- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-26
- Bylos Nr.
- 2A-85-640/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-01-3-05443-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Natalja Cikoto
- Ieškovas
- J. G.
- Atsakovas
- Z. K., S. G., J. G.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybė
- Advokatai
- Dainius Tunkūnas
- Kategorijos
- 21.4.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovams Z. K., S. G., J. G. dėl buto privatizavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo iš dalies negaliojančiais, nuosavybės teisių pripažinimo, tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas J. G. mirusio ieškovo V. G. teisių perėmėjas, kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydamas: 1) pripažinti 1991-01-25 susitarimą dėl buto, esančio P. Š. g. 14-31, Vilniuje, pirkimo iš dalies negaliojančius, nustatant, kad V. G. ir E. G. susitarė butą, esantį P. Š. g. 14-31, Vilniuje, pirkti lygiomis dalimis; 2) pripažinti 1992-05-08 pirkimo-pardavimo sutartį iš dalies negaliojančia, nustatant, kad V. G. nuosavybės teise priklausė ½ buto, esančio P. Š. 14-31, dalis; 3) pripažinti 2010-11-23 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. I-6041 iš dalies negaliojančiu, nustatant, kad E. G. įpėdiniams V. G., J. G. ir Z. K. tenka po 1/8 buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, o E. G. vaikaičiams S. G. ir J. G. – tenka po 1/16 buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį; 4) pripažinti 2013-03-13 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 6-645VZ iš dalies negaliojančiu, nustatant, kad V. G. vieninteliam įpėdiniui J. G. tenka 5/8 buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalis; 5) priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sandorius ieškovas prašo pripažinti iš dalies negaliojančiais dėl to, kad pirmąjį sandorį, kurio pagrindu buvo privatizuotas butas E. G. vardu, pagrindinė buto nuomininkė pasirašė su V. G., kuris turėjo protinę negalią nuo vaikystės, sudarydamas sandorį, jis nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti. Pasirašydamas susitarimą su motina, kad jos vardu bus privatizuotas butas, V. G. pasirašė sau nenaudingą susitarimą, nes jis šio susitarimo pagrindu negalėjo įgyti nuosavybės, todėl remiantis teismo ekspertų išvada dėl jo pripažinimo neveiksniu, kurioje nustatyta, kad V. G. nuo vaikystės sirgo vidutiniu protiniu atsilikimu, jis, pasirašydamas ginčijamą susitarimą su motina, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, todėl pagal CK 1.89 str. 1 d. nuostatas, šis susitarimas pripažintinas negaliojančiu.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-12-05 sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bendrųjų reikalų departamento archyvo pažymoje nurodyta, kad V. G. laikotarpiu nuo 1972 metų iki 1990 metų birželio mėnesio dirbo Vilniaus elektros skaitliukų gamykloje, t.y. buvo darbingas, savarankiškas, gavo darbo užmokestį, todėl ieškovo argumentai, kad sandorio sudarymo metu V. G. nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti, niekuo neįrodyti, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kuo užsiėmė V. G. laikotarpiu nuo 1990 metų birželio mėnesio 1991 10-24, t.y. iki susitarimo pasirašymo datos, nes archyvuose dokumentai neišlikę, objektyvių duomenų, kad jis tuo metu dėl savo sveikatos būklės negalėjo sudaryti sandorių, nėra. Iš prijungtos civilinės bylos Nr. 2-5279-110-2006, kurioje teismo 2006-12-28 sprendimu V. G. pripažintas neveiksniu, medžiagos