- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-08
- Bylos Nr.
- ATP-199-107/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-10-3-00660-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Stasys Valužis
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Stasys Valužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. V. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nutarimo, kuriuo A. V., gim. (duomenys neskelbtini), pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį nubaustas 1448 eurų dydžio bauda,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Palangos miesto apylinkės teismo 2015-01-29 nutarimu A. V. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį už kreditorių teisių pažeidimą, už tai, kad, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), vadovu, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, pažeidė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teises, kadangi įmonė, turėdama mokestinę nepriemoką Valstybinei mokesčių inspekcijai, vykdė atsiskaitymus su kreditoriais ir nepervedė lėšų į valstybės biudžetą bei nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Apeliaciniame skunde A. V. teigia, kad skundžiamame nutarime apylinkės teismas neaptarė CK 6.930¹ straipsnio taikymui būtinos sąlygos – skolininko turimų lėšų trūkumo atsiskaityti su visais savo kreditoriais, o VMI taip pat šios sąlygos neįrodė.
VMI rėmėsi bendrovės banko sąskaitų ir kasos judėjimu, iš kurių matyti bendrovės įplaukos ir atsiskaitymai, vykdyti nuo 2014-06-01 iki 2014-08-31. Šie VMI pateikti duomenys turi būti vertinami kitų įmonės mokumo rodiklių laikotarpiu nuo 2014-06-01 iki 2014-08-31. VMI nepateikė nė vieno įrodymo, kad tuo laikotarpiu, kai buvo padarytas tariamas pažeidimas, bendrovė neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais savo kreditoriais. Atitinkamai VMI neįrodė, o apylinkės teismas nepagrindė, kad bendrovė, vykdydama atsiskaitymus su kreditoriais, privalėjo laikytis CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Neturint pareigos, neįmanoma jos pažeisti. Vien teiginys, kad bendrovė turėjo galimybę atsiskaityti su VMI, bet atsiskaitinėjo su bendrovės darbuotojais ir tiekėjais, nėra pagrindas pripažinti buvus CK 6.930¹ straipsnio pažeidimą. Be to, apylinkės teismas iš esmės nesigilino, ar iš viso egzistuoja objektyvios aplinkybės šiai nuostatai taikyti (teisės normos dispozicija). Analizuojamoje teisės normoje nėra nuorodos į „vienu metu“, nes kreditoriai gali turėti ir tuo metu nevykdytinus (atidėtus) reikalavimus į skolininką, tačiau kartu išlikti kreditoriais.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad pagal naujausią Lietuvos teismų praktiką (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-591/2014), net ir esant nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus gali padiktuoti verslo logika, nes kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto.
Apeliantas nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015-01-08 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-193-241/2015, kurioje buvo nagrinėjamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareiškimas bendrovei iškelti bankroto bylą (nes neva bendrovė buvo nemoki), nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas, tenkindamas tokį prašymą, tinkamai neįvertino apelianto, t. y. bendrovės, galimybės padengti įsiskolinimus iš nekilnojamojo turto pardavimo gautomis lėšomis bei neatsižvelgė į ilgalaikę apelianto ir jo pagrindinės kreditorės AB Šiaulių banko sutartinių santykių praktiką. Įvertinęs visus bendrovės finansinius rodiklius būtent 2014 metų viduryje (vertintas 2013 metų ir 2014 m. pirmojo pusmečio bendrovės balansas), Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad Klaipėdos apygardos teismas nepagrįstai iškėlė bendrovei bankroto bylą, ir Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-05 nutartį panaikino.
A. V. nurodo kad bendrovė vykdė apgyvendinimo veiklą ir kelis didelius statybų projektus. Tam, kad darbai galėtų vykti sklandžiai, būtų užbaigti laiku, ir siekiant palaikyti stabilią bendrovės finansinę padėtį, buvo būtina užtikrinti mokėjimus tiekėjams bei darbuotojams, todėl tai ir buvo daroma. Tačiau tokie mokėjimai, net jei ir bendrovė būtų turėjusi finansinių sunkumų, pagal teismų praktiką nėra draudžiami ir nelaikomi Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimu. Tą patvirtina ir jau minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2015-01-08 nutartyje nurodyta aplinkybė, kad AB Šiaulių bankas apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius įrodymus apie banko, kaip hipotekos kreditoriaus, apeliantui duotą sutikimą dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo. AB Šiaulių bankas taip pat raštu patvirtino teismui, kad ketina pratęsti apeliantui, t. y. bendrovei, likusio kredito grąžinimo terminą, kuris baigiasi 2015-03-18, kad įmonė turėtų pakankamai laiko realizuoti vystomus verslo projektus. Be to, teismas skundžiamame nutarime pats nurodė, kad su Šiaulių banku 2005 m. sudarytos kredito sutarties pagrindu bankas galėjo pats be įspėjimo nusirašyti mokėtinas sumas nuo bendrovės banko sąskaitos, taigi šių sumų nurašymui bendrovės direktoriaus valinių veiksmų, kaip to reikalauja CK 6.930¹ straipsnio nuostatos, nereikėjo.
