Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-11-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-485-932/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-11-10
Bylos Nr.
1A-485-932/2020
Teisminio proceso Nr.
1-02-2-00561-2019-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
Nukentėjusysis
G. R.
Advokatai
Saulius Zakarevičius, Vitalijus Vasilionokas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-485-932/2020Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00561-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6; 1.2.26.2.; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

sekretoriaujant Daliai Kanopienei,dalyvaujant prokurorei Audronei Šukienei,

nuo baudžiamosios atsakomybės atleistai B. T. ir jos gynėjui advokatui Vitalijui Vasilionokui,

nukentėjusiosios G. R. įgaliotam atstovui advokatui Sauliui Zakarevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendžio, kuriuo B. T. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje, ir atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, perduodant pagal laidavimą A. T., vienerių metų laikotarpiui, ir B. T. baudžiamoji byla nutraukta.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. B. T. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, dėl to, kad viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: 2017 m. spalio 20 d., apie 18.00 val., viešoje vietoje, t. y. VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės, esančios Vilniuje, Šiltnamių g. 29, priėmimo skyriuje, prie traumatologo kabineto Nr. 454, matant pašaliniams asmenims, vartodama necenzūrinius žodžius, tyčia rankomis griebė nukentėjusiąją G. R. už plaukų ir taip laikydama pastarąją tampė, tuo sukeldama nukentėjusiajai G. R. fizinį skausmą, tokiu būdu viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

2. Nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendžiu, nukentėjusioji G. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo minėtą nuosprendį panaikinti ir B. T. priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat prašoma atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir apklausti kaip liudytoją J. T., taip pat išreikalauti medicininius dokumentus apie laiduotojo A. T. sveikatos būklę.

2.1. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai B. T. taikė BK 40 straipsnio nuostatas ir atleido ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino bylos aplinkybes, neišsamiai įvertino įrodymus, priimdamas sprendimą akcentavo tik formalias BK 40 straipsnio sąlygas ir tokiu būdu neteisingai pritaikė įstatymą. Apeliaciniame skunde cituojamos BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalys, apeliantė sutinka su tuo, kad B. T. nusikalto pirmą kartą, tačiau vertinant ir aptariant kaltės pripažinimą, gailėjimąsi, galimybę ateityje laikytis įstatymo ir nedaryti naujų nusikalstamų veikų, be to, vertinant laiduotojo galimybes, kyla pagrįstų abejonių dėl teismo sprendimo pagrįstumo.

2.2. Skunde teigiama, kad nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminiame tyrime bei teisme nuoseklumą. Pasak apeliantės, akivaizdu, kad B. T. pozicijoje pasigendama nuoširdžių ir nuoseklių parodymų apie veikos padarymo aplinkybes. Nors formaliai B. T. pripažino atlikusi smurtinius veiksmus, tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir B. T. pasakojimas apie reikšmingas faktines aplinkybes akivaizdžiai skiriasi. Mano, jog B. T. parodymus davė ne nuoširdžiai, o pasirinkdama sau palankų įvykių variantą. Apeliantė skunde cituoja B. T. parodymus, 2017 m. lapkričio 16 d. objektų apžiūros protokolą ir teigia, kad B. T. nurodytų aplinkybių, t. y. to, kad pastaroji matė J. T. ir apeliantę apsikabinusius, nebuvo, to nenustatyta ir nuosprendyje. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, akcentavo tik deklaratyvius B. T. pareiškimus apie kaltę, gailėjimąsi ir sprendimą priėmė, nesigilindamas į B. T. nenorą papasakoti reikšmingas ir esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

2.3. Toliau apeliaciniame skunde pasisakoma dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos laidavimo sąlygos – pagrįsto manymo, jog kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pasak apeliantės, tai yra vertinamojo pobūdžio sąlyga. Skunde apeliantė aprašo konflikto aplinkybes ir nurodo nesant nustatyta, jog tuo metu B. T. psichinė, emocinė būklė buvo neadekvati. Nukentėjusiosios vertinimu, B. T. elgesys akivaizdžiai sietinas su visišku teisinės atsakomybės ignoravimu ir siekiu parodyti savo įtaką ir reikšmingumą. Į bylą pateiktą charakteristiką nukentėjusioji nelaiko patikimu dokumentu. Jos manymu, nėra pagrindo išvadai, jog B. T. yra teigiamai charakterizuojama, kadangi tokių objektyvių ir realių duomenų byloje nėra. Pabrėžiama ir tai, kad B. T. neatsiprašė nei tiesiogiai, nei per atstovus, nors asmeniškai pažįsta, žino nukentėjusiosios asmeninius kontaktus.

