- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-20
- Bylos Nr.
- 2A-1358-577/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-14683-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Alvydas Barkauskas, Jadvyga Mardosevič (pran.)
- Ieškovas
- P. Š.
- Atsakovas
- AB „Lesto“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Alvydo Barkausko ir Astos Pikelienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. Š. ieškinį atsakovui AB „Lesto“, kurio teisių perėmėjas AB „Energijos skirstymo operatorius“, dėl piniginės kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas P. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo AB „Lesto“ 1520 Lt (440,22 Eur) piniginę kompensaciją, mokamą periodiškai vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 dienos, pradedant šią kompensaciją mokėti nuo ieškovo 2007 m. sausio 15 d. kreipimosi į AB VST dėl elektros energijos tiekimo sutarties sudarymo iki kol jis valdys, o atsakovas ar bet kuris kitas ūkio subjektas naudosis jam nuosavybės teise priklausančio 1,7403 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalimi servituto pagrindu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jam priklausančiame žemės sklype yra atsakovui priklausantys 19 elektros perdavimo linijos stulpai ir elektros pastotė, kurie, įskaitant apsaugos zonas, užima 0,199 ha žemės sklypo plotą. Dėl šių objektų ieškovas negali sklypo naudoti pagal paskirtį, t.y. užsiimti žemės ūkio veikla; be to, atsakovo darbuotojai ne kartą sunaikino ten pasėtas žemės ūkio kultūras, be to, atlikdamas žemės ūkio darbus, ieškovas turėdavo apvažiuoti kiekvieną stulpą ar pastotę, dėl to patirdavo papildomų išlaidų degalams. Ieškovo skaičiavimu, per vienerius metus šios išlaidos siekia 440,22 Eur.
Atsakovas AB Lesto su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog ieškovas savo sklypu gali naudotis pagal tikslinę jo paskirtį. Elektros įrenginiai, esantys ieškovui priklausančiame sklype, pradėti eksploatuoti nuo 1965 m., ieškovas nė karto nesikreipė į atsakovą dėl konkrečios atsakovų darbuotojų padarytos žalos atlyginimo ir nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Pasak atsakovo, Elektros energetikos įstatyme, kuriuo vadovaujantis nustatytas žemės servitutas, nebuvo nustatyta prievolė mokėti kompensaciją tarnaujančio daikto savininkui, jeigu energetikos objektai buvo įrengti iki 2004-07-10. Ieškovas, įgydamas nuosavybės teisę į minėtą žemės sklypą, negalėjo nežinoti apie šiam sklypui nustatytas naudojimo sąlygas bei apribojimus. Taip pat atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį (CK 1.125 str. 8 d.), nes reikalaujamą priteisti kompensaciją ieškovas grindžia kaip galimai patiriamus nuostolius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas atsižvelgė į ekspertizės išvadas bei teisme apklaustos ekspertės D. A. paaiškinimus, kad žemė naudojama pagal paskirtį, žemės sklype yra ir ieškovo sodyba į kurią atvesta elektra, ūkininko sodybos sklype stovi stulpai ir transformatorinė, tik 5 atramos stovi žemės sklype, kuris naudojamas žemės ūkio paskirčiai ir šios atramos yra prie kelio, į ekspertės teiginį, kad tuo atveju, jeigu dėl AB „Lesto“ veiksmų būtų padaryta žala ieškovo žemės sklypui, tai tokiu atveju šią žalą atsakovas turėtų atlyginti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas įsigijo ginčo žemės sklypą 1997 m. su jame buvusiais elektros energetikos objektais ir įrenginiais; jis pats nėra ūkininkas, nuo 2007 m. minėto žemės sklypo nedirba, juo leido naudotis kitam asmeniui. Pažymėjo, kad ieškovas reikalaujamą priteisti kompensaciją vertina kaip galimai patiriamus nuostolius, tačiau teismui nėra pateikta įrodymų, kad ieškovas pats tiesiogiai patiria nuostolius, kurie turėtų būti kompensuojami tokiu būdu ir tokia suma, kaip nurodo ieškovas. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovas praleido CK 1.125 str. 8 d. nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo pareikšti, o jokių aiškių argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino praleidimu, nepateikė. Atsakovui pareikalavus taikyti ieškinio senatį, teismo nuomone, yra pagrindas taikyti ieškovo atžvilgiu ieškinio senatį ir atmesti ieškinį (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d., 1.125 str. 8 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas P. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti ieškovo ieškinį. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šioje byloje 2015-04-22 priimtą kasacinės instancijos nutartį, kurioje buvo nurodyta, kad servituto atlygintinumo prezumpciją, įtvirtintą CK 4.129 str., gali paneigti tik šalių susitarimas; skundžiamą teismo sprendimą priėmė neapsvarstęs reikalavimo priteisti kompensaciją servituto atlygintinumo pagrindu. Remdamasis teismų praktika bei bylos nagrinėjimo metu atliktos teismo ekspertizės išvada, apeliantas teigia, jog daikto nuvertėjimo dėl atsakovo naudai nustatyto servituto faktas savaime patvirtina, kad tarnaujančio daikto savininkas dėl servituto nustatymo patiria nuostolių, kuriuos privalo atlyginti viešpataujančio daikto savininkas. Pasak apelianto teismų praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009, 2011-05-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011), yra suformuotas kriterijų, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti, nustatydamas dėl servituto skiriamos kompensacijos dydį, sąrašas. Tarnaujančiojo daikto savininko suvokimas, kad įsigyjant daiktą nuosavybėn naudojimasis juo gali būti apsunkintas, į šių kriterijų sąrašą neįtrauktas. Pasak apelianto, atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis kada nors po 1965 metų būtų sumokėjęs kompensaciją dėl servituto nustatymo ankstesniems ginčo sklypo savininkams. Taip pat, apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti CK 1.125 str. 8 d. nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, nes ieškovas reikalavimą kildina ne iš delikto. Be to, net ir taikant trejų metų senaties terminą, už laikotarpį nuo 2009-10-16 (treji metai iki ieškinio pateikimo) ieškinio senatis negalėtų būti taikoma, nes pažeidimas yra tęstinis (CK 1.127 str. 5 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Energijos skirstymo operatorius“ (AB „Lesto“ teisių perėmėjas) pateikė atsiliepimą, kuriame prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo 2015-11-30 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikė tiek teisės normas, reglamentuojančias nuostolių atlyginimą už servituto nustatymą, tiek procesines normas, reglamentuojančias įrodinėjimą civiliniame procese, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo bei taikymo praktikos. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jis nors kartą kreipėsi į AB ESO (anksčiau AB VST, ir/ ar Lesto) dėl žalos atlyginimo. Taip pat atkreipė dėmesį, jog ieškovas pirmosios instancijos teisme teigė, kad prašo kompensacijos dėl servituto nustatymo, tačiau ieškiniu prašo priteisti nuostolius, teigdamas, kad dėl elektros įrenginių buvimo jo žemės sklype ieškovas negali vykdyti žemės ūkio veiklos. Atsakovo teigimu, Elektros energetikos įstatymu, kuriuo visiems energetikos objektams, įrengtiems kitų savininkų žemėje iki 2004-07-10 buvo nustatytas servitutas, nebuvo nustatyta prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančio daikto savininkui. Vadovaudamasis LAT 2009-02-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009, esančiais išaiškinimais, pirmosios instancijos teismas privalėjo spręsti, ar konkrečiu atveju yra varžoma ieškovo nuosavybė ir ar jis patiria nuostolių dėl servituto nustatymo. Atsakovo manymu, pagal byloje nustatytas aplinkybes, teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovo nuosavybė nėra varžoma, atsakovas netrukdo ieškovui naudotis žemės sklypu, ir kad ieškovas nepatiria nuostolių dėl servituto nustatymo. Kadangi ieškovo reikalavimas suformuluotas kaip prašymas priteisti nuostolius, mano, kad tokiam reikalavimui turi būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.), kurį ieškovas praleido.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atsakovas AB LESTO pakeičiamas teisių perėmėju AB „Energijos skirstymo operatorius“ (CPK 48 str. 1 d.).
