- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-05
- Bylos Nr.
- 2A-501/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- D. K., J. V.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos bankas“
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. K. ir J. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1070-273/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos bankas“ ieškinį atsakovams D. K. , J. V. , dalyvaujant trečiajam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Herdas group“, dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB ,,Medicinos bankas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams D. K. ir J. V. ir prašė solidariai iš atsakovų priteisti 524 649,95 Lt skolą, 475 350,05 Lt palūkanas, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad atsakovai 2007 m. spalio 31 d. laidavimo sutartimis Nr. 65/2007, 66/2007 laidavo už trečiojo asmens UAB „Herdas group“ piniginių prievolių ieškovui pagal 2007 m. spalio 31 d. kredito sutartį Nr. LOAN_46227 įvykdymą. Bendra trečiojo asmens skola pagal kredito sutartį ieškovui sudaro 3 336 506,86 Lt. Kadangi dalies prievolės įvykdymas yra užtikrintas įkeistu trečiojo asmens turtu, ieškovas iš laiduotojų prašo priteisti 1 000 000 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 2 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovų D. K. ir J. V. ieškovui UAB ,,Medicinos bankas“ solidariai 524 649,95 Lt skolą, 475 350,05 Lt palūkanas, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat priteisė iš atsakovų ieškovui po 3 500 Lt žyminio mokesčio.
Atsiliepimas
Atsakovai pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, juose nurodė, jog preliminariame sprendime visiškai nepagrįstai nurodoma, kad 2007 m. spalio 31 d. laidavimo sutartys Nr. 65/2007 ir 66/2007 patvirtina, kad tarp ieškovo ir atsakovų yra susiklostę sutartiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovams kyla prievolė atsakyti už trečiojo asmens UAB „Herdas group“ prievolių ieškovui tinkamą įvykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju tarp ieškovo ir atsakovų yra susiklostę laidavimo teisiniai santykiai (ne skolininkų daugeto), į tai, kad ieškovas trečiojo asmens bankroto byloje yra pareiškęs bendrą 4 697 772,57 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą, o taip pat į tai, jog trečiojo asmens įsiskolinimas ieškovui pagal 2007 m. spalio 31 d. Kredito sutartį Nr. LOAN_46227 yra užtikrintas įkeistu trečiojo asmens turtu (hipoteka), ieškovas teisę reikalauti, kad laiduotojai atsakytų solidariai ir įvykdytų trečiojo asmens prievolę, įgis tik tuo atveju, jei trečiojo asmens bankroto byloje ieškovo reikalavimas nebus visiškai patenkintas iš įkeisto trečiojo asmens turto.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 22 d. galutiniu sprendimu atsakovų prieštaravimus atmetė, Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 2 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Teismas nustatė, kad atsakovų įsiskolinimas ieškovui yra 3 336 506,86 Lt, tačiau ieškiniu prašo priteisti tik dalį skolos, t. y. 1 000 000 Lt. Teismas pažymėjo, kad trečiojo asmens UAB „Herdas group“ prievolių įvykdymas buvo užtikrintas 2007 m. spalio 31 d. laidavimo sutartimis Nr. 66/2007 ir Nr. 65/2007. Teismas atkreipė dėmesį, kad šios sutarties 8.1 punktu aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad sutartis galioja iki visiško prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymo. Pagal teismų praktiką, kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK nustatyti laidavimo pabaigos terminai netaikomi. Tai reiškia, kad laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa užtikrinta prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. (CK 1.136, 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.). Teismas konstatavo, kad CK 6.6 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Todėl teismas sprendė, kad ieškovas turi teisę reikalauti prievolės įvykdymo iš laiduotojų – atsakovų, kadangi laidavimo sutartyse yra įtvirtinta solidarioji skolininko ir laiduotojų prievolė (Laidavimo sutarčių 3.1 punktas). Teismas atmetė atsakovų atsikirtimus, kad kol nebaigta nagrinėti bankroto byla, atsakomybė laiduotojams negali būti taikoma, nes CK 6.6 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, o CK 6.86 straipsnio reikalavimai šiuo atveju nesudaro pagrindo laiduotojus atleisti nuo atsakomybės. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendrosios, tai yra tokios, kurias įgyja abu sutuoktiniai šeimos interesais. Tik nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai pagal prievolę – vienas ar abu sutuoktiniai. Tai ir nulemia išieškojimo nukreipimą į skirtingo teisinio rėžimo turtą: į vieno sutuoktinio asmeninį turtą, į jo dalį bendrame sutuoktinių turte ar į bendrą sutuoktinių turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149/2008). Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas tik atsakovui, kuris vienas pasirašė 2007 m. spalio 13 d. Laidavimo sutartį Nr. 66/2007 ir ja įsipareigojo atsakyti savo turtu (Laidavimo sutarties 3.3 punktas). Laidavimo sutartyje nenumatyta solidari atsakovo ir jo sutuoktinės atsakomybė. Pagal CK 3.112 straipsnio nuostatas, išieškoti pagal vieno sutuoktinio prievoles, atsiradusias iš sandorių, sudarytų po santuokos įregistravimo be kito sutuoktinio sutikimo, galima iš bendro turto sutuoktinio dalies, jei kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Dėl to, vykdant teismo sprendimą ir išieškant skolą pagal atsakovo prievoles iš jo turto, kaip numatyta laidavimo sutartyje, išieškojimas pirmiausia turi būti nukreipiamas į atsakovo asmeninį turtą, o jo nesant ar nepakankant – į atsakovo turimą turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje (CK 3.109 str., CPK 666, 667 str.). Pasisakydamas dėl procesinių palūkanų, teismas nurodė, kad pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar skolininkų prievolė grąžinti priteistą sumą kilo iš laidavimo kaip šalutinės prievolės, nes jų, kaip laiduotojų, atsakomybė yra tokia pati kaip ir pagrindinio skolininko, procesinių palūkanų mokėjimas kaip civilinė atsakomybė kyla iš laiduotojų neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjo gera valia, esant galiojančiai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai D. K. ir J. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti galutinį teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad prievolės įvykdymas yra užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka. Teismas net nesiaiškino, ar jau yra parduotas hipoteka užtikrintas turtas, jeigu parduotas, tai kokia dalimi ieškovas atgavo juo užtikrintą skolą. Todėl priimtas sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas. Trečiajam asmeniui buvo iškelta bankroto byla, kurioje ieškovas pareiškė savo finansinius reikalavimus visai skolos ir palūkanų sumai - 4 697 772,57 Lt. Įmonių bankroto įstatymo 34 straipsnyje nustatyta, jog įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų gautų pardavus įkeistą įmonės turtų arba perduodant įkeistą turtą. Taigi ieškovo kreditorinis reikalavimas trečiojo asmens bankroto byloje turi pirmenybės teisę, nes yra užtikrintas hipoteka, taigi viso ieškovo kreditorinio reikalavimo patenkinimas yra ne tik kad tikėtinas ir realus, bet akivaizdus. Nebaigus išieškojimo iš įkeistų nekilnojamųjų daiktų nėra galimybės nustatyti, kokia skolos dalis galėtų būti priteista iš atsakovų. Be to, pardavus turtą gali būti padengta visa skola ir tokiu atveju ieškinį tenkinti nebūtų pagrindo (CK 4.193 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad negalima išnagrinėti šios bylos, kol nebus baigtas įkeisto turto pardavimas, todėl bylos nagrinėjimas stabdytinas (CPK 163 straipsnio 3 punktas, 164 straipsnio 4 punktas). Ieškovas pats pasirinko savo teisių dėl trečiojo asmens neįvykdytos prievolės gynimo būdą, t. y. visai skolos sumai pareiškė kreditorinį reikalavimą trečiojo asmens bankroto byloje. Dėl šios priežasties