- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-06
- Bylos Nr.
- 2A-491/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Alė Bukavinienė, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Sauridos didmena“
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Eurovista ir Ko“
- Advokatai
- Gintaras Žičkus, Inga Abra
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Gasiūnienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Sauridos didmena“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Eurovista ir Ko“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-232-40/2008 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Sauridos didmena“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Eurovista ir Ko“ dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB ,,Sauridos didmena“ 2007 m. balandžio 4 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš skolininko UAB ,,Eurovista ir Ko“ 162 266 Lt skolą, 41 102,25 Lt delspinigių, 0,3 procentų dydžio delspinigius nuo įsiskolinimo sumos už kiekvieną dieną nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo įsakymo įvykdymo, 3 353, 50 Lt palūkanų bei 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo įsakymo įvykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2007 m. balandžio 11 d. išdavė teismo įsakymą, tačiau atsakovas per nustatytą terminą pareiškė prieštaravimus, kuriuos teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi priėmė ir nurodė ieškovui terminą ieškiniui paduoti.
Šalies argumentai
Ieškovas 2007 m. gegužės 18 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB ,,Eurovista ir Ko“, prašydamas priteisti iš atsakovo: 1) 162 266 Lt dydžio skolą už kurą; 2) 61 547,76 Lt delspinigių; 3) 4 489,36 Lt palūkanų; 4) 0,3 procentų dydžio delspinigių nuo įsiskolinimo sumos už kiekvieną dieną nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 5) 6 procentų palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki sprendimo įvykdymo; 6) bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2006 m. lapkričio 24 d. sudarė sutartį Nr. 2006-KN-3, pagal kurią ieškovas pardavė atsakovui kuro už 162 266 Lt. Kuras atsakovui buvo perduotas per du kartus, o atsiskaitymo už jį terminai baigėsi 2006 m. lapkričio 27 d. ir 2006 m. gruodžio 1 d., tačiau atsakovas už jį neatsiskaitė.
Ieškovas 2007 m. spalio 2 d. pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo, prašė priteisti iš atsakovo: 1) 162 266 Lt skolą; 2) 6 291,90 Lt delspinigių; 3) 4 489, 36 Lt palūkanų; 4) 0,3 procento dydžio delspinigių nuo įsiskolinimo sumos už kiekvieną dieną nuo 2007 m. rugsėjo 27 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 5) 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 6) bylinėjimosi išlaidas t.1, b. l. 113 - 114). Nurodė, kad būtinybė pakeisti ieškinio dalyką atsirado dėl to, jog atsakovas atliko du mokėjimus: 2007 m. vasario 26 d. sumokėjo 20 000 Lt, o 2007 m. rugsėjo 21 d. - 120 000 Lt. Šiuos mokėjimo ieškovas, vadovaudamasis ginčo sutarties 3.4 punktu, įskaitė kaip suskaičiuotų delspinigių mokėjimą, todėl pagrindinė prievolė, tai yra skola už parduotą kurą, liko nesumažėjusi.