nustatyta, jog V. G. 1996-11-22 nustatytas antros grupės invalidumas, jis pripažintas nedarbingu (prijungtos civ. bylos Nr. 2-5279-110-2006, b.l.5), šią aplinkybę pripažįsta ir ieškovas J. G. 2006-03-01 pareiškime Vilniaus miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriui dėl savo brolio pripažinimo neveiksniu ( prijungtos civ. b. Nr. 2-5279-110-2006 b..l.2 ), tačiau šis dokumentas nepatvirtina aplinkybės, kad sandorio sudarymo metu V. G. buvo neveiksnus. Nurodo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu V. G. nebuvo teismo sprendimu pripažintas neveiksniu, ieškovas neįrodė, kad šio sandorio sudarymo metu V. G. sveikatos būklė buvo tokia, kad jis nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą pripažinti 1991-10-25 susitarimą dėl buto, esančio P. Š. g. 14-31, Vilniuje, pirkimo iš dalies negaliojančiu. Taip pat nurodė, kad netenkinus ieškovo reikalavimo pripažinti 1991-10-25 susitarimo dėl buto privatizavimo pripažinimo negaliojančiu, nėra pagrindo iš dalies pripažinti negaliojančia ir 1992-05-08 buto pirkimo-pardavimo sutartį, nes pagal LR Butų privatizavimo įstatymo 4 str. nuostatas Butų privatizavimo 5 straipsnio prasme, susitarimo tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių sudarymas buvo būtina buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlyga, ieškovas kitais pagrindais buto privatizavimo sandorio neginčija. Atmetus šiuos pagrindinius ieškovo reikalavimus, teismas netenkino ir kitų dviejų išvestinių ieškovo reikalavimų. Teismas taip pat nurodė, kad pagal tuo metu galiojusio LR CK 84 str.1 d. nuostatas, bendras ieškininės senaties terminas nustatomas trijų metų. Nėra nei vienos LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. nustatytos sąlygos, kad būtų galima taikyti šiuo metu galiojančio CK 1.125 str. 1 d. nuostatas, numatančias bendrą 10 metų ieškinio senatį. Todėl padarė išvada, jog ieškinys atmetamas ir dėl tos priežasties, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senatį ( CK 1.131 str.1 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas J. G. apeliaciniu skundu (b.l. 7-16, 2 tomas), prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti, prijungti naujus įrodymus, bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje ir bylos medžiagą pripažinti nevieša bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendime neteisingai nurodoma, jog vien aplinkybė, kad V. G. kurį laiką dirbo, reiškia, kad jis Susitarimo sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. V. G. skaitiklių gamykloje dirbo pagalbiniu darbininku išimtinai fizinį darbą, kurį jam nurodydavo atlikti kiti darbuotojai. Nurodo, kad V. G. niekada negyveno savarankiškai, negalėjo pasirūpinti savimi, taip pat priimti savarankiškus sprendimus. Todėl laikytina, kad teismas, atsižvelgdamas vien tik į aplinkybę, kad V. G. dirbo, tačiau neatsižvelgdamas į kitas aplinkybes, padarė neteisingas išvadas apie V. G. gebėjimus suprasti savo veiksmus ir juos valdyti Susitarimo sudarymo metu. Be to, kaip ir pastebėjo pats teismas, V. G. dirbo iki 1990 m. birželio, o Susitarimas buvo pasirašytas 1991 spalio mėn., todėl teismo išvada, kad V. G. galėjo suprasti Susitarimo turinį, nes dirbo yra visiškai nepagrįsta, kadangi Susitarimo sudarymo metu V. G. darbo santykiai jau buvo nutrūkę. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. birželio 28 d. sprendimui civ. byloje Nr. 2-5279-110/2006, kuriame yra aiškiai nurodyta, kad byloje esančiais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad V. G. yra antros grupės invalidas nuo vaikystės (b. l. 4-5, 1 tomas). Pagal 2006 04 28 - 2006 06 05 Teismo psichiatrinės ekspertizės akto išvadas V. G. konstatuotas vidutinis protinis atsilikimas nuo vaikystės, jis negali suprasti savo veiksmų : esmės ir jų valdyti (b.l. 22-23). VšĮ „Antakalnio poliklinika“ 2006-02-15 išduotai pažymai (b.l. 110, 1 tomas), kurioje tiesiogiai nurodoma, kad V. G. nuo 1975 m. buvo registruotas Všį „Antakalnio poliklinika" psichikos sveikatos centre, turėjo II invalidumo grupę be termino. Ketvirta - neveiksnumo byloje esančioms eksperto išvadoms (neveiksnumo bylos b.l. Nr. 22-23), kuriose nurodoma, kad V. G. nuo kūdikystės augo psichomotoriškai atsilikęs, negalėjo įsisavinti bendrojo lavinimo programos, mokėsi pagalbinėje mokykloje, jos nebaigė, kvalifikacijos neįgijo, dirbo fizinį darbą gamykloje, gyveno nuolat prižiūrimas šeimos narių. Ligos istorijoje esančioje epikrizėje yra nurodoma, kad V. G. 1990-04-19 iki 1990-06-22 buvo į stebimas ligoninėje darbingumo klausimo sprendimui ir šio stebėjimo metu vertinant V. G. psichinę būseną yra nurodyta, kad jam labai sunku atlikti tiek verbalines, tiek ir konstrukcines intelekto tyrimo dalis, jis negali orientuotis sudėtingesnėse socialinėse situacijose. Nurodo, kad E. G. ir V. G. sudarė Susitarimą, kuriame, kaip Buto nuomininkai susitarė, kad Butas bus perkamas E. G. vardu. Teismui su Trečiojo asmens atsiliepimu pateiktame 1991-10-25 E. G. prašyme dėl Buto privatizavimo yra nurodyta, kad ji gyvena su sūnumi, o sūnus yra II grupės invalidas. Nurodo, kad šis Susitarimas neatitiko tikrosios V. G., o taip pat tikėtina ir E. G. valios. Būdamas neįgalus V. G. negalėjo suprasti, kad jam, siekiant įgyti 1/2 buto dalį. Pagal Civilinio kodekso (toliau - Senasis CK), galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d„ 54 str. 1 d., sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu sudarytas fizinio asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus jo sudarymo momentu buvo tokios būsenos, kada negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Sprendžiant dėl sandorio negaliojimo pagal Senojo CK 54 str., taip pat pagal CK 1.89 str. nuostatas turi būti vertinamas tokio sandorio naudingumas jį sudariusiam asmeniui. Susitarimas ir vėliau jo pagrindu atliktas Buto privatizavimas V. G. nebuvo naudingas, kadangi jis neįgijo nuosavybės teisių į Butą, tačiau visos Buto privatizavimo išlaidos buvo apmokėtos į V. G. lėšomis, todėl V. G. patyrė į žymių išlaidų, sau negaudamas jokios turtinės naudos. Nors ir buvo sudarytas ginčo Susitarimas, tačiau faktinės aplinkybės rodo, kad paties V. G., o taip pat tikėtina ir jo motinos valia buvo kitokia - t.y. buvo norima, kad jis taptų Buto bendrasavininkiu, kadangi: a) privatizavimo metu jis gyveno bute ir buvo jame registruotas; b) privatizavimo kaina buvo sumokėta iš V. G. asmeninių lėšų (b.l. 22, 1 tomas); c) visą laiką po privatizavimo ir po motinos mirties V. G. ir toliau liko gyventi Bute ir gyveno jame iki savo mirties. V. G. privatizavimo metu neįgijus nuosavybės teisių į Butą, jo teisės buvo pažeistos, kadangi jis patyrė išlaidų įsigyjant Butą, tačiau nebūdamas Buto savininku, bet kada galėjo būti iš jo iškeldintas, o būdamas neįgalus negalėjo apginti savo teisių. Nurodo, kad remiantis Butų privatizavimo įstatymo 6 str. 4 d., buto pirkimo nuolaida, galėjo būti pritaikyta tik pačiam V. G. kaip II grupės invalidui, kadangi E. G. tuo metu buvo sulaukusi pensinio amžiaus ir šeimoje nebuvo