- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-31
- Bylos Nr.
- e2A-815-601/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00682-2023-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Evaldas Burzdikas, Jurgita Sujetienė, Edita Šliumpienė
- Ieškovas
- Z. B.
- Atsakovas
- A. T.
- Kategorijos
- 2.1.2.4.2.7Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudarytas sandoris
- 2.6.29.1Bendrosios paskolos sutarties nuostatos
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Jurgitos Sujetienės ir Editos Šliumpienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2024 m. vasario 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-139-922/2024 pagal ieškovės Z. B. ieškinį atsakovui A. T. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta, hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu, vykdomojo įrašo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Z. B. 2023 m. gegužės 9 d. kreipėsi į Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmus, prašydama: (i) pripažinti 2015 m. gegužės 22 d. paskolos sutartį (notarinio registro Nr. 1649) nesudaryta arba pripažinti negaliojančia dėl apgaulės; (ii) pripažinti 2015 m. gegužės 22 d. hipotekos lakštą Nr. 1651 negaliojančiu, nes sudarytas dėl apgaulės; (iii) panaikinti Varėnos rajono 2-ojo notaro biuro notarės L. M. vykdomąjį įrašą Nr. 4449; (iv) priteisti ieškovės Z. B. naudai iš atsakovo A. T. ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Ieškovė nurodė, kad ji niekuomet neišreiškė valios gauti paskolų, ji taip pat niekuomet nėra gavusi jokių piniginių lėšų iš atsakovo. Tačiau, neturėdama teisinio išsilavinimo, besąlygiškai pasitikėdama sūnumi E. B. ir jo įtikinta, kad dokumentų pasirašymas yra tik formalumas, sutiko pasirašyti paskolos sutartį kartu su užtikrinimo priemonių dokumentais. Tuo tarpu antstolei V. M. po septynerių metų užvedus vykdomąją bylą dėl paskolos ir su ja susijusių kitų mokėtinų sumų išieškojimo, ieškovei kilo poreikis ginti savo pažeistas teises teisme, nes paskolos sutartis ir hipotekos sandoris buvo pasirašyti apgaulės kontekste. O konstatavus šių sandorių negaliojimą, hipotekos pagrindu notarės atliktas vykdomasis įrašas taip pat panaikintinas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas A. T. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovės atsakovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad, atsižvelgiant į ieškovės išsilavinimą, naudojimąsi elektronine bankininkyste, kitomis kompiuterinėmis technologijomis bei socialiniais tinklais, darytina išvada, jog pasirašydama paskolos ir hipotekos sutartis notarų biure ir gaudama 45 000 Eur iš atsakovo, ieškovė suprato paskolos grąžinimo bei turto įkeitimo sąlygas, tai raštu patvirtino valstybės įgaliotam asmeniui – notarei J. Š., o su ieškiniu kreipdamasi į teismą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškovė siekia vienintelio tikslo – toliau vilkinti paskolos grąžinimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Alytaus apylinkės teismas 2024 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas taip pat priteisė iš ieškovės 1 130 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovui bei 39,84 Eur teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
5. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, dėl kurių paskolos sutartis būtų pripažinta nesudaryta arba sudaryta apgaulės įtakoje.
