- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-07
- Bylos Nr.
- e2A-2346-230/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-16012-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Izolda Nėnienė, Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Hoptransa“
- Kategorijos
- 2.5.10.2.4.1Turtinė žala
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Leono Jachimavičiaus, Izoldos Nėnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančios per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-592-945/2015 pagal ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančios per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hoptransa“ dėl dalies išmokėtų sumų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 1 741,06 Lt (504,25 Eur) išmoką, 6 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje nurodė, kad 2010 m. gruodžio 10 d. Italijoje įvyko eismo įvykis, kurio kaltininkas – draudimo sutartyje SGB 0509643 nurodytos transporto priemonės Mercedes Benz 1841, v. n. (duomenys neskelbtini) vairuotojas. Eismo įvykio metu transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovės. Sudarant sutartį draudėjas (atsakovė) patvirtino, kad transporto priemonė nebus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų (sutarties 1.5 punktas). Standartinių sutarties sąlygų VI dalies 36 ir 38 punktais, taip pat draudimo sutarties 2.2.3 punktu draudėjas (atsakovė) buvo įsipareigojęs pranešti draudikui apie rizikos padidėjimą. Šios pareigos nevykdymo pasekmės numatytos sutarties 1.6 punkte, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkte – eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginęs draudikas turi teisę reikalauti iš pareigos apie padidėjusią riziką neįvykdžiusio draudėjo grąžinti draudimo išmokos dalį, neviršijančią 50 %. Sudarydamos sutartį šalys susitarė, jog transporto priemonė bus naudojama Lietuvos Respublikos teritorijoje. Apie padidėjusią riziką – išvykimą už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų – atsakovė ieškovės neinformavo, todėl privalo atlyginti ½ ieškovės nukentėjusiajam išmokėtos išmokos dalį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančios per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, valstybei 4,64 Eur teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.
Teismas nustatė, jog ieškinio reikalavimą dėl atsakovės pareigos grąžinti ieškovei pusę draudimo išmokos sumos ieškovė grindžia draudimo sutarties 1.5 punkto nuostata, jog draudimo rizika įvertinta ir įmoka paskaičiuota pagal draudėjo pateiktą informaciją, tarp kurios nurodyta ir aplinkybė, jog transporto priemonė nebus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų, taip pat 1.6 punkto sąlyga, pagal kurią draudėjas įsipareigoja informuoti draudiką apie riziką lemiančių aplinkybių pasikeitimus, dėl ko draudimo įmoka gali būti perskaičiuota, draudėjui atitinkamos pareigos nevykdant draudikas įgyja teisę teisės aktų nustatyta tvarka reikalauti dalies išmokos grąžinimo. Nagrinėjamu atveju reikalavimas byloje reiškiamas akcentuojant sutartinio draudėjo įsipareigojimo pranešti draudikui apie padidėjusią draudiminę riziką nevykdymą. Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar draudimo rizikos pokyčiai, o kartu ir draudimo įmokos dydis, galėjo būti siejami su transporto priemonės naudojimo teritorija, t. y. ar teisėtai draudikas įtraukė į draudimo sutartį sąlygą, pagal kurią transporto priemonė gali būti naudojama tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, apie ketinimą naudoti transporto priemonę už Lietuvos Respublikos ribų privalu pranešti draudikui, kuris, pastarąją aplinkybę vertindamas kaip padidinančią draudimo riziką, atitinkamai perskaičiuotų draudimo įmoką. Teismas taip pat nustatė, jog šalių draudimo santykiai, iš kurių kilo ginčas dėl draudimo išmokos dalies sumokėjimo, susiklostė ieškovo ir atsakovės sudarytos 2010 m. liepos 14 d. draudimo sutarties pagrindu. Tuo metu galiojo 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo. Direktyvos nuostatos nacionalinėje Lietuvos teisėje yra įgyvendintos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu. TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose ES valstybėse narėse, draudimo sutartis galioja ir suteikia draudimo apsaugą kiekvienoje ES valstybėje narėje. Draudikas, kaip savo srities profesionalas, turintis patirties sudarant transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, žinodamas, kad draudėjas užsiima krovinių vežimu motorinėmis transporto priemonėmis, turėjo pagrindo numatyti, kad transporto priemonės bus naudojamos už Lietuvos Respublikos ribų, todėl, spręsdamas dėl draudimo įmokos dydžio, galėjo papildomai pasidomėti atsakovo vykdomos veiklos pobūdžiu. Be to, įvertinus tai, kad TPVCAPDĮ nustatyta draudimo apsauga privalo būti suteikiama visoje ES teritorijoje, už įprastine ir pasienio draudimo sutartimis teikiamą draudimo apsaugą mokama draudimo įmoka visais atvejais turi būti apskaičiuojama įvertinus draudimo rizikos galimus pasikeitimus dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015, 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346-706/2015) konstatuota, jog sutarties sąlyga, pagal kurią transporto priemonės naudojimas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje pripažįstamas papildomos rizikos faktoriumi, apie kurį draudėjas