Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. I. ieškinį atsakovui UAB „LitCarrier“ dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija 2019 m. vasario 13 d. sprendimu Nr.DGKS-929 darbo byloje Nr.APS-36-1102 nusprendė tenkinti darbdavio UAB „LitCarrier“ ieškinį ir priteisti iš A. I. 1507,16 Eur žalos atlyginimo.

2. Ieškovas A. I. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Darbo ginčų komisijos 2019 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. DGK-929 dėl žalos atlyginimo ir atsakovo UAB „LitCarrier“ prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovas nurodė nuo (duomenys neskelbtini) nebedirba pas atsakovą, darbo santykiai šalių nebesieja, todėl, ieškovo manymu, atsakovas praleido Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą kreiptis į DGK dėl atsiradusių nuostolių ir atitinkamai DGK turėjo atsisakyti nagrinėti atsakovo prašymą dėl patirtų nuostolių vadovaudamasi DK 224 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Be to, DGK 2017 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. DGKS-1559 patvirtino ieškovo ir atsakovo sudarytą taikos sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo atsakovui atlyginti 2300 Eur žalos dėl to paties įvykio. Ieškovas pažymi, kad pagal minėtą 2017 m. kovo 30 d. DGK sprendimą Nr. DGKS-1559 atsakovui atlygino 2300 Eur materialinės žalos, todėl antras atsakovo inicijuotas darbo ginčas viršija ir peržengia DK nustatytas žalos dydžio atlyginimo ribas. Atsakovas iš esmės pareiškė tą patį reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kuriame sutampa tas pats dalykas dėl žalos atlyginimo, ir kuriame matyti, kad visi reikalavimai yra kildinami ir (duomenys neskelbtini) įvykio, kai priekaboje buvo rasti migrantai. Minėtos aplinkybės buvo nagrinėtos per pirmąjį darbo ginčą, o naujų aplinkybių neatsirado. DGK patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį ir išsprendė ginčą. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas pažymėjo, kad ieškovas prisiėmė didesnius įsipareigojimus nei numato įstatymas, t. y. atsakovui atlygino žalą, kuri sudarė penkis vidutinius darbo užmokesčio atlyginimus, o ne tris. Anot ieškovo atstovo, atsakovo reikalavimas nėra suderintas su DK 153 straipsnio 1 dalies nuostata, kur numatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Teigė, kad ieškovo veiksmuose nenustatyta tyčios, todėl visiško žalos atlyginimo negalima reikalauti. Be to, ieškovo manymu, buvo pažeista jo teisė į teisinę gynybą, nes jam nebuvo pranešta apie iškeltą bylą, o pranešimas buvo išsiųstas ieškovo žmonai, su kuria ieškovas nei teisiškai, nei faktiškai negyvena, ir kuri ieškovo apie darbo ginčų komisijos pranešimą neinformavo.

