- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-07
- Bylos Nr.
- e2A-673-803/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Rūta Petkuvienė, Andrius Verikas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Auto group“, A. K., akcinei bendrovei DNB
- Kategorijos
- 1.3.2.7.4Prastova
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andriaus Veriko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Auto group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo bnkrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės BUAB „LC Group“ ieškinį dėl automobilių pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Auto Group“, A. K. ir akcinei bendrovei DNB lizingas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
1. Ieškovas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „LC Group“ kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia dėl kreditorių teisių pažeidimo BUAB „LC Group“ ir atsakovo A. K. 2014 m. spalio 29 d. sudarytą automobilio Volkswagen Passat pirkimo –pardavimo sandorį, pagal kurią šis automobilis parduotas už 17 000 Lt, taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, atsakovui paliekant transporto priemonę ir priteisiant iš jo likusią kainos dalį – 1 266,24 Eur; pripažinti negaliojančiomis dėl kreditorių teisių pažeidimo ieškovo BUAB „LC Group“ ir atsakovo UAB „Auto Group“ 2014 m. spalio 28 d. sudarytą Opel Astra pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią šis automobilis parduotas už 11 500 Lt, bei ieškovo BUAB „LC Group“ ir atsakovo UAB „Auto Group“ 2014 m. spalio 30 d. sudarytą automobilio Audi A6 pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią šis automobilis parduotas už 20 000 Lt, taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, atsakovui paliekant transporto priemones ir priteisiant iš jo likusią kainos dalį – 2 874,42 Eur; pripažinti negaliojančiomis dėl kreditorių teisių pažeidimo ieškovo BUAB „LC Group“ ir atsakovo DNB Lizingas 2014 m. spalio 10 d. sudarytą Audi A8 pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią šis automobilis parduotas už 39 786,73 Lt, taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, atsakovui paliekant transporto priemones ir priteisinat iš jo likusią kainos dalį – 4 557,07 Eur; priteisti iš atsakovo A. K. 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 1 266,24 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui BUAB „LC Group“; priteisti iš atsakovo UAB „Auto Group“ 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 2 874,42 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo BUAB „LC Group“ naudai; priteisti iš atsakovo DNB lizingas 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 4 557,07 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo BUAB „LC Group“ naudai; priteisti iš atsakovų ieškovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas paaiškino, jog 2014-10-07 BUAB „LC Group“ akcininkas UAB Baltic Management Group, kuriam atstovavo D. L., M. K., A. K. ir V. A. nutarė parduoti UAB „LC Group“ ilgalaikį materialųjį turtą, kad būtų apmokėti kreditoriniai įsipareigojimai. Be kito turto nutarta parduoti ir ginčijamas transporto priemones, t. y. automobilį Audi A6, kurio likutinė vertė 28 095,52 Lt, VW Passat, kurio likutinė vertė 21 372,07 Lt; Audi A8, kurio likutinė vertė 55 521,39 Lt; Opel Astra, kurio likutinė vertė 13 329,29 Lt.
3. Ieškovas nurodo, kad automobilis Volkswagen Passat 2014-10-29 buvo parduotas už 17 000 Lt A. K., kuris yra akcininko UAB Baltic Management Group atstovo M. K. tėvas, automobiliai Opel Astra ir AUDI A6 pagal 2014-10-28 ir 30 d. sutartis buvo parduoti UAB „Auto Group“ už 11 500 Lt ir 20 000 Lt, o automobilis AUDI A8 – AB DNB lizingas už 39 786,73 Lt.