6. Teismas konstatavo, kad pinigų perdavimo faktas tarp šalių buvo įvykęs, ką patvirtino pati ieškovė teigdama, jog „ji pinigų neėmė, sūnus ėmė, o ji tų dalykų netvarko“. Kas, anot teismo, leidžia daryti išvadą, kad ieškovė, besąlygiškai pasitikėdama sūnumi, kurio įkalbėta ir sutiko pasirašyti sutartis, patikėjo sūnui E. B. ir pinigų paėmimą iš atsakovo. Be to, E. B., apklaustas liudytoju, patvirtino aukščiau nustatytas aplinkybes ir aiškiai nurodė, kad „pinigus jis gavo kitą dieną“. Nors tiek ieškovės, tiek atsakovo, tiek liudytojų aplinkybės aiškinantis pinigų perdavimo faktą skiriasi (ieškovė nurodo negavusi pinigų, atsakovas ir liudytojas T. C. (T. C.) nurodo, kad pinigai buvo perduodami notarų biuro patalpose iki pasirašant sutartis, liudytojas E. B. nurodo, kad pinigus jis gavo kitą dieną), tačiau, teismo įsitikinimu, tai nepaneigia fakto, kad, vis dėlto, paskolos sutarties dalykas – pinigai buvo perduoti, ką patvirtina ir paskolos sutarties 1 punktas. Taip pat liudytoja apklausta notarė J. Š. aiškiai nurodė, kad pinigų perdavimo fakto nematė, tačiau klausė paskolos gavėjos ar gavo paskolos pinigus, kokią sumą. Pažymėjo, kad „to nepaklausus, neleidžia pasirašinėti, visada klausia ar gauti pinigai, ar supranta, kad pasirašo tokiai sumai“. Taip pat nurodė, kad „Z. tikrai kalbėjo, kad tikėtina, kad sutarties pasirašymo metu dalyvavo ieškovės sūnus, tačiau kadangi pasirašė pati ponia, todėl didelis dėmesys buvo skiriamas ir jai siekiant išaiškinti ar supranta, kad skolinasi, nebuvo tokia sena moteris (ne 80-90 metų), tačiau vis tiek buvo duodamas dėmesys siekiant paprastais žodžiais išaiškinti, kad žmogus suprastų dėl ko ir ant ko jis pasirašo, kokios pareigos, pasekmės bus“.
7. Anot teismo, nors ieškovė įrodinėjo aplinkybę, kad atsakovas neturėjo finansinių galimybių paskolinti ieškovei sutartyje nurodytos lėšų sumos (45 000 Eur), byloje pateikti atsakovo finansinę padėtį patvirtinantys duomenys teismui leido tikėti, kad atsakovas (atsakovo šeima) disponavo pakankamai didelėmis sumomis, kurias buvo pajėgus skolinti kitiems asmenims, tame tarpe ir ieškovei paskolinti 45 000 Eur. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad nors paskolos sutartis ir nebuvo deklaruota, tačiau tai nepatvirtina fakto, kad tokia pinigų suma nebuvo atsakovo perduota ieškovei.
8. Teismas laikė nepagrįstais ieškovės argumentus, kad sandoris buvo sudarytas apgaulės įtakoje. Teismas akcentavo, jog ieškovė nenurodė kokius tyčinius nesąžiningus veiksmus atliko atsakovas, t. y. kuo pasireiškė atsakovo apgaulė. Be to, teismas laikė, kad ieškovė, nurodydama, jog „iš pradžių nesutiko, labai priešinosi, nes visada tokie dalykai <...>“, ne tik aiškiai suvokė, jog sūnus prašo paimti paskolą įkeičiant turimą nekilnojamąjį turtą, tačiau iš karto suvokė ir galimas kilti pasekmes. Vis dėlto, sūnaus įkalbėta, besąlygiškai sūnumi pasitikėdama, sutiko paimti paskolą įkeičiant nekilnojamąjį turtą, tikint sūnaus žodžiais, kad viskas bus gerai. Juolab, kad ir notarė J. Š. ieškovei prieš pasirašant ginčijamus sandorius nuosekliai išaiškino paskolos sutarties ir įkeitimo sandorio esmę ir iš jos kylančias pasekmes, tame tarpe ir informaciją, kad yra sudaroma tiek paskolos sutartis, tiek įkeitimo sandoris.
