- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-02
- Bylos Nr.
- eI-7265-644/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00681-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Žemėtvarkos darbai“
dalyvaujant pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Adagrus“ atstovei advokato padėjėjai D. B.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Adagrus“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Žemėtvarkos darbai“ dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas BUAB „Adagrus“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, 632 042,00 Eur turtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde bei atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog 2007 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu UAB „Adagrus“ iš V. I. už 2 500 000,00 Lt, kas atitinka 724 050,00 Eur, įsigijo 0,9876 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas), kurio naudojimo būdas – bendro naudojimo teritorijos, naudojimo pobūdis – pramonės ir sandėliavimo teritorijos. Sklypas buvo įsigytas siekiant vystyti nekilnojamojo turto projektus, kuriems vykdyti jokių apribojimų pagal oficialią Nekilnojamojo turto registro teikiamą informaciją nebuvo nustatyta, taip pat nebuvo išviešinti jokie duomenys apie Sklype esančius kultūros paveldo objektus. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinis padalinys informavo BUAB „Adagrus“, jog 2012 m. balandžio 12 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarnybos posėdyje buvo nuspręsta suteikti Pirmojo pasaulinio karo Palemono–Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės pirmai slėptuvei (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), Pirmojo pasaulinio karo Palemono–Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės antrai slėptuvei (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), Pirmojo pasaulinio karo Palemono–Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės trečiai slėptuvei (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), Pirmojo pasaulinio karo Palemono–Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės šaudymo lizdui (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), esantiems (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Statiniai), teisinę apsaugą, įrašyti į Kultūros vertybių registrą, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti vietinio reikšmingumo lygmenis. Pranešimo gavimo metu jokių statinių teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre nebuvo atlikta.
Nors ginčo Statiniai buvo pastatyti dar 1916–1917 metais ir Kauno miesto savivaldybė disponavo visa informacija apie šiuos Statinius dar 2001 metais, tik 2013 m. balandžio 10 d. buvo atlikta jų teisinė registracija. Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė, nurodant, kad Statinius patikėjimo teise valdo Kauno miesto savivaldybė, Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota bei išviešinta tik 2013 m. rugpjūčio 29 d., dėl ko Sklypo savininko teisės ir galimybės vystyti nekilnojamojo turto projektus tapo apribotos. 2016 m. lapkričio 3 d. bankroto administratoriaus pastangų dėka Sklypas buvo parduotas už maksimalią 92 008,00 Eur dydžio kainą. Tokį ženklų kainos pokytį tarp Sklypo pirkimo ir pardavimo kainų lėmė būtent neteisėti Kauno miesto savivaldybės veiksmai, kadangi pavėluotai išviešinus informaciją apie Sklype esančius kultūros vertybėmis pripažintus ir saugotinus pastatus, Sklypas nebėra patrauklus nekilnojamojo turto vystytojams ir krito jo vertė. Atitinkamai pareiškėjas patyrė 632 042,00 Eur žalą.
Iš Kauno miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos 2013 m. kovo 6 d. pažymos „Dėl J. G., gyv. (duomenys neskelbtini) skunde minimų faktų ištyrimo“ matoma, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 363 „Dėl Kauno miesto tvirtovės fortifikacijų ir jų statinių perdavimo į Kauno miesto valdybos balansą“ (toliau – ir Nutarimas) Kauno miesto tvirtovės fortifikacijos ir jų priklausiniai perduoti į Kauno miesto valdybos balansą, o Kauno miesto valdyba įpareigota juos inventorizuoti. 2001 m. vasario 13 d. Kauno miesto valdybos sprendimu Nr. 233 buvo patvirtintas teritorijos prie valdų (duomenys neskelbtini) detalusis planas, kuriame kaip projektuojamas buvo nurodytas ir žemės sklypas, pažymėtas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis dabartinio Sklypo ribose. Minėtame sklype aiškiai grafiškai parodyta kultūros vertybės – saugotini blindažai. Taigi, Urbanistikos ir architektūros skyrius, kaip Kauno miesto savivaldybės administracijos padalinys, turėdamas minėtą informaciją apie saugotinus blindažus – kultūros vertybes jau 2001 metais, turėjo informuoti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių, kad būtų užtikrinta minėtų blindažų inventorizacija bei teisinė registracija. To nepadarius, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 13 straipsnio reikalavimai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 3434 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) XIX straipsnio „Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos“ reikalavimai.
Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2006 m. kovo 14 d. suderino savivaldybės įmonės „Kauno planas“ parengtą žemės sklypų Nr. V-10-45, V-10-46 (dabar (duomenys neskelbtini)) prie (duomenys neskelbtini) planą (žemės sklypo schemą), kuriame nenurodyti saugotini kultūros paveldo objektai – blindažai, nors apie juos buvo žinoma nuo 2001 metų. 2006 m. liepos 1 d. UAB „Žemėtvarkos darbai“, vadovaudamiesi SĮ „Kauno planas“ parengtu žemės sklypų V-10-45, V-10-46 (dabar (duomenys neskelbtini)) prie (duomenys neskelbtini) planu (žemės sklypo schema), parengė Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planą. Žemės sklypas nurodytas kaip laisva (neužstatyta) žemė buvusioje S. A. žemėje. Šis planas buvo patvirtintas 2007 m. vasario 20 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-614 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“, o 2007 m. gegužės 25 d. Kauno apskrities viršininkas įsakymu Nr. 02-01-5680 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“, vadovaudamasis minėtu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. A-614 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“, atkūrė nuosavybės teises pretendentei ir grąžino jai natūra minėtą Sklypą, kaip laisvos žemės sklypą. Tokiu būdu nebuvo užtikrinta Sklype esančių Statinių inventorizacija bei teisinė registracija, o nuosavybės teisė atkurta į laisvą Sklypą.
Tik 2013 m. balandžio 10 d. Kauno miesto savivaldybei pavėluotai atlikus Statinių teisinę registraciją, Sklypo naudojimo galimybės tapo abejotinos, dėl ko krito Sklypo vertė bei galimų pirkėjų praktiškai nebebuvo. Sklypas buvo parduotas už 92 008,00 Eur kainą, kuri yra net 8 kartus mažesnė už įsigijimo kainą. Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų BUAB „Adagrus“ patyrė 632 042,00 Eur dydžio žalą, kurią ir prašė priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime ir atstovė teismo posėdžio metu su skundu nesutiko ir paaiškino, kad nei pareiškėjo skunde, nei Kauno miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos 2013 m. kovo 6 d. pažymoje nėra įvardinti konkretūs savivaldybės neteisėti veiksmai (neveikimas). Teisės aktuose nėra įtvirtinta savivaldybės pareiga atlikti Statinių inventorizaciją ir teisinę registraciją. Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos 5 straipsnio 10 dalyje nustatyta, jog ne savivaldybių, o Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos funkcijoms priskirta organizuoti kultūros paveldo inventorizavimą, atskleidimą ir stebėseną.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 23 d. nutarime Nr. 363 kalbama apie Kauno tvirtovės fortifikacijų ir jų priklausinių perdavimą į Kauno miesto valdybos balansą, o Kauno miesto valdyba įpareigota inventorizuoti Kauno tvirtovės fortifikacijas ir jų priklausinius pretendentų į naudotojus lėšomis. Tačiau prie Nutarimo nebuvo jokių dokumentų, kuriuose būtų detalizuoti perduodami statiniai, todėl nėra pagrindo spręsti, jog minėtame Nutarime buvo kalbama ir apie ginčo Sklype esančius Statinius. Be to, pasikeitus nekilnojamojo kultūros paveldo teisiniam reglamentavimui, t. y. 1994 m. gruodžio 22 d. priėmus Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, funkcijas, susijusias su nekilnojamųjų kultūros vertybių apsauga, pavesta atlikti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentui. Tokiu būdu, pareiškėjo nurodytas Nutarimas, pavedęs Kauno miesto valdybai inventorizuoti Kauno tvirtovės fortifikacijas bei parengti jų naudojimo taisykles, buvo neįgyvendintas, nes šios funkcijos buvo perduotos Kultūros vertybių apsaugos departamentui.
Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad formuojant Sklypą nuosavybės teisėms atkurti teritorijoje, kuri buvo pažymėta kaip laisva (neužstatyta), jokių pastatų ar statinių, suformuotų kaip nekilnojamieji daiktai ir įregistruotų Nekilnojamojo turto registre, nebuvo, atitinkamai nebuvo teisinio pagrindo laikyti šią teritoriją valstybės išperkama, kaip reikalingą joje esančių Statinių eksploatavimui. Statiniai buvo įrašyti į Kultūros vertybių registrą ir Nekilnojamojo turto registrą po Sklypo suformavimo, todėl į šias aplinkybes nebuvo galimybės atsižvelgti prieš patvirtinant Sklypo planą.
Pareiškėjas Sklypą įsigijo 2007 m., o bankroto byla iškelta 2009 m., vadinasi, bankroto administratorius turėjo įvertinti šį sandorį ir, nustatęs, kad sandoris prieštarauja įmonės veiklos tikslams ar galėjo turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ginčyti šį sandorį teismine tvarka. Jei tokių aplinkybių bankroto administratorius nenustatė, akivaizdu, kad bankroto administratorius nesiėmė priemonių dėl greito turto pardavimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 29 d. nutartyje byloje Nr. A261-125/2014 konstatavo, jog savivaldybės priimtais administraciniais aktais pareiškėjui žala negalėjo būti padaryta, nes BUAB „Adagrus“ teisės ir teisėti interesai kyla iš pirkimo–pardavimo sutarties. Tačiau pareiškėjas į šiuos teismo argumentus neatsižvelgė – jau nuo 2012 metų, žinodamas apie Statinių egzistavimą ir apie galimą neigiamą jų įtaką Sklypo vertei, nesiėmė teisinių priemonių sandoriui nuginčyti, nors, kaip pats nurodo skunde, bankroto administratorius turi sukaupti kuo daugiau bankrutuojančios įmonės turto, iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai, ir viena iš priemonių tam padaryti – kreditorių interesus pažeidžiančių bankrutuojančios įmonės sandorių ginčijimas. Todėl pardavęs Sklypą pareiškėjas patyrė nuostolių ne dėl savivaldybės, o dėl savo paties nerūpestingų, aplaidžių veiksmų.
Šalies argumentai
Pažymėjo, jog apie Statinius pareiškėjas sužinojo gavęs Departamento 2012 m. balandžio 24 d. raštą Nr. 2K-703, tada kreipėsi į teismą, ginčydamas Statinių įrašymą į Kultūros vertybių registrą. Kadangi dar 2012 metais pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimą, nuo tada skaičiuotinas terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Šiuo atveju yra praleistas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o tai yra pagrindas skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjas BUAB „Adagrus“ kildina iš to, kad Kauno miesto savivaldybė pavėluotai Nekilnojamojo turto registre išviešino informaciją apie Sklype esančius Statinius (nevykdė pareigos registruoti ginčo statinius) ir dėl to nukrito Sklypo vertė, atlyginimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.).
Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią asmuo patyrė būdamas administracinių teisinių santykių subjektu, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (LVAT 2009-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).
CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1355/2010).
Atsakovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, kadangi pareiškėjas apie savo pažeistas teises, t. y. statinių įrašymą į Kultūros vertybių registrą, sužinojo gavęs Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2011 m. balandžio 24 d. (akte nurodyta klaidinga data, kadangi bylos duomenimis, aktas priimtas 2012 m. balandžio 24 d.) dar 2012 metais.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Todėl, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais atvejais, kai ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista. Reikia atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo asmenines savybes, jo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos 7.1-7.4 punktai).
