- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-11
- Bylos Nr.
- 1A-365-468/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06929-2018-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Daiva Kazlauskienė, Ugnius Trumpulis
- Kaltinamasis
- A. J.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės, Ugniaus Trumpulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės Rūtos Navasaitienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-03-19 nuosprendžio, kuriuo A. J. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnyje 1 ar 2 dalyje numatyto nusikaltimo, požymių.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštas 26,78 Eur dydžio civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. A. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2018-02-10, apie 09:00 val. (duomenys neskelbtini), smurtaudamas šeimos nario - buvusios sutuoktinės I. J. atžvilgiu, t. y. stvėręs nukentėjusiajai už dešinės rankos virš alkūnės ir ją pastumdamas, dėl ko pastaroji trenkėsi dešinės pusės klubu į sofos medinį porankį, padarė nukentėjusiajai poodines kraujosruvas dešiniajame žaste ir dešinėje šlaunyje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios I. J. sveikatą. Tokie A. J. veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-03-19 nuosprendžiu A. J. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios BK 140 straipsnyje 1 ar 2 dalyje numatyto nusikaltimo, požymių.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-03-19 nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti A. J. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam 1 metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant A. J. atsiprašyti nukentėjusiosios. Vadovaujantis BK 72² straipsniu, įpareigoti A. J. dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
3.1. Pažymi, jog įrodymų viseto įvertinimo rezultatas parodo, kad yra tam tikrų prieštaravimų, kuriems teismas neteikė jokios reikšmės, be to, prokurorės nuomone, apylinkės teismas tam tikras nustatytas faktines aplinkybes įvertino ne visų ištirtų įrodymų kontekste, todėl padarytos išvados yra prieštaringos ir tai įtakojo nepagrįsto sprendimo priėmimą.
3.2. Prokurorės manymu, apylinkės teismas didžiausią dėmesį skyrė nukentėjusios I. J. ir apklaustų vaikų duotiems parodymams teisme, o būtent, kas realiai matė kilusį konfliktą ir kur tiksliai atsitrenkė nukentėjusioji I. J. po A. J. pastūmimo, t. y. ar nuo pastūmimo I. J. pirmiau trenkėsi į duris ir po to į sofos medinį porankį, ar tik į sofos medinį porankį. Tačiau, pokurorės teigimu, apylinkės teismas šių parodymų visumos išsamiai neanalizavo ir neįvertino jų visų įrodymų komplekse. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju neabejotinai nustatyta, jog įvykio metu tarp išteisintojo ir I. J. kilo incidentas dėl A. J. priklausančio šuns įbėgimo į I. J. gyvenamąją erdvę, esančią namo pirmajame aukšte, kuris sukėlė trumpalaikį chaosą bei išgąstį. Prokurorės nuomone, tiek iš ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotų nukentėjusiosios I. J. parodymų matyti, kad I. J. nuo pat pradžių tvirtino, jog jos buvęs sutuoktinis A. J. sugriebė ją už dešinės rankos ir pastūmė, dėl ko ji atsitrenkė į sofą (medinį porankį). Tai, kad nukentėjusioji I. J. atvykusiems policijos pareigūnams nurodė papildomą aplinkybę, kad dėl jos buvusio sutuoktinio pastūmimo ji trenkėsi ne tik į sofos kraštą, bet ir į duris, jų rankeną, ko vėliau negalėjo patvirtinti teisiamojo posėdžio metu, nes neatsiminė, kaip ją stūmė, prokurorės teigimu, nepaneigia išteisintojo A. J. veiksmų, kad jis griebė nukentėjusiajai už dešinės rankos ir pastūmė, dėl ko atsitrenkusi į kietą paviršių turintį daiktą (nesvarbu, ar tai buvo pirmiau durys, ar sofos medinis porankis), patyrė fizinį skausmą. Atvirkščiai, nukentėjusioji nuo pat pradžių tvirtino, kad ją buvęs sutuoktinis sugriebė už dešinės rankos ir pastūmė, dėl ko ji atsitrenkusi į sofą, patyrė fizinį skausmą. Prokurorės manymu, tai, kad kaltinamasis A. J. smurtavo prieš savo buvusią sutuoktinę, visiškai patvirtina specialisto išvada, kurioje konstatuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, t. y. poodinės kraujosruvos dešiniajame žaste ir dešinėje šlaunyje. Pažymi, kad specialisto išvadoje nurodyta, jog nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti dviem trauminiais poveikiais, traumuojant dešinio žasto ir dešinės šlaunies sritis, kas, prokurorės manymu, ne tik atitinka nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, bet ir patvirtina, kad išteisintasis A. J. smurtavo buvusios sutuoktinės I. J. atžvilgiu, t. y. kad jis stvėrė nukentėjusiajai už dešinės rankos virš alkūnės ir ją pastūmė, dėl ko pastaroji trenkėsi dešinės pusės klubu į sofos medinį porankį ir tokiu būdu padarė nukentėjusiajai poodines kraujosruvas dešiniajame žaste ir dešinėje šlaunyje.
