Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Jankauskienės, Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnyje, ir jam paskirta 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir E. R., tačiau jis apeliacinio skundo nepateikė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. V. nuteistas už tai, kad 2015 m. lapkričio 9 d. apie 13.00 val. (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) būrio nuteistųjų maisto ruošimo patalpoje, tikslu sutrukdyti valstybės tarnautojui atlikti savo pareigą, t. y. siekiant (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnui vyresniajam prižiūrėtojui V. G. paimti nuo žemės nuteistajam E. R. iš rankų iškritusį mobilaus ryšio telefoną, panaudodamas fizinį smurtą, suėmęs iš nugaros V. G. kairę ranką ją užsuko, tokiais savo veiksmais panaudojant fizinį smurtą pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam vyresniajam prižiūrėtojui V. G., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje.Apeliaciniame skunde nuteistasis M. V. prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 25 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį ar skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nuteistasis nurodo, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų. Jie įvertinti vienašališkai ir neobjektyviai. Teismas rėmėsi tik V. G. ir Ž. Č. parodymais, nors akivaizdu, kad šie pareigūnai yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes konflikto metu buvo užgautos jų ambicijos, kai nepasisekė paimti E. R. telefono. Nuteistasis eidamas į lauką, ėjo pro virtuvę. Ten E. R. iškrito telefonas. M. V. pasilenkęs paėmė telefoną ir perdavė jį kitam žmogui. Jokių kitų veiksmų jis neatliko. Jis V. G. rankos nelaužė ir jokių smurtinių veiksmų neatliko. Be to, medicininėje pažymoje V. G. išoriškai pastebimų kūno sužalojimo požymių nenustatyta. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog nuteistasis, atlikęs bausmę, įsidarbino ir dirba pagalbiniu darbininku pas M. B., vykdantį individualią veiklą. M. V. charakterizuojamas teigiamai, jam (duomenys neskelbtini) gimė sūnus M. V.. Šiuo metu M. V. lanko vairuotojų kursus, o nuo rugsėjo mėnesio pradės lankyti suaugusiųjų mokyklą.Teisiamojo posėdžio metu prokurorė Raimonda Jačiauskienė prašė nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėjas advokatas Irmantas Motužis apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.Nuteistojo M. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundu ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo M. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje, tačiau, paskyręs bausmę, neįvertino BK 75 straipsnio nuostatų taikymo galimybės ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko ši nuosprendžio dalis keistina (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Įvertinus visus bylos duomenis, daroma išvada, jog M. V. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 286 straipsnį. Pagal BK 286 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Būtent veikos padarymo būdas, t. y. fizinio smurto panaudojimas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti, lemia didesnį veikos pavojingumą ir yra tas kriterijus, kuris leidžia atriboti baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog byloje esantys įrodymai buvo įvertinti vienašališkai ir objektyviai, tačiau su tokiu vertinimu aukštesnysis teismas nesutinka. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nepaisant to, kad M. V. savo smurtinius veiksmus neigia, pateikia savo interpretaciją dėl atliktų veiksmų vertinimo, jo smurtiniai veiksmai patikimai nustatyti ir įvertinti teisingai, nepažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Aukštesnysis teismas atmeta M. V. teiginius, kad jis asmeniškai fizinio smurto nenaudojo, V. G. rankos nelaužė ir jokių smurtinių veiksmų neatliko. Pažymima, kad nukentėjusysis V. G. parodė, jog pataisos namuose, maisto ruošimo patalpoje pastebėjo nuteistąjį E. R. turint mobilų telefoną. Jis norėjo atlikti E. R. asmens kratą, kad paimtų telefoną, o jis savo rankomis V. G. nustūmė ir telefonas iškrito ant žemės. Tada bandė jį paimti, o nuteistasis M. V., išlindęs iš už šaldytuvų, V. G. už kairės rankos pačiupo ir ją užlaužė. Toje patalpoje iš pareigūnų jis buvo vienas, bet Ž. Č. viską matė, nes buvo netoli koridoriuje. Šias aplinkybes patvirtino ir Ž. Č., kuris parodė, jog tą dieną dirbo su V. G., kuris pastebėjo, kad E. R. turi telefoną ir bandė atlikti kratą. Tačiau E. R. atsistūmė jį ir telefonas iškrito. V. G. lenkėsi paimti telefoną, o M. V. iš