- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-29
- Bylos Nr.
- eAS-772-815/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00589-2025-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Iveta Pelienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- E. Š.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. Š. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. sausio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. Š. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja E. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (pareiškimu), prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, ir atsakovas) 2024 m. spalio 29 d. atsakymą Nr. A51-157518/24(3.3.2.29E-PAS) (toliau – ir 2024 m. spalio 29 d. atsakymas); 2) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus (toliau – ir LAGK) 2025 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 21RE3-2 (toliau – ir LAGK sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kreiptis į valstybės įmonę Registrų centrą (toliau – ir Registrų centras) ir ištaisyti klaidą bei pateikti prašymą išregistruoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises į visą rūsio patalpą, esančią (duomenys neskelbtini) bei ūkinį pastatą, plane pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini), o rūsio patalpą, esančia (duomenys neskelbtini) ir ūkinį pastatą, plane pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini) perduoti viso namo bendrasavininkams kaip bendrojo naudojimo objektą.
Žemesnės instancijos teismas
Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2026 m. sausio 23 d. gavo pareiškėjos pareiškimą dėl skundo reikalavimų patikslinimo, kuriame prašoma: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. spalio 29 d. atsakymą; 2) panaikinti LAGK sprendimą; 3) pripažinti, kad rūsio patalpa, esanti (duomenys neskelbtini) (toliau – ir rūsio patalpa), yra daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpa; 4) įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos kreiptis į Registrų centrą dėl klaidos ištaisymo ir pateikti prašymą išregistruoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises į rūsio patalpą.
II.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2026 m. sausio 26 d. nutartimi, be kita ko, atsisakė priimti patikslinto skundo reikalavimą – pripažinti, kad rūsio patalpa yra daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpa, kadangi šis reikalavimas yra civilinio teisinio pobūdžio, susijęs su civilinių teisių gynimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 str. 1 p.), todėl nespręstinas administraciniame teisme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 2 p.). Teismas taip pat išaiškino, kad dėl šio reikalavimo pareiškėja turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.
III.
Pareiškėja E. Š. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. sausio 26 d. nutartį (jos dalį), kuria atsisakyta priimti pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimą – pripažinti, kad rūsio patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), yra daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpa – ir perduoti šio skundo (pareiškimo) reikalavimo priėmimo klausimą spręsti Regionų administracinio teismo Kauno rūmams iš naujo.
Pareiškėja nurodo, kad jau du kartus kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismus su reikalavimais pripažinti rūsio patalpą bendrojo naudojimo patalpa ir panaikinti atitinkamą įrašą Nekilnojamojo turto registre, tačiau abiem atvejais bendrosios kompetencijos teismai atsisakė priimti ieškinius (Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-45172-1167/2025; 2025 m. lapkričio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-48657-842/2025). Susiklosčiusi procesinė situacija, kai bendrosios kompetencijos teismai atsisako priimti ieškinius, motyvuodami tuo, kad ginčas jau nagrinėjamas administracinėje byloje, o administracinis teismas atsisako priimti analogišką reikalavimą, motyvuodamas tuo, kad ginčas yra civilinio pobūdžio, sukuria teisinę situaciją, kai pareiškėjai faktiškai užkertamas kelias pasinaudoti teise į teisminę gynybą.
Pareiškėja teigia, kad reikalavimas pripažinti rūsio patalpą bendrojo naudojimo patalpa nėra savarankiškas abstraktus civilinis ginčas tarp privačių asmenų, bet yra neatsiejamai susijęs su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, kaip viešojo administravimo subjekto, sprendimais ir veiksmais. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad atsakovas nepagrįstai laiko rūsio patalpą savo nuosavybe ir todėl inicijavo atitinkamus įrašus Nekilnojamojo turto registre bei vėliau atsisakė ištaisyti šiuos duomenis, nepaisydamas pareiškėjos pateiktų argumentų ir prašymų. Todėl ginčas šioje byloje kyla ne iš privačių civilinių santykių, bet iš viešojo administravimo subjekto veiklos teisėtumo, t. y. dėl to, ar Vilniaus miesto savivaldybė teisėtai priskyrė rūsio patalpą savo nuosavybei ir atsisakė pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis.
