- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-14
- Bylos Nr.
- 2-2031/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00449-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- E. K.
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Flagas“ administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Administravimas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-972-210/2014, kuria atmestas ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Flagas“, atstovaujamos administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Administravimas“, prašymas atsakovui E. K. pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Flagas“ bankrotą tyčiniu.
Aprašomoji dalis
Teisėja nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2013-10-21 nutartimi c. b. Nr. B2-472-210/2014 iškėlė UAB „Flagas“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB ,,Administravimas“. Šiaulių apygardos teismas 2013-12-19 nutartimi nusprendė taikyti supaprastintą bankroto procedūrą, o 2014-01-07 nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).
Šalies argumentai
BUAB „Flagas“ bankroto administratorius UAB ,,Administravimas“ 2014-07-06 kreipėsi į teismą (b. l. 2-3), prašydamas pripažinti BUAB „Flagas“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad buvęs BUAB „Flagas“ vadovas E. K. perdavė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus už 2006-2009 metų laikotarpį, visos skolos kreditoriams atsirado laikotarpyje iki 2009 metų pabaigos. Taigi per paskutiniuosius 36 mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo bendrovė jokių sandorių nevykdė. Administratorius negali patikrinti įmonės sandorių teisėtumo, vykusių ankstesniu laikotarpiu nei 36 mėnesiai iki bankroto bylos iškėlimo, t. y. iki 2010-10-212 ir anksčiau, kadangi veikla buvo vykdoma tik iki 2009 metų pabaigos. Buvęs įmonės vadovas administratoriui nėra perdavęs ir jokio įmonės turto. Pagal bendrovės atsakingų asmenų sudarytą ir pasirašytą balansą už laikotarpį iki 2013-10-21, bendrovės turtas lygus nuliui, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 223 066 Lt. Kadangi įmonė veiklos nevykdė nuo 2009 metų pabaigos ir tuo laiku jau buvo skolinga kreditoriams, įmonės direktoriui E. K. jau tuomet kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Didžiausias įmonės kreditorius - UAB „Flegas“, susijęs per valdymo organus ir dalyvius su BUAB „Flagas“, turėdamas 115 257,64 Lt finansinį reikalavimą į ieškovą ir pats būdamas sunkioje finansinėje padėtyje, dėl kurios jam pačiam vėliau buvo inicijuota bankroto byla, taip pat nesiėmė įsiskolinimo išieškojimo veiksmų iš tuo metu dar nebankrutavusios ieškovo bendrovės. Visa tai leidžia manyti, kad BUAB „Flagas“ atsakingų asmenų veiksmuose yra tyčinio bankroto požymių.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2014-09-17 nutartimi (b. l. 14-16) atmetė BUAB „Flagas“ administratoriaus UAB „Administravimas“ prašymą pripažinti BUAB „Flagas“ bankrotą tyčiniu. Teismas, įvertinęs administratoriaus nurodytas aplinkybes bei pateiktus duomenis, sprendė, kad byloje nepakanka įrodymų, liudijančių apie tyčinį blogą BUAB „Flagas“ valdymą, ydingą įmonės veiklą, blogą vadovavimą įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymą, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo bei veikiant priešingai įmonės veiklos tikslams. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, jog buvęs BUAB “Flagas“ vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, savaime negali būti pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu, juolab, kad įmonė po jos finansinės padėties pablogėjimo dar kelerius metus vykdė veiklą, jos kreditoriniai neinicijavo įmonei bankroto procedūros. Administratoriaus nurodytas UAB „Flegas“ neveikimas, nesikreipiant į teismą dėl 115 257,64 Lt skolos iš BUAB „Flagas“ išieškojimo, taip pat nėra pakankamas argumentas bankrotą pripažinti tyčiniu. Bankroto administratorius nepateikė jokių duomenų apie tai, kad įmonės vadovas sudarinėjo nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus sandorius, tuo pažeisdamas kreditorių interesus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
BUAB „Flagas“ administratorius UAB „Administravimas“ atskirajame skunde (b. l. 19-22) prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2014-09-17 nutartį ir pripažinti BUAB „Flagas“ bankrotą tyčiniu. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1.Teismas neįsigilino į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir administratoriaus pateiktus įrodymus, kurie pagrindžia, kad įmonė pirmuosius, t. y. 2006 metus jau baigė nuostolingai ir buvo nemoki, o 2007-2009 metais įsipareigojimai tik didėjo. Vadinasi, bendrovės skolos tik didėjo dėl įmonės atsakingų asmenų savalaikio nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Bendrovės kreditoriniai įsipareigojimai nuo 2006 metų pabaigoje buvusių 21 670 Lt dydžio iki bankroto bylos iškėlimo 2013 metais išaugo net iki 249 296,97 Lt dydžio.