9. Teismas, atmetęs ieškovės reikalavimą pripažinti paskolos sutartį nesudaryta, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės ir hipotekos lakštą, kadangi hipotekos sutartis yra su pagrindine prievole (paskolos sutartimi) susijusi papildoma prievolė, atliekanti paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimo funkciją. O tuo pačiu, anot teismo, nėra pagrindo naikinti ir vykdomąjį įrašą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliaciniame skunde ieškovė Z. B. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2024 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują procesinį sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti pilnai. Apeliantė taip pat prašo priteisti jai iš atsakovo byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad paskolos sutartis laikytina sudaryta, nepaisant to, kad paskolos gavėjai nebuvo perduotos piniginės lėšos, kurios apibrėžtos paskolos sutartyje. Kadangi faktiškai piniginės lėšos buvo perduotos trečiajam asmeniui (ieškovės sūnui), faktiškai šiomis lėšomis naudojosi trečiasis asmuo (ieškovės sūnus), atsakovas dėl paskolos absoliučiai visais atvejais bendravo su trečiuoju asmeniu (ieškovės sūnumi), paskolos sutartis galėjo būti sudaryta tarp atsakovo ir E. B.. Tokiu atveju atsakovas turėtų kreiptis į teismą ir prašyti pripažinti paskolos sutartį sudarytą su E. B. ginčui aktualią paskolos sutartį pripažįstant sudaryta dėl akių, t. y. turint visiškai kitokius tikruosius ketinimus – sudaryti paskolos sutartį ne su ieškove, o su E. B.;
1.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavęs, kad, vadovaujantis bylos medžiagoje esančiais rašytiniais įrodymais, atsakovas neturėjo 45 000 Eur dydžio sumos grynaisiais pinigais, atsižvelgdamas į atsakovo paaiškinimus, kad eilę metų jam priklausanti bendrovė veikia pelningai, moka dividendus, padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas, vis dėlto, turėjo 45 000 Eur sumą ir ją galėjo paskolinti. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, byloje esant prieštaringiems įrodymams apie atsakovo finansinę padėtį, turėjo aiškintis tikrąją atsakovo finansinę padėtį, atsakovo gaunamas pajamas, vertinti ar atsakovas tikrai turėjo bendrovę, ar tikrai gaudavo dividendus, vertinti turto sudėtį bei realią jo vertę, pašalinti galimas abejones ar neatitikimus, tačiau to nepadarė, todėl atsakovo mokumo klausimas galėjo būti išspręstas neteisingai. Juolab, kad iš atsakovo sutuoktinės turto deklaracijos už 2014 metus matyti, jog atsakovas per 2014 metus su darbo santykiais susijusių pajamų gavo tik 6 314,78 Lt (kas atitinka 1 847,70 Eur). Be to, iš byloje esančios deklaracijos už 2015 metus matyti, jog atsakovas grynaisiais pinigais 2015 metais valdė 15 000 Eur dydžio sumą. Tuo tarpu atsakovo sutuoktinei grynaisiais pinigais priklausė 12 000 Eur. Todėl, anot ieškovės, neįtikėtina, kad fizinis asmuo, pats turėdamas tik 15 000 Eur, o kartu su sutuoktine – 27 000 Eur, visiškai nepažįstamam žmogui paskolintų 45 000 Eur dydžio sumą neatlygintinai, t. y. nesiekdamas jokios finansinės naudos. Šiuo atveju teismas turėjo įžvelgti slaptus atsakovo ketinimus apgaulės būdu išgauti iš ieškovės viso jai priklausančio ypatingai vertingo nekilnojamojo turto įkeitimą ar kitus slaptus susitarimus su ieškovės sūnumi, kuris šiuo metu dalyvauja ieškovei nežinomame ikiteisminiame tyrime įtariamojo statusu;
1.3. Atsakovas turėjo tikslą tariamą ieškovei suteiktą paskolą slėpti, taip pat jos nevertino kaip faktiškai suteiktos paskolos, kadangi pastarosios nedeklaravo. Be to, iš ieškovės ilgiau nei septynerius metus nereikalavo grąžinti šios paskolos, su ieškove niekuomet nesusiekė;
1.4. Ieškovė buvo apgauta savo sūnaus E. B. ir atsakovo. Ieškovė buvo įtikinta, kad Paskolos sutartis ir Hipotekos sandoris yra sudaromi tik dėl formalumų, kad ieškovės atžvilgiu jokie išieškojimai nebus pradėti ir nebus reikalaujama jokių pinigų ar juo labiau taikomi areštai, kadangi ieškovei faktiškai jokie pinigai nebuvo perduoti. Kadangi ieškovė iš tiesų jokių pinigų iš atsakovo negavo, o atsakovas jokių pretenzijų nereiškė net septynerius metus, ieškovė buvo įsitikinusi, kad, kaip ir jai buvo nurodyta nuo pat pradžių, šių dokumentų pasirašymas buvo tik formalumas;
1.5. Aukščiau nurodytos aplinkybės yra pakankamas teisinis pagrindas ne tik paskolos sutartį pripažinti nesudaryta arba negaliojančia dėl apgaulės, tačiau ir hipotekos sandorį pripažinti sudarytą dėl apgaulės. Be to, šalutinė prievolė negali galioti be pagrindinės prievolės. Todėl paskolos sutartį pripažinus nesudaryta arba sudaryta dėl apgaulės, hipotekos sandoris taip pat pripažintinas negaliojančiu. Tuo tarpu hipotekos pagrindu atlikto vykdomojo įrašo teisėtumas vertintinas atsižvelgiant į prievolę, kurios įvykdymui užtikrinti buvo sudarytas hipotekos sandoris.