Pareiškėja akcentuoja, kad byloje jau yra pareikšti reikalavimai – panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. spalio 29 d. atsakymą ir LAGK sprendimą bei įpareigoti Administraciją kreiptis į Registrų centrą dėl nuosavybės teisių išregistravimo – yra tiesiogiai susiję su ginčo rūsio patalpos teisiniu statusu. Šių reikalavimų patenkinimas objektyviai neįmanomas nenustačius, ar rūsio patalpa teisės aktų prasme yra savivaldybės nuosavybė, ar daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpa.
Pareiškėjas pažymi, kad atsisakius priimti šį reikalavimą, administracinis teismas paliekamas spręsti ginčą fragmentiškai – vertinant tik formalius savivaldybės veiksmus, bet negalint atsakyti į esminį klausimą, nuo kurio priklauso šių veiksmų teisėtumas. Tokia situacija prieštarauja administracinio proceso tikslui – išsamiai, objektyviai ir visapusiškai išspręsti ginčą tarp asmens ir viešojo administravimo subjekto. Tokiais atvejais turto teisinio statuso nustatymas laikytinas prejudiciniu klausimu, kurį administracinis teismas turi teisę ir pareigą išspręsti, nagrinėdamas ginčą dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų teisėtumo. Atsisakymas priimti pareiškėjos reikalavimą dėl rūsio patalpos teisinio statuso faktiškai užkerta kelią išnagrinėti ginčą iš esmės ir sudaro prielaidas situacijai, kai nė vienas teismas neprisiima atsakomybės nagrinėti šį klausimą.
Pareiškėja akcentuoja, kad jos skundas administraciniame teisme yra nukreiptas būtent prieš Administracijos veiksmus ir priimtus sprendimus, o ne prieš kitus daugiabučio namo bendraturčius ar privačius asmenis.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti ir palikti galioti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. sausio 26 d. nutartį.
Atsakovas laikosi pozicijos, kad naujai pareikštas skundo reikalavimas dėl rūsio patalpos pripažinimo bendrojo naudojimo patalpa, o taip pat ir visi kiti skundo reikalavimai yra susiję su privatinės teisės – civilinės teisės reguliuojamais nuosavybės teisiniais santykiais ir todėl nėra priskirtini administracinio teismo kompetencijai.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei ir savivaldybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu.
Atsakovas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl to, jog pareiškėja kvestionuoja Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises į rūsio patalpą, siekia, jog būtų pripažinta, kad neva yra padaryta klaida dėl jos įregistravimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybe, ir imtasi veiksmų šiai tariamai klaidai ištaisyti. Atsakovas paaiškina, kad Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisė į rūsio patalpą buvo įregistruota kasacinio teismo nutarčių pagrindu.
Atsakovas laikosi pozicijos, kad tiek reikalavimas panaikinti 2024 m. spalio 29 d. atsakymą, tiek ir visi kiti su tuo susiję reikalavimai, tame tarpe ir naujai pareikštas reikalavimas dėl rūsio patalpos pripažinimo namo bendrojo naudojimo patalpa yra susiję su nuosavybės teisiniais santykiais, kurie, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1 straipsniu ir 22 straipsnio 1 dalimi, priskiriami nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams. Pagal ABTĮ 18 straipsnio 1 dalį administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismams. Todėl Regionų administracinis teismo Kauno rūmai 2026 m. sausio 26 d. nutartimi, nusprendę nepriimti naujai pareikšto pareiškėjos reikalavimo ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, nes tokio pobūdžio reikalavimai nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o visi tam prieštaraujantys atskirojo skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti ir neatitinkantys nei aptarto teisinio reguliavimo, nei teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų.