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje nustatyta, kad ieškovui P. Š. 1997-08-07 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise priklauso 1,7403 ha ploto žemės sklypas su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 9-11). Šiam žemės sklypui nustatytos specialios naudojimo sąlygos, viena iš jų – 0,199 ha elektros linijų apsaugos zona. Bylos duomenimis, per ieškovui priklausantį žemės sklypą yra nutiesta atsakovui priklausanti 10 kV elektros oro linija Mš L-600, kuri pastatyta 1970 metais, bei 10 kV elektros oro linija Mš L-700, kurios eksploatavimo pradžia – 1977 metai (1 t., b.l. 17-18). Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo periodinę piniginę kompensaciją už jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo naudojimąsi servituto pagrindu. Taip pat ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1 380 000 Lt neturtinės žalos. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Šis teismo sprendimas 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi paliktas nepakeistas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs ieškovo kasacinį skundą, 2015 m. balandžio 22 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškovo reikalavimas priteisti kompensaciją už naudojimąsi jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, bei perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 29 d. nutarties dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada atmesti ieškovo (kasatoriaus) reikalavimą neįrodžius patirtos tiesioginės žalos atsakovui eksploatuojant jam priklausančius elektros įrenginius ir iš esmės nesvarsčius ieškovo reikalavimo priteisti kompensaciją servituto atlygintinumo pagrindu, kada ieškinio reikalavimas buvo grindžiamas ir šiuo pagrindu, negali būti pripažinta pagrįsta tinkamu šios bylos dalies išnagrinėjimu.
Pakartotinai išnagrinėjęs bylos dalį, Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šioje byloje priimtą kasacinės instancijos nutartį, joje nurodyti trūkumai liko nepašalinti, teismas neapsvarstė ieškovo reikalavimo priteisti kompensaciją servituto atlygintinumo pagrindu.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 4.129 straipsnyje nustatyta, jog dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje ŽŪB ,,Naujieji Berčiūnai“, Ž. K. ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009, CK 4.129 straipsnyje nustatyta servituto atlygintinumo prezumpcija aiškinama kaip dvi savarankiškos tarnaujančiojo daikto savininko teisės reikalauti atlyginti dėl servituto patirtus netekimus. Viena, kad tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti vienkartinės ar periodinės kompensacijos kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą. Kita, kad tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių, įrodęs jų dydį ir priežastinį ryšį su servitutu, atlyginimo (taip pat aiškinama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009). Vienkartinės ar periodinės kompensacijos nurodomos servituto turinyje, nustatant atlygintiną servitutą, o servitute nenusprendus dėl jo atlygintinumo (neatlygintinumo), nuostolių atlyginimas gali būti nustatytas teismo pagal tarnaujančiojo daikto savininko reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2009).
Nagrinėjamu atveju, kilo ginčas dėl to, ar įstatymu nustatytas servitutas ieškovo žemės sklype yra atlygintinis, ir ar pagrįstai ieškovas prašo priteisti kompensaciją servituto atlygintinumo pagrindu.
Elektros energetikos įstatymo 75 str. 3 d. numatyta, kad elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančiai elektros energetikos įmonei nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. Pagal šio straipsnio 4 dalį - perdavimo sistemos operatoriai ir skirstomųjų tinklų operatoriai turi teisę nekliudomi prieiti, privažiuoti ar kitaip patekti prie jiems priklausančio ar jų eksploatuojamo elektros energetikos objekto, esančio kito žemės ar kito nekilnojamojo daikto savininko ar naudotojo teritorijoje, teisės aktų nustatyta tvarka atlikti jo remonto, techninės priežiūros, eksploatavimo, rekonstravimo ar modernizavimo darbus, taip pat įrengti naujus elektros energetikos objektus, neišplečiant esamų apsaugos zonų ribų. Be perdavimo sistemos operatoriaus ar skirstomųjų tinklų operatoriaus rašytinio sutikimo elektros energetikos objektų apsaugos zonose draudžiama statyti, remontuoti, rekonstruoti arba griauti bet kokius statinius, atlikti įvairius kasybos, krovimo, dugno gilinimo, žemės kasimo, sprogdinimo, melioravimo, užtvindymo darbus, mechanizuotai laistyti žemės ūkio kultūras, įrengti gyvulių laikymo aikšteles, vielines užtvaras ir metalines tvoras, sodinti arba kirsti medžius, atlikti kitus teisės aktuose numatytus ribojamus darbus ar veiksmus (šios įstatymo nuostatos įsigaliojo nuo 2004-07-10, ir buvo įtvirtintos įstatymo 50 str. 2, 3 d.).