A. V. teigimu, VMI neįrodė, o apylinkės teismas net neanalizavo, ar ginčo laikotarpiu bendrovė neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, t. y. kad buvo padarytas Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio pažeidimas, o kartu ir kreditorių teisių pažeidimas. Neįrodžius, kad buvo padarytas Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio pažeidimas, jo traukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 50⁶ straipsnį negalima, kadangi nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties būtinojo elemento – objekto. Pažymi, kad jam inkriminuojamas ATPK 50⁶ straipsnyje numatytas pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2014-08-22 nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-902-190/2014). Taigi VMI turėjo pareigą įrodyti ne tik tai, kad pažeidimas buvo padarytas, bet ir tai, kad jis buvo padarytas tyčia.
A. V. iš esmės pripažino jam inkriminuotus veiksmus (objektyviuosius administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius), tačiau mano, kad jis už tokius veiksmus neturi būti traukiamas administracinėn atsakomybėn, nes gelbėjo bendrovę nuo susidariusios sudėtingos finansinės sudėties, t. y. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Teismas netinkamai ir neteisingai interpretavo jo poziciją. A. V. teigimu, jo kaip bendrovės direktoriaus veiksmai buvo nukreipti į vienintelį tikslą – gelbėti bendrovę iš sunkios padėties. Jis savo veiksmais siekė ir tikėjo, jog pasieks to, kad būtų atsiskaityta su visais bendrovės kreditoriais. Tokie jo veiksmai pasiteisino, nes bendrovė iki 2015-02-18 su VMI atsiskaitė (mokėjimo pavedimai bei likusios nesumokėtos 14000 eurų dydžio sumos Mokestinės nepriemokos perėmimo sutartis pridedami). Taigi, jo veiksmai buvo pamatuoti ir racionalūs susidariusiai situacijai sureguliuoti, todėl mano, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, kad jis tyčia nesilaikė reikalavimų tenkinimo eilės ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50⁶ straipsnyje. Apylinkės teismas visiškai neįsigilino į situaciją ir nenustatė visų ATPK 50⁶ straipsnyje numatyto administracinio pažeidimo būtinų elementų, todėl tokiomis aplinkybėmis priimtas teismo sprendimas naikintinas, o iškelta administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Šalies argumentai
A. V. prašo skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą jam nutraukti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjo pavaduotoja G. V. tvirtina, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 63-2243) 40 straipsnyje yra įtvirtintos bendrosios mokesčių mokėtojo pareigos mokestiniuose teisiniuose santykiuose. Minėtoje nuostatoje nurodomas pareigų sąrašas nėra baigtinis, mokesčių mokėtojas privalo atlikti ir kitas Mokesčių administravimo įstatyme bei kituose įstatymuose ir lydimuosiuose teisės aktuose numatytas pareigas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnis nustato atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Pagal šio straipsnio 1 dalį skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodoma, kad įstatymų leidėjas nuo 2013 m. spalio 1 d. CK 6.923 straipsnio nuostatas dėl lėšų nurašymo iš banko sąskaitos eilės perkėlė į CK 6.930¹ straipsnį, išplėsdamas normos taikymą, t. y. nustatydamas atsiskaitymų tiek grynaisiais, tiek negrynaisiais pinigais eilę, jeigu skolininkas neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Šio CK pakeitimo tikslas – užtikrinti socialinį teisingumą bei pagerinti įmokų į biudžetą surinkimą. Vertinant faktinę aplinkybę, kad bendrovė, būdama skolinga valstybės biudžetui ir žinodama apie mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmus, atlikinėjo atsiskaitymus su kitais kreditoriais, darytina išvada, kad bendrovė nesilaikė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo ir taip pažeidė kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teises. Pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio 3 dalį atsiskaitymų eilę vykdymo proceso, bankroto, restruktūrizavimo ir kitais įstatymu numatytais atvejais nustato kiti įstatymai. Bendrovei nėra iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, todėl bendrovė privalėjo laikytis CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo.
Atsiliepime į apelianto skundą Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pažymi, kad CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis visiems, nei paminėtas straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti. Apelianto teiginys, kad, „neįrodžius skolininko turimų lėšų trūkumo atsiskaityti su visais kreditoriais, negali būti laikomasi CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintos mokėjimo eiliškumo tvarkos,“ yra nepagristas. Minėta teisės norma būtent ir nurodo, kokia tvarka turi būti atsiskaitoma su kreditoriais – trečiąja eile išskiriant įmokas į biudžetą.