nugaros užkrito ant jo ir užsuko kairę ranką. Konflikto metu liudytojas buvo koridoriuje iš kurio viskas gerai matėsi. Netikėti aukščiau nurodytais pataisos namų prižiūrėtojų parodymais nėra pagrindo, nes jie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, o tik atliko savo tarnybines funkcijas. Duomenų, jog pataisos namų prižiūrėtojai turėtų pagrindą apkalbėti M. V., nėra. Be to, pataisos namų darbuotojų V. G. ir Ž. Č. parodymus iš dalies patvirtino ir liudytojas T. B., kuris ikiteisminio tyrimo metu parodė (liudytojo parodymai buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu), kad E. R. atsistūmė nuo savęs rankomis V. G., o M. V. pro save praleido išeinantį į koridorių E. R. ir atsistojęs neleido praeiti į koridorių V. G., kol nenuėjo E. R. su telefonu. Taigi iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, jog M. V. panaudodamas fizinį smurtą, suėmęs iš nugaros V. G. kairę ranką ją užsuko, tokiais savo veiksmais panaudojant fizinį smurtą pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam vyresniajam prižiūrėtojui V. G..Apeliaciniame skunde nurodoma, jog V. G. nebuvo nustatyta išoriškai pastebimų kūno sužalojimo požymių. Tačiau tai, kad nebuvo nustatyti išoriškai pastebimi sužalojimai, nepaneigia fakto, kad M. V. panaudojant fizinį smurtą pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam vyresniajam prižiūrėtojui V. G.. Pažymima, jog BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-495/2012, 2K-402-697/2016). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog skirdamas apeliantui bausmę pirmos instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad M. V. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas įvertino ir M. V. asmenybę – teistas 4 kartus, įvykio metu buvo baustas drausmine tvarka, charakterizuojamas neigiamai. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, visos šios aplinkybės rodo nuteistojo socialinį pavojingumą, nenorą paklusti visuotinai privalomoms elgesio taisyklėms, nusikalstamo gyvenimo būdo propagavimą, bei atsainų požiūrį į jam taikomas sankcijas už įstatymų pažeidimus. Nuteistajam M. V. jau buvo skirta reali laisvės atėmimo bausmė, tačiau laikas, praleistas įkalinimo įstaigoje, neturėjo pakankamo teigiamo poveikio nuteistojo mąstymo ir jo elgesio kaitai, nes nusikaltimą M. V. padarė bausmės atlikimo metu. Atsižvelgiant į tai, kad M. V. jau ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio taisyklių, jam ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo ateityje, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją. Taigi pirmos instancijos teismas pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmos instancijos teismas, pasisakydamas dėl nuteistajam skirtos bausmės, nurodė, jog BK 56 straipsnio 1 dalis numato, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvė atėmimo bausmę. Tačiau pažymima, jog aktuali BK 56 straipsnio redakcija numato, jog pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Taigi pirmos instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvė atėmimo bausmę, todėl ši aplinkybė šalinama iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies. Tačiau net ir pašalinus šia aplinkybę nėra pagrindo nuteistajam skirti bausmę, nesusijusia su laisvės atėmimu. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog aplinkybė, kad M. V. nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, turėtų būti pripažinta nuteistojo atsakomybe sunkinančia (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad aukštesnysis teismas bylą nagrinėja apeliacinio skundo ribose, todėl nuteistojo M. V. padėtis nėra sunkinama.Kaip minėta aukščiau, M. V. bausmės rūšis ir dydis parinkti tinkamai. Tačiau, įvertinus veikos pavojingumą, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, bei atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymas padarytas nebuvo, o taip pat į nuteistojo asmenybę, jo resocializacijos tikslus, bei į jo elgseną po šios nusikalstamos veikos padarymo, yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimą reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), jeigu teismas nuspren­džia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus už­tikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Vadinasi, nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti motyvuojamas ne tik bausmės skyrimas, bet ir sprendimas dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėji­mo, nurodant BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bei pagrindžiant išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti atidedant bausmės vykdymą (kasacinė nutartis Nr. 2K-181/2012). Pažymėtina, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-549/2007, 2K-256-976/2016).Atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais, apskritai su šeima, ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-61-895/2015, 2K-7-29-942/2016).Byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. V. nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams už vieno nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą, taigi šiuo atveju nekyla abejonių dėl BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytų formalių sąlygų egzistavimo. Tuo tarpu vertinant materialaus pagrindo buvimą svarbu tai, kad nuteistasis šiuo metu Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę jau yra atlikęs. Minėtu nuosprendžiu paskirtos bausmė atlikimas baigėsi 2016 m. sausio 4 d. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, jog M. V., būdamas laisvėje, būtų padaręs naujų nusikaltimų ar administracinių teisės pažeidimų. Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, bylos duomenų, nuteistasis šiuo metu ypatingai stengiasi pakeisti savo elgesį ir integruotis į visuomenę. M. V. nuo 2016 m. kovo mėnesio dirba M. B. individualią veiklą vykdančioje įmonėje pagalbiniu darbininku. Darbdavio yra charakterizuojamas teigiamai. Charakteristikoje nurodoma, kad M. V. yra paslaugus, tvarkingas darbuotojas, kuris pavestą darbą atlieka gerai, drausminių nuobaudų neturi. Telšių suaugusiųjų mokyklos 2016 m. lapkričio 14 d. pažyma patvirtina, jog M. V. mokosi Telšių suaugusiųjų mokykloje. Be to, 2016 m. balandžio 21 d. M. V. šeimoje gimė sūnus M. V.. Apygardos teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie nuteistojo asmenybę, ypatingą dėmesį kreipdamas į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks jo teigiamus socialinius ryšius, konstatuoja, kad šiuo atveju neatidėjus nuteistajam laisvės atėmimo bausmės vykdymo, M. V. neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, bus apsunkintas vaiko išlaikymas, prarastas ryšys su juo ir apskritai su šeima. Taigi išdėstytos aplinkybės rodo teigiamą nuteistojo elgesio kaitą, tinkamą problemų sprendimo būdo pasirinkimą ir pagrįstai leidžia manyti, kad jo asmenybės pavojingumas mažėja, jis siekia pasitaisyti ir ateityje nedaryti nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos duomenis konstatuoja, kad nuteistajam paskyrus vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tačiau jos vykdymą atidėjus, paskiriant jam kelias pareigas, tokiu būdu M. V. bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, yra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nebenusikals, bei taip bus už­tikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl M. V. yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti maksimaliam 3 metų laikotarpiui. Nuteistajam atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą, skirtinos 4 pareigos, numatytos BK 75 straipsnio 2 dalies 4, 5, 7, 8 punktuose – auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos; dirbti ir tęsti darbą; neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Esant nustatytoms aplinkybėms nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu.Pažymėtina, kad per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nuteistasis visą laiką bus kontroliuojamas bei prižiūrimas kompetentingos institucijos bei privalės vykdyti teismo paskirtus įpareigojimus, o tuo atveju, jeigu M. V. nepateisintų teismo parodyto pasitikėjimo juo ir nevykdytų įpareigojimų, ar darytų teisės pažeidimus, šio asmens priežiūrą vykdanti institucija su teikimu privalės kreiptis į teismą, prašydamas panaikinti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiųsti jį atlikti nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo M. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 25 d. nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4, 5, 7, 8 punktais, M. V. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 25 d. nuosprendžiu paskirtos 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trims) metams, įpareigojant M. V. per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos; dirbti ir tęsti darbą; neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bei 6 (šešis) mėnesius, nuo šio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos, neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

Iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies pašalinti aplinkybę, jog BK 56 straipsnio 1 dalis numato, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.