Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Gintaro Pečiulio (pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko, atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Dormeka“ ir M. Č. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-22-45/2007 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „LVS“, uždarajai akcinei bendrovei „Dormeka“, M. Č. , trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas neteisingai įvertino ieškovo, kaip finansų institucijos, kurios veiklai taikomi daug aukštesni reikalavimai, kaltės laipsnį. Nors kredito gavėjo UAB „LVS“ finansiniai rodikliai neatitiko kreditavimo sutartyse nustatytų sąlygų, AB DnB NORD bankas nuo 2005 m. gruodžio 20 d. iki 2006 m. gegužės 4 d. išmokėjo visą kredito sumą. Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, dėl kurių UAB „Dormeka“ apskritai turi būti atleista nuo atsakomybės pagal kreditavimo sutartis. Kredito davėjas pagal kredito gavėjo prašymus baldų ir inventoriaus įsigijimui pervedė 837 083,45 Lt (242 436,12 eurų), nors pagal kreditavimo sutartį Nr. 6117-051V šiai paskirčiai buvo skirta 137 552,71 eurų kredito. Bankas nepagrįstai pervedė atsakovui BUAB „LVS“ 104 883,41 eurų. UAB „Dormeka“ laidavo už kredito gavėjo UAB „LVS“ prievoles ta apimtimi, kuria jos buvo aptartos laidavimo sutartyse, todėl neturi atsakyti pagal skolininko prievoles, kurios kilo pažeidus sutartį. Nepateikta įrodymų apie kreditavimo sutartyse nustatytos kredito gavėjo prievolės iki kreditavimo dienos panaudoti finansuojamame projekte atitinkamai 238 493 Lt ir 560 400 Lt nuosavų lėšų įvykdymą. Šių prievolių neįvykdymas laikytinas esminiu sutarties sąlygų pažeidimu. AB DnB NORD bankas kreditavimo sutarčių nenutraukė, kredito išdavimo nesustabdė, tokiais veiksmais tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie kreditavimo sutartimis prisiimtų prievolių neįvykdymo. UAB „Dormeka“ turi būti visiškai atleista nuo atsakomybės pagal CK 6.259 straipsnio 2 dalį arba atsakomybė turi būti sumažinta. Atsakovas UAB „Dormeka“, laiduodamas už UAB „LVS“ įsipareigojimus pagal su ieškovu sudarytas kreditavimo sutartis, turėjo teisę tikėtis, kad ieškovas kontroliuos kreditavimo sutarčių vykdymą, užtikrins, kad kreditas UAB „LVS“ bus suteiktas tik tuomet, kai įmonė įvykdys visus sutartyse numatytus įsipareigojimus, kontroliuos kredito panaudojimą pagal sutartyse numatytas paskirtis. Jeigu ieškovas būtų tinkamai vykdęs ne tik sutartyse bet ir įstatymuose numatytus įsipareigojimus, UAB „LVS“ nebūtų suteikęs tokio dydžio kredito, todėl atsakovo, kaip laiduotojo solidari atsakomybė negali kilti.