2. Teismas nepagrįstai neįvertino faktinių aplinkybių, kad didžiausio įmonės kreditoriaus UAB „Flegas“ vienintelis akcininkas buvo BUAB „Flagas“ direktoriaus ir akcininko E. K. tėvas P. K.. Pats E. K., dirbdamas BUAB „Flagas“ direktoriumi, tuo pat metu buvo UAB „Flegas“ vyr. finansininku, o UAB „Flegas“ direktoriumi tuo metu buvo BUAB „Flagas“ akcininkas S. M..
3. Teismas teisingai konstatavo, kad nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo taip pat turėtų būti laikoma tyčiniu bankroto požymiu, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad vien įmonės finansinės padėties pablogėjimas bei vadovo nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo savaime nereiškia tyčinio bankroto.
Atsiliepimas
Atsakovas E. K. atsiliepime į skundą (b. l. 56-61) prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1.Atsakovas nei 2006 metais, nei 2007 metais nebuvo įmonės vadovu, todėl neturėjo įgaliojimų priimti sprendimų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Priešingai, vadovaujant atsakovui, įmonės turtas nuo 2008 metų padidėjo, tokiu būdu buvo bandoma vengti ekonominės krizės padarinių.
Žemesnės instancijos teismas
2. Šiaulių apygardos teismo 2013-12-11 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-897-210/2013, kurioje buvo bandoma inicijuoti to paties bankroto administratoriaus tyčinį bankrotą BUAB „Flegas“, buvo akcentuota, jog BUAB „Flegas“ vadovo ir akcininko veiksmai neturėjo esminės įtakos BUAB „Flegas“ bankroto bylos iškėlimui. Teismas pripažino teisiškai nereikšmingais argumentus, kiek jie susiję su tuo, kad kai kurių įmonių vadovu buvo UAB „Flegas“ vyr. finansininkas E. K..
3. Bankroto administratorius piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, teikdamas nepagrįstą atskirąjį skundą, todėl jam turi būti skirta bauda, remiantis CPK 95 straipsnio nuostatomis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Dėl BUAB „Flagas“ tyčinio bankroto pripažinimo
Tyčinis bankrotas Įmonių bankroto įstatyme (toliau- ir ĮBĮ) apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 str. 12 d.). Šio įstatymo 20 straipsnyje (2013-04-18 įstatymo Nr. XII-237 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013-10-01) įstatymų leidėjas nustatė tyčinio bankroto požymius, kuriuos nustačius teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius savo pareiškimą dėl BUAB „Flagas“ bankroto pripažinimo tyčiniu grindžia vienintele faktine aplinkybe, kad įmonės buvę vadovai laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip didindami kreditorinius įsipareigojimus (ĮBĮ 8 str. 1 d.), o tai atitiktų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą atvejį - įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto skundo argumentais ir pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad bankroto administratorius į neįrodė savo teiginių dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia. Nors ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos numato, kad bankrotas gali būti pripažįstamas tyčiniu, jeigu nustatomas įmonės valdymo organo (organų) įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas, tačiau ne kiekvienų pareigų nevykdymas pats savaime reiškia tyčinį bankrotą. Įvertinus visus apelianto tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui pateiktus duomenis (CPK 12 str., 178 str.), jų pripažinti BUAB „Flagas“ bankrotą tyčiniu aiškiai nepakanka. Kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), įstatymas numato įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.). Tuo atveju, jei įmonės vadovas šios pareigos laiku neatlieka, jam kyla pareiga padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.). Tačiau konstatuoti tyčinį bankrotą vien kaip būsimą sąlygą tokiai bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisei įgyvendinti (t. y. tam, kad ateityje galėtų būti sprendžiamas įmonės buvusių vadovų atsakomybės klausimas prieš įmonės kreditorius ar pačią įmonę), pagrindo nėra, apie tai jau buvo pasisakyta ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-09-02 nutartis c. b. Nr. 2-1444/2014).