Naujų tinklų tiesimui ar kitų elektros įrenginių įrengimui kitų asmenų žemėje, įstatymas numato reikalavimą perdavimo sistemos ar skirstomųjų tinklo operatoriams sudaryti sutartis su žemės savininku, gauti jo sutikimą arba įstatymų nustatyta tvarka nustatyti žemės servitutą (Elektros energetikos įstatymo 75 str. 6 d.; ankstesnės redakcijos 50 str. 5 d.). Tačiau įstatyme nenumatyta, kad iki 2004-07-10 įrengtiems elektros energetikos objektams ir įrenginiams eksploatuoti ar naudoti nustatomas servitutas yra atlygintinis.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl kompensacijos už naudojimąsi ieškovui nuosavybės teise priklausančia žeme priteisimo, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovas ginčo sklypą įsigijo dar 1997 metais jau su jame buvusiais elektros energetikos objektais ir įrenginiais. Sklypo įsigijimo metu galiojusių Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 18 punkte nurodyta, kad elektros oro linijos apsaugos zona – tai žemės juosta ir oro erdvė tarp dviejų vertikalių plokštumų, lygiagrečių elektros linijos ašiai, matuojant horizontalų atstumą nuo kraštinių jos laidų. Šiame teisės akte nurodyti tokių zonų pločiai, taip pat nustatyti veiklos šiose zonose apribojimai: nustatyta, kad elektros linijos apsaugos zonoje be elektros tinklų įmonės raštiško leidimo draudžiama: statyti, kapitališkai remontuoti, rekonstruoti arba griauti pastatus, statinius ir inžinerinius tinklus; vykdyti kalnakasybos, krovimo, žemės kasybos bei lyginimo, sprogdinimo, melioravimo ir laistymo darbus; sodinti arba kirsti medžius ir krūmus; važiuoti mašinoms ar kitiems mechanizmams, kurių aukštis su kroviniu arba be jo yra daugiau kaip 4,5 metro nuo kelio paviršiaus (elektros oro linijos apsaugos zonoje); rengti gyvulių laikymo aikšteles, tverti vielų užtvaras ir metalines tvoras (20 p.). Pagal sąlygų 21 punktą - elektros linijos apsaugos zonoje draudžiama: įrengti žaidimų aikšteles, stadionus, turgavietes, visuomeninio transporto stoteles, visų rūšių mašinų ir mechanizmų aikšteles, organizuoti renginius, į kuriuos susirenka daug žmonių; sandėliuoti pašarus, šiaudus, trąšas, durpes, malkas ir kitas medžiagas; įrengti degalines, kuro ir tepalų sandėlius; įrengti sąvartynus, teršti gruntą ir atmosferą, kūrenti laužus; užgriozdinti kelius prie elektros tinklų objektų; leisti aitvarus ir kitokius skraidančiuosius įtaisus, taip pat kitaip pažeisti elektros oro linijos izoliaciją; sustoti visokiam transportui, išskyrus geležinkelio (330 kV ir aukštesnės įtampos elektros oro linijų apsaugos zonose). Elektros tinklų įmonių darbuotojams suteikiama teisė elektros oro linijos apsaugos zonoje laisvai vaikščioti, o atliekant eksploatavimo bei remonto darbus – važinėti ir kasti žemę, įspėjus apie tai žemės savininkus ar naudotojus. Kirsti medžius, esančius už proskynos, leidžiama tik suderinus tai su miško valdytoju ar savininku ir nustatytąja tvarka įforminus medžių kirtimo dokumentus. Visais atvejais žemės ir miško savininkams ir naudotojams turi būti atlyginti padaryti nuostoliai (22 p.). Vykdant bet kokią kitą ūkinę veiklą elektros tinklų apsaugos zonose būtina laikytis Energetikos ministerijos patvirtintų Elektros tinklų apsaugos taisyklių.
