- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-09-27
- Bylos Nr.
- eI3-610-541/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01045-2021-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Jolanta Vėgelienė (pirm.), Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- Luknės kaimo bendruomenė
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Skuodo rajono savivaldybė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės, Inos Kirkutienės ir Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Luknės kaimo bendruomenės skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotasis asmuo Skuodo rajono savivaldybė) dėl sprendimo pakeitimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Luknės kaimo bendruomenė (toliau – ir Bendruomenė) kreipėsi į teismą su skundu ir prašo teismo pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. AS-80 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas), kuriuo patvirtintas 2021 m. sausio 15 d. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus patikrinimo aktas Nr. (7.3)-PA-117 (toliau – Patikrinimo aktas) ir apskaičiuotas 55 717,00 Eur mokestis padidintu tarifu už be leidimo išgautą ir laiku nedeklaruotą vandenį 2017–2019 m.
Skunde pareiškėja nurodo, sutinka, kad ginčo laikotarpiu (2017–2019 m.) neturėjo leidimo požeminiam vandeniui išgauti, savalaikiškai nepateikė deklaracijų VMI ir nesumokėjo mokesčio, tačiau laiko, kad Departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo išlikti nuoseklus ir įvertinti savo 2019 m. birželio 25 d. akte Nr. (13.5)-PA29-133, atliekant planinį patikrinimą, fiksuotas aplinkybes, sudarančias galimybę taikyti proporcingas poveikio priemones, neprasilenkiančias su bendraisiais teisės protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais bei Sprendimą priimti ne formaliais pagrindais.
Vadovaujasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 132 straipsniu, pažymi, kad aplinkybės, kad Bendruomenė buvo sąžiningai įsitikinusi, jog požeminį vandenį išgauna teisėtai, kad įsigijo geodezinio gręžinio pasą, sutvarkė išgaunamo ir sunaudoto vandens apskaitą, pagal vandens skaitiklius, kiekvieną mėnesį teikė ataskaitas apie sunaudotą požeminį vandenį Geodezijos tarnybai ir Departamentui, kad nei viena iš institucijų, kurioms buvo teikiamos ataskaitos, nepateikė jokių pretenzijų dėl išgaunamo ir naudojamo vandens teisėtumo, sudarė realias prielaidas patikrinimo aktą tvirtinti dalyje, nustatant mokestinę nepriemoką, netaikant koeficiento 10. Paaiškina, kad už 2017–2019 m. laikotarpį surašydamas 2019 m. birželio 25 d. patikrinimo aktą, Departamentas nenustatė jokių teisinių pagrindų, sankcijų taikymui pareiškėjai, o nuo šio akto priėmimo iki Sprendimo priėmimo, jokių naujų aplinkybių, sąlygojusių būtinumą taikyti neproporcingas pažeidimui sankcijas, neatsirado, tačiau 2021 m. sausio 15 d. patikrinimo aktu nustatytos neproporcingos sankcijos.
Pažymi, jog sprendžiant dėl pareiškėjai taikytinos mokesčio sumos, Departamentas turėjo atsižvelgti į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes: Bendruomenė išgautą vandenį naudojo išskirtinai tik savo narių buitiniams vartojimo poreikiams tenkinti (ne komercinei veiklai), Bendruomenės gaunami už sunaudotą vandenį mokesčiai iš vartotojų, padengdavo tik realiai turėtus kaštus ir nesukūrė jokių papildomų pajamų, iš kurių Bendruomenė galėtų apmokėti dešimteriopai daugiau priskaičiuotus mokesčius. Atkreipia dėmesį, kad nėra duomenų, kad Bendrovė būtų siekusi tyčia sąmoningai nuslėpti mokestį, kad būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus, o iš Patikrinimo akto turinio matyti, jog Bendrovėje vedama paimto vandens apskaita, duomenis nurašant kas mėnesį, apskaitoje pateikti požeminio vandens duomenys sutampa su deklaracijų kiekių duomenimis, todėl pareiškėjos manymu, minės aplinkybės sudaro pagrindą pakeisti Sprendimą sumažinant mokesčių dydį, netaikant 10 koeficiento.
Dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo reikšmės nagrinėjamu atveju, pažymi, kad Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos leidimo gavimas nepriklausė nuo Bendruomenės, kaip panaudos gavėjos, o ne savininkės, valinių veiksmų, pabrėžia, kad Skundžiamo sprendimo priėmimo dieną jau galiojo Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (toliau – ŽGĮ) 16 straipsnio 2dalies 2punkto redakcija, pagal kurią net verslo subjektui, suvartojančiam iki 100 k.m. per parą požeminio vandens, leidimas nėra reikalingas. Bendruomenės nuomone, pasikeitęs teisinis reglamentavimas turi reikšmės Bendruomenės įvykdytos veikos kvalifikavimui ir taikytinos sankcijos griežtumui, nes Bendruomenės suvartojamas kiekis į parą yra ženkliai mažesnis nei 100 k.m. ir vanduo naudojamas buitinėms reikmėms, negali sukurti ženkliai neproporcingas pasekmes, nei verslo klientams, kurie, veikdami komerciniais pagrindais, turi kitas finansines galimybes.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo teismo skundo netenkinti.
Atsiliepime į pareiškėjos skundą, atsakovas pažymi, kad dėl padarytų pažeidimų (požeminio vandens išgavimo neturint leidimo ir nedeklaruojant išgauto kiekio) pažymi, jog pareiškėja nebuvo atsakinga, dėl ko laiku bei tinkamai neįgyvendino savo pareigų, ir tai sąlygojo pažeidimo padarymą. Be to, atkreipia dėmesį ir į tai, kad Aplinkos ministerijai ar jos įgaliotai institucijai įstatymu nėra suteiktos teisės sumažinti koeficiento 10 ar jo iš viso netaikyti.
Nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiu, kad jokių naujų aplinkybių, sąlygojusių būtinumą taikyti neproporcingas pažeidimui sankcijas nuo 2019 m. birželio 25 d. patikrinimo akto iki Skundžiamo Sprendimo priėmimo neatsirado, nes patikrinimus dėl TIPK leidimo (Pareiškėja veiklą vykdė pagal turimą TIPK leidimą Nr. (duomenys neskelbtini),) sąlygų laikymosi atlieka Departamento valdybų specialistai. Patikrinimų metu dėmesys telkiamas į turimo leidimo ir jame nustatytų sąlygų laikymąsi, todėl gamybinio požeminio vandens naudojimo (išgavimo) teisėtumas nebuvo ir negalėjo būti 2019 m. birželio 25 d. atlikto patikrinimo dalyku, o 2021 m. sausio15d. atliktą patikrinimą vykdė Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento specialistė ir patikrinimo objektas buvo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumas už 2017-2019 m. mokestinius laikotarpius, todėl Lietuvos geologijos tarnybos išduotas leidimas bei išteklių naudojimo sutartis yra tiesiogiai susiję su atlikto patikrinimo objektu. Atkreipia dėmesį kad nors pareiškėja teigia, jog 2019 m. birželio 25 d. atlikto patikrinimo metu Departamento pareigūnas nenustatė jokių teisinių pagrindų, netaikė sankcijų, tačiau šiame patikrinimo akte yra minimas leidimo reikalingumas ir paaiškinamos sąlygos, kurias įvykdžius toks leidimas galimai būtų suteiktas, todėl pagrįstai manytina, kad patikrinimą atlikęs pareigūnas informavo pareiškėją, kad privalomą turėti leidimą požeminiam vandeniui išgauti.
Atkreipia dėmesį į skundo argumentą, kad Bendrovė negalėjusi gauti leidimo požeminiam vandeniui išgauti, nes ji nebuvo artezinio gręžinio savininke, tačiau, Departamento nuomone, ji vykdydama veiklą ir neatlygintinai eksploatuodama patikėjimo teise valdomą turtą privalo žinoti teisinį reglamentavimą tiesiogiai susijusį su požeminio vandens išgavimu, aktyviai naudotis suteiktomis teisėmis bei vykdyti pareigas. Pareiškėja nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, kodėl savalaikiai (nuo 2014 m. liepos 1 d.) nesikreipė į naudojamo artezinio gręžinio savininką reikalingiems veiksmams atlikti ir privalomiems leidimams gauti.