Atsiliepime teigiama, kad bendrovės mokestinė nepriemoka susidarė atitinkamų mokesčių įstatymuose ar jų pagrindu priimtuose lydimuosiuose teisės aktuose nustatytais terminais nesumokėjus deklaruotų mokesčių. Siekiant patikrinti mokesčių įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose ir kitose srityse nustatytų mokesčių mokėtojų pareigų vykdymą, nuo 2014-09-16 iki 2014-10-16 bendrovėje buvo atliktas operatyvus patikrinimas ir nustatyta, kad esant mokestinei nepriemokai, bendrovė nesilaikė CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. 2014-10-16 surašyta operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (23.30-08)461-220 (16 priedas). Operatyvaus patikrinimo pavedimo išrašymo dieną (2014-09-02) mokestinė nepriemoka sudarė 93123,42 Lt (5 priedas). Priverstinio išieškojimo veiksmai taikomi nuo 2014-02-10. Iš pateiktų sprendimų prievolių ataskaitų matyti, kad tikrintu laikotarpiu (nuo 2013-10-01 iki 2014-08-31) nepriemoka buvo susidariusi nuo 2013 metų (9–14 priedai). Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014-09-12 priminimas Nr. (23.31-08)-464-714 apie pareigą sumokėti mokesčius bendrovės vadovui pasirašytinai įteiktas 2014-09-18, priminime matyti, kad didžiausia (65657,21 Lt) nekilnojamojo turto mokesčio skola nesumokėta nuo 2014-02-03 (15 priedas). Operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovė vykdo atsiskaitymus grynaisiais ir negrynaisiais pinigais su kitais kreditoriais, taip pažeisdama VMI prie FM teises. Operatyvaus patikrinimo pažyma bendrovės vadovui A. V. pasirašytinai įteikta 2014-10-21. Susipažinęs su operatyvaus patikrinimo pažyma, apeliantas turėjo teisę ją apskųsti bendra teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovas A. V. fakto, kad bendrovė, turėdama pradelstus įsipareigojimus Valstybės biudžetui, kai buvo vykdomi priverstinio išieškojimo veiksmai, atlikinėjo atsiskaitymus su kitais kreditoriais, neginčijo, tai jis dar kartą patvirtino 2015-01-16 paaiškinime (17 priedas), kuriame detalizavo bendrovės vykdytus atsiskaitymus su kitais kreditoriais. Iš skunde išdėstytų argumentų galima daryti išvadą, kad bendrovė, atlikdama atsiskaitymus su kitais kreditoriais, turėjo galimybę atsiskaityti su visais kreditoriais, taip pat ir su VMI prie FM, tačiau to nedarė sąmoningai.
Atsiliepime teigiama, kad šioje byloje nėra vertinamas apelianto vadovaujamos bendrovės mokumas/nemokumas ir apelianto, kaip vadovo, elgesys šiuo klausimu (teismas skundžiamame nutarime atmetė pareiškėjo prašymo dalį dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytos vadovo pareigos keiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo). Šioje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl apelianto, kaip vadovo, netinkamo elgesio, konkrečių, visiems privalomų teisės normų, nurodytų CK 6.930¹ straipsnyje, nesilaikymo ir iš to kylančio pažeidimo, numatyto ATPK 50⁶ straipsnyje, padarymo. VMI prie FM nuomone, nė viena apelianto skunde nurodyta aplinkybė apie jo pastangas sureguliuoti finansinius srautus nepaneigia pažeidimo padarymo fakto, įrodinėjamo pačios apelianto vadovaujamos bendrovės pateiktais dokumentais. Apeliaciniame skunde apeliantas CK 6.930¹ straipsnio nuostatas traktavo neteisingai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 587 straipsnyje nurodyta, kas yra laikoma vykdomaisiais dokumentais. Vykdymo veiksmus CPK nustatyta tvarka atlieka antstolis. Taigi iš viso to matyti, kad pirmiausia, t. y. pirmąja ir antrąja eile, privalo būti sumokėta pagal Civiliniame kodekse nurodytų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus bylose dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo bei dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių, kurie perduoti išieškojimui antstoliams. Tuomet privalo būti sumokami visi mokesčiai valstybei (VMI prie FM, SODRAI ir t. t.), po to turi būti vykdomi atsiskaitymai vykdomuosius dokumentus turintiems, t. y. skolą jau prisiteisusiems, kitiems kreditoriams, ir tik tuomet leidžiama atsiskaitinėti su likusiais kreditoriais pagal kitus mokėjimo dokumentus tam tikra tame pačiame straipsnyje nustatyta tvarka. Apelianto minimi Šiaulių banko pagal sutartį galimi mokėtinų/pradelstų sumų nusirašymai vykdomaisiais dokumentais nelaikomi.