Atsakovas laidavo už UAB „LVS“ įsipareigojimų įvykdymą ta apimtimi ir sąlygomis, kurios buvo aptartos kreditavimo sutartyse. Teismas pripažino, kad ieškovas AB DnB NORD bankas išmokėjo visą kredito sumą, nors UAB „LVS“ nebuvo panaudojęs sutartyse numatytų 238 493 Lt ir 560 400 Lt nuosavų lėšų finansuojamame projekte, nors UAB „LVS“ finansiniai rodikliai dėl įstatinio kapitalo dydžio neatitiko kreditavimo sutarčių sąlygų. Tuo bankas prisidėjo prie prievolės neįvykdymo bei padarytų nuostolių padidėjimo. Teismas neįvertino, kad atsakovas neturi atsakyti už skolininko prievoles, kurios atsirado dėl paties ieškovo nesąžiningų veiksmų, pažeidus sutarties sąlygas. Prievolių nevykdymas laikomas esminiu sutarties sąlygų pažeidimu, suteikiančiu teisę nutraukti sutartį. Ieškovas nenutraukė kreditavimo sutarčių, nesustabdė kredito išdavimo, todėl šiais veiksmais prisidėjo prie kreditavimo sutartimis prisiimtų prievolių nevykdymo. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad AB DnB NORD bankas privalo prisiimti tik dalį atsakomybės dėl atsakovo UAB „LVS“ netinkamo prievolės vykdymo. Teismas turėjo mažinti nepadengto kredito sumą arba visiškai atleisti laiduotoją nuo atsakomybės.Teismas nepagrįstai į bendrą nesumokėto kredito sumą įskaičiavo 1 408,80 eurų pagal kreditavimo sutartį Nr. 1788-061V, kuriuos sudaro 1 266,39 eurų palūkanų, 26,54 eurai delspinigių ir 115,87 eurų įsipareigojimo mokestis. AB DnB NORD banko 2007 m. rugsėjo 26 d. prašyme nurodyta, kad BUAB „LVS“ skola sumažėjusi ir sudaro 235 018,18 eurų (811 470,77 Lt). Todėl nepadengta kredito suma yra 228 832,28 eurų pagal 2005 m. gruodžio 19 d. kreditavimo sutartį Nr. 6117-051V, o ne 230 241,08 eurų (797 278,81 Lt), kaip nurodė teismas. UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ užtikrino UAB „LVS“ įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartis įvykdymą garantija. Nuo 2006 m. gegužės 31 d. UAB „LVS“ neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, UAB „Investicijų verslo garantijos“ 2006 m. rugpjūčio 11 d. mokėjimo pavedimu pervedė 381 564,47 Lt į AB DnB NORD banko sąskaitą, todėl ieškinio suma turi būti sumažinta pervestos sumos dydžiu.Teismas turėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla dėl kredito gavėjo UAB „LVS“ buvusio direktoriaus V. G. veiksmų. Pareikštų reikalavimų patenkinimas susijęs su kredito gavėjo UAB „LVS“ direktoriui pradėtu ikiteisminiu tyrimu.

Atsiliepimu į atsakovų UAB „Dormeka“ ir M. Č. apeliacinius skundus ieškovo AB DnB NORD banko atstovas prašo atsakovų apeliacinius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimą pakeisti pagal ieškovo apeliacinį skundą.

Ieškovo atstovas akcentuoja, kad UAB „LVS“ įsipareigojimų neįvykdė ne todėl, kad bankas šią bendrovę finansavo, o todėl, kad bendrovė, įskaitant jos akcininkus, nekontroliavo įmonės veiklos. Bankas neįsipareigojo prieš atsakovus tikrinti kredito panaudojimo pagal paskirtį ir tai negali būti panaudota prieš kreditorių. Nepagrįstas skundo argumentas, jog 137 552,71 eurų panaudota ne pagal paskirtį. Sąlygos dėl įstatinio kapitalo padidinimo buvo ne išankstinės kreditui gauti, o taikytinos kredito grąžinimo laikotarpiui. Be to, jų įvykdymas priklausė ne nuo banko. Ieškovo atstovas nurodo, kad didelė dalis kredito pagal 2006 m. balandžio 25 d. kreditavimo sutartį Nr. 1788-06IV buvo skirta apmokėti laiduotojo UAB „Dormeka“ sąskaitas.

Ieškovo atstovas pažymi, kad sutinka su M. Č. argumentais dėl 1 408,08 eurų sumos pagal 2006 m. balandžio 25 d. kreditavimo sutartį Nr. 1788-06IV netinkamo priteisimo, nes teismas, nusprendęs priteisti tik negrąžintą kreditą, rezoliucinėje dalyje priteistą sumą nurodė su palūkanų, delspinigių ir įsipareigojimo mokesčio suma. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad savo apeliaciniu skundu jis prašo priteisti visas nurodytas sumas.