darbingų asmenų, o ne E. G. kaip V. G. šeimos narei. Kitų pagrindų taikyti privatizuojamo Buto kainos nuolaidą remiantis Butų privatizavimo įstatymo 6 str. 4 d. nuostatomis, E. G. atžvilgiu nebuvo. Nurodo, kad apie tai, kad V. G. nėra Buto bendrasavininkis tapo žinoma tik po motinos mirties, antra - V. G. buvo faktiškai neveiksnus, todėl jis pats negalėjo ginti savo teisių, o nei J. G., nei Z. K. nebuvo teisiniai V. G. atstovai, todėl jie negalėjo ginčyti sudaryto sandorio, V. G. teisės buvo pradėtos ginti nedelsiant nustačius jam neveiksnumą ir paskyrus globėją, galintį atstovauti jo interesus. Trečia - ieškinį teismui pateikė V. G.. Jis mirė proceso metu. Ieškinys teismui buvo pateiktas 2012-04 mėn., V. G. mirė 2012-12 mėn., taigi teismas manydamas, kad yra poreikis byloje (su ekspertų) pagalba apklausti V. G., turėjo realias galimybes tai padaryti, todėl teismas pats nesiėmė jokių veiksmų, kad išsiaiškintų objektyvią tiesą dėl sandorio sudarymo aplinkybių. Privatizavimo procese sudarytos buto pirkimo - pardavimo sutarties pirkėjų subjektinė sudėtis gali būti pakeičiama pripažinus iš dalies negaliojančia tokią sutartį ir nustačius, kad ir kitas asmuo buvo pirkėjas pagal tokią sutartį (Senojo CK 47 str., CK.80 str.). Vitoldo G. B. privatizavimo procese atlikti veiksmai patvirtina, jog V. G. ketino tapti 1/2 Buto dalies bendrasavininkiu. Taigi išdėstytos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad iš V. G. asmeninių lėšų apmokant už Butą 1992-05-08 sutartyje nurodytą kainą, atsižvelgiant į tai, kad jis visą laiką ten gyveno, laikytina, kad jis ketino įgyti nuosavybės teisę į 1/2 Buto dalį. V. G. kaip Buto nuomininkas, turėjo teisę privatizuoti Butą, tačiau negalėdamas suprasti savo veiksmų ir jų valdyti dėl protinės negalios Šios teisės tinkamai nerealizavo, todėl būtina apginti jo kaip neveiksnaus asmens teises ir nepažeisti jo interesų. Nurodo, kad 2013-03-13 Antruoju paveldėjimo teisės liudijimu visą V. G. turtą, įskaitant teises į 1/4 j šiuo metu ginčijamą Buto dalį, paveldėjo Apeliantas. Pripažinus Susitarimą ir Privatizavimo sutartį iš dalies negaliojančiomis nustatant, kad mirusysis V. G. įgijo 1/2 Buto dalį (o paveldėjo pagal Pirmąjį paveldėjimo teisės liudijimą 1/8 Buto), 2013-03-13 Antruoju paveldėjimo teisės liudijimu Apeliantas paveldėtų ne 1/4, bet 5/8 Buto. Teismas, įvertinęs atsakovės Z. K. atsiliepimą ir Apelianto atsiliepimą (kai jis byloje dalyvavo kaip atsakovas) nusprendė, kad Ieškovui J. G. buvo žinoma kieno vardu privatizuotas butas, todėl ieškinio senatis skaičiuojama nuo sandorio sudarymo dienos. Tik paskyrus V. G. globėją, buvo galima realiai sužinoti apie pažeistas V. G. teises. Todėl 10 metų ieškinio senaties terminas šiam ieškiniui pareikšti skaičiuotinas nuo 2006-06-28, kai Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu V. G. paskirtas globėjas. Atitinkamai darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Atsiliepimas
Atsakovai S. G. ir J. G. atsiliepimu (b.l. 25-29, 2 tomas) į apeliacinė skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad V. G. buvo pripažintas neveiksniu tik 2006-06-28 teismo sprendimu, iki to laiko jo veiksnumas nebuvo apribotas. Aplinkybė, kad V. G. buvo nustatytas II grupės invalidumas dar neįrodo, kad ginčijamo susitarimo sudarymo metu V. G. nesuprato savo veiksmų esmės ir pasekmių. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte teismo eksperto psichiatro konstatuota, jog V. G. nuo vaikystės vystėsi protiškai ir fiziškai atsilikęs, nuo 1976 metų ambulatoriškai stebimas ir gydomas psichiatrų, jam diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas (c.b. Nr. 2-5279-110-2006 b.J.22-23j. Šios nustatytos aplinkybės nepaneigia nustatyto fakto, kad V. G. laikotarpiu nuo 1972 metų iki 1990 metų birželio buvo darbingas, tai leidžia daryti išvadą, kad, nors ir esant nustatytam jo sveikatos sutrikimams nuo vaikystės, jis buvo adekvatus, galėjo būti savarankiškas, dirbti tam tikrą darbą, gauti atlyginimą, o nustatytos i aplinkybės iš prijungtos c. b. Nr. 2-5279-110-2006, kurioje teismo sprendimu V. G. pripažintas neveiksniu, leidžia daryti išvadą, jog jo sveikatos būklė vėliau pablogėjo tiek, kad reikėjo spręsti jo neveiksnumo klausimą. Nurodo, kad šalių - E. G. ir V. G. 1991 m. spalio 24 d. susitarimas patvirtintas valstybinėje institucijoje - Vilniaus m. savivaldybės administracijoje, Antakalnio skyriuje, juriskonsulo H. O.. Preziumuotina, kad susitarimas tarp dviejų asmenų, vienam iš jų objektyviai esant neadekvačiam, nebūtų tvirtinamas valstybinėje institucijoje. Nurodo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu V. G. nebuvo teismo sprendimu pripažintas neveiksniu, ieškovas neįrodė, kad šio sandorio sudarymo metu V. G. sveikatos būklė buvo tokia, kad jis nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą pripažinti 1991-10-25 susitarimą dėl buto, esančio P. Š. g. 14-31, Vilniuje, pirkimo iš dalies negaliojančiu. Nurodo, kad tarp šalių nebuvo kilusių ginčų šiuo klausimų, vėliau nei privatizavimo sutartis, nei susitarimas nebuvo ginčijami susitarimo šalių - E. G. ir V. G. daugiau kaip dvidešimt i metų, todėl manome, kad tokiam ginčijimui yra pasibaigęs ieškinio senaties terminas. Nurodo, kad teismas pagrįstai nustatė, kad V. G. interesai nebuvo pažeisti, kadangi jis po savo motinos - E. G., mirties paveldėjo dalį buto. Be to, Ieškovo teiginiai dėl negautos turtinės naudos yra deklaratyvaus pobūdžio, kadangi remiantis sutarčių laisvės principu, šalys yra laisvos sudaryti susitarimus, kurie nėra numatyti įstatymuose, o turtinė nauda per se, nėra būtinais sandorių elementas. Dėl pažeistos V. G. teisės gynimo. Neaišku kokią pažeistą V. G. pažeistą subjektinę teisę gina Ieškovas. Ieškovas teigia, esą tai V. G. asmens teisės į nuosavybę gynimas siekiant jį pripažinti Buto dalies savininku. Tačiau nepateikia jokių įrodymų, kad minėta V. G. subjektinė teisė buvo pažeista. Ieškovo teiginių prieštaringumas, teigiant, kad V. G. 1991 - 1992 m. buvo faktiškai neveiksnus, nesuprato savo veiksmų esmės, tačiau išreiškė savo valia laisvai disponuodamas savo santaupomis ir pasinaudodamas įstatymų siūlomomis nuolaidomis, tik pagrindžia faktą, kad Apeliantas - Jonas i Gilys, pripažįsta kad V. G. buvo adekvatus sandorių sudarymo metu bei galima preziumuoti, kad tikrasis Apeliacinio skundo motyvas - Apelianto asmeninis interesas dėl palikimo peržiūrėjimo. Nurodo, kad asmens veiksnumas siejamas su asmens pilnametyste, todėl asmenys sulaukę atitinkamo amžiaus ir nesant teismo sprendimo pripažinti neveiksniais, laikomi veiksniais. Nors V. G. ir turėjo nuo gimimo protinę negalią nei jo motina - E. G., nei kompetentingos institucijos nesikreipė dėl jo pripažinimo neveiksniu.
Atsakovė Z. K. ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimų į pareikštą skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Apeliantas pateikė prašymą prijungti naujus įrodymus prie bylos bei bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje bei pripažinti bylos medžiagą nevieša.