privalo pranešti draudikui, o pastarasis įgyja teisę perskaičiuoti draudimo įmoką, taip pat kuris, draudėjui nevykdant pareigos informuoti draudiką, sukuria teisę draudikui reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 proc. draudimo išmokos sumos, pripažintina nesuderinama su ES teisės nuostatomis, įpareigojančiomis draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, ir šių nuostatų aiškinimu ESTT sprendimuose, taip pat prieštarauja imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai, todėl yra niekinė. Kadangi nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios faktinės aplinkybės savo pobūdžiu yra analogiškos vertintoms Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose bylose, pirmosios instancijos teismas tokią pat išvadą padarė ir spręsdamas dėl šalių sudarytos draudimo sutarties 1.5 punkto teisėtumo (CPK 4 str.). Teismas taip pat konstatavo, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką aptariamo pobūdžio sąlygos negaliojimas pats savaime nedaro negaliojančia visos draudimo sutarties (CK 1.96 str.), kas lemia išvadą, jog pripažinus niekine ir negaliojančia draudimo sutarties sąlygą, nustatančią draudėjo pareigą pranešti draudikui apie apdraustos transporto priemonės naudojimą kitose valstybėse narėse ir už šios pareigos nevykdymą suteikiančią draudikui teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti sumokėtos draudimo išmokos dalį, tokios sutarties nuostatos draudiko (ieškovo) reikalavimui netaikytinos. Vadovaudamasis tokiu išaiškinimu, teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, jog teismas, pripažinęs neteisėta šalių sudarytos draudimo sutarties 1.5 punkto dalį, privalo pats savo iniciatyva taikyti restituciją ir koreguoti šalių sutartinius santykius. Teismas konstatavo, jog aptariamos sąlygos pripažinimas niekine tepaneigia ieškovės teisę ja remtis, o kartu ir lemia ieškinio reikalavimo nepagrįstumą, t. y. paneigia ieškovės teisę reikalauti, kad atsakovė grąžintų ieškovei dalį ieškovės nukentėjusiajam išmokėtos draudimo išmokos. Sutartinės sąlygos neteisėtumas tepaneigia ieškovės teisę reikšti regresinį reikalavimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą iš dalies pakeisti – be draudimo sutarties sąlygos, išdėstytos 1.5. punkte, pripažinimo negaliojančia papildomai taikyti restituciją ir priteisti apeliantei 1 726,13 Eur draudimo įmokų skirtumą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas draudimo sutarties sąlygą, numatytą sutarties 1.5. punkte, pripažino niekine ir negaliojančia ab initio kaip prieštaraujančią imperatyvioms teisės normoms, tačiau restitucijos netaikė. Su tokia teismo pozicija sutikti negalima, kadangi ji prieštarauja restitucijos esmei, sąžiningos sandorio šalies interesų prioriteto principui, o teisės normų išaiškinimas pateiktas nevisiškai įsigilinus į šių teisės normų esmę. Pripažinus sandorį negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms kyla CK 1.80 str. 2 d. nustatytos pasekmės – kiekviena sandorio šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką pagal sandorį yra gavusi, t. y. šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo (taikoma restitucija). Apeliantės įsitikinimu, restitucija taikytina ir tokiu atveju, kai ne visas sandoris (tik jo dalis) pripažįstamas negaliojančiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-06-18 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-345-686/2015, pripažindamas tik minėtą sąlygą dėl naudojimo užsienyje niekine ir negaliojančia, visų pirma rėmėsi CK 1.80 str. 1 d. esančia sandorio negaliojimą nustatančia teisės norma. Darytina išvada, kad jei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip sutarties sąlygos negaliojimo teisiniu pagrindu remiasi CK 1.80 str. 1 d., tuomet 1.80 str. 2 d. (restitucijos taikymas, kaip negaliojimo pasekmė) nustatyta norma taikytina ir tais atvejais, kai negaliojančiu pripažįstamas ir ne visas sandoris (pvz., viena sutarties sąlyga). Toks aiškinimas atitinka sąžiningos sutarties šalies interesų prioritetinės apsaugos principą ir užkerta kelią nepagrįstai praturtėti nesąžiningai sutarties šaliai. Nagrinėjamu atveju atsakovė prieš sudarant draudimo sutartį apeliantei pateikė melagingą informaciją apie transporto priemonės naudojimo teritoriją. Dėl šios priežasties draudimo sutarties šalys susitarė dėl itin didelės (~90%) nuolaidos nuo vieningos draudimo įmokos. Kadangi draudimo sutarties sąlyga „<..> transporto priemonė nėra ir nebus naudojama: <...> už Lietuvos Respublikos ribų <...>“ buvo pripažinta niekine ir negaliojančia, pirmosios instancijos teismas turėjo savo iniciatyva taikyti restituciją ir priteisti apeliantei draudimo įmokų skirtumą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Ieškovė apeliaciniame skunde, nesutikdama su skundžiamu teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pripažinus draudimo sutarties 1.5 punkte numatytą sąlygą, jog draudimo rizika įvertinta ir įmoka paskaičiuota pagal draudėjo pateiktą informaciją, tarp kurios nurodyta ir aplinkybė, jog transporto priemonė nebus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų, niekine ir negaliojančia, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo nuostatoms, turėjo taikyti restituciją ir iš ieškovės priteisti 1 726,13 Eur sumą, kaip sumokėtų ir mokėtinų esant nurodytai rizikai, draudimo įmokų skirtumą.
