies, jos nuostatų, t.y. šalių sutartimi prisiimtų įsipareigojimų turinio ir tarpusavio ryšio. Byloje kilo ginčas dėl šalių pareigos bendradarbiauti vykdant kreditavimo sutartį turinio.
Bendriausia prasme kreditavimo sutartimi (CK 6.881 str.) bankas įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Pagal šią sutartį kredito gavėjo ekonominis interesas yra gauti naudotis lėšas ir už naudojimąsi jomis iki jų grąžinimo mokėti kuo mažesnes palūkanas. Banko interesas paskolinti savo lėšas kredito gavėjui už kuo didesnes palūkanas. Akivaizdu, kad kredito gavėjų ir banko interesai suderinami nustačius abiem šalims priimtinas (naudingas) sąlygas, tarp kurių svarbiausios yra kredito grąžinimo terminai ir už naudojimąsi kreditu bankui mokėtinų palūkanų dydis. Šios šalių suderėtos sąlygos įtvirtinamos abiejų šalių pasirašomoje sutartyje, kuri nuo sutarties sudarymo momento jos šalims įgyja įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.) ir sutarties šalys prisiimtus įsipareigojimus turi vykdyti tinkamai, o vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties reikalavimo teisė reikalauti vykdyti sutartį. Ši teisė yra ginama įstatymu.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai sprendė, kad tarp šalių sudarytos kreditavimo sutartys, tiek ir jų pakeitimai šalių buvo sudaryti vadovaujantis šalių laisvės principu (CK 6.156 str. 1 d.) Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, nuspręsti sudaryti sutartį ar ne. Kaip jau minėta, kredito grąžinimo terminai ir palūkanų dydis yra esminės kreditavimo sutarčių sąlygos, dėl kurių nesutarus, sutartis nebūtų sudaryta. Būtent šių sąlygų turinys šalims turi esminę reikšmę sprendžiant, ar konkreti sutartis naudinga. Atitinkamai vienos šalies reikalavimas sau naudingu būdu pakeisti šias esmines kreditavimo sutarties sąlygas (nagrinėjamu atveju, apelianto reikalavimas pratęsti kredito grąžinimo terminą ir sumažinti šalių sutartą palūkanų dydį) kitai šaliai neprivalomas ir pastarosios atsisakymas keisti suderėtas esmines sutarties sąlygas kitos šalies reikalaujamu būdu nėra nebendradarbiavimas. Bendradarbiavimo pareiga vykdant sutartis reiškia pareigą teikti sutarties vykdymui ir sutarties šalies rizikos įvertinimui reikalingą informaciją, stengtis, kad sutartis būtų vykdoma ekonomiškai, netaikyti jos sąlygų formaliai ir t.t. Nagrinėjamu atveju, dėl kreditavimo sutarties pobūdžio, apelianto pareiga bendradarbiauti pasireikštų kaip išsamios informacijos, reikalingos bankui įvertinti kredito suteikimo ir kreditavimo sutarties sąlygų keitimo riziką bei apelianto galimybes laiku grąžinti kreditą teikimu, nedelsiant informavimu banką apie sunkumus sutartais terminai vykdyti sutartį, aktyviu ieškojimu abiem šalims priimtų išeičių, kuriomis būtų siekiama išsaugoti šalių santykius ir sutartį abiem (ne tik kredito gavėjui) priimtinomis sąlygomis. Atitinkamai banko pareiga bendradarbiauti pasireiškia pareiga neformaliai vertinti kredito gavėjo sunkumus vykdant sutartį (pavyzdžiui, kai kredito gavėjo sunkumai vykdyti sutartį yra akivaizdžiai laikini), kartu su kredito gavėju ieškoti išeičių, leidžiančių išsaugoti sutartį ir šalių dalykinį bendradarbiavimą abiem šalim priimtinu būdu. Banko pareiga bendradarbiauti, kaip jau minėta, nereiškia pareigos tik kredito gavėjui naudingomis sąlygomis jo pasiūlymu keisti suderėtas pasirašytos sutarties sąlygas. Byloje nagrinėjamu atveju UAB „Regrista“ 2008 m. lapkričio 20 d. t.y. likus tik 10 dienų iki kredito grąžinimo termino pabaigos prašė nukelti kredito grąžinimo terminą dar vieneriems metams (kreditas gautas 2006m., grąžinimo data sutarta 2008 m. lapkričio 30 d., todėl UAB „Regrista“ siūlomas jo pratęsimo terminas ženklus) (priežastis, kad statybos darbai nebuvo atlikti ir juos planuojama užbaigti iki 2009 m. birželio 1 d.). Vėliau 2009 m. birželio 29 d. (t.y. jau bankui pateikus ieškinį) UAB „Regrista“ paprašė kredito grąžinimo terminą pratęsti dar 2 metams, atidedant palūkanų mokėjimą iki bus surasti nekilnojamojo turto pirkėjai, taip pat kreipėsi į banką 2009 m. liepos 27d., 2009 m. spalio 19 d., kas rodo, kad aktyviai siūlyti sau priimtinomis sąlygomis keisti kreditavimo sutartį ir siekti šalių bendradarbiavimo vykdant sudarytą sutartį UAB „Regrista“ ėmėsi jau bankui pateikus ieškinį.