CPK 314 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas neįrodė, kad duomenų apie V. G. sveikatos būklę jis negalėjo pateikti anksčiau, t. y. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Kadangi prie bylos buvo prijungta civilinė byla dėl V. G. pripažinimo neveiksniu ir klausimas dėl V. G. galėjo suprasti savo veiksmu ir juos valdyti ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, tai apeliantas jau pirmosios instancijos teisme leistinomis įrodinėjimo priemonėmis turėjo įrodinėti aukščiau paminėtas aplinkybes, susijusias su V. G.. Teiginiai, kad tokių duomenų pateikimo būtinumą sąlygojo neva teismo neatsižvelgimas į neveiksnumo byloje esančius įrodymus, šiuo atveju patvirtina tik pačios ginčo šalies neapdairų, nesąžiningą kitos proceso šalies atžvilgiu, dar daugiau, aiškiai prieštaraujantį CPK 142 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų bei CPK 226 straipsnio nuostatoms, elgesį. Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl šios instancijos teisme pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) ir turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei juos pagrindžiantys įrodymai. Taigi teisėjų kolegija dėl pastarųjų apelianto prašomų prijungti įrodymų sprendžia, kad tokių įrodymų pateikimo būtinybė neiškilo vėliau, todėl netenkina apelianto prašymo prijungti naujai teikiamus įrodymus.
Bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka ir neprijungus naujų įrodymų, nėra pagrindo spręsti dėl uždaro posėdžio bei bylos medžiagos pripažinimo nevieša.
Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas. Nurodo, jog teismas neįvertino tai, jog ieškinys buvo reiškiamas neveiksnaus asmens V. G. vardu ir tik vėliau po V. G. mirties ieškovu byloje tapo apeliantas perėmęs mirusio teises. Todėl teismas turėjo ieškinio senaties pradžią skaičiuoti nuo to momento, kuomet apie ginčo sandorius tapo žinoma ne J. G., o V. G., t.y. pradiniam ieškovui. Apeliantas nurodo, jog tik paskyrus V. G. globėją, buvo galima realiai sužinoti apie pažeistas V. G. teises. Todėl 10 metų ieškinio senaties terminas šiam ieškiniui pareikšti skaičiuotinas nuo 2006-06-28, kai Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu V. G. paskirtas globėjas.
Kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Ginčo sandoris buvo sudarytas 1991 metais. V. G. neveiksniu buvo pripažintas tik 2006-06-28 (civilinė byla Nr.2-5279-110/2006). Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš byloje esančių duomenų matyti, jog E. G. vaikams buvo žinoma apie ginčijamą sandorį jo sudarymo metu, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo jų sudarymo. Kolegija pritaria šioms išvadoms. Tiek V. G., tiek J. G. apie sandorius buvo žinoma jų sudarymo metu. Duomenų byloje, jog V. G. jau jų sudarymo metu buvo neveiksnus nėra. Ta aplinkybė, jog jis nuo vaikystės protiškai atsilikęs, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu jis buvo neveiksnus, t.y. negalėjo suprasti savo veiksmų prasmės ir jų valdyti. Byloje tokių duomenų nėra pateikta. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas tai, jog V. G. nuo 1972 metų iki 1990 metų buvo darbingas, dirbo darbą, gavo pajamų, paneigia ieškovo argumentus, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu jis nesuprato jų reikšmės ir negalėjo jų valdyti. Be to, kolegija pažymi, jog apeliantas perėmęs mirusio V. G. procesines teises byloje iš esmės siekia turtinės naudos sau, nes visas turtines teises po V. G. mirties paveldėjo apeliantas. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog apeliantui jau ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo žinoma apie juos ir ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti yra praleistas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliantas V. G. globėju buvo paskirtas jau 2006 metais pripažinus V. G. neveiksniu, o į teismą ginant V. G. galimai pažeistas teises buvo kreiptasi tik 2012-04-20 (b.l. 2, 1 tomas).
Apeliantas ginčija 1991-10-25 E. G. ir V. G. susitarimą dėl buto pirkimo bei 1992-05-08 E. G. pirkimo-pardavimo sutartį su Antakalnio seniūnija dėl buto, Švyturio g. 14-31, Vilniuje (dabar - P. Š. g. 14-31, Vilniuje) ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad ta aplinkybė, jog V. G. kurį laiką dirbo, patvirtina, jog susitarimo sudarymo metu jis galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Iš civilinės bylos dėl neveiksnumo nustatymo matyti, jog V. G. niekada nebuvo savarankiškas, negalėjo savimi pasirūpinti, priimti savarankiškus sprendimus. Todėl teismas neįvertino kitų aplinkybių ir priėmė neteisingą sprendimą. Kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl V. G. sugebėjimų sudaryti sandorius ginčijamų sandorių sudarymo metu. Ieškovas neįrodė ir byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog V. G. negalėjo suprasti ir valdyti savo veiksmų ginčijamų sandorių sudarymo metu. Vien apelianto išvardintos aplinkybės nesudaro pagrindo to konstatuoti. Kaip teisingai pažymėta ginčijamame sprendime, teismo sprendimu dėl V. G. neveiksnumo nustatymo nėra konstatuota ir nurodyta, jog jis buvo neveiksnus nuo gimimo. Tai, jog V. G. buvo protiškai atsilikęs ir visada gyveno su motina, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jis buvo neveiksnus.