Atsiliepimas
11. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. T. apeliacinės instancijos teismo prašo ieškovės apeliacinio skundo netenkinti ir skundžiamą sprendimą palikti galioti bei priteisti iš ieškovės atsakovo naudai jo apeliacinėje instancijoje patirtas 420 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatavo, kad paskolos sutartyje nurodyta pinigų suma – 45 000 Eur grynaisiais pinigais paskolos davėjo atsakovo A. T. buvo perduota paskolos gavėjui – ieškovei Z. B.. Ir, nors ieškovė nuosekliai tvirtina, jog ji niekuomet nėra gavusi piniginių lėšų iš atsakovo, tokia pozicija nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme buvo paneigta į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, atsakovo A. T., liudytojų T. C., ieškovės sūnaus E. B., notarės J. Š. ir pačios ieškovės parodymais. T. y. notarė paliudijo, jog prieš pasirašant paskolos bei nekilnojamojo turto įkeitimo sutartis, ieškovė patvirtino notarei gavusi iš atsakovo paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą. Atsakovas ir liudytojas T. C. patvirtino, kad grynieji pinigai ieškovei buvo perduoti notarų biuro patalpose, dalyvaujant ieškovės sūnui. Pinigų gavimo faktą ieškovė žodžiu patvirtino notarei prieš pasirašydama paskolos ir turto įkeitimo sandorių dokumentus. Be to, pati ieškovė teisme nurodė, kad „ji pinigų neėmė, sūnus ėmė“. O liudytojas E. B. taip pat patvirtino, kad visi grynieji pinigai, nors ir tariamai kitą dieną po paskolos sutarties pasirašymo, buvo perduoti asmeniškai jam;
2.2. Pirmosios instancijos teismui buvo pakankamas pagrindas preziumuoti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta ir pinigus ieškovė tikrai gavo, kadangi paskolos sutartis buvo ne tik notarinės formos, atitiko visus rašytinei sutarčiai keliamus reikalavimus, bet taip pat buvo ir pinigų perdavimą įrodantis dokumentas, patvirtintas abiejų sutarties šalių bei sutartį patvirtinusios notarės parašais;
2.3. Apeliantės iškelta abejonė, kad atsakovas rašytiniais įrodymais neįrodė, jog turėjo tokio dydžio lėšas grynaisiais pinigais, nepagrįsta, nes bylos nagrinėjimo metu šalys bei liudytojai T. C. ir E. B. patvirtino, jog grynieji pinigai buvo perduoti. Šias aplinkybes patvirtino ir notarė J. Š., nurodžiusi, jog pinigų gavimo faktą prieš pasirašydama paskolos sutartį žodžiu, o vėliau ir savo parašu patvirtino ieškovė;
2.4. Atsižvelgiant į ieškovės išsilavinimą, naudojimąsi elektronine bankininkyste, kitomis kompiuterinėmis technologijomis bei socialiniais tinklais pirmosios instancijos teismo buvo padaryta pagrįsta išvada, kad, pasirašydama paskolos ir hipotekos sutartis notarų biure ir gaudama 45 000 Eur iš atsakovo, ieškovė neginčijamai suprato paskolos grąžinimo bei turto įkeitimo sąlygas ir tai raštu patvirtino valstybės įgaliotam asmeniui – notarei J. Š.;
2.5. Priešingai nei teigia ieškovė, jokio tikslo perimti ieškovės nekilnojamąjį turtą atsakovas nei paskolos suteikimo ir turto įkeitimo metu, nei šiuo metu neturėjo ir neturi. Atsakovas patvirtina, kad ieškovei tereikia įvykdyti savo prievolę pagal paskolos sutartį ir visi disponavimą nekilnojamuoju turtu apsunkinantys apribojimai bus nedelsiant panaikinti;
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinis skundas atmetamas.
13. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
14. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas byloje nėra.