Kaip buvo minėta, pareiškėjas turtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad atsakovas pavėluotai išviešino informaciją apie Sklype esančius Statinius, taigi įsigydamas Sklypą pareiškėjas neturėjo galimybės sužinoti apie jame esančių Statinių galimą valstybinę apsaugą, ko pasėkoje, nukrito Sklypo vertė ir pareiškėjas patyrė turtinę žalą pardavęs Sklypą ženkliai žemesne kaina. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, apie savo teisių pažeidimą (sklypo vertės sumažėjimą), sužinojo tada, kai ėmėsi Sklypą pardavinėti ir buvo sudarytas jo pirkimo - pardavimo sandoris, t. y. 2016 m. lapkričio 3 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2017 m. balandžio 26 d., darytina išvada, kad trejų metų ieškinio senaties terminas nepraleistas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Adagrus“ 2007 m. rugpjūčio 10 d. sutarties pagrindu iš V. I. už 2 500 000,00 Lt, kas atitinka 724 050,00 Eur, įsigijo 0,9876 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kurio naudojimo būdas – bendro naudojimo teritorijos, naudojimo pobūdis – pramonės ir sandėliavimo teritorijos. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio 2012 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 2K-703 pareiškėjas buvo informuotas, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmosios Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nusprendė Pirmojo pasaulinio karo Palemono - Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės pirmai slėptuvei (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), Pirmojo pasaulinio karo Palemono - Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės antrai slėptuvei (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), Pirmojo pasaulinio karo Palemono - Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės trečiai slėptuvei (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) ir Pirmojo pasaulinio karo Palemono - Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės šaudymo lizdui (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), esantiems (duomenys neskelbtini), suteikti teisinę apsaugą, įrašyti į Kultūros vertybių registrą, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti vietinio reikšmingumo lygmenis. Tuo pagrindu Kauno miesto savivaldybė 2013 m. rugpjūčio 29 d. įregistravo šiuos statinius Nekilnojamojo turto registre kaip nuosavybės teise priklausančius Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise valdomus Kauno miesto savivaldybės.
Kaip minėta, patirtą turtinę žalą pareiškėjas sieja su aplinkybe, kad atsakovas (kaip nekilnojamojo turto savininkas ar valdytojas) galimai neįvykdė savo pareigos registruoti ginčo Statinius, esančius pareiškėjui priklausančiame Sklype, Nekilnojamojo turto registre. Dėl ko pareiškėjas nusipirko Sklypą, kuriame nebuvo įregistruoti jokie kitam subjektui priklausantys statiniai, o vėliau, pripažinus Statinius kultūros vertybėmis, atsakovas įregistravo šiuos Statinius Nekilnojamojo turto registre ir pareiškėjas atitinkamai patyrė žalą dėl Sklypo nuvertėjimo. Pareiškėjo teigimu, neatlikus Statinių registracijos dar prieš pareiškėjui įsigyjant Sklypą, jam buvo atimta galimybė prognozuoti jame esančių Statinių galimą valstybinę apsaugą. Žinodamas apie Sklype esančius ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius (galimas kultūros vertybes), pareiškėjas nebūtų Sklypo įsigijęs ir, atitinkamai, nebūtų patyręs turtinės žalos dėl Sklypo nuvertėjimo.
Teismo vertinimu, sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimo pagrįstumo svarbu nustatyti, ar iki pareiškėjui įsigyjant ginčo žemės sklypą (iki 2007-08-10), atsakovui kilo pareiga įregistruoti jame esančius Statinius Nekilnojamojo turto registre.
Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 363 „Dėl Kauno miesto tvirtovės fortifikacijų ir jų statinių perdavimo į Kauno miesto valdybos balansą“ 1 ir 2 punktais, į Kauno miesto valdybos balansą buvo perduoti Kauno tvirtovės fortifikacijos ir jų priklausiniai ir Kauno miesto valdyba įpareigota inventorizuoti Kauno tvirtovės fortifikacijas bei jų priklausinius. Tačiau prie šio Nutarimo nebuvo dokumentų, kuriuose būtų detalizuoti Kauno miesto valdybai perduodami konkretūs statiniai (pvz., perdavimo-priėmimo aktai, planai, schemos ar pan.). Nutarime taip pat nėra kalbama apie konkrečius ginčo žemės sklype esančius Statinius. Be to, 1994 m. gruodžio 22 d. priėmus Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, funkcijas, susijusias su nekilnojamųjų kultūros vertybių apsauga, buvo pavesta atlikti Kultūros vertybių apsaugos departamentui, t. y., atlikti nekilnojamųjų kultūros vertybių valstybinę apskaitą, sudaryti ir nustatyti nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reglamentus, prižiūrėti nekilnojamųjų kultūros vertybių valdymą, naudojimą ir disponavimą ir kt. (6 straipsnis); vykdant nekilnojamųjų kultūros vertybių valstybinę apskaitą, Kultūros vertybių apsaugos departamentas įpareigotas atlikti šių vertybių paiešką, nustatymą, įvertinimą, inventorizavimą ir registravimą (8 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teismas vertina, kad atsakovas neturėjo galimybės įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 363, t. y. inventorizuoti bei įregistruoti Registre Kauno tvirtovės fortifikacijas, kadangi atsakovas neturėjo duomenų (nežinojo) apie konkrečius perduodamus statinius, tame tarpe ginčo Statinius, be to, ši funkcija nuo 1995 m. vasario 1 dienos (kai įstatymas įsigaliojo) Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymu buvo pavesta Kultūros vertybių apsaugos departamentui. Dėl šių priežasčių negalima konstatuoti, kad atsakovas, iki 2007-08-10 neįregistruodamas ginčo statinių Nekilnojamojo turto registre, elgėsi neteisėtai ir neatliko jam priklausančių pareigų.
Pareiškėjas remiasi Kauno miesto savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos 2013 m. kovo 6 d. pažyma Nr. AP-6 ir nurodo, kad Kauno miesto savivaldybė pažeidė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 13 straipsnį, kuriame numatyta, jog savivaldybės atsako už jų valdomų, taip pat jų teritorijose esančių, bet konkrečių savininkų ar valdytojų neturinčių nekilnojamųjų kultūros vertybių išsaugojimą, rūpinasi, kad kitų nekilnojamųjų kultūros vertybių savininkai ir valdytojai galėtų tinkamai saugoti šias vertybes; LR Vyriausybės 1993 m. gegužės 23 d. nutarimą Nr. 363 „Dėl Kauno miesto tvirtovės fortifikacijų ir jų statinių perdavimo į Kauno miesto valdybos balansą“, kuriuo Kauno tvirtovės fortifikacijos ir jų priklausiniai neatlygintinai perduoti į Kauno miesto valdybos balansą, bei LR Vyriausybės 1992 m. gegužės 2 d. nutarimą Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško sąlygų patvirtinimo“, pagal kurį formuojant žemės sklypą turėjo būti nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos ir pateikta informacija apie esamus kultūros paveldo objektus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos atlikto audito išvadose esant įtvirtintoms savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos nustatytoms faktinėms aplinkybėms, tokios ataskaitos išvada savaime jokių teisių nesuteikia, taip pat nenustato jokių pareigų (įpareigojimų), t. y. nesukelia kokių nors teisinių pasekmių (žr., pvz. LVAT 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-742/2011). Todėl negalima daryti išvados, jog minėtame akte savivaldybei buvo nustatyta teisinė pareiga atlikti ginčo statinių teisinę registraciją. Tokia pareiga nėra nustatyta ir teisės aktuose. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalyje nustatyta, jog ne savivaldybių, o Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos funkcijoms priskirta organizuoti kultūros paveldo inventorizavimą, atskleidimą ir stebėseną (5 p.), teikti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, kurie yra kultūros paveldo objektai, tokių objektų sudedamąsias dalis ar teritorijas, su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga susijusius juridinius faktus (13 p.), teikti Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui įrašyti arba pakeisti kultūros paveldo objektų, kaip daiktinės teisės objektų, įteisinimo ir apribojimų naudotis nekilnojamuoju turtu duomenis (14 p.).