Taigi, sutiktina su atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais, kad ieškovo žemės sklypo daliai, kurioje yra elektros įrenginių apsaugos zona, atitinkami reikalavimai buvo taikomi dar iki to momento, kai jį įsigijo ieškovas. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent aplinkybė, kad įstatymu nustačius servitutą, ieškovo, kaip žemės sklypo savininko, teisių bei pareigų (ribojimų) apimtis, lyginant ją su sklypo įsigijimo metu galiojusiais teisės aktais nustatytais ribojimais elektros apsaugos zonoje iš esmės nepasikeitė, šiuo atveju, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovui nustatytas servitutas yra atlygintinis.
Apeliacinio skundo argumentai dėl ginčo sklypo vertinimo ekspertizės metu nustatyto daikto nuvertėjimo, šiuo atveju taip pat nesudaro pagrindo priteisti ieškovo prašomą kompensaciją. Akivaizdu, jog ieškovas įsigijo žemės sklypą, kuris buvo įvertintas jau atsižvelgiant į jo naudojimo apribojimus. Ekspertizės akte žemės sklypo vertės skirtumas buvo nustatytas ne dėl paties servituto nustatymo, o dėl esamų apribojimų dėl oro elektros tinklų apsaugos juostų, kurie, kaip minėta, teisės aktais buvo nustatyti dar iki sklypo įsigijimo.
Nustačius, kad ieškovo žemės sklypo daliai nustatytas servitutas yra neatlygintinis, kompensacijos dydžio klausimas nėra sprendžiamas, todėl apelianto argumentas, kad į teismų praktikoje suformuotų kriterijų, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti nustatydamas dėl servituto nustatymo skiriamos kompensacijos dydį, sąrašą nėra įtraukta aplinkybė, t.y. tarnaujančiojo daikto savininko (ne)supratimas dėl įsigyjamo daikto naudojimosi apsunkinimo, nėra reikšmingas ginčo nagrinėjimui.
Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovo reikalavimų, aiškiai nesuformulavo išvados dėl servituto atlygintinumo, savaime nedaro sprendimo neteisėtu.
Kadangi reikalavimas priteisti kompensaciją už naudojimąsi ieškovui priklausančia žeme negali būti tapatinamas su reikalavimu dėl žalos atlyginimo, teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas praleido CK 1.125 str. 8 d. numatytą ieškinio senaties terminą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo motyvai, susiję su ieškinio senaties taikymu šalintini iš teismo sprendimo.
CPK 328 str. draudžia naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą formaliais pagrindais. Nenustačius, kad ieškovo žemės sklype įstatymu nustatytas servitutas yra atlygintinas, ieškovas neturi teisės reikalauti periodinių kompensacijų, kurių nereikia įrodinėti kaip konkrečių, patiriamų dėl servituto nuostolių. Dėl šios priežasties ieškovo ieškinys pagrįstai atmestas. Tačiau pagal CK 4.129 straipsnio nuostatas tai neužkerta kelio reikalauti konkrečių nuostolių, kuriuos apeliantas patyrė (patirs) dėl servituto nustatymo, atlyginimo (pateikus tokios žalos atsiradimą patvirtinančius įrodymus).
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o ieškovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Ieškovas P. Š. kartu su apeliaciniu skundu pateikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus 2015-12-21 sprendimą Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, kuriuo apeliantas atleistas nuo 50 procentų žyminio mokesčio mokėjimo. Kadangi apeliantas nesumokėjo 50 proc. žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą, 10 Eur žyminis mokestis iš jo priteistinas šia nutartimi (CPK 80 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo (apelianto) P. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 10 Eur (dešimt eurų) žyminio mokesčio.