Atsakovo UAB ,,Eurovista ir Ko“ su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad reikalaujami delspinigiai yra pernelyg dideli. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų dėl patirtų nuostolių, todėl reikalavimas priteisti 0,3 procentus delspinigių yra nepagrįstas ir prieštaraujantis CK bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Taip pat atsakovas nurodė, kad ieškovo reikalavimai priteisti 0,3 procentų delspinigių nuo įsiskolinimo sumos bei 6 procentus metinių palūkanų, tai yra 4 489,36 Lt už sumą, kurią atsakovas, nors ir pavėlavęs, bet sumokėjo, yra neprotingi ir nepagrįsti, prieštaraujantys teisingumo, protingumo be sąžiningumo principams. Atsakovas neneigė, kad skolos laiku neapmokėjo, tačiau savo įmokas laikė dalies skolos padengimu, o ne delspinigių apmokėjimu. Atsakovo nuomone, kreditorius turėjo atsisakyti priimti siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nustato kitokį įmokų pasiskirstymą, negu numato CK 6.54 straipsnio penktoji dalis.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2008 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, tai yra priteisė ieškovui iš atsakovo 83 368, 25 Lt skolos, 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 2 501 Lt žyminį mokestį ir 3 000 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimą, o kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas sprendė, kad atsakovo sumokėtus 20 000 Lt ieškovas pagrįstai įskaitė kaip delspinigių sumokėjimą, nes tai atitinka ginčo sutarties 3.5 punkte nuostatą, jog pavėluoto atsiskaitymo atveju kiekviena pirkėjo pervedama suma yra užskaitoma kaip delspinigiai, o sumokėjus delspinigius - sekančios sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už naftos produktus. Teismas nurodė, jog sutartyje numatyta atsiskaitymo tvarka yra privaloma šalims, todėl sprendė, kad ieškovas turėjo teisę paskirstyti gautas įmokas sutarties 3.5 punkte numatyta tvarka, kas, teismo nuomone, neprieštarauja ir CK 6.54 straipsnio 1-4 dalių reikalavimams. Teismo teigimu, tai, kad atsakovas mokėjimo pavedime nurodė, jog moka už kurą, nereiškia, kad jis mokėjo už pagrindinę prievolę, nes tokiu atveju atsakovas, laiku neatsiskaitęs su ieškovu, apmokėjęs visus mokėjimus už pirktą kurą, išvengtų delspinigių sumokėjimo. Be to, Lietuvos Aukščiausias Teismas 2006 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-143/06 nurodė, kad CK 6.54 straipsnis nustato piniginių prievolių vykdymo taisykles, tais atvejais, kai skolininko sumokėta suma nepadengia visos sumos ir jeigu šalys nesusitaria dėl įmokų paskirstymo, tuomet taikoma CK 6.54 1-4 dalyse nustatyta įmokų paskirstymo tvarka, kuri vienašališkai negali būti keičiama. Teismas nurodė, kad jeigu įmokų pasiskirstymas nebūtų aptartas sutartyje, kreditorius turėtų teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jei šis nurodytų kitokį įmokų pasiskirstymą, numatytą CK 6.54 straipsnyje dalyse, tačiau nagrinėjamu atveju tai buvo aptarta sutartyje, todėl įmoka pagrįstai buvo užskaityta kaip delspinigiai.
Teismas sprendė, kad šalys sutartyje nenumatė, jog delspinigiai būtų skaičiuojami iki visiško sutarties įvykdymo, todėl jie turi būti skaičiuojami iki bylos iškėlimo teisme dienos, kas sudaro 41 102, 25 Lt. Šią išvadą teismas grindė nurodydamas, jog netesybos atlieka kompensuojamąją funkciją (o ne baudinę), siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius, tačiau leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Teigė, jog jeigu šalių sutartimi nenumatyta mokėti netesybų iki visiško prievolės įvykdymo, o kreditorius dėl praleisto prievolės įvykdymo kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti pagrindinę skolą ir procesines palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio antrąją dalį, tai nuo kreipimosi į teismą dienos kreditoriaus minimalūs nuostoliai yra padengiami procesinių palūkanų skaičiavimu ir priteisimu, o nuo kreipimosi į teismą dienos netesybos (delspinigiai), teismo teigimu, negali būti skaičiuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-367/06).
Teismas, atsižvelgdamas į savo išvadą, jog ieškovas turėjo teisę prašyti priteisti sutartyje numatytus delspinigius iki bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra 41 102, 25 Lt, sprendė, kad tolesnis delspinigių skaičiavimas buvo neteisėtas, todėl ieškovo užskaitytas 120 000 Lt delspinigiams padengti kitoje dalyje, išskyrus 41 102, 25 Lt, yra neteisingas. Teismas nurodė, kad esant nepadengtiems delspinigiams 41 102, 25 Lt ir nepadengtai skolai 162 266 Lt, iš įmokėtos sumos pirmiausia turi būti užskaitomi delspinigiai, o likusi suma skiriama skolos padengimui (120 000 – 41 102, 25 = 78 897, 75 Lt) (CK 6.54 str.). Atsižvelgdamas į tai, kad 78 897, 75 Lt užskaitoma skolos padengimui, teismas nustatė, jog atsakovo skola ieškovui yra 83 368, 25 Lt, kurią ir priteisė.
Teismas atmetė atsakovo prašymą sumažinti priteistinų delspinigių dydį iki protingo dydžio, tai yra iki 0,02 procentų, nurodydamas, jog atsakovas geranoriškai pasirašė ginčo sutartį, kurioje numatytas delspinigių dydis 0,3 procentai už kiekvieną uždelstą dieną, ir šios sąlygos neginčijo. Be to, pagal CK 6.258 straipsnio trečiosios dalies nuostatas, netesybos nemažinamos, kai jos jau apmokėtos, o nagrinėjamu atveju pinigai jau sumokėti, ieškovas juos užskaitė delspinigių padengimui, todėl, teismo nuomone, jau apmokėtų delspinigių dydis negali būti mažinamas.
Teismas atmetė ieškovo prašymą priteisti likusią po užskaitymo 6 291, 90 Lt delspinigių sumą, nurodydamas, jog ši suma paskaičiuota po bylos iškėlimo teisme dienos. Taip pat teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 0,3 procento dydžio delspinigių nuo skolos sumos už kiekvieną praleistą dieną nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo, nurodydamas, jog įstatymas nenumato priteisti delspinigius už šį laikotarpį, jei tai nenumatyta sutartyje.
Teismas, remdamasis Teisingumo Ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintomis rekomendacijomis dėl advokatų užmokesčio dydžio, nuo 4 534 Lt iki 3 000 Lt sumažino ieškovo prašomas priteisti atstovavimo išlaidas, kaip pernelyg dideles.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB ,,Sauridos didmena“ prašo minėtą teismo sprendimą pakeisti, tai yra priteisti iš atsakovo 162 266 Lt skolą bei 6 procento dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dieno iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Taip pat prašo peržiūrėti priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Teismas nepagrįstai dalį atsakovo įvykdyto mokėjimo, tai yra 78 897,75 Lt, laikė pagrindinės prievolės įvykdymu, nes CK 6.54 straipsnio nuostatos taikomos tik tuomet, jei dėl kitokio įmokų paskirstymo eiliškumo šalys nėra susitarusiuos. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pagal ginčo sutarties 3.5 punktą šalys aiškiai susitarė dėl įmokų paskirstymo, nurodydamos, jog pirmiausia įmokos skiriamos delspinigių dengimui. Reikalavimas priteisti pagrindinės prievolės sumą yra visiškai pagrįstas, nes visos atsakovo atliktos įmokos, vadovaujantis ginčo sutarties 3.5 punktu, buvo pagrįstai įskaitytos delspinigiams mokėti.Nepagrįsta teismo išvada, kad nuo bylos iškėlimo teisme dienos ieškovas negalėjo toliau skaičiuoti delspinigių. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006 nėra aptariamas situacija, kai šalys, vykdydamos sutarties sąlygas, pačios, be teismo sprendimo, sumoka suskaičiuotus delspinigius. Atsakovas 140 000 Lt sumokėjo savo valia, o ne teismo sprendimo pagrindu, todėl, žinodamas ginčo sutarties 3.5 punkte nurodytą įmokų paskirstymo sąlygą, neabejotinai turėjo suvokti, kad šie mokėjimai bus įskaityti ne pagrindinei prievolei vykdyti, o delspinigiams apmokėti. Neteisėta teismo sprendimo dalis, kurioje priteista tik 83 368, 25 Lt skolos. Pagal CK 6.73 straipsnio antrąją dalį, netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos. Atsižvelgiant į tai, kad netesybų skaičiavimas ir sumokėjimas yra galimas nepriklausomai nuo to, ar byla jau iškelta teisme, ar ne, bei į tai, kad atsakovas sumokėjo ieškovui netesybas savo valia, visiškai aišku, kad pagrindinė skolos suma 162 266 Lt liko nesumažėjusi ir teismas neturėjo pagrindo jos nepritiesti. Ieškovas, gaudamas iš atsakovo 140 000 Lt, visiškai pagrįstai tikėjosi, kad juos gavo kaip delspinigius, o ne kaip pagrindinės prievolės įvykdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB ,,Eurovista ir Ko“ prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteista ieškovui 83 368, 25 Lt skolos, šioje dalyje priimti naują sprendimą ir priteisti iš atsakovo ieškovui 26 191, 49 Lt skolos, o taip pat prašo proporcingai pakeisti priteistą bylinėjimosi išlaidų dydį. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai aiškino bei taikė CK 6.54 straipsnį ir nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas turėjo teisę užskaityti atsakovo sumokėtus 20 000 Lt kaip delspinigius. Kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jei šis nurodo kitokį įmokų pasiskirstymą, nei numatyta sutartyje ar CK 6.24 straipsnyje. Skolininkui suteikiama teisė ginčyti netesybų dydį tam, kad šios netaptų baudinėmis, o teismas privalo netesybas mažinti tiek, kol jos taps lygios kreditoriaus nuostoliams, patirtiems dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Nesutikdamas su iš anksto sutartu netesybų dydžiu, skolininkas, ketindamas pasinaudoti CK 6.73 straipsnio antrojoje dalyje numatyta teise, turi nemokėti netesybų. Tačiau netesybos yra papildoma prievolė, o ginčo dėl pagrindinės prievolės gali ir nebūti. Dėl to, jei skolininkas pripažįsta pagrindinę prievolę ir nori nutraukti kreditoriaus pagrindinio intereso pažeidimą, tačiau mano, jog už pažeistos prievolės netinkamą vykdymą nustatytos netesybos yra per didelės, skolininkas, vykdydamas pagrindinę prievolę, gali nurodyti, jog įmoka skirta pagrindinei prievolei vykdyti, o ne netesyboms mokėti. Tokiu atveju skoliningas įgauna galimybę išvengti tolimesnio delspinigių skaičiavimo, o kreditorius įgyja teisę gauti pagrindinės prievolės įvykdymą, nepaneigiant galimybės ir toliau reikalauti visų sutartų delspinigių. Priešingu atveju, kreditorius turi atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką ir ją grąžinti skolininkui (CK 6.54 str. 5 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovas, sumokėdamas ieškovui 140 000 Lt, siekė atsiskaityti už kurą, ką suprato ir ieškovas. Dėl to ieškovas atsakovo atliktas įmokas turėjo įskaityti pagrindinei prievolei padengti. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-409/2006, kurioje buvo nagrinėjama iš esmės identiška byla kaip ir šiuo atveju. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.73 straipsnio antrąją dalį ir nepagrįstai nurodė, jog sumokėjus netesybas nėra pagrindo jas mažinti. Atsakovas ne kartą nurodė, kad sutartyje numatytos aiškiai per didelės netesybos, reikalavo jas mažinti (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). Bendra delspinigių suma yra 3 925,49 Lt. Teismas neteisingai taikė CPK 93 straipsnio antrąją dalį. Bylinėjimosi išlaidos tarp šalių turi būti skirstomos ne tik pagal patenkintų reikalavimų piniginę vertę, bet ir pagal patenkintų reikalavimų skaičių (šis kriterijus taikomas pirmiausia). Ieškovas buvo pareiškęs keturis savarankiškus reikalavimus, o teismas patenkino tik vieno iš jų dalį, tai yra 51 procentą. Dėl to ieškovo atstovavimo išlaidos turėjo būti padalintos į keturias dalis ir tik 51 procentas vienos ketvirtosios dalies iš visų bylinėjimosi išlaidų galėjo būti priteistas iš atsakovo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Remdamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareikštą ieškinį, pilnai ir visapusiškai ištyrė šiam ginčui svarbias aplinkybes, teisingai įvertino surinktus įrodymus, aiškino bei taikė įstatymą, taip pat teisingai pritaikė teismų praktiką ir dėl šio teisingai išnagrinėjo tarp šalių kilusį ginčą (CPK 263 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teisme šalių išdėstyti argumentai bei atsakovo pateikti papildomi įrodymai nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo (CPK 178, 185 str.).
Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama šalių apeliacinių skundų ribose (CPK 320 str.).
Kaip minėta, ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria, iš dalies patenkinus jo ieškinio reikalavimą dėl 162 266 Lt skolos priteisimo, iš atsakovo priteista 83 368, 25 Lt skola, prašo teismo sprendimą pakeisti, visiškai patenkinti šį ieškinio reikalavimą, nuo minimos sumos priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, o taip pat pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas teigia, kad teismas, nagrinėdamas klausimą dėl įmokų, padarytų po ieškinio pareiškimo, paskirstymo tvarkos ir spręsdamas dėl skolos dydžio, be pagrindo taikė ne 2006 m. lapkričio 24 d. tarp šalių sudarytos kuro pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 2006-KN-3 3.5 punktą, kuriame susitarta dėl įmokų paskirstymo, o įmokų paskirstymą reglamentuojančio CK 6.54 straipsnio normas, neteisingai aiškino bei taikė įstatymo nuostatas bei teismų praktiką, nagrinėdamas delspinigių skaičiavimo, netesybų mažinimo klausimą.
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti teismo sprendimą, panaikinti jo dalį, kuria iš atsakovo ieškovui priteista 83 368, 25 Lt skolos ir priteisti iš atsakovo ieškovui 26 191, 49 Lt skolos, panaikinti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir jas paskirstyti proporcingai. Atsakovas teigia, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovo skolos ieškovui dydžio, neteisingai aiškinio bei taikė CK 6.54 straipsnio normas dėl įmokų paskirstymo bei nesivadovavo atitinkama teismų praktika, taip pat neteisingai aiškino bei taikė CK 6.73 straipsnio nuostatas spręsdamas netesybų mažinimo klausimą, pažeidė CPK 93 straipsnio antrosios dalies reikalavimus, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
Taigi tarp šalių nėra ginčo dėl pačios atsakovo skolos, netesybų ar jo atliktų mokėjimų dydžio, ginčijamasi tik dėl atsakovo įmokų paskirstymą bei netesybų mažinimą reglamentuojančių CK bei sutarties normų aiškinimo ir taikymo, o taip pat dėl bylinėjimo išlaidų paskirstymo.