3. Atsakovas UAB „LitCarrier“ atsiliepimu prašė ieškovo ieškinio netenkinti. Nurodė, kad ieškovas nuo (duomenys neskelbtini) dirbo atsakovo įmonėje tolimųjų reisų vairuotoju, vežė krovinius tarp Šiaurės Europos, Šiaurės rytų ir Šiaurės vakarų Europos šalių ir Didžiojoje Britanijoje. Atsakovo teigimu, ieškovas yra patyręs vairuotojas, daug kartų važiavęs tuo pačiu maršrutu į Didžiąją Britaniją ir žinojo apie nelegalių migrantų patekimo į transporto priemones atvejus. (duomenys neskelbtini) ieškovas Austrijoje pasikrovė krovinį, kurį turėjo nuvežti į Didžiąją Britaniją. (duomenys neskelbtini) vežimo metu ieškovas sustojo Prancūzijoje likus mažiau nei 100 km iki Kalė uosto, nesaugomoje aikštelėje. Po sustojimo ieškovas nuvažiavo link Kalė uosto, kur jį patikrino saugumo kontrolės pareigūnai. Atlikus transporto priemonės patikrą, pareigūnai puspriekabėje rado 10-12 nelegalių migrantų, kurie siekė patekti į Didžiąją Britaniją. Jie pareigūnų buvo paleisti, o transporto priemonės vairuotojui leista toliau vežti krovinį, tačiau apiforminus šį įvykį teisės aktų nustatyta tvarka. Apie minėtą įvykį buvo informuoti užsakovas, krovinio gavėjas ir draudimo kompanija, transporto priemonė buvo sulaikyta krovinio patikrinimui bei ekspertizės atlikimui, todėl patyrė trijų parų prastovas. (duomenys neskelbtini) ISA siurvejeris atliko krovinio ir transporto priemonės apžiūrą ir žalos priežastimi įvardijo nelegalių migrantų patekimą į priekabą ir jų veiksmus priekaboje, kur buvo krovinys. Bendra žalos suma buvo nustatyta 7535,78 Eur. Kadangi krovinys buvo draustas CMR draudimu, dalį žalos sumokėjo draudikas (6028,62 Eur), likusią dalį (frančizę) pavedimu krovinio gavėjo atstovui sumokėjo atsakovas (1507,16 Eur). Atsakovo teigimu, žalos atlyginimas turi būti vertinamas kaip darbdavio nuostoliai, atsiradę dėl jo darbuotojo kaltės ir priteisiami atgręžtinio reikalavimo tvarka. Nurodė, kad ieškovui įmonėje buvo patikėtas valdyti didelės vertės turtas (transporto priemonė ir krovinys), todėl jis buvo įpareigotas elgtis ypatingai apdairiai ir rūpestingai. Atsakovas pažymi, kad darbo byla Nr. APS-36-1102 nėra tapati darbo bylai Nr. APS-36-1744/2017, taip pat prašymai pateikti su skirtingu reikalavimo pagrindu, pirmoje byloje atsakovas iš ieškovo prašė priteisti padarytos žalos atlyginimą dėl paties įvykio, kai įsibrovus migrantams į priekabą atsakovas sumokėjo 3364,75 Eur baudą savo užsakovui dėl saugumo reikalavimų nesilaikymo bei trijų dienų prastovas, už kurias taip pat buvo sumokėta užsakovui (897 Eur), viso – 4261,75 Eur. Dėl šio ginčo šalys susitarė taikiai. Tačiau kita žalos dalis, dėl sugadinto krovinio, liko neatlyginta, ir nebuvo žinoma tuo metu, kai šalys išsprendė pirminį ginčą. Teismo posėdžio metu atsakovo direktorė nurodė, kad ieškovas yra patyręs vairuotojas, žinojo, kad negalima sustoti arčiau nei 200 km iki Kalė uosto, tačiau sustojo, turėjo sustoti saugomoje aikštelėje, bet sustojo nesaugomoje, atkreipė teismo dėmesį į tai, jog netolimais buvo saugomos stovėjimo aikštelės. Pažymėjo, kad vairuotojas turėjo elgtis ypatingai apdairiai ir atsakingai, nes jam buvo patikėtas didelės vertės krovinys ir transporto priemonė, be to, vairuotojas buvo pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį ir privalėjo saugoti jam patikėtą turtą. Atsakovo atstovė teigė, jog minėtos darbo bylos yra skirtingos su skirtingais reikalavimų pagrindais. Ieškovas žinojo, kad jam reikės sumokėti frančizę, dar tada kai išeidinėjo iš darbo, tačiau atsakovui nebuvo žinomas žalos dydis, todėl nebuvo žinoma ir kokio dydžio bus frančizė. Atsakovas apie žalos dydį sužinojo 2018 m. lapkričio mėnesį iš draudimo bendrovės ir kreipėsi su prašymu į darbo ginčų komisiją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 19 d. sprendimu nusprendė A. I. ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo A. I. atsakovui UAB „LitCarrier“ 1507,16 Eur žalos atlyginimą.

5. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) ieškovas sudarė darbo sutartį su atsakovu. Ieškovas priimtas dirbti vairuotoju. Darbo sutartis įsigaliojo (duomenys neskelbtini), darbuotojas pradėjo dirbti nuo (duomenys neskelbtini) Ieškovas, pradėjęs dirbti, pasirašė darbo tvarkos taisykles, kurių 57 punkte įtvirtinta, kad jeigu vairuotojas vyksta į komandiruotę bendrovės transporto priemone, tai jis privalo saugoti jam patikėtą turtą, vairuodamas privalo laikytis kelių eismo taisyklių, veždamas krovinį privalo sustoti tik saugomose automobilių stovėjimo aikštelėse ir privalo imtis visų kitų rūpestingų apsaugos priemonių siekiant išvengti vagystės, plėšimo ir kitų neteisėtų veiksmų, taip pat vykdyti visus kitus darbdavio ir jo įgaliotų asmenų nurodymus dėl darbuotojui patikėto turto apsaugos. Taip pat teismas nustatė, kad UAB „LitCarrier“ su A. I. (duomenys neskelbtini) sudarė darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią ieškovas - darbuotojas įsipareigojo rūpestingai saugoti jam patikėtą turtą (sutarties 2.2.1. punktas), krovinines transporto priemones palikti tik saugiose parkavimo zonose ir imtis visų kitų priemonių, užkertančių kelią žalos turtui kilti (sutarties 2.2.8. punktas), visiškai atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl to, kad darbuotojas nesiėmė priemonių užkirsti kelią žalai darbdaviui atsirasti (sutarties 2.2.14. punktas).

6. Teismas nustatė, kad ieškovas būdamas komandiruotėje (duomenys neskelbtini) pasikrovė krovinį AT-Bludenz, Austrijoje, gabenimui į Didžiąją Britaniją. Vežimo metu sustojo poilsiui Steenwerck, Prancūzijoje. Greitkelyje E42, likus mažiau nei 100 km iki Kalė uosto, sustojimas truko 9 val. 9 min. Po sustojimo vairuotojas toliau važiavo Kalė uosto link. Privažiavus Eurotunelį transporto priemonė ir krovinys buvo patikrinti Prancūzijos pareigūnų. Patikros metu priekaboje buvo aptikti nelegalūs migrantai, kurie po patikros buvo paleisti, o vairuotojui leista vykti toliau. Dėl minėto įvykio transporto priemonė buvo sulaikyta tam, kad būtų atlikta transporto priemonės ir krovinio apžiūra. Apžiūros metu nustatyta, kad krovinys buvo apgadintas, o nuostoliai atsirado dėl to, kad nelegalūs migrantai pateko į priekabą nukirpę viršutinės plombos kilpą, todėl duris buvo galima atidaryti nenukerpant plombos. Dėl įvykio ir po jo sekusios patikros atsakovas sumokėjo 3364,75 Eur baudą savo užsakovui logistikos įmonei HCS A/S Transport & Spedition dėl to, kad buvo nesilaikyta saugumo reikalavimų bei dėl trijų dienų prastovas. Dėl šių nuostolių šalys susitarė ir darbo ginčų komisija 2017-03-30 sprendimu Nr. DGKS-1559 patvirtino jų taikos sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovui įsipareigojo sumokėti 2300 Eur materialinės žalos atlyginimą ir bylą nutraukė.

7. Teismas vertinimu, darbo byloje Nr.APS-36-1744/2017 nebuvo svarstomi klausimai dėl dabar teismo nagrinėjamo žalos atlyginimo. Taikos sutartimi šalys susitarė dėl nuostolių, darbdavio patirtų sumokant baudą ir už prastovas užsakovui. Nagrinėtame ginče nebuvo keltas klausimas dėl kroviniui padarytos žalos atlyginimo. Dėl šio įvykio, UAB „LitCarrier“ užsakovas pateikė pretenziją dėl sugadinto krovinio, nenurodydamas konkrečios sumos. Taigi, 2017 m. kovo mėnesį darbdavys negalėjo ieškovui konkretizuoti jokios sumos dėl kroviniui padarytos žalos atlyginimo, nes neturėjo objektyvių duomenų apie padarytą žalą. Minėtu 2017-03-30 sprendimu patvirtinta taikos sutartimi darbdavys ir darbuotojas išsisprendė tai dienai žinomos žalos atlyginimo klausimus ir atsiskaitymą su darbuotoju atleidžiant iš darbo. Teismas nustatė, kad 2019 m. sausio 17 d. atsakovas kreipėsi į darbo ginčų komisiją su prašymu dėl 1507,16 Eur materialinės žalos atlyginimo iš A. I. išieškojimo, nurodydamas, kad dėl 2016 m. spalio 20 d. įvykio, kurio metu buvo padaryta žala kroviniui, 6028,62 Eur žalos padengė atsakovo draudikas, o likusią sumos dalį (1507,16 Eur) 2018 m. lapkričio 30 d. pavedimu atsakovas pervedė savo užsakovui logistikos įmonei HCS A/S Transport & Spedition.

8. Pasisakydamas dėl ieškovo argumentų, susijusių su DK 289 straipsnio 1 dalyje (naujos redakcijos DK 220 str. 1 d.) nustatyto termino pateikti prašymą nagrinėti individualų darbo ginčą darbo ginčų komisijoje teisinio kvalifikavimo ir šio termino taikymo, teismas pažymėjo, kad šiame straipsnyje nustatytas 3 mėnesių terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją yra procedūrinis terminas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2009; 2013 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-665/2013). Įvertinus ankstesnės redakcijos darbo kodekso ir dabar galiojančio darbo kodekso įtvirtintą teisinio reglamentavimo iš dalies tapatumą ir pasikeitimus, spręstina, kad nėra pagrindo nesivadovauti nurodyta kasacinio teismo praktika dėl termino kreiptis į DGK teisinio kvalifikavimo. Todėl teismas sprendė, kad šis terminas nėra ieškinio senaties terminas ir jo praleidimui netaikomos CK pirmosios knygos IV dalies VII skyriaus „Ieškinio senatis“ (CK 1.124–1.135 straipsniai) normos. Darbdavio reikalavimui taikyti materialinę atsakomybę darbuotojui ir priteisti iš darbuotojo žalos atlyginimą pareikšti teisme taikytinas bendrasis DK 27 straipsnio 2 dalyje (dabar galiojančio DK 15 str. 2 d.) nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Šioje byloje nustatyta, kad darbdavys kreipėsi į darbo ginčus nagrinėjančius organus, nepraleidęs nurodyto trejų metų ieškinio senaties termino, todėl jį atmesti, taikant ieškinio senatį, nėra teisinio pagrindo. Be to, darbdavys kreipėsi į darbo ginčų komisiją, nepraleidęs ir dabar galiojančio Darbo kodekso 220 straipsnio 1 d. dalyje įtvirtinto trijų mėnesių termino dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nes atgręžtinio reikalavimo teisę į A. I. darbdavys įgijo tik pats sumokėjęs (2018-11-30) frančizės sumą, kurią ir prašė išieškoti iš buvusio darbuotojo.

9. Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti žalą, teismas pažymėjo, jog ieškovo, dirbusio pas atsakovą vairuotoju, gabentas krovinys buvo apdraustas CMR draudimu. Krovinio žalos suma sudarė 7335,78 Eur. Darbdavio draudikas If P&C Insurance AS filialas padengė dalį žalos – 6028,62 Eur. Kitą dalį sudaro 1507,16 Eur franšizės dydis, kurį darbdavys pats sumokėjo kompanijai WK Wbster ant Co Ltd. Taigi, ši nuostolių dalis vertinama, kaip žala, atsiradusi dėl ieškovo kaltės. Ieškovas dirbo pas atsakovą pagal darbo sutartį, pasirašęs tiek visiškos materialinės atsakomybės sutartį (kuri galioja visų darbo santykių pas atsakovą metu), tiek darbo tvarkos taisykles, žinojo savo pareigas dėl jam patikėto turto apsaugos ir ėmimosi visų priemonių, kad krovinys būtų pristatytas saugiai ir laiku. Kaip nustatyta iš visų aplinkybių, A. I. savo pareigų nesilaikė, todėl jam iškyla pareiga atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu darbo sutarties šaliai padarytą turtinę žalą. Teismas nurodė, kad darbo santykiai šalis siejo dar iki įsigaliojant naujos redakcijos Darbo kodeksui ir pats įvykis, kurio metu buvo padaryta žala, įvyko (duomenys neskelbtini), todėl šiems santykiams taikytinos senojo Darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios darbuotojo materialinę atsakomybę. Pagal 2002 m. Darbo kodeksą, darbuotojo materialinė atsakomybė darbo teisėje suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus darbuotojui nustatytas pareigas. Ji atsiranda esant DK 246 straipsnyje nustatytoms sąlygoms. Šios atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytą turtinę (tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos) ir neturtinę žalą (DK 250, 257 straipsniai). Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK 255 straipsnyje, kurio 3 punkte įtvirtinta darbuotojo pareiga atlyginti visą žalą, jei ji padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Kaip anksčiau įvardinta, A. I., pradėjęs dirbti vairuotoju pas atsakovą, buvo pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Teismas pažymėjo, kad pagal DK 257 straipsnio 4 dalį darbdavys, atlyginęs darbuotojo padarytą žalą, turi į darbuotoją regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę. Atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo. Šiuo atveju UAB „LitCarrier“ transporto priemonės įmonių civilinės atsakomybės draudimo sutartimi buvo apdraudusi savo atsakomybę, ir pagal draudimo liudijimą buvo numatytas franšizės dydis „kai pervežami reguliuojamos temperatūros kroviniai, maistas, gėrimai, naminių gyvūnų ėdalas – 20 proc. žalos, bet ne mažiau kaip 1500 Eur“. Išskaita (franšizė) – tai nuostolių dalis, kurią kiekvieno draudžiamojo įvykio atveju atlygina pats klientas (draudėjas). Draudimo bendrovė atlygina nuostolių dalį, viršijančią išskaitos (franšizės) sumą. Taigi, pagal draudimo sutartį, krovinio sugadinimo atveju vežėjas (draudėjas) atlygina išskaitą. Išskaitos dydis yra susijęs su darbdavio pagal draudimo sutartį prisiimta pareiga ją atlyginti, todėl išskaita (franšizė) laikytina darbdavio patirtais tiesioginiais nuostoliais dėl krovinio sugadinimo (praradimo). Iš į bylą surinktų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovo gabentas krovinys pasiekė gavėją (užsakovą) pažeistas (kaip pvz., gabento šokolado pakuotės praplėštos, išpakuotos, dalis šokolado suvalgyta). UAB „LitCarrier“ privalėjo sumokėti (ir sumokėjo) pagal pretenziją 7581,82 Eur sumą, kurios dalį padengė draudimo bendrovė, tačiau franšizės sumą 1507,16 Eur sumokėjo pats darbdavys. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovas įrodė visas ieškovo materialinės atsakomybės sąlygas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Ieškovas A. I. apeliaciniu skundu prašo pripažinti, kad atsakovo UAB „LitCarrier“ reikalavimas yra tapatus išnagrinėtam darbo ginčų komisijai 2017 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. DGKS-1559 patvirtinus taikos sutartį ir bylą nutraukti. Netenkinus šio prašymo, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-06-19 sprendimą ir atsakovo UAB „LitCarrier“ prašymą dėl žalos atlyginimo priteisimo atmesti; taip pat apeliantas prašo pripažinti, jog atsakovas praleido 3 trijų mėnesių procedūrinį terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją.

11. Apeliantas paaiškina, kad dėl 2016 m. spalio 20 d. įvykio ir po jo sekusios patikros atsakovas sumokėjo 3364,75 Eur baudą savo užsakovui logistikos įmonei HCS A/S Transport & Spedition dėl to, kad buvo nesilaikyta saugumo reikalavimų bei dėl trijų dienų prastovos. Dėl šių nuostolių šalys susitarė taikiai ir darbo ginčų komisija 2017 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. DGKS-1559 patvirtino jų taikos sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovui įsipareigojo sumokėti 2300 Eur materialinės žalos atlyginimą ir byla nutraukė. Esminės taikos sutarties sąlygos buvo tokios: Šalys abipusių derybų ir nuolaidu būdu išsprendžia tarp šalių kilusį ginčą taikiai darbo byloje Nr. APS-36-1744 dėl materialinės žalos atlyginimo išreikalavimo Nr. APS-36-1744 ir A. I. priešieškinio UAB „LitCarrier“ (2017-03-08 Nr. DGG-1489) dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir dienpinigių; Šalys susitarė, kad atsakovas A. I. įsipareigoja sumokėti ieškovui UAB „LitCarrier“ 2 300 Eur materialinės žalos atlyginimui, šią sumą išmokant dalimis po 200 Eur kas mėnesį iki visiško atsiskaitymo; šalys pareiškia, kad joms yra žinomos taikos sutarties sudarymo pasekmės, t.v. kad sudarius šia sutartį, jos nebegalės kreiptis į darbo ginčų komisiją ar teismą dėl to paties dalyko bei tuo pačiu pagrindu. Apeliantas pažymi, kad visą sumą - 2300 Eur, pagal patvirtintą taikos sutartį jis atlygino atsakovui ir kaip įrodymus pateikė į bylą banko pavedimų kopijas. Apelianto teigimu, UAB „LitCarier“ sudarydama 2017 m. kovo 30 d. taikos sutartį žinojo ir negalėjo nežinoti apie jai priklausančią sumokėti besąlyginę 1500 Eur draudimo išmoką, kuri numatyta 2016 m. rugsėjo 12 d. Draudimo polise, o aiškiai to neišreikšdama veikė savo rizika. To pasėkoje teismas išnagrinėjo antrą kartą bylą tarp tų pačių šalių, tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko.