Atsiliepime taip pat teigiama, kad pagal ATPK 50⁶ straipsnio nuostatas įmonių ir įstaigų kreditorių teisių pažeidimas (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui nepateikimas, kreditorių susirinkimų nesušaukimas įstatymų numatytais atvejais) užtraukia baudą įmonių ir įstaigų administracijų vadovams ar administratoriams. Įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teises aktus. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo santykiai nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento ir jis turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad už bendrovės organizacinę veiklą bei jos tikslų įgyvendinimą, taip pat bendrovės piniginių srautų tvarkymą atsakingas bendrovės vadovas. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas. Taigi, bendrovės vadovas A. V., žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį, t. y. vykdomus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmus bei didėjančius įsipareigojimus VMI prie FM, privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Patikrinus piniginių lėšų judėjimą nuo 2013-10-01 iki 2014-08-31 nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo galimybę visiškai padengti mokestinę nepriemoką, tačiau pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais kreditoriais, todėl savo neveikimu bendrovės vadovas pažeidė kreditorės VMI prie FM interesus. Pareiškimo surašymo dieną (2014-11-06) bendrovės mokestinė nepriemoka siekė 306871,29 Lt (6 priedas), bylos nagrinėjimo metu mokestinė nepriemoka sudarė 88135,05 Eur – 304312,70 Lt (7 priedas), tai pavirtina, kad bendrovė su valstybės biudžetu neatsiskaito nuolat.
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjo pavaduotoja G. V. prašo skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą, A. V. apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už įmonių ir įstaigų kreditorių teisių pažeidimą (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui nepateikimas, kreditorių susirinkimų nesušaukimas įstatymų numatytais atvejais).
Lietuvos Respublikos ATPK 50⁶ straipsnyje numatytas pažeidimas padaromas tyčia, t. y. įmonės vadovas turi suvokti, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio 1 dalyje (2013-04-18 įstatymo Nr. XII-239 redakcija, Žin., 2013, Nr. 46-2246 (2013-05-07) numatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas. Jeigu skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile:
1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo;
2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių;
3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus;
4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti;
5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.
Apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamo nutarimo argumentais, kad A. V., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, pažeidė kreditoriaus – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos – teises. A. V. apeliacinio skundo teiginys, kad sprendimus gali padiktuoti verslo logika, nes kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto, iš esmės nėra neteisingas, tačiau pažymėtina, kad ši aplinkybė A. V. nuo atsakomybės pagal ATPK 50⁶ straipsnio l dalį neatleidžia. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais pažeisdama CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje reglamentuojamą atsiskaitymo eiliškumą. CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis. Atsiskaitymų eilę vykdymo proceso, bankroto, restruktūrizavimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais nustato kiti įstatymai (CK 6.930¹ straipsnio 3 dalis). Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad CK 6.930¹ straipsnio 1 dalis yra skirta būtent tokiai situacijai, kai bendrovėje yra susidariusi sudėtinga finansinė padėtis („fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti“) ir trūksta lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, ši teisės norma kaip tik reglamentuoja tvarką, kuria turi būti atsiskaitoma su kreditoriais, kai vienu metu negalima patenkinti visų kreditorių reikalavimų.
Nei teismo posėdyje, nei apeliaciniame skunde A. V. ir pats neneigė, kad jau nuo 2012 metų įmonė turėjo finansinių problemų, trūko apyvartinių lėšų (t. 3, b. l. 5–6). Kad bendrovė negalės atsiskaityti su visais kreditoriais laiku, A. V. puikiai suprato, todėl akivaizdu, kad A. V., kaip bendrovės vadovas, įmonės lėšomis turėjo disponuoti itin atsakingai.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2014-06-01 iki 2014-08-31, neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais, pirko kanceliarines, ūkines prekes, inventorių, taip pat, nesilaikydama eiliškumo, atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais. Apelianto argumentas, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015-01-08 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-193-241/2015 panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-05 nutartį dėl ne apelianto, bet SODROS iniciatyva bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ iškeltos bankroto bylos motyvuodamas tuo, kad bendrovė neatitiko nemokumo būklės kriterijų, turėjo tik laikinų finansinių sunkumų, patvirtina, kad laikini finansiniai sunkumai vis tik buvo konstatuoti, apie juos apeliantui buvo žinoma, todėl tų finansinių sunkumų laikotarpiu jis privalėjo vykdyti Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, bet to nedarė tyčia.
Esant tokioms aplinkybėms, iš esmės Palangos miesto apylinkės teismo 2015-01-29 nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas ir nenaikintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas
nutaria:
Palangos miesto apylinkės teismo 2015-01-29 nutarimą palikti nepakeistą, A. V. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.