dvigubas tos pačios teisės gynimas yra neteisėtas, kadangi sąlygotų ieškovo materialinės padėties pagerėjimą didesne apimtimi, nei jo teisių ir interesų realus pažeidimas, t. y. nei turima subjektinė teisė. Tačiau teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė. Teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, todėl nepagrįstai tenkino ieškovo ieškinį. Pagal teismų praktiką, laidavimas - tai papiloma, šalutinė, nuo pagrindinės prievolės priklausanti, prievolė, kurios tikslas yra įvykdyti prievolę už skolininką tik tada, kai pagrindinis skolininkas šios prievolės neįvykdo, tačiau ne įvykdyti prievolę pirma pagrindinio skolininko. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog trečiajam asmeniui UAB „Herdas group“ 2009 m. gruodžio 8 d. yra iškelta bankroto byla, turėjo atsisakyti priimti nagrinėti ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo. Teismas netinkamai išaiškino 2007 m. spalio 31 d. laidavimo sutarčių galiojimą, todėl priimtas sprendimas yra neteisėtas. Ieškinyje dėl skolos priteisimo teigiama, kad laidavimo sutarčių 8.1 punktas įtvirtina principą, kad laidavimo sutartis galioja iki visiško prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo. Todėl CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas šiuo atveju nebus taikomas, o prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės galios tol, kol bus grąžinta visa paskola nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės prievolės pobūdį. Aptariama sutarties sąlyga vertintina kaip įstatymo neuždraustas kitoks šalių susitarimas. Šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Taigi tais atvejais, kai laidavimo sutarties šalys susitaria, kad laidavimas galios iki visiško prievolės įvykdymo, labai svarbus yra pagrindinio skolininko prievolės įvykdymo/neįvykdymo faktas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB ,,Medicinos bankas“ prašo skundo netenkinti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
Kadangi apeliaciniame skunde yra tik vieno apelianto parašas, apeliacinis skundas neatitinka CPK 111 straipsnio 2 dalies 6 punkto reikalavimų.Apeliantai šioje byloje klaidingai vertina hipoteką ir laidavimą reglamentuojančias teisės normas. Šioje byloje apeliantams apskritai netaikytinos hipotekos institutą reglamentuojančios teisės normos, įtvirtintos CK 4.193 straipsnyje, ĮBĮ 34 straipsnyje. Hipotekos teisiniai santykiai sieja tik ieškovą ir BUAB „Herdas group“. Apeliantai nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika civilinėse bylose Nr. 3K-3-508/2007, Nr. 3K-3-435/2008 ir Nr. 3K-3-573/2004, kadangi minėtų bylų faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Apeliantų motyvai dėl skolos išieškojimo nukreipimo pirmiausiai į įkeistą BUAB „Herdas group“ priklausantį turtą yra visiškai nepagrįsti, kadangi kreditorius turi teisę reikalauti solidarios atsakomybės taikymo laiduotojams.Nėra pagrindo bylą sustabdyti, nes neegzistuoja tokių aplinkybių, dėl kurių negalima nagrinėti civilinės bylos dėl skolos iš laiduotojo priteisimo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad bankroto byloje nebus nustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, susijusių su apeliantų atsakomybe pagal laidavimo sutartis. Laidavimas ir įkeitimas teisine prasme yra lygiavertės užtikrinimo priemonės, įstatyme nenustatyta jų tarpusavio konkurencijos, todėl apeliantai laiduotojo atsakomybę nepagrįstai sieja su įkeisto turto pardavimo momentu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus, o CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Tuo pat metu pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007; etc.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas skolos ieškovui UAB ,,Medicinos bankas“ priteisimo klausimą, nustatė visas šio ginčo išsprendimui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino, pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas ir, patenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 329 str. 1 d.).