4. Ieškovas įrodinėja, jog ginčijami transporto priemonių pirkimo pardavimo sandoriai prieštarauja bankrutuojančios įmonės kreditorių interesams, todėl pripažintini negaliojančiais. Ginčijamų sandorių sudarymo metu bankrutuojanti įmonė jau turėjo rimtų finansinių sunkumų ir buvo faktiškai nemoki. Vilniaus apygardos teismas nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo analizuodamas ieškovo mokumą konstatavo, kad įmonės balanso duomenys 2014-10-15 ir 2014-11-15 patvirtina sunkią įmonės finansinę padėtį ir tą faktą, kad įmonė turėjo skolų kreditoriams, kurių reikalavimai šiuo metu yra patvirtinti bankroto byloje. Bankrutuojanti įmonė, užuot siekdama parduoti turimą už rinkos vertę atitinkančią kainą, sudarė eilę transporto priemonių pirkimo pardavimo sutarčių, kuriomis turtas buvo parduotas už mažesnę nei likutinė vertė ir tokiu būdu sumažinta skolininko galimybė atsiskaityti bent su dalimi kreditorių. Skolininkas BUAB „LC Group“ neturėjo teisinės pareigos sudaryti ginčijamus sandorius ir parduoti transporto priemones už mažesnę nei likutinę vertę. Toks turto pardavimas nėra pateisinamas verslo logika ar siekiu išvengti įmonės bankroto, nes, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2015-01-06 nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „LC Group“, jau 2014-11-10 buvo paduotas vieno iš kreditorių pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Bankroto administratorius neturi duomenų kad šie sandoriai būtų padėję stabilizuoti įmonės finansinę padėtį.
Atsiliepimas
5. Atsakovas UAB „Auto Group“ atsiliepime nurodė, kad su ieškovo reikalavimu nesutinka. Paaiškino, kad šalys dar 2014-10-28 sudarė automobilio Opel Astra pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas iš ieškovo už 11 500 Lt kainą įgijo minėtą automobilį; 2014-10-30 ieškovas ir atsakovas sudarė automobilio Audi A6 pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas iš ieškovo už 20 000 Lt įgijo minėtą automobilį. Atsakovas nurodo, kad jis yra verslininkas, besiverčiantis automobilių pardavimu, nurodo, kad automobiliai buvo perleisti ir įsigyti už realias rinkos kainas, galiojančias tuo metu, t. y. 2014 m. spalio mėn. Faktas, kad automobiliai buvo parduoti už kiek mažesnę nei jų likutinė vertė kaina savaime nereiškia ir negali reikšti, kad pardavimo kaina neatitiko tuo metu galiojusių rinkos kainos ar kokiu būdu pažeidė pardavėjo kreditorių ar pačio pardavėjo turtinius interesus. Kadangi atsakovas yra verslininkas, tai jo tikslas ir buvo automobilius perparduoti kiek brangiau, nei juos įsigijo, taip pat prašo atkreipti dėmesį, jog automobiliai buvo perparduoti vos 500 Lt brangiau nei įsigyti, kas patvirtina faktą, kad tokia buvo reali automobilių kaina.
6. Atsakovas AB DnB bankas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo ieškinį atmesti. Atsakovas nurodo, kad trečiasis asmuo yra nesąžiningas, jeigu, sudarydamas su skolininku sandorį, žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises (CK 6.66 str. 2 d.). Vertinant atsakovo sąžiningumą, turi būti atsižvelgta į realias faktines bylos aplinkybes. Atsakovo teigimu, ieškovo ginčijama 2014-10-09 pirkimo pardavimo sutartis Nr. 201410F-15393-P buvo sudaryta ne savo reikmėms, norint neteisėtai pasipelnyti, o lizingavimo tikslais, t. y. sutartis yra trišalė, sudaryta tarp ieškovo, atsakovo bei lizingo gavėjo (kliento) UAB „Šiltinimo sistemos“, tikslu suteikti lizingo paslaugas UAB „Šiltinimo sistemos“ su kuria tą pačią dieną dėl tos pačios transporto priemonės Audi A8 buvo sudaryta lizingo sutartis tarp Lizingo ir UAB „Šiltinimo sistemos“. Šios aplinkybės paneigia ieškinio teiginius, jog Lizingas įsigijo automobilį A8 iš ieškovo nesąžiningai, siekdamas pasipelnyti.