Nors apeliantas nurodo, jog ginčijamas susitarimas nebuvo sudarytas ir patvirtintas notariškai, tačiau kaip matyti iš bylos, susitarimas buvo patvirtintas valstybinėje institucijoje – Vilniaus m. savivaldybės administracijoje, juriskonsulto. Todėl preziumuotina, jog toks susitarimas atitiko įstatymo keliamus reikalavimus ir asmenų valią. Nors apeliantas nurodo, jog susitarimas neatitiko nei V. G., nei E. G. valios, tačiau jų pačių toks sandoris nebuvo ginčijamas.
Kolegija nurodo, jog apelianto argumentai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Apeliantas teigdamas, jog V. G. buvo faktiškai neveiksnus sandorių sudarymo metu, tuo pat metu nurodo, jog sumokėdamas už perkamą butą ir gavęs jam, kaip invalidui priklausančią nuolaidą ir ja pasinaudojęs, išreiškė savo valią ir ketinimą tapti ½ buto bendrasavininku. Toks teiginių prieštaringumas leidžia konstatuoti, jog pats apeliantas pripažįsta, jog V. G., ginčijamų sandorių sudarymo metu, pasinaudodamas įstatymo jam suteikta lengvata ir apmokėdamas už motinos įsigyjamą butą, adekvačiai suvokė ir suprato savo veiksmus bei jų pasekmes. Kolegija nurodo, jog svarbu yra ir tai, jog tiek sudarant ginčijamus sandorius, tiek po jų sudarymo, nei Vitoldo motina, nei pats apeliantas dėl V. G. neveiksnumo į teismą nesikreipė, sandorių neginčijo. Pareiškimas dėl V. G. pripažinimo neveiksniu teismui buvo pateiktas tik 2006 m., kas galimai sietina su E. G., t.y. V. G. motinos mirtimi (b.l. 17, 1 tomas).
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas nenurodė, kokią V. G. pažeistą teisę jis gina ieškiniu, nes V. G., gyvendamas su motina, turėjo gyvenamą būstą, po jos mirties jam atiteko dalis šio gyvenamo būsto. Be to, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog apelianto bei Z. K. veiksmai, siekiant nuginčyti buto privatizavimo sandorį tada, kai jau yra mirusi jų motina E. G. ir pats V. G., nėra nuoseklūs. Tiek apeliantui, tiek Z. K. buvo žinoma apie ginčijamus sandorius jų sudarymo metu ir jų teigimu, esant motinos piktnaudžiavimu savo sūnaus, t.y. V. G. sveikata, privatizavus butą tik savo vardu, ir tokiu būdu pažeidus V. G. teises, šiuos sandorius reikėjo ginčyti iš karto. Todėl toks nenuoseklus apelianto elgesys kelia abejonių dėl jo tikrųjų ketinimų siekiant apginti, jo teigimu, pažeistą V. G. teisę, kadangi visą turtą po V. G. mirties paveldėjo būtent apeliantas.
Teisėjų kolegija pažymi, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl aukščiau nurodytų motyvų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialines teisės normas bei padarė teisingą išvadą dėl ieškinio pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Atmetus apeliacinį skundą iš apelianto atsakovės S. G. naudai priteistina jos patirtos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimą į apeliacinį skundą – 231,70 EUR (800 Lt) (b.l. 30, 2 tomas, CPK 93, 98 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto J. G., a.k(duomenys neskelbtini) 231,70 EUR (800 Lt) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovės S. G., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.