Pagal bylos duomenis kredito sutartys, kaip jau minėta, ne kartą keistos, bankui atsižvelgiant į UAB „Regrista“ poreikius, todėl nėra pagrindo teigti banką (kredito davėją) nepakankamai bendradarbiavus, ar kad jo veiksmai būtų turėję įtakos tam, kad apeliantas neįvykdė sutarties.
Dėl laidavimo sutarties pasibaigimo
Apeliantė E. B. prašo 2006 m. balandžio 6 d. sutuoktinio pasirašytą laidavimo sutartį, apie kurią ji žinojo ir dėl jos neprieštaravo, pripažinti pasibaigusia nuo 2007 m. balandžio 1d., kai buvo pasirašytas susitarimas 06-026613-LAI-1 dėl minėtos laidavimo sutarties.
Taip pat prašo pripažinti negaliojančiu 2008 m. sausio 15 d. susitarimą 06-026613-LAI/07-037419-LAI-4 dėl minėtos laidavimo sutarties negaliojančiu.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos argumentais, kuriais atmestas E. B. priešieškinys, grindžiamas tuo, kad jai, kaip R. B. sutuoktinei, nebuvo atskleistos banko ir UAB „Regrista“ 2006 m. balandžio 26 d. Kredito sutarties Nr. 06-026613-AK sąlygos, o taip pat nebuvo žinomas 2008 m. lapkričio 28 d. Laidavimo sutarties Nr. 026613-LA pakeitimų turinys.
E. B. 2006 m. balandžio 26 d. laidavimo sutartyje, taip pat 2007 m. balandžio 19 . susitarime dėl laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo, 2007 m. gegužės 31 d. susitarime dėl laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo pasirašė, kad jai žinomos šios laidavimo sutarties, kuria laiduotojas sutuoktinis R. B. laiduoja už UAB „Regrista“ prievolių AB bankui „Hansabankas“ įvykdymą, sąlygos bei patvirtino, kad sutarties sąlygos neprieštarauja šeimos interesams (E. B. nepasirašyti tik vėlesni laidavimo sutarties sąlygų pakeitimai).
Laidavimo sutartis yra konsensualinė ir vienašalė (CK 6.76 str. 1 d.). R. B. UAB „Regrista“ nevykdant kredito sutarties kaip laiduotojas įsipareigojo atsakyti savo asmeniniu turtu (jo nepakankant – savo dalimi iš bendro sutuoktinių turto), todėl E. B., nesančios laidavimo sutarties šalimi, turtui laidavimo sutarties pasekmės netaikytinos.
Atsakovo R. B. sudarytos Laidavimo sutarties galiojimas yra susietas su visišku Kredito sutarties įvykdymu, o ne su sutuoktinės E. B. duoto sutikimo galiojimu, todėl CK 6.88 str. netaikytinas.
Pritardama šiems motyvams, kurie yra pakankami atmesti E. B. apeliacinį skundą, grindžiamą iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir priešieškinys, teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako ir jais atmeta E. B. apeliacinį skundą.
R. B. taip pat pateikė prašymą sustabdyti bylą iki bus patvirtintas AB „Swedbank“ kreditorinis reikalavimas BUAB „Regrista“ bankroto byloje (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-4676-464/2012). Nurodo, kad banko reikalavimas užtikrintas bendrovės turtu, tikėtina, kad jo pakaks banko reikalavimui patenkinti. Be to, sudarant laidavimo sutartį buvo sutarta, kad savo reikalavimą bankas pirmiausia tenkintų iš įkeisto bendrovės turto.
Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis BUAB „Regrista“ bankroto byloje (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-3122-464/2013) kreditoriniai reikalavimai, įskaitant ir AB „Swedbank“ kreditorinį reikalavimą, dar nepatvirtinti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje aplinkybė, jog kreditorius yra pareiškęs (turi teisę pareikšti) reikalavimą skolininko bankroto byloje, nėra pagrindas sustabdyti civilinę bylą, kurioje reikalavimas įvykdyti prievolę už laiduotoją reiškiamas laiduotojui. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip. Bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek ir solidariam laiduotojui (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.). Galiojančios teisės normos neįpareigoja teismo stabdyti civilinę bylą laiduotojui dėl to, kad pagrindiniam skolininkui iškelta bankroto byla ir joje taip pat pareikštas ar gali būti pareikštas kreditorinis reikalavimas. Kad išieškant iš skolininko ir laiduotojo kreditoriaus reikalavimas nebūtų patenkintas du kartus, kontroliuojama vykdymo procese.
Kadangi apeliaciniai skundai netenkinami, iš šalių nepriteistinos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos, tačiau valstybei priteistina už apeliacinius skundus mokėtina žyminio mokesčio dalis, kurios sumokėjimas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartimi buvo atidėtas. Šia nutartimi teismas, atsižvelgęs į tai, kad apeliantai yra sutuoktiniai ir siekia to paties tikslo, sprendė, jog abiem sutuoktiniams nustatomas vienas bendras žyminis mokestis, lygus 14 870 Lt. Nuo dalies, t.y. 7435 Lt žyminio mokesčio apeliantus teismas atleido, o likusios dalies, taip pat lygios 7435 Lt sumokėjimą atidėjo iki apeliacinio teismo sprendimo priėmimo. Ši suma priteistina valstybei iš apeliantų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutari a:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei solidariai iš R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir E. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7 435 Lt (septynis tūkstančius keturis šimtus trisdešimt penkis litus) už apeliacinius skundus mokėtino žyminio mokesčio.