2.4. Apeliantei abejonių kelia ir tai, ar A. T. BK 40 straipsnio 3 dalies prasme gali būti tinkamas laiduotojas, galintis daryti akivaizdžią įtaką B. T. elgesiui. Akcentuojama, kad B. T. yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, įgijusi teisinį išsilavinimą, turinti nuosavą verslą, vadovaujanti įmonei, turinti turto, gaunanti dideles pajamas. Taigi apeliantei akivaizdu, jog B. T. negali būti laikoma nebrandžia asmenybe, ar galima pagrįstai tikėtis, jog kitas asmuo jai gali daryti reikšmingą įtaką, turėti auklėjamąjį poveikį, kuris duotų lemiančiai teigiamų rezultatų. Be to, po bylos išnagrinėjimo pirmos instancijos teisme apeliantei tapo žinoma, jog A. T. sveikatos būklė yra komplikuota – šis asmuo serga ir gydomas nuo išsėtinės sklerozės, yra gydytas dėl psichikos sutrikimų ligoninės stacionare, o vartojami medikamentai gali turėti įtakos jo mąstymui ir bendravimui su kitais asmenimis. Taigi, kaip pabrėžiama, dėl paminėtų aplinkybių A. T. negali būti tinkamu laiduotoju, kyla pagrįstų abejonių dėl jo realios galimybės užtikrinti teigiamą įtaką B. T.

2.5. Galiausiai, apeliantė mano, jog būtina atlikti dalinį įrodymų tyrimą – apklausti kaip liudytoją J. T. ir išreikalauti medicininius dokumentus apie laiduotojo A. T. sveikatos būklę.

3. Teismo posėdžio metu prokurorė A. Šukienė, nuo baudžiamosios atsakomybės atleista B. T., jos gynėjas advokatas V. Vasilionokas prašė apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusioji G. R. ir jos atstovas advokatas S. Zakarevičius prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Nukentėjusiosios G. R. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu, nurodo, kad B. T. nepagrįstai atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi tam nebuvo visų būtinų sąlygų, numatytų BK 40 straipsnyje.

5. BK 40 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi aptartoje normoje yra įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galima svarstyti klausimą dėl asmens, kuris padarė nusikalstamą veiką, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

6. Apeliaciniu skundu įrodinėjama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo BK 40 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose numatytas sąlygas. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės teiginiais nesutinka ir pirmiausia pasisakys dėl pirmosios iš nurodytų sąlygų buvimo pagrįstumo.

7. Aiškindamas BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą – asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-176-303/2018, 2K-307-689/2019). Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminiame tyrime bei teisme nuoseklumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-895/2020).