Sutiktina su apeliantu, kad įmonės kreditoriniai įsiskolinimai laikotarpiu nuo 2006 iki 2009 metų didėjo, tačiau tokie įmonės finansiniai rodikliai, byloje nesant įrodymų apie įmonei ekonomiškai žalingų sandorių sudarymą, kurie paprastai pripažįstami reikšmingais, sprendžiant įmonės valdymo organų veiklos teisėtumą, bei iš 2006-2009 metų balansų duomenų (b. l. 31-46) nustačius, kad įmonė iki 2009 metų gaudavo pajamų, susijusių su įmonės veikla, taip pat nesudaro prielaidų teigti buvus kryptingiems įmonės vadovo veiksmams, siekiant įmonę privesti prie bankroto. Dar daugiau, pats apeliantas prašyme dėl tyčinio bankroto pripažinimo nurodė, kad įmonė realiai veiklą vykdė tik iki 2009 metų. Vadinasi, visi įmonės finansiniai įsipareigojimai susidarė iki 2009 metų, o tai, kad bankroto byla iškelta tik 2013 metais, jokios teisinės reikšmės nei kreditorinių įsipareigojimų padidėjimui nuo 2009 metų, kai, pasak administratoriaus, ir atsirado pareiga inicijuoti bankroto procedūras, nei pripažinti bankrotą tyčiniu, neturi. Be to, iš LITEKO duomenų matyti, jog civilinėje byloje Nr. 2-978-440/2014, nagrinėjamojoje Šiaulių apygardos teisme, yra sprendžiamas klausimas dėl vadovų atsakomybės laiku neatliekant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.), kurioje, galimai nustačius civilinės atsakomybės sąlygas, ir būtų aktualus kreditorinių įsipareigojimų padidėjimas. Tai, kad yra sprendžiamas įmonės buvusių vadovų atsakomybės klausimas prieš įmonės kreditorius ar pačią įmonę, taip pat neleidžia šiuo pagrindu konstatuoti tyčinio bankroto.
Nagrinėjamo ginčo atveju taip pat aktuali ir tokia aplinkybė, kad pagal bankroto administratoriaus prašymą Šiaulių apygardos teismo 2013-12-19 nutartimi įmonei taikomas supaprastinto bankroto procesas (LITEKO duomenys, CPK 179 str. 3 d.). Taigi pats administratorius, pateikęs prašymą teismui dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo, iš esmės eliminavo galimybę įmonės kreditoriams bent kiek aktyviau dalyvauti bankroto procese ar pateikti vertingą informaciją, susijusią su įmonės valdymo organų galimai neteisėta, nesąžininga veikla ir pan. (ĮBĮ 13¹ str. 1 d., 4 d., 11 d.). Esant supaprastintai bankroto procedūrai, kreditorių susirinkimo kompetencijai skirtus turto pardavimo ir kitus klausimus sprendžia pats teismas. Kita vertus, remiantis ĮBĮ 13¹ straipsnio nuostatomis, taikomas bankroto supaprastintas procesas negali užtrukti ilgiau kaip vienerius metus nuo nutarties taikyti supaprastintą bankroto procesą įsiteisėjimo dienos, o jo metu turi būti taikoma bankroto procedūra – likvidavimas. Šis bankroto administratoriaus prašymas taikyti supaprastintą BUAB „Flagas“ bankroto procesą, kuris, Šiaulių apygardos teismui 2014-01-07 nutartimi (LITEKO duomenys) nustačius maksimalią vienerių metų trukmę, pagal įstatymą turėtų pasibaigti 2014 metų pabaigoje (apeliacinės instancijos teismas be bankroto bylos neturi galimybės tiksliai nustatyti teismo 2013-12-19 nutarties taikyti supaprastintą bankroto procesą įteikimo suinteresuotiems asmenims momento), leidžia daryti ir tokią išvadą, kad netrukus turi įvykti bankroto procedūros ir bankroto bylos užbaigimas. Tokiu atveju apelianto keliamas klausimas dėl tyčinio bankroto pripažinimo praranda aktualumą.