Byloje nustatyta, kad pagal 2006 m. lapkričio 24 d. tarp šalių sudarytos kuro pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 2006-KN-3 3.3 punktą atsakovas privalėjo sumokėti ieškovui už įsigytus naftos produktus per 3 kalendorines dienas po PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos, tačiau prievolės neįvykdė, todėl ieškovas 2007 m. gegužės 18 d. pareiškė ieškinį, prašydamas iš atsakovo priteisti 162 266 Lt skolą už naftos produktus, 61 547, 76 Lt delspinigių, 4 489, 36 Lt palūkanų, 0,3 procentų dydžio delspinigių nuo įsiskolinimo sumos už kiekvieną dieną nuo bylos iškėlimo dienos iki sprendimo įvykdymo, 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo 2007 m. rugsėjo 26 d. prašymu buvo pakeistas ieškinio dalykas, remiantis tuo, kad pareikštame ieškinyje nebuvo atsižvelgta į atsakovo 2007 m. vasario 26 d. sumokėtus 20 000 Lt, kaip rašoma mokėjimo nurodyme, už kurą, o taip pat į 2007 m. rugsėjo 21 d., tai yra jau po ieškinio pareiškimo, per antstolę gautus 120 000 Lt (t. 1, b. l. 29, 115, 137, 139). Teigė, kad šios lėšos buvo įskaitytos delspinigių padengimui, todėl prašomos priteisti 162 266 Lt skolos už naftos produktus bei 4 489, 36 Lt palūkanų dydis nepasikeitė, tačiau atsižvelgdamas į minėtą įskaitymą, ieškovas prašė priteisti tik 6 291, 90 Lt delspinigių. Taigi ieškovas, pareiškęs teisme pradinį ieškinį atsakovui, toliau skaičiavo delspinigius, kurie 2007 m. rugsėjo 26 d. buvo 126 291, 90 Lt dydžio (t. 1, b. l. 116).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl įmokų paskirstymo, teisingai sprendė, jog šalys minėtos sutarties 3.5 punkte aptarusios įmokų įskaitymo eiliškumą ir susitarusios, jog pirmiausia turi būti dengiami delspinigiai, o tik po to skola, pagristai sprendė, kad atsakovo 2007 m. vasario 26 d. sumokėtus 20 000 Lt ieškovas teisingai nukreipė delspinigių skolai dengti, nepaisydamas nuorodos mokėjimo nurodyme ,,už kurą“. Apelianto teiginys, jog teismas privalėjo taikyti CK 6.54 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad ieškovas (kreditorius) turėjo atsisakyti priimti siūlomą įmoką, jeigu atsakovas (skolininkas) buvo nustatęs kitokį įmokų pasiskirstymą, negu numatyta CK 6.54 straipsnio 1 – 4 dalyse, yra nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi minima sutartine nuostata, kadangi CK 6.54 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad įstatymas šiuo klausimu taikomas tiek, kiek šalys nėra susitarusios. Tuo tarpu tokie dvišaliai susitarimai negali būti vienašaliai keičiami. Teismas tokią savo išvadą teisingai pagrindė taip pat ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis, civilinė byla Nr. 3K-3-143/06). Taip pat atmetamas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, grindžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 19 d. nutarties nuostatomis (civilinė byla Nr.3K-3-409/2006), jog skolininkas, pripažindamas pagrindinę prievolę, norėdamas nutraukti kreditoriaus pagrindinio intereso pažeidimą, tačiau manydamas, jog už pažeistos prievolės netinkamą vykdymą nustatytos netesybos yra per didelės, vykdydamas pagrindinę prievolę, gali nurodyti, jog įmoka skirta pagrindinei prievolei vykdyti, o ne netesyboms mokėti. Kreditorius, nesutikdamas su tuo, turi atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką ir ją grąžinti skolininkui (CK 6.54 str. 5 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo sprendime pateikiamas teisės normos aiškinimas visada yra susijęs su konkrečios bylos fabula. Todėl teismo sprendimas, skirtingai nei įstatymas, teisės šaltinio galią turi tik analogiškos bylos atveju. Kitaip tariant, teisės išaiškinimu kaip precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, tai yra kurioje teismo sprendimo ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Minimoje kasacinės instancijos teismo nutartyje suformuotos nuostatos negali būti taikomos nagrinėjamoje byloje, nes šių bylų ratio decidendi skiriasi: nagrinėjamoje byloje šalių susitarimas dėl įmokų paskirstymo tvarkos (sutarties 3.5. p.), priešingai nei nustatyta kasacinėje teismo nutartyje, nėra siejamas su skolininko nuorodomis mokėjimo dokumentuose. Taigi šiai nutarčiai negali būti teikiama CPK 4 straipsnyje nurodyta reikšmė.