Po bylos su apeliaciniais skundais išsiuntimo į apeliacinės instancijos teismą atsakovui UAB „Dormeka“ buvo iškelta bankroto byla (į šią bylą pateikta Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 20 d. nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo).

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, atsakovų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl banko kaip kreditoriaus kaltės, turėjusios įtaką skolininko sutartinių prievolių vykdymo pažeidimams atsirasti

Banko ūkinės komercinės veiklos esmę sudaro teikimas finansinių paslaugų, iš kurių pagrindinės yra indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimas, taip pat paskolų teikimas (Bankų įstatymo 4 str.). Bankų veikla Lietuvos Respublikoje reglamentuojama taip, kad bankų sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi (Bankų įstatymo 1 str. 1 d.). Aiškinant banko prievoles, susijusias su finansinių paslaugų teikimu, įskaitant ir paskolų išdavimą, turi būti vadovaujamasi nuostata, jog bankas veikia su itin aukštu atidumo ir rūpestingumo laipsniu. Banko atsakomybė, atsirandanti iš sutarties neįvykdymo, yra sutartinė, ji galima tik esant kaltei. Tai bendras sutarčių teisėje įtvirtintas principas, nes banko sudaromoms sutartims išimčių nenumatyta. Sutartinė atsakomybė yra negalima, jei nustatomos ją pašalinančios aplinkybės. Šioje byloje konstatuota, kad dėl neigiamų pasekmių, atsiradusių suteikiant kreditą atsakovui BUAB „LVS“, buvo ir kredito davėjo (kreditoriaus) kaltės. Bankas verčiasi paskolų suteikimu, prisiimdamas su tuo susijusią riziką. Veikla, vykdoma prisiimant su ja susijusią riziką, įpareigoja verslo subjektą būti ypatingai atidžiu ir rūpestingu, o esant nesėkmei ar nuostoliams reiškia, kad verslo subjektui tenka nepasisekimo, nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo našta. Toks aiškinimas atitinka Bankų įstatyme išdėstytus bankinės veiklos principus, teismų formuojamas bankų praktikos vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1345/2000, 2001 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2001, 2002 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2002). Banko kaip verslo subjekto kaltė gali pasireikšti pačia mažiausia forma, klaidos padarymu, neatidžiu pareigų atlikimu, nepakankamu dėmesingumu, nereiklumu banko klientui vykdant ikisutartines ir sutartines prievoles, ar netgi atsitiktinumu, su kuriuo banko skolininkas turi ryšį. Ikisutartinių ir sutartinių nuostatų, skirtų patikrinti ir įvertinti skolininko (paskolos gavėjo) mokumą, jo ekonomines finansines galimybes tinkamai vykdyti prievoles pagal paskolos sutartį, kai tam reikalui sutartyse buvo nustatytos išankstinės sąlygos pareikalauti iš skolininko tam tikrų veiksmų ir dokumentų, nesilaikymas vertintinas kaip banko nepakankamas atidumas ir rūpestingumas, kuris turi būti ypatingas vykdant banko operacijas. Ypač atidžiai ir rūpestingai veikdamas bei griežtai vykdydamas sudarytų kreditavimo sutarčių sąlygas ir to paties reikalaudamas iš kredito gavėjo, bankas nebūtų išdavęs atsakovui BUAB „LVS“ kredito lėšų tokiomis aplinkybėmis, kokiomis faktiškai išdavė. Iš bylos duomenų matyti, kad bankas, prieš suteikdamas paskolą kredito gavėjui UAB „LVS“, neveikė taip, jog būtų įvykdytos kreditavimo sutartyse nustatytos išankstinės kredito suteikimo sąlygos, todėl pažeidė bendrąją pareigą užtikrinti veiklos patikimumą, efektyvumą ir saugumą tokiu būdu, kad žala (nuostoliai) neatsirastų ar nepadidėtų.

2005 m. gruodžio 19 d. kreditavimo sutarties Nr. 6117-05IV specialiosios dalies 14.3 punkte buvo nustatyta, kad kredito gavėjas įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2005-12-31 pateikti bankui dokumentus, patvirtinančius, kad kredito gavėjo įstatinis kapitalas yra ne mažesnis kaip 240 000 Lt ir jis yra visiškai apmokėtas. 2006 m. balandžio 25 d. kreditavimo sutarties Nr. 1788-06IV specialiosios dalies 14.5 punkte buvo nustatyta, kredito gavėjas įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2006-07-01 pateikti bankui dokumentus, patvirtinančius, kad kredito gavėjo įstatinis kapitalas yra ne mažesnis kaip 550 000 Lt ir jis yra visiškai apmokėtas. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kreditas buvo išduodamas neatsižvelgiant į kreditavimo sutartyse numatytą sąlygą dėl kredito gavėjo prievolės sukaupti atitinkamo dydžio įstatinį kapitalą neįvykdymo. Teismas tinkamai įvertino aplinkybę, kad pastaroji sutartinė prievolė buvo susijusi su kredito (jo dalies) suteikimo, bet ne su jau suteikto kredito grąžinimo sąlygomis, kaip aiškino ieškovo atstovas. Šią aplinkybę patvirtina kredito gavėjo prievolės sukaupti kreditavimo sutartyse numatyto atitinkamo dydžio visiškai apmokėtą įstatinį kapitalą įvykdymo terminai (2005 m. gruodžio 19 d. kreditavimo sutartyje numatytas terminas – iki 2005 m. gruodžio 31 d., 2006 m. balandžio 25 d. kreditavimo sutartyje numatytas terminas – iki 2006 m. liepos 1 d., kai tuo tarpu gauto kredito grąžinimo pradžia buvo numatyta atitinkamai nuo 2006 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2006 m. lapkričio 30 d.).

2005 m. gruodžio 19 d. kreditavimo sutarties Nr. 6117-05IV specialiosios dalies 14.4 punkte buvo nustatyta, kad kreditas kredito gavėjui gali būti suteiktas tik po to, kai kredito gavėjas pateiks bankui priimtinos formos ir turinio dokumentus, patvirtinančius, jog kredito gavėjas ne mažiau kaip 238 493 Lt nuosavų lėšų panaudojo sutarties specialiosios dalies 8.1 punkte nurodytų patalpų remontui bei įrengimui. 2006 m. balandžio 25 d. kreditavimo sutarties Nr. 1788-06IV specialiosios dalies 14.1 punkte buvo nustatyta, kad kreditas kredito gavėjui gali būti suteiktas tik po to, kai kredito gavėjas pateiks bankui priimtinos formos ir turinio dokumentus, patvirtinančius, jog kredito gavėjas ne mažiau kaip 560 400 Lt nuosavų lėšų panaudojo sutarties specialiosios dalies 8.1 punkte nurodytų patalpų remontui bei įrengimui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, jog nei prieš kredito suteikimą, nei kredito teikimo laikotarpiu kredito davėjui būtų pateikti dokumentai apie kredito gavėjo nuosavų lėšų panaudojimą tiems tikslams, kurie sąlygojo teikiamo kredito paskirtį. Tokiu būdu kreditas buvo išduodamas nepaisant to, kad kredito gavėjas neįvykdė sutartinių įsipareigojimų (nustatyti kreditavimo sutarčių atitinkamai 14.1 ir 14.4 punkte), kurių nevykdymas pagal šalių suderintą valią reiškė esminį sutarties pažeidimą, kada kredito davėjas galėjo sustabdyti savo prievolių vykdymą, nepradėti kredito išdavimo arba jį nutraukti (kreditavimo sutarčių 14.7 p. arba 14.8 p.). Abiejų kreditavimo sutarčių bendrųjų dalių 4 punkte buvo nustatyta, kad bankas suteikia kreditą ar jo dalį po visų sutartyje numatytų dokumentų gavimo iš kredito gavėjo ir esant visoms žemiau nurodytoms išankstinėms sąlygoms: „4.5 p. nėra sutarties nutraukimo pagrindų ar nepaaiškėja kitų aplinkybių, keliančių pagrįstą abejonę, kad kreditas bus sugrąžintas ar leidžiančių pagrįstai manyti, kad kredito grąžinimas bus apsunkintas; 4.6 p. kredito gavėjas įvykdė ir toliau vykdo sutartyje numatytus įsipareigojimus“. Kredito gavėjas neįvykdė aukščiau nurodytų išankstinių kredito suteikimo sąlygų, nepateikė bankui pagal kreditavimo sutartis reikalingų dokumentų, tačiau neatsižvelgdamas į tai bankas vykdė savo prievoles dėl kredito lėšų suteikimo, nors tokioje situacijoje galėjo nesuteikti kredito arba sustabdyti kredito lėšų teikimą (kreditavimo sutarčių bendrosios dalies 43 p. nuostatos). Pagal abi kreditavimo sutartis per labai trumpą laiką nuo jų sudarymo (2005 m. gruodžio 20 d. – 2006 m. gegužės 4 d. laikotarpiu) kredito gavėjui buvo išmokėta net 351 501,51 eurų kredito suma (t. 2, b. l. 57-70). Kredito gavėjas jau nuo 2006 m. gegužės 31 d. nebevykdė savo sutartinių įsipareigojimų. 2006 m. birželio 19 d. kredito gavėjas informavo kredito davėją (t. 2, b. l. 91), kad dėl finansinių sunkumų jis nuo 2006 m. gegužės mėn. nebevykdo veiklos, įmonė yra nemoki, jos sąskaitoms uždėtas areštas, ji negali ir negalės įvykdyti prievolių pagal kreditavimo sutartis (grąžinti kreditą, mokėti palūkanas). Tai reiškia, kad kreditas buvo suteiktas neįvertinus kredito gavėjo mokumo būklės ir neįsitikinus jos ekonominėmis finansinėmis galimybėmis vykdyti kreditavimo sutartyse numatytus įsipareigojimus. Kredito gavėjo UAB „LVS“ finansinės atskaitomybės duomenys dėl bendrovės turto vertės ir jos kreditorinių įsipareigojimų balanso rodo, kad kreditas buvo teikiamas iš esmės nemokios būsenos, nuostolingai veikiančiam ūkio subjektui (t. 2, b. l. 93-96).

Iš esmės sutinkant su ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybe, kad kredito gavėjo prievolių pažeidimą nulėmė jo nesugebėjimas vykdyti finansinius įsipareigojimus dėl netinkamos BUAB „LVS“ vadovų ir dalyvių ūkinės komercinės veiklos, nėra pagrindo sutikti, kad bankas savo veiksmais (neveikimu) neprisiėmė jokios su tuo susijusios rizikos ir nėra kaltas dėl sutartinių prievolių neįvykdymo ar netinkamo vykdymo. Ieškovas suteikė kredito gavėjui atsakovui BUAB „LVS“ kreditą esant tokioms sąlygoms, kuomet pagal sudarytų kreditavimo sutarčių nuostatas objektyviai egzistavo aplinkybės, kėlusios arba turėjusios kelti pagrįstas abejones, ar kredito gavėjas gebės laiku ir tinkamai vykdyti savo sutartines prievoles, ar galės sugrąžinti kreditą bei vykdyti kitus sutartinius įsipareigojimus. Kreditas buvo teikiamas nepaisant to, kad kredito gavėjas nebuvo įvykdęs pagal kreditavimo sutartis tokių įsipareigojimų, kurių neįvykdymas reiškė esminį kreditavimo sutarčių sąlygų pažeidimą, kada ieškovas galėjo iš vis nesuteikti kredito arba sustabdyti jo teikimą. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad kredito davėjas (kreditorius) savo veiksmais prisidėjo prie susidarymo tos faktinės situacijos, kada skolininkas (kredito gavėjas) neįvykdė prievolių pagal kreditavimo sutartis, o kreditoriaus neveikimas (nepareikalavimas, kad prieš išduodant kredito lėšas ar jų dalį kredito gavėjas įvykdytų sutartyje nustatytas išankstines kredito gavimo sąlygas) turėjo įtaką dėl prievolės neįvykdymo atsiradusiems nuostoliams padidėti (CK 6.259 str. 2 d.). Tokiu atveju dėl prievolių pagal kreditavimo sutartis neįvykdymo ir netinkamo vykdymo kaltu pripažintinas ne tik kredito gavėjas (atsakovas BUAB „LVS“), bet laikytina, kad dalis kaltės tenka kredito davėjui – ieškovui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes dėl prievolių pagal kreditavimo sutartis neįvykdymo priežasčių atsiradimo, todėl pagrįstai nustatė, kad dėl prievolių neįvykdymo iš dalies kaltas yra ir ieškovas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.259 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę ir pagrįstai atleido atsakovus (skolininkus) nuo atsakomybės, kiek tai susiję su ieškovo reikalavimais dėl palūkanų, delspinigių ir įsipareigojimo mokesčio priteisimo. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad remiantis CK 6.64 straipsniu kreditorius gali būti pripažintas pažeidusiu prievolę tik tais atvejais, kai kreditorius nepakankamai bendradarbiauja su skolininku arba kai varžo skolininko veiksmus ir taip trukdo tinkamai vykdyti įsipareigojimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kreditoriaus kaltė dėl šalių prievolių pagal sutartį nevykdymo ar netinkamo vykdymo nėra ribojama įstatyme numatytais konkrečiais atvejais. CK 6.64 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta dispozityvi teisės norma, nes čia nėra pateikiamas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet ir kreditorius gali būti pripažintas kaltu dėl prievolės pažeidimo. Skolininkas gali būti atleistas nuo atsakomybės arba jo atsakomybė dėl prievolių nevykdymo ar netinkamo vykdymo gali būti sumažinta ne tik tais atvejais, kai kreditorius nepakankamai bendradarbiauja su skolininku vykdant prievoles arba kreditorius nevykdo savo pareigų skolininkui, bet ir dėl kitokios kreditoriaus kaltės (CK 6.64 str. 1 d. 1 p. nuostata). Šioje byloje mišri skolininko (kredito gavėjo) ir kreditoriaus (kredito davėjo) kaltė teismo konstatuota dėl netinkamo abiejų šalių prievolių vykdymo, t. y. kreditavimo sutartyse nustatytų išankstinių kredito suteikimo sąlygų nesilaikymo, turėjusio įtaką nuostolių atsiradimui ir jų padidėjimui (CK 6.259 str. 2 d.). Tokio pobūdžio mišrios kaltės faktas sudarė pagrindą atleisti skolininką (kredito gavėją) nuo sutartinės civilinės atsakomybės pagal CK 6.259 straipsnio 1 dalies taisyklę.

Dėl laiduotojų atsakomybės pagal skolininko prievoles apimties ir turinio

Laidavimas yra vienas iš įstatyme numatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 str. 1 d.). Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, bendrai laidavusių asmenų atsakomybė kreditoriui taip pat yra solidarioji, jei ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.6 str. 1 d., CK 6.81 str. 1 ir 3 d.). Ieškovo su atsakovais UAB „Dormeka“ ir M. Č. sudarytose laidavimo sutartyse (t.2, b. l. 32-45) nėra numatyta išlygų dėl laiduotojų atsakomybės pagal skolininko prievoles, todėl abiejų laiduotojų atsakomybė pagal skolininko BUAB „LVS“ prievoles yra solidarioji. CK 6.78 straipsnio 3 dalyje ir 6.81 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad laiduotojas solidariai atsako tiek už pagrindinės, tiek už papildomų skolininko prievolių įvykdymą, jeigu laidavimo sutartis nenustato ko kita. Ieškovo su atsakovais M. Č. ir UAB „Dormeka“ sudarytų laidavimo sutarčių 2.1.1 punkte nustatyta, kad laiduotojas įsipareigoja atsakyti bankui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas, jeigu skolininkas neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles. Esant tokiai sutartinei sąlygai laikytina, kad tiek skolininko, tiek laiduotojų atsakomybės už visų skolininko prievolių (pagrindinės ir papildomų) neįvykdymą ar netinkamą vykdymą turinys ir apimtis yra vienodi. Laidavimo sutarčių 4.1 punkte nurodytas laiduotojų patvirtinimas, jog jie susipažino su kreditavimo sutarčių sąlygomis, o laidavimo sutarčių 3.1 punkte nustatyta, kad laiduotojo atsakomybė pagal šią sutartį išlieka nepriklausomai nuo to, kad be laiduotojo sutikimo iš esmės pasikeičia skolininko prievolės pagal kreditavimo sutartį ir dėl to padidėja laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitos nepalankios laiduotojui pasekmės. Šios laidavimo sutarčių nuostatos leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai spręsti, kad solidarioji laiduotojų pareiga už visas skolininko prievoles (pagrindinę ir papildomas), atsiradusias iš kreditavimo sutarčių, išlieka nepriklausomai nuo atsiradusių prievolių dydžio, skolininko ar kreditoriaus kaltės dėl atsakomybės nustatymo ir nuo kitų laiduotojui nepalankių pasekmių atsiradimo. Išdėstytos aplinkybės įgalina laikyti nepagrįstais atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, kad laiduotojų atsakomybės pagal skolininko prievoles apimtis ir turinys turėtų būti mažesni už paties skolininko atsakomybę arba kad jie iš viso neturėtų atsakyti už skolininko prievoles ieškovui. Pažymėtina, kad atsakovų M. Č. ir UAB „Dormeka“ apeliaciniuose skunduose solidarioji laiduotojų ir skolininko pareiga įvykdyti prievolę kreditoriui painiojama su civilinės atsakomybės atsiradimu ir jos taikymu už sutartinių prievolių pažeidimą. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Pirmosios instancijos teismas visiškai atleido skolininką ir laiduotojus nuo civilinės atsakomybės, nes patenkino tik tą ieškovo piniginių reikalavimų dalį, kuri apima solidariąją skolininko ir laiduotojų pareigą grąžinti skolą. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurioms esant būtų galima teigti, kad bendraskolių (skolininko ir laiduotojų) prievolė grąžinti gautą skolą (suteiktą kreditą) pasibaigė arba jie gali būti atleisti nuo šios prievolės įvykdymo. Pažymėtina, kad už skolininko (kredito gavėjo) prievoles ieškovui laidavo tiesiogiai su skolininku susiję asmenys – šio privataus juridinio asmens dalyviai (UAB „LVS“ akcininkai, turintys po 50 proc. visų akcijų). Laiduotojai, būdami vieninteliais skolininko juridinio asmens dalyviais, darė arba galėjo ir turėjo daryti tiesioginę įtaką tiek priimant sprendimą dėl šio juridinio asmens sudaromų kredito sutarčių (lėšų skolinimosi), tiek dėl prievolių pagal kredito sutartis vykdymo ir kontrolės (pvz., kredito lėšų panaudojimo pagal paskirtį). Laidavę už savo valdomo ir kontroliuojamo juridinio asmens prievoles, įsipareigoję atsakyti už visas skolininko prievoles nepriklausomai nuo jų dydžio ir atsiradusių neįvykdymo pasekmių, atsakovai M. Č. ir UAB „Dormeka“ negali būti atleisti nuo solidariosios prievolės grąžinti skolą, taip pat nėra pagrindo jiems sumažinti šios prievolės apimtį (mastą).

Atsakovo M. Č. apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad teismas turėjo stabdyti šią civilinę bylą, iki bus išspręstas baudžiamosios atsakomybės taikymo buvusiam UAB „LVS“ direktoriui klausimas, kuris įtariamas didelės ieškovo suteikto kredito lėšų dalies neteisėtu panaudojimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios atsakovo nurodytos aplinkybės sprendimui dėl skolininko ir bendraskolių (laiduotojų) prievolės grąžinti skolą neturi reikšmės, nes nepriklausomai nuo tų aplinkybių buvimo ar nebuvimo sutartinė prievolė grąžinti skolą objektyviai egzistuoja, o atsakovams tenka pareiga ją įvykdyti. Įvykdžiusio prievolę laiduotojo teisės kitų tokią pareigą turinčių asmenų atžvilgiu reglamentuotos įstatymu (CK 6.83 – 6.84 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo M. Č. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidą, nustatydamas priteistino iš atsakovų negrąžinto kredito dydį. Pripažįstant atsakovo BUAB „LVS“ įsiskolinimu tik negrąžintą gauto kredito dalį, jos dydį sudaro ne 230 241,08 eurų suma (kaip nurodyta skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje), bet 228 832,28 eurų suma (pagal 2005 m. gruodžio 19 d. kreditavimo sutartį). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies pakeistinas sumažinant iš atsakovų priteistą ieškovui skolos sumą, taip pat atitinkamai sumažinant teismo sprendimu į BUAB „LVS“ kreditorių sąrašą įtraukto ieškovo AB DnB Nord banko finansinio reikalavimo dydį.

Dėl šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų

Ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo sumažino ieškovui priteistinas advokato teisinės pagalbos išlaidas. Teisėjų kolegija sutinka su teismo pozicija dėl ieškovui priteistino advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje, sumažinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškinys buvo pateiktas teismui 2006 m. rugsėjo mėnesį, todėl įvertinus tuo metu patvirtintą minimalios mėnesinės algos dydį (600 Lt), užmokesčio už ieškinio parengimą maksimalus dydis negalėjo sudaryti ieškovo skunde nurodomos 2100 Lt sumos (Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2 p.). Teismui suteikta teisė konkrečioje byloje sprendžiant išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimo klausimą nukrypti nuo Rekomendacijose nurodytų maksimalių užmokesčio dydžių (Rekomendacijų 11 p.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal šios bylos sudėtingumą ir dydį, pateiktų procesinių dokumentų skaičių ir apimtį, tikslinga ieškovo prašomą priteisti advokato pagalbos išlaidų dydį (9440 Lt) sumažinti. Su tokia teismo nuomone teisėjų kolegija sutinka, nes nėra pagrindo pritarti ieškovo apeliacinio skundo argumentams, jog ši civilinė byla yra didelė pagal apimtį, itin sudėtinga pagal analizuojamas faktines bei teisines aplinkybes ar būtų pareikalavusi daug advokato darbo ir laiko sąnaudų (CPK 98 str. 2 d.).

Remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatomis (byloje dalyvauja įmonė, kuriai iškelta bankroto byla), atsakovui M. Č. grąžintinas jo mokėtas žyminis mokestis už paduotą apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimą. Sumažinti ieškovui AB DnB NORD bankui priteistą solidariai iš atsakovų BUAB „LVS“, UAB „Dormeka“ ir M. Č. skolos sumą iki 228 832,28 eurų (790 112,09 Lt). Sumažinti į BUAB „LVS“ kreditorių sąrašą įtraukto kreditoriaus AB DnB NORD banko finansinio reikalavimo dydį iki 795 235,01 Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš AB DnB NORD banko ir M. Č. į valstybės biudžetą po 13,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Grąžinti M. Č. 150 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, sumokėto AB banke „Hansabankas“ pagal 2007-12-07 įmokos mokėjimo kvitą.