Atsakovas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį į teismų priimtus sprendimus civilinėse bylose Nr. e2-3531-1169/2024, Nr. e2-340-905/2021, Nr. e2A-2414-912/2021.
Atsiliepimas
Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjos teiginiams apie tariamai užkertamą kelią jai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, nėra jokio pagrindo, nes ji teise į teisminę gynybą naudojasi ir yra inicijavusi ne vieną administracinę bei civilinę bylą, siekdama nuginčyti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises į rūsio patalpą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. sausio 26 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimą – pripažinti, kad rūsio patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), yra daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpa, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimą, konstatavęs, kad skundo reikalavimas yra civilinio pobūdžio ir nepriskirtinas tam teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p.).
Pareiškėja, nesutikdama su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu, atskirajame skunde pažymi, kad ginčas šioje byloje kyla ne iš civilinių santykių, bet iš viešojo administravimo subjekto veiklos teisėtumo, t. y. dėl to, ar Vilniaus miesto savivaldybė teisėtai priskyrė rūsio patalpą savo nuosavybei ir atsisakė pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis. Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį, kad atsisakant priimti šį skundo reikalavimą pareiškėjai užkertamas kelias pasinaudoti teise į teisminę gynybą, be to, administracinis teismas paliekamas spręsti ginčą fragmentiškai – vertinant tik formalius savivaldybės veiksmus, bet negalint atsakyti į esminį klausimą, nuo kurio priklauso šių veiksmų teisėtumas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Tačiau teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-466/2012; kt.).
ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Vienas iš tokių atvejų – byla nepriskirtina tam teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p.).
ABTĮ 17 straipsnis nustato, jog administraciniai teismai sprendžia ginčus, kylančius iš administracinių teisinių santykių. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.). Bendrosios kompetencijos teismams priskirta nagrinėti ginčus, kylančius iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 str.).
Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą (prašymą, pareiškimą) tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą (prašymą, pareiškimą), turi pareigą pagrįsti, jog ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas. Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo (prašymo) reikalavimas turi atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reguliuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-631-492/2019; 2023 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-26-575/2023). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-436-1188/2025).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja patikslintame skunde suformulavo reikalavimą pripažinti, kad rūsio patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), yra daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpa. Taigi iš esmės pareiškėja prašė pripažinti tam tikrus juridinius faktus susijusius su Vilniaus miesto savivaldybės daiktinėmis teisėmis į rūsio patalpą, t. y., siekė pripažinti, kad rūsio patalpa yra ne Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė, o yra daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpa (CK 4.21, 4.31, 4.33, 4.37, 4.47, 4.72 str.). Pažymėtina, kad be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybė, nepaisant jos teisinio statuso, dalyvauja kaip civilinių santykių dalyvis įgyvendinantis atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su savivaldybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Šio ginčo išsprendimas turės tiesioginės įtakos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisėms. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių ir yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.
Be kita ko, pažymėtina, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų dėl tam tikrų faktų pripažinimo. Teismas gali nagrinėti tik tokias bylas, kuriose siekiama realiai apginti pažeistas teises ar teisėtus interesus, padarant konkretų poveikį atitinkamiems materialiniams teisiniams santykiams (panaikinant aktą, įpareigojant atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus, priteisiant žalos atlyginimą ar pan.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-484/2010).
Įvertinusi bylos medžiagą, pareiškėjos ir atsakovo procesinių dokumentų argumentus, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėja, kad nagrinėjamu atveju yra pažeidžiamos pareiškėjos teisės į teisminę gynybą. Kaip jau minėta, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos. Nagrinėjamu atveju šios tvarkos nebuvo laikytasi, todėl teismas pagrįstai atsisakė priimti šį skundo reikalavimą.
Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai nutarė nepriimti patikslinto skundo reikalavimo – pripažinti, kad rūsio patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), yra daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpa, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos E. Š. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.