12. Apeliantas taip pat pažymi, kad materialinė žala atsirado (duomenys neskelbtini), o atsakovas antrą prašymą darbo ginčų komisijai dėl materialinės žalos atlyginimo pareiškė tik 2019 m. sausio 17 d., t.y. aiškiai praleidęs procedūrinius terminus kreiptis į darbo ginčų komisiją. Kadangi žala atsirado (duomenys neskelbtini), tuo metu galiojo 2003 metų Darbo kodeksas, tai ginčo teisiniam santykiui taikytinas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio Darbo kodekso 296 straipsnis, numatęs, kad darbuotojas ar darbdavys rašytinį prašymą nagrinėti individualų darbo ginčą darbo ginčų komisijai gali pateikti per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeistos jo teisės; praleistas prašymo pateikimo terminas gali būti atnaujintas darbo ginčų komisijos sprendimu, jeigu prašyme nurodytas termino praleidimo priežastis darbo ginčų komisija pripažįsta svarbiomis. To paties Darbo kodekso 29 straipsnis skelbė: darbo įstatymuose numatytiems procedūriniams ir procesiniams terminams taikomos Civilinio proceso kodekso nuostatos dėl tokių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis. Taigi tiek darbo ginčų komisija, tiek ir pirmos instancijos teismas nagrinėdami skundą dėl darbo ginčų komisijos sprendimo, turėjo vadovautis ne senaties, bet procedūriniu (procesiniu) DK nustatytu terminu, reglamentuojančiu kreipimąsi į darbo ginčų komisiją (DK 296 straipsnis). Apelianto teigimu, tai reiškia, kad atsakovui praleidus šį terminą be svarbių priežasčių, darbo ginčų komisija ir teismas turėjo atsisakyti nagrinėti pateiktą prašymą. Byloje nustatyta, kad atsakovas žinojo apie 1500 Eur nuostolių dydį draudimo išskaitos formoje ir delsė nuo (duomenys neskelbtini) iki 2019 m. sausio 17 d., t.y. daugiau negu 2 metus ir 2 mėnesius kreiptis į darbo ginčų komisiją ginti savo pažeistą teisę, o tai nėra suderinama su sąžiningu procesinių teisių naudojimusi ir civilinio proceso tikslais - operatyviu ir teisingu bylos išnagrinėjimu.

13. Atsakovas UAB „Lit Carrier“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinis skundas netenkinamas.

14. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

15. Apeliantas neginčija kroviniui padarytos žalos aplinkybių, žalos fakto ir jos dydžio. Teisėjų kolegija patikrinusi bylą šiuo aspektu, vertina, kad ieškovo (duomenys neskelbtini) gabento krovinio apgadinimo faktą bei žalos dydį įrodo: HCS A/S Transport & Spedition (duomenys neskelbtini) pretenzija (e. bylos t. 2, b.l. 36 - 37), (duomenys neskelbtini) apžiūros aktas su fotofiksacija ir žalos paskaičiavimu (e. bylos t. 2, b.l. 19-35), atsakovo draudiko If P&C Insurance AS filialo 2018 m. spalio 18 d. pranešimas, kuriame nurodyta žala, draudimo išmoka ir išskirta 1507,16 EUR dydžio frančizė (e. bylos t. 1, b.l. 124), mokėjimo pavedimas, patvirtinantis, kad UAB „Lit Carrier“ 2018 m. lapkričio 30 d. kompensavo krovinio savininko įgaliotam asmeniui (WK Webster) žalą frančizės ribose (e. bylos t. 1, b.l. 125, t. 2, b.l. 53).

16. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip nei pirmosios instancijos teismas spręsti dėl darbuotojo veikos neteisėtumo, šios veikos priežastinio ryšio su žala ir darbuotojo kaltės. Apeliantas ginčydamas teismo sprendimą, tokių argumentų, susijusių su netinkamai nustatytomis materialinės atsakomybės sąlygomis, neteikia.

17. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai taikė žalos atsiradimo metu galiojusias materialines teisės normas, spręsdamas dėl atsakomybės ribų, pagrįstai vadovavosi tuo, jog su darbuotoju buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.

18. Apeliantas mano, jog darbo ginčų komisija ir teismas neteisingai vertino, jog šis ginčas dar nėra išspręstas ir nepagrįstai bylos nenutraukė. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Byloje nustatyta, kad darbo ginčų komisija 2017 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. DGKS-1559 patvirtino taikos sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo atsakovui sumokėti 2300 Eur materialinės žalos atlyginimą. Minėtoje darbo byloje UAB „Lit Carrier“ buvo pareiškęs reikalavimą dėl 4261,75 EUR žalos atlyginimo, kurią sudarė 3364,75 EUR bauda užsakovui už tai, kad ieškovas veždamas krovinį sustojo arčiau nei 200 km. iki uosto į Didžiąją Britaniją ir 897 EUR kompensacija už 3 dienų transporto prastovą, taip pat reikalavimą dėl 1525 EUR be pagrindo įgytų lėšų ir 165,08 EUR už negrąžintą darbo priemonę (telefoną) priteisimo (e. bylos t. 1, b.l. 19, 77). A. I. minėtoje byloje priešieškiniu prašė priteisti darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir dienpinigius (e. bylos t. 1, b.l. 54). Nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2017 m. kovo 30 d. sudarė Taikos sutartį (e. bylos t. 1, b.l. 116), kurioje nėra jokių nuorodų apie tai, jog šalys susitarė ir dėl kitokių reikalavimų, nei kad jie buvo pareikšti nagrinėjamoje darbo byloje. Taigi, nors darbdavio reikalavimas atlyginti kroviniui padarytą žalą, atsiradusią dėl to, kad ieškovui (duomenys neskelbtini) sustojus pavojingoje zonoje, į ją pateko pašaliniai asmenys, yra susijęs su tuo pačiu reisu, pervežant tą patį krovinį, tačiau tokia žala nebuvo nei minėtos darbo bylos, nei sudarytos taikos sutarties dalyku. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad šalių ketinimai buvo kitokie ir kad iš tikrųjų šalys taikos sutartimi išsprendė ir kroviniui padarytos žalos atlyginimo klausimą. Teismas neturi pagrindo nesutikti su atsakovu, kad taikos sutarties sudarymo momentu apskritai nebuvo žinomas tokios žalos dydis ir dėl jos kompensavimo nebuvo pagrindo derėtis.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai sprendė, jog darbdavys į darbo ginčų komisiją kreipėsi nepraleidęs DK 220 str. 1 d. (redakcija nuo 2017 m. liepos 1 d., t.y. galiojanti kreipimosi metu) numatyto procedūrinio 3 mėnesių termino. Šis terminas skaičiuojamas nuo tada, kai suinteresuota šalis sužinojo, ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad darbdavys galėjo kreiptis į darbo ginčų komisiją reikalaudamas iš ieškovo atlyginti žalą nuo tada, kai gavo ekspeditoriaus HCS A/S Transport & Spedition (duomenys neskelbtini) pretenziją (e. bylos t. 2, b.l. 37). Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad šioje byloje darbdavio pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra regresinis, todėl darbdavio galimybė pareikšti tokį ieškinį sietina su tuo momentu, kai darbdavys realiai kompensavo žalą pradiniam kreditoriui (2018 m. lapkričio 30 d.). Pažymėtina, kad minėtoje (duomenys neskelbtini) pretenzijoje apskritai nėra minimas žalos dydis.

20. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad darbdavys nėra praleidęs iš darbo santykių kylantiems reikalavimams taikytino bendro 3 metų ieškinio senaties termino (DK 15 str. 2 d.).

21. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

22. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

23. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas darbdavio naudai, todėl darbuotojo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas. Atsakovas nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.