3.3. Atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto išvadoje nėra detalizuojamos nukentėjusiajai konstatuotų poodinių kraujosruvų dešiniajame žaste padarymo aplinkybės, išskyrus poodines kraujosruvas dešinėje šlaunyje, nurodant, kad nukentėjusiajai poodinė kraujosruva šlaunyje galėjo būti padaryta ir pačiai I. J. griūnant bei atsitrenkiant į kietą buką, ribotą paviršių turintį daiktą, kas, prokurorės teigimu, gali reikšti, kad nukentėjusioji I. J. buvo pastumta ir dėl to ji griuvo bei atsitrenkė į kietą paviršių turintį daiktą (kas patvirtintų nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes), arba tai, kad ji griuvo ir atsitrenkė į kietą buką, ribotą paviršių turintį daiktą, neįtakojant kitų asmenų įsikišimo (kas patvirtintų teismo padarytą prielaidą, kad nukentėjusioji susižaloti galėjo ir pati, gaudydama šunį ar kitur buityje). Tačiau, prokurorės nuomone, tai nepaneigia, kad nustatyti sužalojimai buvo padaryti nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis ir būdu.
3.4. Prokurorės manymu, tai, kad specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai teismui pasirodė neinformatyvūs, neduoda pagrindo teigti, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika. Pažymi, kad teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese - apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas, tačiau šiuo atveju tai padaryta nebuvo, todėl, prokurorės teigimu, apylinkės teismo padarytos išvados nelogiškos, padarytos neišsiaiškinus specialisto išvadoje nukentėjusiajai konstatuotų visų sužalojimų padarymo aplinkybių, taip pat neatsižvelgus ir neįvertinus byloje esančių duomenų viseto, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Taigi, vertinant byloje nustatytas faktines aplinkybes, specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus bei nurodytas jų atsiradimo aplinkybes, prokurorės manymu, apylinkės teismo išvada, kad sužalojimai nėra tiek informatyvūs, kad iš jų būtų galima spręsti apie nukentėjusiosios minimą suėmimą ranka (rankomis) už dešinės rankos ir, kad nėra jokio ryšio, jog nustatyti sužalojimai padaryti būtent nukentėjusiosios nurodytu būdu ir kad juos padarė kaltinamasis, nes ji susižaloti galėjo tiek gaudydama minėtą šunį, tiek kitur buityje, nepagrįsta.