Esminės faktinės bylos aplinkybės
15. Nustatyta, kad apeliantė, įkalbėta sūnaus E. B., 2015 m. gegužės 22 d. pasirašė paskolos sutartį, patvirtintą Vilniaus m. 20-ojo notarų biuro notarės J. Š., pagal kurią atsakovas suteikė apeliantei 45 000 Eur dydžio neatlygintinę paskolą iki 2015 m. rugsėjo 22 d. (toliau – Paskolos sutartis). Taip pat 2015 m. gegužės 22 d. buvo pasirašytas sutartinės hipotekos lakštas (toliau – Hipoteka), patvirtintas Vilniaus m. 20-ojo notarų biuro notarės J. Š., notarinio registro Nr. 1651, kurio pagrindu apeliantė įkeitė atsakovo naudai nekilnojamąjį turtą (toliau visas įkeistas turtas - Turtas): žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); gyvenamąjį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
16. Paskolos sutarties 1 punkte nurodyta, kad pinigus apeliantė gavo iš atsakovo prieš pasirašant šią sutartį ir tapo jai perduotų pinigų savininke.
17. Apeliantė Z. B. nurodė, kad sūnui reikėjo pinigų, todėl jis prašė, jog ji sutiktų paimti paskolą, įkeisdama nekilnojamąjį turtą. Pradžioje nesutiko, tačiau vėliau buvo įkalbėta. Pinigus paėmė sūnus.
18. Liudytojas E. B. (apeliantės sūnus) nurodė, kad jam reikėjo pinigų verslui, tačiau jis neturėjo savo vardu turto, kurį galėtų įkeisti, todėl jis įkalbėjo apeliantę (mamą) pasirašyti paskolos sutartį ir įkeisti turtą. Taip pat patvirtino, kad pinigus (45 000 Eur) iš atsakovo gavo, jais naudojasi ir iki 2019 metų rudens mokėjo atsakovui palūkanas (dėl palūkanų susitarimas buvo žodinis).
19. Liudytoja notarė J. Š. nurodė, kad apeliantei buvo išaiškinta, kokius dokumentus pasirašo, kokios to galimos pasekmės, apeliantė tai suprato, patvirtino, kad pinigus, nurodytus paskolos sutartyje, gavo.
20. Apeliantė turi aukštąjį išsilavinimą, dirbo vadovaujantį darbą, paskolos sutarties sudarymo metu buvo 65 metų amžiaus.
Dėl ginčo esmės
21. Apeliantė savo nesutikimą su teismo sprendimu argumentuoja tuo, kad: 1) teismas nepagrįstai konstatavo, kad buvo sudaryta paskolos sutartis tarp jos ir atsakovo, nors pinigai jai nebuvo perduoti, 2) ji paskolos sutartį ir hipotekos sandorį pasirašė, nes buvo apgauta savo sūnaus ir atsakovo, t. y. buvo įtikinta, kad paskolos sutartis ir hipotekos sandoris yra sudaromi tik dėl formalumų, kad jos atžvilgiu jokie išieškojimai nebus pradėti ir nebus reikalaujama jokių pinigų.
22. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus, juos papildo.
Dėl 2015 m. gegužės 22 d. paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta
23. Paskolos sutartimi šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).
24. Iš CK 6.870 straipsnyje nurodytos sutarties sampratos seka, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento, todėl tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-1120/2023).
25. Kaip matyti, apeliantė prašo pripažinti paskolos sutartį nesudaryta, nes jai pinigai nebuvo perduoti, pinigus gavo sūnus.
26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-781/2023, 25 punktas).
27. Byloje nėra ginčo, kad notarinė paskolos sutartis atitinka CK 6.871 straipsnio reikalavimus. Paskolos sutartyje nurodyta, kad apeliantė pinigus gavo prieš pasirašant sutartį ir tapo jai perduotų pinigų savininke. Taigi, įrodyti pinigų neperdavimo faktą tenka apeliantei. Kaip matyti, apeliantė iš esmės neginčija, kad atsakovas perdavė pagal paskolos sutartį pinigus, tačiau tvirtina, kad pinigai buvo perduoti ne jai, o jos sūnui. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog pinigus, apeliantės sutikimu, paėmė jos sūnus, nepašalina fakto, kad pinigai pagal paskolos sutartį buvo perduoti apeliantei. Byloje nustatyta, kad apeliantė pinigus skolinosi būtent sūnaus prašymu, jo poreikių tenkinimui, todėl visiškai suprantama ir logiška, kad apeliantės pasiskolintus pinigus paėmė ir jais naudojasi sūnus. Apeliantė, žinodama, kad pinigus paėmė sūnus, neginčijo paskolos sutarties (ėmė ginčyti paskolos sutartį tik pradėjus išieškojimo veiksmus), nekėlė klausimo, jog pinigų ji negavo, kas tik patvirtina faktą, kad pagal paskolos sutartį buvo gauti pinigai kaip ir buvo suplanuota (apeliantė paėmė paskolą sūnaus poreikiams).
28. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė turėdama aukštąjį universitetinį ekonomisto išsilavinimą, dirbusi vadovaujantį darbą, anksčiau sudarinėjusi sandorius notarine tvarka, paskolos sutartį sudarinėdama pas notarą, neabejotinai turėjo suvokti (ir suvokė), kad, pasirašydama paskolos sutartį, patvirtina pinigų gavimo faktą ir tampa atsakinga už šių pinigų grąžinimą. Tą taip pat patvirtina aplinkybė, jog apeliantė nesutiko iš karto su sūnaus siūlymu paimti jos vardu paskolą.
29. Nustačius, kad atsakovas perdavė pinigus pagal paskolos sutartį (apeliantė (jos sūnus) gavo pinigus), apeliantės argumentas, kad atsakovas galimai neturėjo finansinių galimybių paskolinti jai sutartyje nurodytos lėšų sumos (45 000 Eur), yra visiškai nepagrįsti. Pažymėtina, kad paskolos davėjo galimybė paskolinti tam tikrą pinigų sumą yra aktuali ir nustatinėtina tik tuo atveju, kai yra ginčas dėl pinigų perdavimo fakto (ko šiuo atveju nėra).
Dėl 2015 m. gegužės 22 d. paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia dėl apgaulės
30. CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iš tikrųjų siekė, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013).
31. Taigi, tam, kad pripažinti paskolos sutartį ir hipotekos sandorį sudarytus apgaulės įtakoje, reikia nustatyti apeliantės sūnaus E. B. ir atsakovo tyčinius, nesąžiningus veiksmus, kurie nulėmė sandorių sudarymą.
32. Nagrinėjamu atveju, apeliantė nurodo, kad ji paskolos sutartį ir hipotekos sandorį pasirašė, nes buvo apgauta savo sūnaus ir atsakovo, t. y. buvo įtikinta, kad paskolos sutartis ir hipotekos sandoris yra sudaromi tik dėl formalumų, kad jos atžvilgiu jokie išieškojimai nebus pradėti ir nebus reikalaujama jokių pinigų.
33. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra nustatyta jokių nei apeliantės sūnaus, nei juo labiau atsakovo nesąžiningų veiksmų apeliantės atžvilgiu sandorių sudarymo metu. Įtikinėjimas sudaryti sandorius, negali būti laikomas nesąžiningu veiksmu. Šiuo atveju apeliantė pati apsisprendė (nors ir ne iš karto) padėti sūnui gauti pinigų jo poreikių tenkinimui, pati prisiėmė atsakomybę už paskolos grąžinimą. Tai, kad sūnus tikino, jog „viskas bus gerai, jis viską sutvarkys, tai tik formalumas“, o apeliantė pasitikėjo juo, nėra aplinkybės galinčios patvirtinti apgaulės buvimą (nesąžiningus veiksmus). Sudariusi sandorius, o gautus pinigus pagal paskolos sutartį perleidusi sūnui, apeliantė 7 metus jų neginčijo, nekėlė klausimo dėl apgaulės, tačiau juos pradėjo ginčyti tik prasidėjus išieškojimo veiksmams, negrąžinant paskolos, kas taip pat leidžia spręsti, jog apeliantė nebuvo apgauta.
Dėl procesinės bylos baigties
34. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl išsamiau dėl jų nepasisakoma. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-781/2023).
35. Apibendrinant kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
36. Apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovės (apeliantės) priteistinos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, t. y. 420 Eur (už advokato suteiktas teisines paslaugas) (CPK 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Alytaus apylinkės teismo 2024 m. vasario 8 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti atsakovui A. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės Z. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 420 Eur (keturis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.