8. Nors skunde nurodoma, kad B. T. parodymai nėra nei nuoseklūs, nei nuoširdūs, su tuo sutikti vis dėlto negalima. Iš ikiteisminiame tyrime duotų B. T. parodymų matyti, kad pastaroji nuo pat pirmos apklausos momento pilnai pripažino savo kaltę dėl viešosios tvarkos sutrikdymo, patvirtino Lazdynų ligoninės koridoriuje tampiusi nukentėjusiąją G. R. už plaukų (1 t. b. l. 185-186, 203). Nors tyrėjai duoti B. T. parodymai nebuvo itin detalūs ir ji teigė ne viską atsimenanti, tačiau jos pozicija dėl kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką buvo aiški – kaltę pripažino pilnai. Nagrinėjant bylą teisme, B. T. pozicija dėl kaltės nepasikeitė, duodama parodymus ir atsakydama į teismo bei kitų proceso dalyvių klausimus, ji parodė, kad atvažiavusi į Lazdynų ligoninę pro langą pamatė apsikabinusius jos vyrą ir nukentėjusiąją, po ko puolė nukentėjusiąją, čiupo už plaukų, pešė (pešė taip, kaip nurodyta kaltinime), pešdama rėkė, neneigė, jog galėjo išsakyti ir keiksmažodžius. Taip pat nurodė, jog supranta pasielgusi netinkamai, dėl tokių savo veiksmų labai gailisi, teigė norėjusi atsiprašyti nukentėjusiosios, tačiau negalėjo su pastarąja susisiekti (2 t., b. l. 68-73). Pažymėtina, kad ir apeliacinės instancijos teisme B. T. kelis kartus pakartojo nuoširdžiai besigailinti dėl savo neteisėto elgesio, dėl kurio jai yra gėda, taip pat dar kartą patvirtino norėjusi atsiprašyti nukentėjusiosios, tačiau šios daugiau nė sykio nebesutiko, o susisiekti nebuvo objektyvios galimybės (2 t., b. l. 95-98). Iš tokių aptartų B. T. parodymų, kurie detaliau užfiksuoti apklausų bei teisiamojo posėdžio protokoluose, galima spręsti, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo pripažino esmines inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes, jos pozicija dėl kaltės viso proceso metu buvo nuosekli, gailėjosi dėl savo veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos buvimą, klaidos nepadarė.

9. Anksčiau nurodytos išvados nepaneigia apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kuriais įrodinėjamas B. T. parodymų nepagrįstumas bei nenuoseklumas. Tuo tikslu apeliantė analizuoja objektų apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, gretindama juos su B. T. parodymais, ir konstatuoja, jog objektyvūs duomenys paneigia B. T. parodymus, kad ji matė nukentėjusiąją ir J. T. apsikabinusius, kai tuo tarpu akivaizdu, jog ligoninės koridoriuje pasirodžius B. T. liudytojo apskritai nebuvo (pastarasis tuo metu buvo užėjęs į gydytojo kabinetą). Toks apeliantės bandymas sukelti abejones B. T. parodymais yra nepagrįstas ir neleidžia B. T. parodymus vertinti kitaip nei, kad ši pilnai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Ikiteisminio tyrimo metu nurodytą aplinkybę, kad privažiavusi prie VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės ji pirmiausia pamatė G. R. automobilį, o po to pamatė, kad ši sėdi ligoninės koridoriuje apsikabinusi su jos vyru, teisiamajame posėdyje B. T., atsakydama į klausimus, patikslino, jog apsikabinusius nurodytus asmenis matė per langą, o tuo metu, kai ji puolė G. R., jos vyras J. T. buvo gydytojo kabinete (2 t., b. l. 68-73). Toks patikslinimas niekaip negali būti vertinamas kaip parodymų keitimas, juo labiau, skirtingas esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių įvardijimas. Tuo pačiu tikslinga pažymėti, kad iš ikiteisminiame tyrime atliktos apklausos protokolo matyti, kad B. T. nurodė bendras įvykio aplinkybes, išsakė aiškią poziciją dėl prisipažinimo, apklausos protokole neatsispindi jokie B. T. užduodami klausimai. Teisminio nagrinėjimo metu dėl įvykio aplinkybių ir pačios B. T. veiksmų buvo aiškinamasi kur kas detaliau, atitinkamai daugiau aplinkybių yra nurodyta ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens parodymuose. Kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, BK 40 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės konstatavimui svarbu, jog asmuo visą laiką nurodytų esmines aplinkybes, o nagrinėjamu atveju, kaip minėta, B. T. pripažino iš esmės visas objektyvias BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos aplinkybes, gailėjosi dėl savo elgesio.