3.5. Atkreipia dėmesį į tai, kad šis įvykis stipriai įtakojo nukentėjusiosios emocinę būklę, jai tuo metu buvo šokas (dėl įbėgusio šuns). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustos nepilnametės M. J. ir S. J., patvirtino, kad „mama buvo labai išsigandusi“, kas, prokurorės manymu, galėjo įtakoti ir nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą dėl konkrečios įvykio sekos po to, kai kaltinamasis A. J. sugriebė nukentėjusiąją už dešinės rankos ir pastūmė. Pažymi ir tai, kad liudytojomis apklaustos nepilnametės yra saistomos abipusiu artimu ryšiu tiek su nukentėjusiąją, tiek su kaltinamuoju, todėl jų parodymai negali būti pripažįstami kaip visiškai objektyvūs. Be to, tuo metu jos taip pat patyrė šoką ir buvo išsigandusios, kaip ir pati nukentėjusioji. Teigia, jog apylinkės teismas į tai neatsižvelgė, nukentėjusiosios I. J. parodymų kaitos neanalizavo ir jų nevertino, tuo tarpu kaltinamojo objektyviais duomenimis neparemta pozicija patikėjo.
3.6. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nustačius bendro gyvenimo faktą, pirmiausiai, turi būti atidžiai įvertinta aplinkybių, galinčių atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį ir požiūrį vieno į kitą, visuma ir tik tuomet sprendžiama, ar gyvenimo kartu aplinkybė leidžia konstatuoti santykius, kurie pagal turinį yra būdingi šeimos santykiams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-05-15 Teismų praktikos smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose apžvalga Nr. AB-47-1). Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad vien tik gyvenimas viename name išsituokusių asmenų, kurie bendro ūkio nebeveda, gyvena faktiškai atskirai, ką patvirtina ir jų požiūris į vienas kitą, nesudaro pagrindo pastarųjų santykius prilyginti šeimos santykiams. Tačiau skunde prokurorė su tokiu teismo nustatytų aplinkybių vertinimu nesutinka, kadangi vien tai, kad išsituokę asmenys gyvena po vienu namo stogu, bet skirtinguose namo aukštuose, vertinant jų požiūrį vienas į kitą, dar nereiškia, kad jie neveda bendro ūkio ir jų nesaisto kiti ryšiai, kaip, pavyzdžiui, bendras vaikų auklėjimas ir savanorišku apsisprendimu tam tikrų teisių ir pareigų prisiėmimas, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. Kaip nurodė teisiamajame posėdyje 2018-11-29 pats kaltinamasis A. J., tarp jo ir nukentėjusiosios namo naudojimosi tvarka nenustatyta, su vaikais bendrauja virtuvėje, pas jį vaikai gali ateiti, bet dažniausiai jie susitinka namo apačioje, kas rodo, kad pastarųjų santykiai pagrįstai buvo vertinami kaip šeimos santykiais.
Šalies argumentai
3.7. Prokurorės manymu, apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, vienpusiškai ištyrė faktines veikos padarymo aplinkybes, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.
4. Teismo posėdžio metu išteisintasis A. J. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.
5. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, apylinkės teismo ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas, priešingai, nei skunde nurodo prokurorė, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs, padarė pagrįstą išvadą, jog objektyvūs bylos faktiniai duomenys nepatvirtina, kad A. J. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, todėl jį pagrįstai pagal BK 140 straipsnio 1 ir 2 dalį išteisino (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
6. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla tam, kas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas, sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
7. Prokurorės skundo argumentas, jog byloje įrodyta, kad A. J. 2018-02-10 apie 9.00 val. nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, nežymiai sutrikdydamas jai sveikatą, nepagrįstas.
8. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji aiškino, kad 2018-02-10 ryte A. J. jos atžvilgiu smurtavo. Prieš tai į jos ir nepilnamečių dukrų gyvenamąją namo dalį įbėgęs šuo tiek jai, tiek mergaitėms sukėlė išgąstį. Ji su A. J., kuris atėjo pasiimti šuns, susitiko viduryje virtuvės zonos, vyras ją stvėrė už dešinio žasto ir stūmė dėl ko jai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio I. J. aiškinimo nepatvirtina objektyvūs bylos faktiniai duomenys.
9. Išteisintasis A. J. ikiteisminio tyrimo metu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka nuosekliai aiškino, kad jis smurto minėto įvykio metu buvusios sutuoktinės atžvilgiu nenaudojo. Paaiškino, jog 2018-02-10 ryte, būnant namo antrajame aukšte, jam priklausantis šuo, išgirdęs katės kniaukimą, nubėgo į pirmąjį aukštą. Jis nubėgo paskui augintinį, pagriebė dukters vaikų kambaryje laikomą šunį ir išsinešė į antrąjį aukštą, su nukentėjusiąja nekonfliktavo. Nors iš A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad jis nurodė, jog jam nusileidus į pirmąjį aukštą ten nukentėjusiosios iš viso nebuvo (t. 1, b. l. 82-83), tačiau teisiamojo posėdžio metu jis paaiškino, kad jei ir matė nukentėjusiąją pirmajame namo aukšte, tai į ją nekreipė jokio dėmesio (t. 1, b. l. 194). Taigi išteisintasis neneigė, jog į pirmąjį aukštą nubėgęs šuo ten sukėlė sumaištį, tačiau nurodė, kad jis jokio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo, pasiėmęs šunį, nedelsiant nuėjo į antrąjį namo aukštą, su buvusia sutuoktine nekontaktavo. Byloje nėra tokį išteisintojo aiškinimą paneigiančių objektyvių duomenų.
10. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėtas Bendrojo pagalbos centro garso įrašas, iš kurio matyti, kad po įvykio Bendruoju pagalbos centro telefonu paskambinusi I. J., kaip pagalbos kvietimo priežastį nurodė verkiančius vaikus ir bėgiojančius šunį bei katę, teigdama, jog jos buvęs sutuoktinis, atsivedęs šunį, gąsdina vaikus (t. 1, b. l. 55). Nukentėjusioji aplinkybės, kad išteisintasis jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, kokiu nors kitokiu būdu sukėlė fizinį skausmą ar sutrikdė jos sveikatą, nenurodė. Nors I. J. bylos nagrinėjimo apylinkes teisme metu aiškino, kad jai apie patirtą smurtą pranešti paskambinus į Bendrąjį pagalbos centrą buvo gėda, tačiau teisėjų kolegija tokį nukentėjusiosios aiškinimą, pačiai Vilniaus AVPK užimant vyresniosios tyrėjos pareigas ir žinant kiekvienos aplinkybės svarbą tiriamoje byloje, vertina kaip neįtikinantį.
11. Kaip pagrįstai nurodo apylinkės teismas, nukentėjusiosios aiškinimas apie tai, kokiomis aplinkybėmis A. J. ją sugriebė už rankos ir ją suspaudęs pastūmė, nebuvo nuoseklus. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji aiškino, kad ją buvęs sutuoktinis puolė tuo metu, kai ji prašė A. J. paimti šunį (t. 1, b. l. 22). Tuo tarpu tą pačią dieną po įvykio surašytame pareiškime I. J. nurodė ir tą aplinkybę, kad jai stengiantis vaikus apsaugoti nuo šuns ir bandant gyvūną atgrasinti, ji išskėtė rankas į šonus. Tuo metu buvęs sutuoktinis prie jos staiga, agresyviai puolė, sugriebė už dešinės rankos ir stipriai suspaudęs pastūmė ją į šoną (t. 1, b. l. 13). Svarbu pažymėti, jog iš bylos medžiagos matyti, kad A. J. šunį išsinešė tuoj pat po to, kai nusileido iš antrojo aukšto. Jis paėmė šunį iš augintinį laikančios dukters ir iš karto nuėjo į savo kambarį antrajame aukšte. Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytoja nepilnametė S. J. patvirtino tokias aplinkybes, nurodydama, kad įbėgus šuniui į kambarį ji gyvūną sugriebė už petnešėlių, tada atbėgo tėtis ir jį pasiėmė – atėjo ir išsinešė. Tuo metu niekas nieko nekalbėjo, tik mama pasakė, kad iškvies policiją, jei tėtis gąsdins vaikus. Nors mama sakė, kad A. J. ją pastūmė, tačiau pati liudytoja šios aplinkybės nematė (t. 1, b. l. 43-45). Aplinkybę, kad mama policiją 2018-02-10 iškvietė dėl to, kad tėvas į namus atsivedė svetimą šunį, nurodė ir liudytoja nepilnametė išteisintojo ir nukentėjusiosios dukra M. J., kuri aiškino, kad įvykio metu tėvas ir motina tiesiog stovėjo. Paskui išteisintasis paėmė šunį ir nunešė į viršų (t. 1, b. l. 36-38). Taigi nei viena iš dukrų įvykio metu iš esmės buvusių toje pačioje patalpoje kaip ir jų tėvai – pirmajame namo aukšte, kaip nurodo nukentėjusioji, esant atviroms durims tarp kambarių ir bendrosios erdvės, negalėjo patvirtinti konflikto, įvykusio tarp A. J. ir I. J. fakto. Nei viena iš dukrų nenurodė mačiusi I. J. parklupusią, sukniubusią ant sofos arba į kur nors, po išteisintojo pastūmimo, atsitrenkiančią, ar girdėjusi, kad motina dėl tariamų A. J. veiksmų sušuktų ar kokiu nors kitu būdu reaguotų į neva dėl išteisintojo veikimo patirtą fizinį skausmą. Tiek S. J., tiek M. J. aiškino, kad motina į policiją kreipėsi būtent dėl į kambarį įsiveržusio ir jas išgąsdinusio šuns.
12. Kaip matyti iš bylos medžiagos, I. J. aiškinimas apie tai, kaip ji, tariamai pastumta išteisintojo, neišlaikiusi pusiausvyros griuvo, kaip pagrįstai dėmesį atkreipė ir apylinkės teismas, taip pat nebuvo nuoseklus. Iš nukentėjusiosios apklausų matyti, kad ji teigė, jog ją už dešinės rankos sugriebęs A. J., stipriai suspaudė ir pastūmė, dėl ko ji dešiniu klubu atsitrenkė į sofos dešinį porankį. Tuo tarpu 2018-02-10 vyriausiojo patrulio tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje nurodyta, jog policijos ekipažui nuvykus į įvykio vietą, nukentėjusioji paaiškino, kad išteisintasis, suėmęs ją už rankos, pastūmė, nuo ko ji atsitrenkė į durų rankeną ir sofos kraštą (t. 1, b. l. 49-50). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. Ž. paaiškino, kad tarnybiniai pranešimai visuomet surašomi iš girdėtų pranešėjo žodžių (t. 1, b. l. 197). Tokios aplinkybės, kad nukentėjusiąją išteisintajam pastūmus, ji iš pradžių atsitrenkė į durų rankeną, o po to į sofos kraštą, nurodytos ir vyriausiosios patrulės E. B. 2018-02-10 tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 51). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji patikslinti aplinkybės, kaip ji buvo pastumta, negalėjo, nes to neprisiminė (t. 1, b. l. 195). Svarbu pažymėti ir tai, kad į įvykio vietą atvykę pareigūnai I. J. padarytų sužalojimų neužfiksavo, jos neapžiūrėjo. Nukentėjusioji paaiškino, kad sužalojimų pareigūnams neparodė dėl to, kad jie to padaryti jos neprašė (t. 1, b. l. 196). Kaip jau minėta, nukentėjusioji I. J. yra pareigūnė, kuriai neabejotinai yra žinoma duomenų, galinčių patvirtinti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, rinkimo eiga ir tvarka, todėl, teisėjų kolegija apeliantės aiškinimą, jog ji sužalojimų atvykusiems policijos pareigūnams neparodė tik dėl to, kad pastarieji to padaryti jos neprašė, vertina kritiškai.
13. Nors prokurorė, teisindama nukentėjusiosios nenuoseklumą, nurodant įvykio aplinkybes, teigė, kad tai savaime suprantama, nes iš karto po įvykio I. J. buvo labai susijaudinusi, patyrė šoką, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad įvykio metu nei nukentėjusios dukros, nei jų auginama katė, nenukentėjo. Dukra S. šunį sugavo. Atėjęs A. J. savo augintinį greitai išsinešė. Todėl manyti, kad aptariamas įvykis I. J. sukėlė tokį šoką, dėl ko ji galėjo painiotis nurodomose aplinkybėse, nėra pagrindo. Svarbu paminėti ir tai, kad tiek iš nukentėjusiosios, tiek iš išteisintojo aiškinimo matyti, kad tarp jų vyksta nuolatiniai konfliktai, kurie ne retai baigiasi policijos pareigūnų iškvietimu. Todėl, esant šioms aplinkybėms, teigti, jog minėtas įvykis nukentėjusiajai sukėlė ypatingą stresą, nėra jokio pagrindo.
14. Iš tiesų, iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2018-02-12 specialisto išvados matyti, kad I. J. nustatytos poodinės kraujosruvos dešiniajame žaste ir dešinėje šlaunyje, padarytos dviem trauminiais poveikiais. Sužalojimai padaryti kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu (daiktais) galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2018-02-10) ir būdu. Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Minėtoje specialisto išvadoje pažymėta, kad poodinė kraujosruva šlaunyje galėjo būti padaryta ir pačiai I. J. griūnant bei atsitrenkiant į kietą buką, ribotą kontaktinį paviršių turintį daiktą (t. 1, b. l. 26). Sutiktina su apylinkės teismo išvada, jog, sprendžiant, kokiu būdu buvo sužalotas nukentėjusiosios žastas, nustatyti sužalojimai nėra tokie informatyvūs, jog būtų galima neabejotinai konstatuoti, kad išteisintasis I. J. žastą suėmė ir stipriai suspaudė. Iš nukentėjusiosios I. J. ir jos nepilnamečių dukterų M. J. ir S. J. aiškinimo matyti, kad šuniui įbėgus į namo dalį, kurioje tuo metu jos buvo, ir pradėjus po namus gainioti jų katę, namuose kilo chaosas, dukros šaukė, verkė, visos bandė šunį sugauti. Taigi neatmestina, kad bandydama į kambarį netikėtai įbėgusį šunį pagauti ir apsaugoti tuo metu namuose buvusias išsigandusias dukras, I. J. galėjo užkliūti už bet kokio kieto buko daikto, atsitrenkti į durų staktą, užkliūti už medinio sofos porankio, ar kitaip susižaloti. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad minėta Specialisto išvada nepatvirtina ryšio tarp nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų ir pastarosios aiškinimo dėl to, kokiu būdu jie buvo padaryti.
15. Be to, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai nustatoma, kad nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, be kita ko ir susijusių su vaikais, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017-10-10 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Nors nukentėjusiosios ir išteisintojo sudaryta santuoka oficialiai buvo nutraukta 2017-07-03, išsprendžiant pastariesiems priklausančio turto padalinimo ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo priteisimo klausimus, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, net išsituokus, gyvendami atskirose namo dalyse, pastarieji neprieina bendro sprendimo dėl ramaus gyvenimo viename name, nesutaria ir konfliktuoja. Dėl galimai neteisėtų veiksmų vienas kito atžvilgiu, tiek I. J., tiek A. J. kreipiasi į policiją. Todėl, nagrinėjamu atveju, tiek nukentėjusiosios, tiek išteisintojo parodymai turi būti vertinama kritiškai, o jais vadovaujamasi tiek, kiek juos patvirtina objektyvūs bylos faktiniai duomenys.
16. Svarbu paminėti ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas ne prielaidomis ir tikimybinėmis išvadomis, o tik neginčijamais ir neabejotinais irodymais, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, byloje nėra neabejotinų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad A. J., kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, 2018-02-10 09.00 val. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, todėl jo atžvilgiu pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
17. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija plačiau dėl prokurorės skundo argumentų, susijusių A. J. ir I. J. pripažinimo šeimos nariais, nepasisako.
18. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jį keisti ar naikinti dėl prokurorės apeliaciniame skunde nurodomų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės Rūtos Navasaitienės apeliacinį skundą.
A. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.