Teismų praktikoje ne kartą buvo akcentuota, kad įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu reikia nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtintų blogą įmonės valdymą, sistemingus įstatymų pažeidimus, ekonomiškai nenaudingus verslo sprendimus. Apibendrinant pirmiau nurodytus argumentus konstatuotina, kad apelianto rėmimasis vien tik įstatyminės pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu ar buvusiomis dviejų įmonių (BUAB „Flagas“ ir BUAB „Flegas“) valdymo organų ir darbuotojų sąsajomis, yra nepakankamas tyčinio bankroto faktui konstatuoti (ĮBĮ 20 str. 2 d., 3 d.). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto pateiktą vienintelį įrodymą - 2013-10-21 balansą ir padarė teisingą išvadą, kad apeliantas nepagrindė priežastinio ryšio tarp įmonės vadovo veiksmų (nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) ir teisinių padarinių (įmonės bankroto), siekiant pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas šioje byloje netaikė ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų procedūrinių reikalavimų, pateikus prašymą dėl tyčinio bankroto pripažinimo, tai pateisinama supaprastinto bankroto proceso, kuriam aktualus operatyvumas, vykdymu. Be to, procedūrinės ar procesinės klaidos sudaro pagrindą procesiniam teismo sprendimui panaikinti tik tuomet, kai dėl jų neteisingai buvo išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.), o šiuo atveju klausimas išspręstas teisingai. Apelianto skundas atmetamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista.
Dėl baudos skyrimo
Savo atsikirtimuose į atskirąjį skundą atsakovas prašo skirti bankroto administratoriui baudą. CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytos dvi būtinos sąlygos įstatyme numatytoms pasekmėms už piktnaudžiavimą procesine teise kilti: tai yra šalies nesąžiningumas ir ieškinio (ar kito procesinio dokumento) nepagrįstumas, jį pateikiant teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai, naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais kitai proceso šaliai sąmoningai sukeliama esminė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-09 nutartis c. b. Nr. 3K-3-346/2012). Vienos šalies procesinių teisių įgyvendinimu negali būti pateisinamas kitos šalies teisių suvaržymas ir jos padėties apsunkinimas daug didesniu mastu, palyginus su mažesniu interesu įgyvendinti tokią procesinę teisę. Viena proceso šalis privalo teisiškai gerbti kitą šalį, jos teisėtus interesus. Siekdama savo tikslų ir naudodamasi savo procesinėmis teisėmis, šalis negali jomis piktnaudžiauti, t. y. naudotis per didelėmis, neproporcingomis priemonėmis, darančiomis nuostolių kitai šaliai.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti apelianto piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis fakto. Apeliantas, kaip BUAB ,,Flagas“ administratorius, turi procesinę teisę teikti skundus teismui dėl, jo nuomone, abejonių keliančių teismų procesinių sprendimų, siekiant tokias abejones pašalinti. Tokia apelianto teisė nustatyta CPK 42 straipsnio 1 dalyje bei garantuojama procesinio dispozityvumo principo, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Duomenų, kad šiuo atskiruoju skundu buvo siekiama kitų tikslų, o ne patikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, atsakovas, atsiliepime prašantis tokios baudos skyrimo bankroto administratoriui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nepateikia.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.