Departamentas nesutinka su skundo argumentu, kad 2020 m. liepos 1 d. pasikeitęs nagrinėjamu atveju aktualus teisinis reglamentavimas turi reikšmės pareiškėjos ginčo atveju, nes teisės aktų pažeidimą padaręs asmuo atsako pagal įstatymus, galiojusius to pažeidimo padarymo metu.
Pažymi, kad Skunde nenurodyta objektyvių pagrįstų duomenų, kurių pagrindu turėtų būti pakeistas Sprendimas. Pastebi, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog apskaičiuotas mokestis už valstybinius gamtos išteklius galimai reikšmingai darytų įtaką Bendruomenės finansinei padėčiai.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Skuodo rajono savivaldybė atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo sutinka ir prašo teismo skundą tenkinti.
Skuodo rajono savivaldybė (toliau – Savivaldybė) paaiškina atsiliepime, kad sutinka su skundo argumentu, kad pareiškėja neturi finansinės galimybės sumokėti dešimt kartų indeksuoto mokesčio, nes dauguma bendruomenės narių yra senyvo amžiaus, nedirbantys arba gaunantys mažas pajamas, o Bendruomenė yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kuris neturi jokio turto, tad skolos išieškojimą vykdyti realizuojant turtą taip pat nėra galimybės.
Pritaria Bendruomenės argumentui, kad Iš Departamento 2029 m. birželio 25 d. patikrinimo akto galima suprasti, kad viena iš pažeidimo aplinkybių įvardijamas leidimo neturėjimas, bet pritaikant sankciją pažeista teisės norma nenurodyta ir papildomai pažymi, kad kadangi nuslėptos taršos nenustatyta, galima teigti, kad minėto patikrinimo metu, pareiškėjos piktybinių veiksmų nenustatyta.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo pakeitimo. Pareiškėja prašo įvertinti jai paskirtos ekonominio poveikio priemonės proporcingumą ir pakeisti Sprendimu patvirtintą 55 717,00 Eur mokestį sumažinant jį iki 5 571,00 Eur.
Byloje nustatyta, kad Departamento Klaipėdos valdybos Kretingos aplinkos apsaugos inspekcija atliko planinį teminį patikrinimą už 2017–2018 m. 2019 m. birželio 25 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (13.5)-PA29-133, kuriame nustatė, kad patikrinimo metu Bendrovė užsiima geriamojo vandens gavyba ir tiekimu nuotekų surinkimu, valymu bei šalinimu; aptarnauja du arteziniu gręžinius; turi TIPK leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2008 m. liepos 8 d. neterminuotai; administracinio poveikio priemonės taikytos pagal ATPK 268 straipsnio 6 dalį atlikus paskutinį patikrinimą 2017 m. rugsėjo 29 d.; gręžinys pagal panaudos sutartį, sudarytą 2003 m. balandžio 1 d. Nr. 1, eksploatuojamas iš Skuodo kaimiškosios seniūnijos; vykdo požeminio vandens gavybos apskaitą; požeminio vandens neturint leidimo, sunaudota: 2017 m. – 19411 m³, 2018 m. – 18146 m³; atlikta požeminio vandens išteklių aprobacija; žinybinės nuotekų laboratorinės kontrolės atlikimo atveju, viršijimų nenustatyta; Bendruomenės nariai atsiskaito pagal vandens skaitliukų parodymus, įrengtus kiekvienoje sodyboje. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko Bendrovės mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo, deklaravimo teisingumo planinį teminį patikrinimą už 2017–2019 m. mokestinį laikotarpį. 2021 m. sausio 15 d. patikrinimo aktu papildomai nustatyta, kad mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos forma KIT708 Valstybinei mokesčių inspekcijai už mokestinį laikotarpį nepateiktos, taip pat, kaip minėta, visas 2017–2019 m. išgautas požeminis vanduo, išgautas be leidimo; atlikus mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo teisingumo patikrinimą, nuslėptos taršos nenustatyta; mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijos forma FR0522 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos laiku. Departamentas Sprendimu Patikrinimo aktą patvirtino pilnai ir nurodė, kad šiuo sprendimu patvirtinta 55 717, 00 Eur mokesčio suma už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.
Nagrinėjamu atveju aktualus teisinis reglamentavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme, Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatyme.
Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.
Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 1 straipsnis nustato, kad šis įstatymas nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Pagal MUVGIĮ 5 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamuosius valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose; 2 dalyje – jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas; jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Minėto įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis; 2 dalyje – jog mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis nustato, kad mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos. MUVGIĮ 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka (8 straipsnio 3 dalis).
Taigi, be leidimo išgautas gamtos išteklių kiekis, taip pat laiku nedeklaruotas išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą. Taip pat pažymėtina, kad tvirtinant patikrinimo rezultatus, šiuo atveju atsakovui nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad Bendruomenė nebuvo gavusi Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir nebuvo sudariusi su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties dėl požeminio vandens išgavimo bei Valstybinei mokesčių inspekcijai nedeklaravo išgauto vandens kiekio. Pareiškėja naudojo mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, todėl yra šio mokesčio mokėtojas, tad turėjo pareigą nustatyta tvarka jį mokėti. Taigi, konstatuotina, kad pareiškėja turėjo prievolę pasibaigus kiekvienam kalendoriniam ketvirčiui tinkamai užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti mokesčių administratoriui bei sumokėti tinkamą mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos, o už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, mokėtojui taikomas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas.
Kaip minėta, Patikrinimo akte nustatyta, kad Bendruomenė visą tikrinamą laikotarpį, t. y. 2017-2019 m., nedeklaravo išgauto ir privalomo deklaruoti požeminio vandens. Taip pat nustatyta, kad mokesčių mokėtoja vykdė gamtos išteklių gavybą neturint Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduoto Leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, todėl konstatuotina, kad pareiškėja padarė ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalies bei MUVGIĮ 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus pažeidimus.
Teismas pažymi, kad, Bendruomenė padarytus pažeidimą motyvuoja tuo, kad manė, kad veiklą vykdo teisėtai, nes neturi nei teisinių, nei techninių žinių. Taip pat paaiškino, kad siekdama gauti Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos leidimą požeminiam vandeniui išgauti ir naudoti, pareiškėja, kaip panaudos gavėja, o ne savininkė, realių galimybių pati gauti leidimo neturėjo, tačiau Skuodo rajono savivaldybės Skuodo seniūnijai 2018 m. spalio 5 d. – patikrinimo laikotarpiu, prieš priimant 2019 m. birželio 25 d. patikrinimo aktą, pateikė prašymą Nr. 12, kuriuo pareiškėja prašė minėto subjekto nustatyti vandenvietės apsaugos zoną teritorijų planavimo dokumentuose bei teisiškai įregistruoti artezinį gręžinį nekilnojamojo turto registre, taip siekdama reikiamą leidimui dėl požeminio vandens gavybos gauti. Pabrėžtina, kad pareiškėjas yra. juridinis asmuo, todėl turi pareigą vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymai mokesčio mokėtojui, nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą, privalomų leidimų turėjimą. Akcentuotina, kad pareiškėja, kaip juridinis asmuo, vykdantis konkrečią veiklą, privalėjo organizuoti darbą taip, kad vykdant veiklą, prievolės valstybei būtų įvykdytos tinkamai. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“, kuri reiškia, kad tai, jog pareiškėja nežinojo apie leidimo išgauti požeminį vandenį privalomumą bei privalomą deklaravimą, nepanaikina pareiškėjai administracinės atsakomybės už šių pažeidimų padarymą. Taigi, pareiškėjos argumentas dėl teisinių ir techninių žinių stokos, nėra reikšmingas, tačiau matoma, kad Bendruomenė iš tiesų atliko veiksmus, kurie buvo jos valioje teisėtai požeminio vandens išgavimo veiklai vykdyti.
Dėl Bendruomenės argumentų dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo reikšmingumo nagrinėjamo ginčo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, aktualus lex benignior retro agit principas ir jo taikymo galimybė. Pagal minėtą principą, subjektų padėtį pagerinantys įstatymai turi grįžtamąją galią ir mokestis padidintu tarifu Bendrovei neturėtų būti skaičiuojamas.
Pabrėžtina, kad principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nėra absoliutus, subjektų padėtį pagerinantys įstatymai turi grįžtamąją galią - lex benignior retro agit. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (iš lot. k. - įstatymas atgal negalioja), grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Vadovaujantis šiuo teisės principu, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Tai – norminiams teisės aktams keliamas reikalavimas, reiškiantis, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimą, 2003 m. rugsėjo 30 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012, 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1764-662/2016). Kadangi Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 pakeitimo įstatymas įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 1 d., todėl teismas daro išvadą, kad Departamentas pagrįstai pareiškėjai už 2017-2019 m. be leidimo išgautą vandenį paskaičiavo mokestį didesniu tarifu pagal ginčo teisinio santykio metu galiojusius aukščiau minėtus teisės aktus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad principu lex benignior retro agit (liet. panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę įstatymai turi grįžtamąją galią), pagal kurį asmens padėtį švelninantys įstatymai gali būti taikomi atgal, gali būti vadovaujamasi tik išimtiniais atvejais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įstatymų galiojimo laike išimtis lex benignior retro agit (teisės normos retroaktyvus galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams) taikoma tik baudžiamąją ar administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams (administracinėse bylose Nr. A438-203/2009, Nr. A-220-552/2015). Dėl nurodytų argumentų daroma išvada, kad šiuo atveju teisiniams santykiams, susijusiems su pareiškėjai priskaičiuotu mokesčiu padidintu tarifu už 2017-2019 m., lex benignior retro agit taisyklė negali būti taikoma. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjai mokestis padidintu tarifu pritaikytas ne tik už tai, jog ji be leidimo išgavo vandenį, bet ir dėl to, kad išgauto vandens kiekio išvis nedeklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai, kas irgi yra pažeidimas, kuriam taikoma analogiška sankcija, numatyta MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje ir kuri pagal pažeidimų kiekį nesumuojama. Be to, įstatymuose įtvirtinta imperatyvi pareiškėjos pareiga mokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius, turėti reikiamą leidimą vandens gavybai, todėl pasikeitęs teisinis reguliavimas negali nulemti ginčijamo administracinio akto neteisėtumo.
Pareiškėja teigia, kad Sprendimu jai pritaikyta ekonominio poveikio priemonė – 10 kartų didesnis mokesčio tarifas, yra neproporcinga, nes, kaip minėta, Bendrovė, vykdydama veiklą, laikosi įstatymų reikalavimų, nes nustatyta tvarka atlikta požeminio vandens išteklių aprobacija, pareiškėja įsigijo geodezinio gręžinio pasą, pagal vandens skaitliukus kiekvieną mėnesį teikė ataskaitas apie sunaudotą požeminį vandenį Geodezijos tarnybai bei atsakovui.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
Šioje byloje reikia įvertinti, ar paskirta ekonominė sankcija, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus.
Pažymėtina, kad nors Bendruomenė požeminio vandens gavybai leidimo neturi, tačiau atlikta požeminio vandens išteklių aprobacija, pareiškėja įsigijo geodezinio gręžinio pasą, pagal vandens skaitliukus kiekvieną mėnesį teikė ataskaitas apie sunaudotą požeminį vandenį Geodezijos tarnybai bei atsakovui, siekdama gauti Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos leidimą požeminiam vandeniui išgauti ir naudoti, pareiškėja, kaip panaudos gavėja, o ne savininkė, realių galimybių pati gauti leidimo neturėjo, tačiau matoma iš byloje pateikto 2018 m. spalio 5 d. prašymo Nr. 12, skirto Skuodo rajono savivaldybės Skuodo seniūnijai, kad pareiškėja prašė minėto subjekto nustatyti vandenvietės apsaugos zoną teritorijų planavimo dokumentuose bei teisiškai įregistruoti artezinį gręžinį nekilnojamojo turto registre – tai parodo, kad pareiškėja siekė ir ėmėsi veiksmų reikiamam leidimui dėl požeminio vandens gavybos gavimui. Be to, pažymėtina, kad nors pareiškėja nepateikė duomenų apie sunkios finansinės padėties patvirtinimą, teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi pareiškėja be leidimo išgautą ir nedeklaruotą požeminį vandenį naudojo išskirtinai savo gyventojų buitiniams poreikiams tenkinti, mokesčiai iš vartotojų padengdavo tik realiai turėtus kaštus ir nesuteikė Bendruomenei jokių papildomų pajamų. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, laikytina, kad, nors deklaracijos už be leidimo išgauto vandens naudojimą ir nebuvo pateiktos, tyčios nuslėpti mokestį požymių šioje veikoje nėra. Taigi padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nebuvo tiek pavojingas, kad taikyti maksimalią MUVGIĮ numatytą sankciją (priskaičiuotą mokestį dauginant iš 10).
Konstatuotina, kad dėl padaryto pažeidimo nekilo sunkių pasekmių nei aplinkai, nei žmonėms, valstybės finansinis interesas galėjo būti užtikrintas mokesčių administratoriui prieinamos informacijos pagalba ir imantis kontrolės veiksmų. Visgi pažeidimo pobūdį sunkina tai, kad pareiškėja visiškai ignoravo pareigą teikti mokesčio deklaracijas ir mokėti mokesčius. Nors pareiškėja argumentuoja tuo, kad galiojo naujas teisinis reguliavimas Patikrinimo akto surašymo metu, visgi pažymėtina, kad pareiškėja užsiima Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių gamtos išteklių naudojimo veikla ir todėl turi turėti tam reikiamą kvalifikaciją, žinias bei patirtį, todėl privalo išmanyti jai privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, tame tarpe teikti laiku ir teisingas deklaracijas, mokėti mokesčius valstybei, o įstatymo nežinojimas, kaip jau minėta, nėra pagrindas atleisti nuo atsakomybės. Tokia veika buvo sukeliama rizika, kad užsitęsus deklaracijų neteikimui ir mokesčių nemokėjimui vėlesnio mokesčio paskaičiavimo ir išieškojimo galimybės pasunkės.
Viešojo administravimo įstatymo 36 ⁸ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tam tikra poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti švelnesnę poveikio priemonę negu numatyta įstatyme arba jos neskirti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad galimas ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant kitokio dydžio mokesčio tarifą (iki 10 kartų maksimalaus galimo dydžio), atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018 ir kt.). Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, daro išvadą, kad sankcija, taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą, yra pernelyg griežta, neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Teismo įsitikinimu, įvertinus nustatytas bylos aplinkybes, mokesčio sumą, MUVGIĮ nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti, nagrinėjamu atveju minėtą mokestį už nedeklaruoto išgauto požeminio vandens išteklių kiekį proporcinga ir teisinga apskaičiuoti mažinant mokėtiną mokesčio sumą.
Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento Sprendimo dalis, kuria pareiškėjai priskaičiuotas 55 717,00 Eur mokestis už valstybinius gamtos išteklius, keistina ir sumažinamas mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2017–2019 metų atitinkamus mokestinius laikotarpius iki 5 571 Eur.
Pareiškėja taip pat prašo teismo nustatyti teismo sprendimo vykdymo tvarką: per 6 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokant kas mėnesį iki einamojo mėn. 10 d. proporcingai po 928,5 Eur.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja į teismą su skundu kreipėsi 2021 m. balandžio 1 d. ir į tai, kad teismas mokestį už nedeklaruoto išgauto požeminio vandens kiekį sumažino iki minimumo, atmeta pareiškėjos prašymą nustatyti teismo sprendimo vykdymo tvarką kaip nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1dalies 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjos Luknės kaimo bendruomenės skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. AS-80 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo dalį, kuria patvirtintas 55 717,00 Eur mokestis padidintu tarifu už be leidimo išgautą ir laiku nedeklaruotą vandenį 2017–2019 m., jį sumažinant iki 5 571 Eur (penkių tūkstančių penkių šimtų septyniasdešimt vieno euro).
Likusią pareiškėjos Luknės kaimo bendruomenės skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.