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta ieškovo apeliacinio skundo motyvus dėl teismo išvados, jog atsakovui pareiškęs ieškinį dėl skolos priteisimo, ieškovas be pagrindo tęsė sutartinių netesybų skaičiavimą. Teismas pagrįstai vadovavosi CK 6.71 - 6.75 straipsnių normų nuostatomis ir sprendė, kad netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, tai yra skirtos atlyginti kreditoriui jo patirtus nuostolius ir skaičiuojamos iki bylos iškėlimo teisme. Minimai išvadai pagrįsti teismas taip pat teisingai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-7-367/2006) suformuluota nuostata šiuo klausimu. Apelianto argumentas, kad skiriasi šių bylų ratio decidendi, nes šioje kasacinės instancijos teismo nutartyje nėra aptariama situacija, kai šalys, vykdydamos sutarties sąlygas, pačios, be teismo sprendimo, moka delspinigius, neduoda pagrindo priešingai išvadai. Paminėta nuostata apie palūkanų skaičiavimą iki pareiškiant ieškinį, kasacinės instancijos teismo nutartyje yra išdėstyta kaip bendro pobūdžio taisyklė, kuri taikytina visada, išskyrus atvejus, kai įstatyme ar šalių susitarime numatyta, kad netesybos (delspinigiai) ar palūkanos skaičiuojamos iki visiško prievolės įvykdymo.
Taigi teismas teisingai nusprendė, kad už laikotarpį iki ieškinio pateikimo ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti 41 102, 25 Lt netesybas (delspinigius), kuriuos padengia 2007 m. rugsėjo 21 d. per antstolę ieškovo gauti 120 000 Lt, likusia šios įmokos dalimi dengiamas pagrindinis 162 266 Lt įsiskolinimas, o nepadengta 83 368, 25 Lt skola yra priteistina iš atsakovo (CK 6.38 str., 6.54, 6.258 str., 6.317 str.). Už laikotarpį po ieškinio pateikimo, tai yra nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovo šešių procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą (CK 6.37 str. 2 d.).
Atmetami atsakovo argumentai, susiję su CK 6.73 straipsnio antrosios dalies aiškinimu ir taikymu nagrinėjant delspinigių mažinimo klausimą. Teismas, remdamasis bylos medžiaga, teisingai sprendė, kad atsakovas susitarė su ieškovu dėl 0,3 procentų delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną, šios sutarties sąlygos neginčijo. Tuo tarpu atkreiptinas dėmesys į tai, kad abi nagrinėjamo ginčo šalys yra naftos produktų prekyba užsiimantys privatūs juridiniai asmenys, šiuo verslu besiverčiantys ne vienerius metus, todėl akivaizdu, jog savo sutartinius santykius reglamentuoja pagal atitinkamo verslo nuostatas, todėl atsakovo argumentai neduoda pagrindo išvadai apie ieškovo nesąžiningumą reikalaujant sutartinių delspinigių (CPK 185 str.). Be to, teismas pagrįstai laikė taikytinomis CK 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas, jog netesybos negali būti mažinamos, kai jos jau apmokėtos. Teismas teisingai nurodė, kad atsakovas sumokėjo pinigus, kuriuos ieškovas užskaitė delspinigių padengimui.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teismas, remdamasis ieškovo pateiktais įrodymais apie jo patirtų išlaidų dydį, atsižvelgdamas į patenkintą ieškinio dalį, pagrįstai iš atsakovo priteisė ieškovui 2 501, 05 Lt žyminį mokestį bei 3 000 Lt advokatų išlaidų (CPK 93, 98 str.). Atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu nepagrįsti ir atmestini (CPK 185 str.).
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad keisti skundžiamą teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovo bei atsakovo apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo, absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, kaip minėta, nėra nustatyta, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 302 str., 329 str. 1 d., 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2008 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.