Pažymėtina tai, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl to, jog šalys nevienodai aiškina laidavimo sutarties nuostatas bei CK normas, reglamentuojančias laidavimą, kaip akcesorinio pobūdžio prievolę (papildoma, šalutinė ir priklausanti nuo pagrindinės prievolės), jos pasibaigimo pagrindus, sąlygas, laiduotojų prievolės apimtį skolininkui iškėlus bankroto bylą (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p., 16 str.).
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad siekiant neapkrauti bylos medžiagą besikartojančia informacija yra teikiamas bendras abiejų atsakovų apeliacinis skundas.
Atsiliepime į skundą ieškovas pažymėjo, kad apeliacinį skundą pasirašė tik vienas atsakovas, o tai, ieškovo nuomone, reiškia, kad apeliacinis skundas neatitinka CPK 111 straipsnio 2 dalies 7 punkto reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys, kad, nors pirmosios instancijos teismas rezoliuciją ,,Siųsti į Lietuvos apeliacinį teismą“ uždėjo ant apeliacinio skundo nuorašo, kurį pasirašė tik vienas iš atsakovų (D. K. ), tačiau bylos duomenys patvirtina, jog į bylą taip pat yra pateiktas apeliacinis skundas, kurį pasirašė abu atsakovai (206 b. l.). Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija, sprendžia, kad apeliacinis skundas pateiktas pasirašius abiems atsakovams, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog jis pateiktas su trūkumais.
Dėl laidavimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo sprendimuose yra ne kartą pažymėjęs, kad laidavimo, kaip akcesorinės prievolės, pobūdis lemia, jog laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės, o šios prievolės akcesoriškumas, be kita ko, reiškia, kad: pasibaigus pagrindinei prievolei arba ją pripažinus negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 str. 2 d.); negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas, o jeigu laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio (CK 6.78 str. 2 d.); skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str. 1 d.); laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str. 2 d.); laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas (CK 6.82 str. 2 d.); pasibaigus ieškinio senaties terminui reikalavimui dėl pagrindinės prievolės pareikšti, taip pat pasibaigia šis terminas reikalavimui laiduotojui pareikšti (CK 1.135 straipsnis) ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; 2011 m. balandžio mėn. 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011; etc.). Taigi pagal kasacinio teismo išaiškinimus, laiduotojo prievolės akcesoriškumas reiškia šios prievolės apimties priklausomumą nuo užtikrintos prievolės apimties, o solidarumas – kreditoriaus pasirinkimo teisę – kam ir kaip pareikšti reikalavimą. Tai suponuoja išvadą, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), o esant pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų daugetui (pvz., vienos prievolės įvykdymą užtikrinus įkeitimu ir laidavimu), pasinaudotų ne laidavimu, bet turto įkeitimu. Taigi kreditoriui pirmiausia nusprendus pasinaudoti laidavimu, bet ne įkeitimu, tai nereiškia, kad laiduotojo prievolė pasibaigė CK 6.86 straipsnio pagrindu, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip.
Dėl civilinės bylos sustabdymo
Apeliantų nuomone, negalima išnagrinėti šios bylos, kol nebus baigtas įkeisto turto pardavimas, todėl bylos nagrinėjimas stabdytinas (CPK 163 str. 3 p., 164 str. 4 p.).