Dėl restitucijos taikymo, pripažinus draudimo sutarties sąlygą, susijusią su rizikos vertinimu transporto priemonę naudojant ne Lietuvoje, niekine
Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygos, numatytos 1.5 punkte, pripažino niekine ir negaliojančia, kadangi šios išvados yra grindžiamos suformuota kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d., nutartis, priimta civilinėje byloje „BTA Insurance Company SE“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-334-687/2015, 2015 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „PZU Lietuva“ v. L.R. įmonė „Vikunija“, bylos Nr. 3K-3-346-705/2015), tačiau mano, kad teismas, pripažinęs nurodytą draudimo sutarties sąlygą niekinę dėl jos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, privalėjo taikyti CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytą restituciją, kuri reiškia, kad šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šiuos argumentus, konstatavo, kad pripažinus nurodytą sąlygą negaliojančia ši sąlyga tik netaikytina ieškovės reikalavimui grąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos, kaip tokio reikalavimo pagrindas, tačiau tai neteikia pagrindo teismui savo iniciatyva taikyti restituciją ar koreguoti šalių sutartinius santykius. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nurodytos draudimo sutarties sąlygos pripažinimas niekine tik paneigia ieškovės teisę remtis šia sutarties nuostata, reikalaujant priteisti dalį išmokėtos draudimo išmokos, t. y. tik pagrindžia ieškovės pareikšto reikalavimo nepagrįstumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovės reikalavimas buvo pareikštas prašant priteisti dalį išmokėtos draudimo sumos, o ne įmokų, nustatytų įvertinus skirtingą riziką įtakojančias aplinkybes dėl transporto priemonės naudojimo ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir užsienyje, skirtumą. Ieškovės pareikšto reikalavimo dalykas buvo ne draudimo įmokų skirtumo priteisimas, o išmokėtos draudimo išmokos dalies priteisimas ir toks reikalavimas buvo grindžiamas faktine aplinkybe, kad atsakovė, prieš pradėdama naudoti transporto priemonę užsienyje, nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, todėl padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai ieškovė turi teisę reikalauti, kad draudėjas (atsakovė) grąžintų dalį draudimo išmokos sumos. Būtent tokį reikalavimą, pareikštą nurodytu pagrindu, nagrinėjo pirmosios instancijos teismas ir jis negalėjo viršyti pareikšto reikalavimo ribų (CPKK 265 straipsnio 2 dalis). Nagrinėto ginčo dalyku nebuvo draudimo sutarties šalių sutartinių santykių modifikavimas, o būtent sutarties sąlygos dėl įmokų dydžio keitimas. Tai, kad įmokų skirtumo priteisimas nebuvo nagrinėtos bylos dalykas, patvirtina ir ieškovės bylos nagrinėjimo metu pateiktas patikslintas ieškinys, kuriuo ieškovė prašė priteisti sumą, nustatytą paskaičiuojant įmokų skirtumą. Tačiau, kadangi tokiu patikslintu reikalavimu buvo keičiamas ir ieškinio dalykas, ir ieškinio pagrindas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti patikslintą ieškinį, ir tai patvirtina, kad šis klausimas nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas. Atsižvelgiant į tai, ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs draudimo sutarties 1.5 punkto sąlygą iš dalies niekine, turėjo taikyti restituciją, yra nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad nei draudimo sutarties 1.5 punkte, nei 1.6 punkte nėra įtvirtintas susitarimas dėl įmokų dydžio, jos nustatytos draudimo sutarties 1.3.2 punkte. Todėl tik pripažinus šią draudimo sutarties sąlygos niekine ar negaliojančia kitu pagrindu arba ją modifikavus, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl įmokų grąžinimo ar įmokų dydžio keitimo.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės prašymo priteisti draudimo įmokų, priklausančių nuo draudimo rizikos padidėjimo, draudėjui nevykdant pareigos pranešti apie transporto priemonės panaudojimą ne Lietuvos Respublikoje, skirtumą nelaikė pripažintos niekine draudimo sutarties sąlygos restitucija, o atskiro ginčo dalyku, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.