Pareiškėjas skunde teigia, jog būtent dėl sklype esančių saugotinų objektų bei dėl to sklypo naudojimui taikomų apribojimų jis tapo nebepatrauklus nekilnojamojo turto vystytojams. Taigi, ginčo statinių įrašymas arba neįrašymas į Nekilnojamojo turto registrą negali būti laikomas būtinąja turtinės žalos atsiradimo sąlyga. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad civilinėse bylose (teisminių procesų Nr. 2-56-3-00813-2010-1 ir Nr. 2-56-3-00627-2013-7), kuriose pareiškėjo kreditorius reiškė reikalavimą pripažinti 2007 m. rugpjūčio 10 d. ginčo žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia, pareiškėjas nuosekliai neigė savo teisių pažeidimą ir žalos kreditoriams padarymą dėl ginčo žemės sklypo įsigijimo: „Administratorius, tikrindamas sandorius, įvertino ir šiuos ieškovo ginčijamus sandorius, tačiau bendrovės kreditorių teisių pažeidimo nenustatė“ (žr. Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-624-413/2012); „Atsakovas nesutinka su ieškovo argumentais, kad įmonės administratorius negina kreditorių teisių, nes įstatymas nenumato administratoriui pareigos ginčyti visus įmonės sandorius, kurie jos kreditoriams atrodo nenaudingi įmonei. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius nelaiko ginčijamų sandorių nepagrįstais, sudarytais pažeidžiant kreditorių teises, todėl dėl jų nuginčijimo nesikreipė į teismą“ (žr. Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-538-413/2015); „Administratorius, patikrinęs ginčijamus sandorius, jų neginčijo, nes sandoriai atitiko įprastinę verslo praktiką, be to, buvo sudaryti rinkos kaina“ (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-110-178/2016). Vadinasi, net ir žinodamas, kad ginčo žemės sklypo vertė galimai sumažėjo dėl statinių teisinės registracijos (būtent tai buvo įrodinėjama minėtose civilinėse bylose), pareiškėjas žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorio neginčijo ir nesiekė restitucijos, o civilinėse bylose, kuriose šis sandoris buvo ginčijamas, laikėsi priešingos pozicijos. Todėl negalima daryti išvados, kad ženkliai žemesne kaina pardavęs ginčo žemės sklypą pareiškėjas patyrė nuostolių būtent dėl atsakovo, o ne dėl jo paties nerūpestingų ir aplaidžių veiksmų.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad įsigyjant ginčo Sklypą jis nežinojo apie jame esančius Statinius ir galimą jų valstybinę apsaugą, teismas atkreipia dėmesį, jog atidus ir rūpestingas asmuo (pirkėjas) prieš įsigydamas daiktą (nekilnojamojo turto objektą) jį apžiūri vietoje, jog įvertintų įsigyjamo daikto techninę būklę, galimus jo trūkumus, dėl kurių nebūtų galima naudoti daikto pagal paskirtį, kuriai pirkėjas ketina jį naudoti, ar dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas apie tuos trūkumus žinodamas nebūtų to daikto pirkęs ar už jį tiek mokėjęs. Kaip matyti iš 2007 m. rugpjūčio 10 d. Sklypo pirkimo – pardavimo sutarties turinio, pirkėjas pareiškė, kad turėjo galimybę ir susipažino su turto technine būkle ir dėl jo jokių pretenzijų neturi , t. y. patvirtino, kad perduodamo turto būklė bei kokybė atitinka jo keliamus reikalavimus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pripažintina, kad pareiškėjas, jei būtų rūpestingai ir apdairiai atlikęs savo, kaip Sklypo pirkėjo pareigas, būtų pastebėjęs ir supratęs, jog ginčo sklype yra statiniai, kurie neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir dėl kurių priklausomumo bei galimos valstybinės apsaugos, ateityje gali iškilti ginčas. Teismo vertinimu, įsigydamas ginčo žemės sklypą pareiškėjas pats nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, nesėmė veiksmų, jog užkirsti kelią galimam žalos atsiradimui ateityje, todėl atitinkamai negalima teigti, kad pareiškėjas turinę žalą patyrė dėl atsakovo, o ne dėl jo paties nerūpestingumo.
Teismas nepasisako dėl pareiškėjo argumentų, jog į ginčo sklype esančius kultūros paveldo objektus nepagrįstai nebuvo atsižvelgta sklypo formavimo procedūrų metu bei atkuriant nuosavybės teises į šį sklypą kaip į laisvą (neužstatytą) žemę, kadangi administraciniai aktai, kuriais buvo suformuotas ginčo sklypas bei atkurtos nuosavybės teisės į jį, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, jog dėl minėtų aktų jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas (LVAT 2014 m. sausio 29 d. nutartimi byloje Nr. A-261-125/2014 atmestas pareiškėjo J. G. apeliacinis skundas byloje, kurioje J. G. ginčijo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. A-614 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo”, Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. 02-01-5680 ir Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 25 d sprendimą Nr. 7325).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – atsakovo Kauno miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų. Nenustačius atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti turtinės žalos atlyginimą iš Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas yra atmestas, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taip pat netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Adagrus“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.