10. Apeliantės teiginiai, kuriais nenuoširdumas, gailesčio nebuvimas B. T. elgesyje, grindžiamas tuo, kad B. T. jos neatsiprašė, nelaikytini patvirtinančiais nukentėjusiosios įrodinėjamą aplinkybę. Kaip nurodyta anksčiau, B. T. ne tik pripažino savo kaltę, neneigė nė vienos esminės nusikalstamos veikos aplinkybės, tačiau kartojo besigailinti ir aiškiai pasisakė norinti atsiprašyti nukentėjusiosios, tačiau to objektyviai negalėjo padaryti. Tai, kad B. T. tiesiogiai neatsiprašė nukentėjusiosios, nereiškia, kad anksčiau nurodytas noras atsiprašyti buvo tik deklaratyvus. Šioje vietoje būtina įvertinti tą aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo metu B. T. buvo skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuria ji, be kita ko, įpareigota nesilankyti prie nukentėjusiosios gyvenamosios ir darbo vietų bei nebendrauti ir neieškoti ryšių su G. R. (1 t., b. l. 175-176). Be to, svarbu ir tai, kad nukentėjusioji nedalyvavo teisminiame nagrinėjime (1 t., b. l. 68-73), dėl ko B. T. vėlgi negalėjo nukentėjusiosios atsiprašyti (nukentėjusioji neatvyko ir į apeliacinės instancijos teismo posėdį, kuriame B. T. apgailestavo ir gėdinosi dėl savo elgesio, pakartojo, kad išties norėjo atsiprašyti nukentėjusiosios).

11. Apeliaciniu skundu ginčijama ir pirmosios instancijos teismo konstatuota BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta sąlyga, nesutinkant su teismo išvada, kad B. T. ateityje nedarys nusikalstamų veikų. BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, kurių buvimas ar nebuvimas padeda į tai atsakyti. Tai gali būti faktai, liudijantys asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą, ar priešingai - polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybės apibūdinančios veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūris į padarytą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137/2012). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad pagrindą manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų, gali rodyti tokios aplinkybės kaip asmens elgesys iki nusikalstamos veikos padarymo.

12. Taigi sprendžiant, ar asmuo ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra svarbūs duomenys apie kaltininko ankstesnius teisės pažeidimus, padarytus iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos, taip pat asmens elgesys po jo. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad B. T. praeityje nė karto nebuvo teista (1 t., b. l. 166), padariusi kelis administracinius nusižengimus, tačiau nė vienas jų savo pobūdžiu nebuvo šiurkštus (smulkūs Kelių eismo taisyklių pažeidimai), nuo padarytos nusikalstamos veikos praėjo treji metai, duomenų, kad per tą laiką B. T. būtų pakartotinai nusikaltusi ar tai, kad dėl jos yra (buvo) pradėti ikiteisminiai tyrimai, nėra. Tokios aplinkybės leidžia spręsti, kad B. T. nėra linkusi pažeidinėti įstatymus, jos padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinė, kas reiškia nesant pagrindo manyti, kad šis asmuo ateityje darys naujas nusikalstamas veikas.

13. Nors apeliantė akcentuoja, kad nusikalstami veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, tačiau kolegija pažymi, kad tokios aplinkybės neturi išskirtinės reikšmės ir nėra vertintinos laidavimui būtinos sąlygos kontekste, pažymėtina tik, kad būtent už viešosios tvarkos pažeidimą B. T. ir buvo teisiama. Apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad B. T. yra charakterizuojama teigiamai, nors apeliantei neaišku, kuo remdamasis teismas padarė tokią išvadą. Anot nukentėjusiosios, galimai ją nulėmė B. T. pateikta charakteristika, tačiau remtis tokiu dokumentu nėra pagrindo, kadangi charakteristiką pasirašė B. T. įmonės darbuotoja (vyr. finansininkė R. L.). Atsakydama į nurodytą apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų, teigiamą B. T. asmenybės įvertinimą nulėmė visuma aplinkybių, o ne išskirtinai apeliantės minimas dokumentas. pastarasis nors ir yra pateiktas ir pasirašytas asmens, kuris dirba B. T. įmonėje, tačiau tokia aplinkybė savaime nereiškia, kad dokumento turinys yra išgalvotas, B. T. teigiamai apibūdinama nepagrįstai, juo labiau, minima charakteristika neturėjo lemiamos reikšmės sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės B. T. asmenybės įvertinimas ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto numatytos sąlygos konstatavimas padarytas atsižvelgus į byloje esančių objektyvių duomenų visumą, o ne vien į anksčiau nurodytą charakteristiką.

14. Galiausiai apeliaciniame skunde keliamas asmens, kuris paskirtas laiduotoju, tinkamumo klausimas. Apeliantė įrodinėja, kad A. T. negali būti laiduotoju ir daryti teigiamos įtakos, kadangi kyla abejonių dėl pastarojo psichinės sveikatos būklės. Be to, pažymima, kad B. T. negalima laikyti nebrandžia asmenybe, kuriai galima daryti įtaką.

15. Vadovaujantis BK 40 straipsnio 3 dalimi, laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, spręsdamas dėl paskyrimo laiduotoju, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Teisės doktrinoje nurodoma, kad pripažįstant asmenį laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į jo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Taip pat turėtų būti atsižvelgiama į jo charakteristiką, pateiktą darbovietės administracijos, kuriai toks asmuo priklauso. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu A. T. nurodė dirbantis (duomenys neskelbtini), patvirtino, kad jo santykiai su motina yra artimi, bendrauja dažnai, ypač pastaruoju metu, kai baigė darbą užsienyje, jo ir motinos darbovietes vos 150 metrų atstumas, dėl ko dažnai susitinka, ypatingai paskutiniu metu, kai jai reikia psichologinio palaikymo (2 t., b. l. 68-73). Byloje yra pateikta (duomenys neskelbtini) pažyma, kurioje nurodoma, kad A. T. dirba (duomenys neskelbtini) nuo 2004 m., ne kartą buvo skatintas, nuosekliai perkeliamas į aukštesnes pareigas ir neturi jokių galiojančių tarnybinių nuobaudų (2 t., b. l. 51). Atleista nuo baudžiamosios atsakomybės B. T. taip pat patvirtino, kad su sūnumi palaiko artimą ryšį, teigė besidžidžiuojanti juo, supranta, kad netinkamu elgesiu gali pakenkti sūnaus (duomenys neskelbtini) karjerai.

16. Įvertinus anksčiau nurodytus duomenis, taip pat kitas laiduotojo tinkamumui svarbias aplinkybes (neteistas, nebaustas administracine tvarka), artimą ryšį tarp nurodytų asmenų, nėra pagrindo A. T. laikyti netinkamu laiduotoju, abejoti, kad A. T. yra teismo pasitikėjimo vertas asmuo BK 40 straipsnio 3 dalies prasme, ir galintis daryti teigiamą įtaką savo motinai B. T. Vien tai, kad pastaroji yra sulaukusi daugiau nei (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, turi verslą, nereiškia, kad jos artimas šeimos narys, sūnus, kuris taip pat turi didelę gyvenimišką patirtį, profesinėje srityje užima pakankamai aukštas pareigas, negali jos teigiamai paveikti. Teismas kaip nepagrįstus atmeta apeliantės teiginius, kuriais išsakomos abejonės dėl A. T. psichinės būklės. Pabrėžtina, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių suabejoti laiduotojo psichine sveikata. Minėtas asmuo yra dirbantis atsakingą darbą, turi ilgametę patirtį (duomenys neskelbtini) tarnyboje, pastarajam, kaip valstybės tarnautojui, yra privalomas sveikatos patikrinimas, todėl nėra jokio pagrindo abejoti asmens sveikata, juo labiau, nagrinėjamoje byloje išsireikalauti ir tirti A. T. medicininius dokumentus.

17. Atsižvelgdama į visus anksčiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, padarė tinkamas ir motyvuotas išvadas dėl visų BK 40 straipsnio 2 dalyje sąlygų buvimo, pagrįstai pripažino A. T. tinkamu laiduotoju, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą atleisti B. T. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant ją A. T. vienerių metų laikotarpiui. Panaikinti apylinkės teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina, kad atleidimas baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, t. y. asmuo nėra besąlygiškai atleidžiamas nuo atsakomybės. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padaro naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali, o jei padaro naują tyčinį nusikaltimą, privalo spręsti dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiosios G. R. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Julita Dabulskytė-RaizgienėRasa PaužaitėUgnius Trumpulis