Šalies argumentai
7. Ieškovas 2016-02-24 pateikimą pareiškimą teismui, prašydamas priimti jo atsisakymą nuo ieškinio reikalavimų atsakovui A. K. ir nutraukti civilinę bylą dalyje dėl 2014-10-29 ieškovo BUAB „LC Group“ ir atsakovo A. K. sudarytos automobilio Volkswagen Passat pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos piniginiu ekvivalentu priteisiant 1266,24 Eur sumą taikymo, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo A. K.. Teismas pareiškimą tenkino.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį tenkino.
9. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teismas konstatavo, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu bankrutuojanti įmonė jau turėjo rimtų finansinių sunkumų ir buvo faktiškai nemoki. Vilniaus apygardos teismas nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo analizuodamas ieškovo mokumą konstatavo, kad įmonės balanso duomenys 2014-10-15 ir 2014-11-15 patvirtina sunkią įmonės finansinę padėtį ir tą faktą, kad įmonė turėjo skolų kreditoriams, kurių reikalavimai šiuo metu yra patvirtinti bankroto byloje. Bankrutuojanti įmonė, užuot siekdama parduoti turimą už rinkos vertę atitinkančią kainą, sudarė eilę transporto priemonių pirkimo pardavimo sutarčių, kuriomis turtas buvo parduotas už mažesnę nei likutinė vertė ir tokiu būdu sumažinta skolininko galimybė atsiskaityti bent su dalimi kreditorių.
10. Teismas nurodė, kad automobilio Audi A6 likutinė vertė 2014 metais buvo 28 095,52 Lt (8137 Eur), automobilis parduotas už 20 000 Lt (5 792 Eur). Po dviejų metų (2016 metais) tokio automobilio kaina viršijo 7000 Eur, todėl sutiko su ieškovo argumentais, jog automobilio Audi A6 kaina neatitiko nei 2014 metais nustatytos jo liktinės vertės, nei rinkos kainų, nes praėjus dvejiems metams po sandorio, automobilis kainavo brangiau nei prieš dvejus metus, nors jiems būdingas nusidėvėjimas.
11. Pasisakydamas dėl automobilio Opel Astra pardavimo, teismas nurodė, jog jo likutinė vertė buvo 13 329 Lt (3860 Eur), o automobilis parduotas už 11 500 Lt (3331 Eur). Tokie automobiliai už kainą, už kurią jis buvo parduotas 2014 metais, buvo parduodami 2016 metais, todėl teismas sprendė, kad automobilių kaina neatitiko nei rinkos kainos, nei likutinės vertės, už kurią nutarė juos parduoti atsakovas BUAB „LC Group“ akcininkas. Teismo vertinimu, ieškovas pateikė pakankamai įrodymų į bylą, leidžiančių daryti išvadą, kad ieškinio argumentai yra pagrįsti. Atsakovai nepateikė į bylą įrodymų, pagrindžiančių atsiliepimų argumentus. Teismas nustatė, kad ginčo dėl restitucijos taikymo nėra, todėl sprendė, kad ieškovai neginčija ieškovo reikalaujamų sumų priteisimo. Automobilių pirkimo pardavimo sandorius pripažinęs negaliojančiais, teismas taikė restituciją ieškovo prašoma pinigų suma.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Atsakovas UAB „Auto Group“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą dalyje dėl ieškovo BUAB „LC Group“ ir atsakovo UAB „Autogroup“ 2014-10-28 sudarytos automobilio Opel Astra pirkimo-pardavimo sutarties ir 2014-10-30 sudarytos automobilio Audi A6 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: ieškovo BUAB „LC Group“ ieškinį atsakovui UAB „Auto Group“ dėl 2014-10-28 ir 2014-10-30 automobilių pirkimo – pardavimo sutarčių panaikinimo ir restitucijos taikymo, netenkinti. Nurodė šiuos, kaip esminius, apeliacinio skundo argumentus:
12.1. ieškovas BUAB „LC Group“ ir atsakovas UAB „Auto Group“ dar 2014 m. spalio mėn. 28 d. sudarė automobilio Opel Astra pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas iš ieškovo už 11 500 Lt kainą įgijo minėtą automobilį; 2014 m. spalio mėn. 30 d. ieškovas ir atsakovas sudarė automobilio Audi A6 pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas iš ieškovo už 20 000 Lt kainą įgijo minėtą automobilį. Atsakovas yra verslininkas, besiverčiantis automobiliu pardavimu. Automobiliai buvo perleisti ir įsigyti už realias rinkos kainas, galiojančias tuo metu, t. y. 2014 m. spalio mėn. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino likutinę ieškovo nurodytą automobilių likutinę vertę, bet nenustatinėjo realios 2014 m. buvusios tų automobilių rinkos kainos. Atsakovas su atsiliepimu byloje buvo pateikęs skelbimus iš automobilių pardavimo portalų, kuriuose pateikta informacija atspindi rinkos kainas, tačiau teismas visiškai nevertino šių įrodymų ir nieko dėl jų nepasisakė;
12.2. Ieškovas iš esmės savo reikalavimą byloje grindė tik tuo, kad ginčo automobiliai buvo perleisti už mažesnę nei likutinė automobilių vertė, nurodyta ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentuose. Atsakovo nuomone, faktas, kad automobiliai buvo parduoti už kiek mažesnę (neženkliai) nei jų likutinė vertė kaina savaime nereiškia ir negali reikšti, jog pardavimo kaina neatitiko tuo metu galiojusių rinkos kainos ar kokiu tai būdu pažeidė pardavėjo kreditorių ar pačio pardavėjo turtinius interesus. Atsakovui, sudarant ginčijamus sandorius, nebuvo žinoma šių automobiliu likutinė vertė. Jis sandorį sudarė išimtinai remdamasis rinkos situacija (būdamas automobilių pardavimo rinkos dalyvis). Likutinę vertę nustato pati įmonė. Kadangi atsakovas yra verslininkas, tai jo tikslas ir buvo tuos automobilius perparduoti kiek brangiau, nei juos įsigijo. Tačiau kartu atkreipia dėmesį, kad ginčo automobiliai buvo perparduoti vos 500 Lt (arba 144,81 Eur) brangiau nei įsigyti, kas, atsakovo nuomone, tik dar labiau patvirtina faktą, kad tokia buvo reali automobilių kaina. Šis faktas taip pat iš esmės paneigia ir ieškovo teiginius apie tai, kad ieškovas neteko viso 2 874,42 Eur kainos;
12.3. ieškovas nepagrindė ir neįrodė, kaip ginčijamais sandoriais buvo pažeistos įmonės kreditorių teisės ir teisėti interesai. Jokio pažeidimo ir nebuvo, kadangi įmonė, sudariusi ginčo sandorius, gavo pajamų, sandoriai buvo atlygintini. Ieškovė neįrodė, jog tuo metu įmonė turėjo realią galimybę ginčo automobilius parduoti už likutinę vertę. Pirmos instancijos teismas šių aplinkybių nenustatinėjo ir nevertino;
12.4. ieškovas neįrodė, kad atsakovas UAB „Auto Group“ žinojo ar turėjo žinoti, kad: a) automobiliai parduodami už kiek mažesnę nei likutinę vertę, b) kokia ginčo automobilių likutinė vertė, c) pardavėjas turi kokių nors pradelstų įsipareigojimų, d) jo finansinė padėtis yra sunki ir kt;
12.5. ieškovo atstovas visų actio Pauliana sąlygų neįrodė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas nurodė, kad:
13.1. byloje yra įrodytas kreditorių teisių pažeidimo faktas. Įmonės valdomų transporto priemonių pardavimas už mažesnę nei likutinę vertę sumažino įmonės galimybes patenkinti bent dalį kreditorių reikalavimų. Visi pirkimo – pardavimo sandoriai buvo sudaryti prieš pat skolininko bankroto proceso pradžią. Minėtais sandoriais buvo prisidėta prie įmonės nemokumo padidinimo ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais sumažinimo, nes transporto priemonės buvo parduotos už mažesnę nei jų likutinė vertė. Automobilio Audi A6 likutinė vertė buvo 28 095,52 Lt, tačiau šis automobilis buvo parduotas už 20 000 Lt, automobilis Opel Astra, kurio likutinė vertė buvo 13 329,29 Lt parduotas už 11 500 Lt. Jau kitą dieną po įsigijimo, automobiliai Audi A6 ir Opel Astra buvo perparduoti, kiekvieną iš jų parduodant 500 Lt brangiau. Ginčijamų sutarčių sudarymo metu bankrutuojanti įmonė jau turėjo rimtų finansinių sunkumų ir buvo faktiškai nemoki. Bankrutuojanti įmonė užuot siekdama parduoti turtą už rinkos vertę atitinkančią kainą, sudarė eilę transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutarčių, kuriomis turtas buvo parduotas už mažesnę nei likutinė vertė ir tokiu būdu sumažinta skolininko galimybė atsiskaityti bent su dalimi kreditorių.
13.2. transporto priemones Audi A6 ir Opel Astra įsigijo juridinis asmuo UAB „Auto Group“. Automobiliai buvo parduoti už mažesnę nei turto likutinė vertė, jau kitą dieną jie buvo perparduoti, kiekvieną iš šių transporto priemonių parduodant 500 Lt brangiau. Apelianto nesąžiningumą patvirtina tiek tas faktas, kad jis yra automobilių pardavimo rinkos dalyvis, verslininkas, užsiimantys tarpininkavimu parduodant transporto priemones (UAB „Auto Group“) ir jam yra gerai žinomos automobilių kainos, tiek ta aplinkybė, kad įsigyjant transporto priemones už žymiai mažesnę kainą, šalių interesų disproporcija yra akivaizdi (CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punktas), todėl nesąžiningumas yra preziumuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2014);
13.3. automobilių kaip ilgalaikio turto likutinė vertė nustatoma remiantis Pelno mokesčio įstatymo numatytais turto nusidėvėjimo normatyvais, likvidacine verte. Teismui iškėlus klausimą dėl ginčo automobilių likutinės vertės ir rinkos vertės santykio, ieškovas pateikė papildomus paaiškinimus, kad automobilio Audi A6 likutinė vertė 2014 metais buvo 28 095,52 Lt (8 137 Eur), automobilis parduotas už 20 000 Lt (5 792 Eur). Automobilio Audi A6 kaina neatitiko nei 2014 metų šio automobilio likutinės vertės, nei rinkos kainų, nes praėjus dvejiems metams po sandorio, automobilis kainavo brangiau, nei prieš dvejus metus, nors jam būdingas nusidėvėjimas;
13.4. automobilio Opel Astra likutinė vertė buvo 13 329,29 Lt (3 860 Eur), o parduotas už 11 500 Lt (3 331 Eur). Tokie automobiliai už kainą, už kurią jis buvo paduotas 2014 metais, buvo parduodami 2016 metais. Tai patvirtina, kad automobilių kaina neatitiko nei rinkos kainos, nei likutinės vertės, už kurią ir nutarė juos parduoti BUAB „LC Group“ akcininkai;
13.5. byloje taip pat paneigti argumentai, kad automobiliai buvo parduodami pigiau dėl to, kad nebuvo jiems paklausos. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad iš UAB „LC Group“ automobiliai Opel Astra ir Audi A6 buvo nusipirkti 2014-10-28 ir 2014-10-30 dienomis, o perparduoti tretiesiems asmenims jau kitą dieną po pirkimo. Tai patvirtina, kad šiems automobiliams buvo paklausa, pirkėjai atsirasdavo iš karto, todėl nebuvo jokių objektyvių priežasčių mažinti kainą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Apeliacinėje byloje kyla sandorių negaliojimo ir jų teisinių padarinių klausimas. Apeliantas įrodinėja, jog ginčo automobiliai buvo perparduoti vos 500 Lt (arba 144,81 Eur) brangiau nei įsigyti, todėl, atsakovo nuomone, tai patvirtina faktą, kad tokia buvo reali automobilių kaina. Taigi, anot apelianto, aplinkybė, kad ieškovas neteko viso 2 874,42 Eur kainos, yra neįrodyta.
15. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto nurodytas jam perleistų automobilių pardavimo faktas, gaunant 144,81 Eur pelną, nereiškia tuo metu realios turto rinkos vertės. Apelianto įrodinėjama ginčo turto vertė galėtų būti paneigta atliktu transporto priemonių Opel Astra ir Audi A6 vertinimu pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas, bet ne pagal jo pateiktus skelbimus iš automobilių pardavimo portalų.
16. Tai, kad atsakovas yra verslininkas ir jo tikslas buvo ginčo automobilius perparduoti kiek brangiau, nei juos įsigijo, taip pat nepaneigia kreditorių teisių pažeidimo. Be to, 500 Lt pelnas nuo parduoto automobilio yra įprastas šioje verslo srityje. Ginčo transporto priemonės Opel Astra ir Audi A6 jau kitą dieną buvo perparduotos, o tai paneigia argumentą, jog šios markės automobiliai nebuvo paklausūs.
17. Apelianto nuomone, ieškovas neįrodė, kad atsakovas UAB „Auto Group“ žinojo ar turėjo žinoti apie tai, kad automobiliai parduodami už kiek mažesnę nei likutinę vertę ir kad žinojo, kokia ginčo automobilių likutinė vertė.
18. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliantas verčiasi automobilių perpardavimu, todėl galėjo objektyviai suvokti tikrąją transporto priemonių Opel Astra ir Audi A6 vertę. Tokiu atveju, argumentas, kad jis nežinojo jų likutinės vertės, net ir tuo atveju, jei nebuvo supažindintas su įmonės nustatytąja, tai nepaneigia actio Pauliana sąlygos.
19. Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana paskirtis – kompensacinė, nes pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009).
20. Teisėjų kolegija nurodo, jog aplinkybė, kad skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo, kad sudaromais sandoriais pažeis kreditoriaus teises, nagrinėjamoje byloje įrodyta paties ieškovo, pripažįstant savo kreditorių teisių pažeidimą. Tokiu atveju konstatuojamas skolininko nesąžiningumas. Taip pat teisėjų kolegija nurodo, jog aplinkybės: a) turto perpardavimas kitą dieną gaunant 500 Lt pelną už kiekvieną automobilį, b) patyrusio verslininko, žinančio rinkoje tokių automobilių kainas, transporto priemonių įsigijimas už mažesnę nei likutinė vertė, taip pat sudaro pagrindą spręsti dėl jo nesąžiningumo, nes jis galėjo ir turėjo suprasti (CK 6.38 straipsnio 2 dalis) 2014-10-28 ir 2014-10-30 sandorių esmę dėl neteisingos automobilių kainos (CK 6.248 straipsnio 1, 2 dalys).
21. Taip pat byloje nėra paneigta aplinkybė, jog skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Ieškovas aiškiai nurodė, jog įmonė ginčijamų sandorių sudarymo momentu jau buvo nemoki, turėjo kreditorių, todėl automobilių pardavimas už protingą kainą, būtų atitikęs kreditorių teisėtą lūkestį ir teisingumo principą dėl atsiskaitymo su jais. Ginčo sandoriai buvo sudaryti 2015 m. spalio pabaigoje, o pareiškimas dėl bankroto proceso inicijavimo teisme buvo gautas 2015 m. lapkričio 10 d. Todėl ginčo sandoriais buvo prisidėta prie įmonės nemokumo padidinimo ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais sumažinimo, nes transporto priemonės buvo parduotos už mažesnę nei jų likutinė vertė, o jų kaina neatitiko rinkos vertės. Vilniaus apygardos teismas nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo, analizuodamas ieškovo mokumą, konstatavo, kad įmonės balanso duomenys 2014 m. spalio 15 d. ir 2014 m. lapkričio 15 d. patvirtina sunkią įmonės finansinę padėtį ir tą faktą, kad įmonė turėjo skolų kreditoriams, kurių reikalavimai šiuo metu yra patvirtinti bankroto byloje.
22. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto argumentu, jog iš ginčijamų sandorių ieškovas gavo naudą, ir ieškovas neįrodė, jog buvo galimybė parduoti automobilius už likutinę vertę.
23. Pirma, apeliantas, siekdamas pagrįsti argumentą, jog ieškovas nebūtų pardavęs automobilių už likutinę vertę, nepateikia jokių rinkos duomenų (pvz., kad 2014-10-28 ir 2014-10-30 automobilių pardavimas dėl ekonominių priežasčių nevyko, automobilių kainos buvo kritusios, automobilių perpardavimo verslas išgyveno nuosmukį ir pan.). Antra, automobilio Audi A6 likutinė vertė buvo 28 095,52 Lt, tačiau šis automobilis buvo parduotas už 20 000 Lt, automobilis Opel Astra, kurio likutinė vertė buvo 13 329,29 Lt parduotas už 11 500 Lt. UAB „LC Group“ automobiliai Opel Astra ir Audi A6 buvo nusipirkti 2014-10-28 ir 2014-10-30 dienomis (e-bylos t. 1, b. l. 13-14), o perparduoti tretiesiems asmenims jau kitą dieną po pirkimo, t.y. 2014-10-29 ir 2014-10-31 (e-bylos t. 1, b. l. 16-17). Tai rodo jų paklausą.
24. Ieškovas pateikė įrodymus, jog po dviejų metų (2016 metais) Audi A6 kaina viršijo 7 000 EUR (e-bylos t. 1, b. l. 123-124). Opel Astra, už kurią jis buvo paduotas 2014 metais, buvo parduodami 2016 metais (e-bylos t. 1, b. l. 126-127). Tokiu atveju teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentu, kad automobilių kaina neatitiko nei rinkos kainos, nei likutinės vertės, už kurią nutarė juos parduoti BUAB „LC Group“ akcininkai (e-bylos t. 1, b. l. 10-11). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentą, jog iš ginčijamų sandorių ieškovas gavo naudą, kaip neįrodytą (CPK 185 straipsnis).
25.Atsakovas, nesutikdamas su ieškovo pateiktais argumentais, turėjo įrodyti, jog parduotų transporto priemonių kaina yra reali ir protinga. Ieškovo turto likutinė vertė nustatyta remiantis Pelno mokesčio įstatymo numatytais turto nusidėvėjimo normatyvais. Tai labiau objektyvus vertinimas, kurio negali paneigti apelianto parinktų iš automobilių pardavimo portalų skelbimų turinys. Be to, pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 5 straipsnio 2 dalį turto arba verslo vertės nustatymo pagrindas yra nauda, kurią galima gauti turtą arba verslą protingai naudojant, plėtojant arba juo disponuojant. Šiuo atveju, akivaizdu, jog ieškovas naudos negavo, nors ir sudarė atlygintinus sandorius.
26. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neveikia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
27. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimus, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas atmestas. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovas nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
nutarė:
atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Auto Group“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.