Pasisakydama dėl apeliantų argumentų, kad ieškovas savo reikalavimą dėl įsiskolinimo gali patenkinti pagrindinio skolininko bankroto byloje realizavus ieškovui įkeistą turtą, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK normos laidavimą ir įkeitimą reglamentuoja netapačiai, bet jų vienas kitam nepriešpastato, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). Nagrinėjamu atveju laidavimo sutarties 3.1 punkte nustatyta, kad kredito gavėjui neįvykdžius visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį laiduotojas ir kredito gavėjas bankui atsako kaip solidarūs bendraskoliai (21 b. l.). Tokiu atveju laiduotojas neturi teisės reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.) arba į pagrindinio skolininko kreditoriui įkeistą turtą. Priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Todėl nėra teisinio pagrindo laukti, kol kreditorius patenkins savo reikalavimą iš pagrindinio skolininko įkeisto turto, ir tik nepavykus patenkinti reikalavimo iš įkeisto turto, reikšti reikalavimą laiduotojui. Apeliantai nepagrįstai laiduotojo prievolę susiejo su įkeisto turto pardavimu, taip iškreipdami solidariosios prievolės sampratą ir sumenkindami laidavimo institutą. Laidavimas, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, pagrindiniam skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad laiduotojo solidarioji atsakomybė lemia, jog kreditorius gali iš karto reikšti savo reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos jo reikšti pagrindinio skolininko bankroto byloje. Bankrutuojant pagrindiniam skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos išplaukianti teisė atskiroje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Dėl šios priežasties atmetamas kaip nepagrįstas apeliantų argumentas, kad šios civilinės bylos nagrinėjimas yra tiesiogiai susijęs su pagrindinio skolininko bankroto bylos nagrinėjimo rezultatais, dėl ko būtina šią civilinę bylą stabdyti. Minėta, kad nagrinėjamos bylos atveju kreditorius (ieškovas) turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas, kuris kartu yra ir įkaito davėjas, tiek laiduotojai (atsakovai). Kreditoriaus teisė reikalauti, kad solidarieji bendraskoliai (atsakovai) įvykdytų turimą solidariąją prievolę nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto turto. Jeigu iki teismo sprendimo, kuriuo iš laiduotojų priteistas įsiskolinimas, įvykdymo kreditorius savo reikalavimo (jo dalies) patenkinimą spėtų gauti iš pagrindinio skolininko įkeisto turto, tai išieškojimo iš laiduotojų mastas gali ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese. Situacija, kai kreditoriaus reikalavimas patenkinamas ir iš įkeisto turto, ir iš laiduotojo, turėtų būti išsprendžiama taikant nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, kad už pagrindinį skolininką prievolę įvykdę laiduotojai (atsakovai) galėtų perimti kreditoriaus teises į skolininką (CK 6.83 str. 1 d.).
Taigi pirmiau paminėtose vėliausiose kasacinio teismo sprendimuose suformuluotos nuostatos paneigia apeliantų teiginius, jog ši byla turėjo būti sustabdyta iki bus išspręstas priverstinis skolos išieškojimas iš BUAB „Herdas group“ bankui įkeisto turto (CPK 185 str.).
Dėl laidavimo prievolės pobūdžio pasibaigimo
Kaip minėta, trečiojo asmens UAB „Herdas group“ prievolių įvykdymas buvo užtikrintas 2007 m. spalio 31 d. laidavimo sutartimis Nr. 66/2007 ir Nr. 65/2007. Šios sutarties 8.1 punktu šalys susitarė, kad sutartis galioja iki visiško prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymo (22 b. l.).
Bendrasis principas yra tas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Tačiau CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka minėtas laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Dėl šių motyvų teisėjų kolegija vėlgi atmeta apeliantų argumentus, jog tais atvejais, kai laidavimo sutarties šalys susitaria, kad laidavimas galios iki visiško prievolės įvykdymo, labai svarbus yra pagrindinio skolininko prievolės įvykdymo/neįvykdymo faktas.
Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Dėl žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nutartimi buvo atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (209 b. l.). Apeliacinio skundo netenkinus, Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nutartimi nustatyta suma priteistina iš apeliantų.
Nors ieškovas atsiliepime prašo priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas, tačiau tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikta, todėl nėra pagrindo tenkinti minėtą ieškovo prašymą (CPK 178 str., 93 str., 98 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 22 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovų D. K. (asmens kodas 37406250018) ir J. V. (asmens kodas 48108070177) po 3 500 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus litų) už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio.