- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-11
- Bylos Nr.
- 2-1127-330/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00181-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „ALBARESA“
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „ALBARESA“
- Kategorijos
- 127.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „ALBARESA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nutarties, kuria atsisakyta kelti restruktūrizavimo bylą, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-3797-553/2015 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ALBARESA“ direktorės J. S. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „ALBARESA“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria atsisakyta kelti atsakovui UAB „ALBARESA“ restruktūrizavimo bylą, teisėtumo klausimas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas UAB „ALBARESA“ direktorė J. S. pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime prašė UAB „ALBARESA“ iškelti restruktūrizavimo bylą, restruktūrizavimo administratoriumi paskirti UAB KLAIPĖDOS ADMINISTRATORIŲ BIURĄ. Pareiškime nurodė, kad UAB „ALBARESA“ veiklą vykdo nuo 1996 m. liepos 5 d. Paaiškino, jog išanalizavus įmonės praėjusių ir einamųjų metų veiklos rezultatus, nustatyta, kad įmonė turi finansinių sunkumų, o optimaliausias būdas, kurį taikant įmonė turėtų galimybę įgyvendinti naujas verslo plėtros galimybes ir tuo pačiu galėtų padengti pradelstus įsipareigojimus kreditoriams, yra restruktūrizavimo bylos iškėlimas. Pagal 2014 m. gruodžio 31 d. balansą įmonei priklausančio turto vertė siekia 111 420 Lt (32 269,46 Eur), o jos įsipareigojimai kreditoriams sudaro 913 506 Lt (264 569,62 Eur), iš jų 276 773 Lt (80 159 Eur) mokėtini per vienerius metus. Dėl didelių įsipareigojimų kreditoriams įmonė negali tinkamai finansuoti veiklos, susiduria su apyvartinių lėšų trūkumu. Pagal 2014 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą per 2014 metus patirtas 147 655 Lt (42 763,84 Eur) nuostolis. Įmonės finansinė padėtis pradėjo blogėti nuo 2009-2010 metų, kai dalis užsakovų nebeatsiskaitė už suteiktas paslaugas ir bankrutavo, įtakos turėjo ir bendras ekonominis nuosmukis, dėl konkurentų spaudimo žemesnių kainų ir nuolaidų taikymas juridiniams asmenims; nesėkmingas bandymas plėsti drabužių priėmimo punktų tinklą (dėl nepasiteisinusio vietų pasirinkimo punktai buvo uždaryti ir įmonė patyrė nuostolių). 2014 metų pradžioje įmonė taikė savikainos ir administracinių sąnaudų mažinimo priemones: savikainos fiksuotos sąnaudos buvo sumažintos apie 14 procentų, o visa savikaina sumažėjo beveik 19 procentų; administracinės sąnaudos sumažėjo 17,7 procentų. Pareiškėja nurodė, kad įmonė nėra nutraukusi savo veiklos – ji perka medžiagas ir paslaugas iš tiekėjų, teikia paslaugas užsakovams, turi sudariusi galiojančias veiklos pagrindu esančias sutartis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 31 d. nutartimi atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą atsakovui UAB „ALBARESA“.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog restruktūrizavimo byla gali būti keliama įmonei, kuri turi laikinų, o ne nuolatinio pobūdžio finansinių sunkumų. Nurodė, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai sudaro 278 995,49 Eur, be to, tik 6 iš 24 kreditorių finansinių reikalavimų vykdymui nesuėjęs trijų mėnesių terminas. Tokie įsipareigojimai sudaro mažą dalį visų pradelstų įsipareigojimų. Įvertinęs aplinkybę, jog UAB „ALBARESA“ pradelsti įsipareigojimai žymiai viršija į įmonės balansą įrašyto turto vertę, teismas konstatavo, kad įmonė bankroto procesą reguliuojančių normų prasme yra nemoki. Akcentavo aplinkybę, jog vienintelio įmonės akcininko UAB „Puikis LT“ rašte nurodyta, kad atsakovo akcinio kapitalo padidinimas nebuvo įregistruotas, kadangi buvo pradėta ruoštis restruktūrizavimo procesui.
Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs atsakovo restruktūrizavimo plano metmenis, nustatė, jog įmonės restruktūrizavimo proceso tikslai per ketverių metų plano vykdymo laikotarpį išsaugoti ir plėtoti vykdomą ūkinę komercinę veiklą, atkurti ilgalaikį įmonės mokumą, įvykdyti esamus įsipareigojimus ir grąžinti skolas įmonės kreditoriams, išvengti įmonės bankroto atitinka restruktūrizavimo procesą reguliuojančiuose teisės aktuose numatytus tikslus, tačiau jų įgyvendinimas grindžiamas vien prielaidomis. Pažymėjo, kad, remiantis metmenimis, įmonė planuoja plėtoti drabužių ir aksesuarų, skirtų padavėjams ir kitiems aptarnaujantiems darbuotojams, nuomą, klientų šiai veiklai planuoja ieškoti pirmaisiais restruktūrizavimo metais, o aktyviai veiklą pradėti vykti 2016 metais, kuri duos 2 896,20 - 5 792,40 Eur bendrojo pelno. Tačiau byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių iš numatomos veiklos planuojamų gauti pajamų dydį. Teismas akcentavo tai, jog restruktūrizavimo plano metmenyse nurodyta, kad veikla dėl drabužių, skirtų nuomai, nėra vykdoma, todėl turi būti priimtas sprendimas dėl turto pardavimo. Restruktūrizavimo plano metmenyse nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 31 d. gautinose sumose apskaitoma 1 913,52 Eur, kurių realus atgavimas abejotinas arba išieškojimo išlaidos gali būti didesnės, nei realiai atgautina suma. Įmonė restruktūrizavimo laikotarpio pabaigai planuoja gauti 22 928,35 Eur grynojo pelno, 32 841,17 Eur turto, o likusi neapmokėta kreditorinių reikalavimų suma sudarytų 108 140 Eur. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad UAB „ALBARESA“ pateiktas preliminarus restruktūrizavimo planas pagal metmenis nėra realiai įgyvendintinas.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovas UAB „ALBARESA“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – iškelti restruktūrizavimo bylą UAB „ALBARESA“. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas, tik siaurais aspektais vertindamas bendrovės finansinę padėtį, nepagrįstai konstatavo jos nemokumą, kaip pagrindą atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą. Teismas neįvertino įmonės veiklos specifikos. Nors bendrovės turimas turtas apskaitomas 110 927,63 Lt (32 126,86 Eur) suma, tačiau bendrovės veikla užtikrinama valymo punktų nuomos sutarčių pagrindu ir remiasi žmogiškaisiais resursais. Teismas nevertino aplinkybės, jog balanse minimas turtas įvertintas likutine verte ir neatspindi realios vertės. Dalies įmonės turto vertė žymiai didesnė. Bendrovės kreditoriams neprieštaraujant restruktūrizavimo bylos iškėlimui, nebuvo pagrindo atmesti bet kokią galimybę sudaryti sąlygas įmonės veiklos tęstinumui.
2. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad įmonės restruktūrizavimo procesas neatstatys įmonės mokumo, o įmonės sunkumai yra nuolatinio pobūdžio. Įmonės sunkumai liko nuo ekonominio sunkmečio, dėl nepasiteisinusių projektų. Atsakovas derasi su įmonės kreditoriais dėl skolų mokėjimo išdėstymo, o UAB „Puikis LT“ sutiko svarstyti skolos sumažinimo klausimą ir atidėjo skolos grąžinimo terminą iki 2016 m. sausio 1 d. Sudarius susitarimus, įmonės įsipareigojimai sumažėtų.
3. Pirmosios instancijos teismas reikalavimus, taikomus restruktūrizavimo planui, nepagrįstai taikė restruktūrizavimo metmenims. Nepagrįstai sprendė, jog restruktūrizavimo tikslų įgyvendinimas grindžiamas tik prielaidomis. Metmenyse nurodytos planuojamos veiklos kryptys, planuojami pakeitimai. Tikslios priemonės būtų nurodytos restruktūrizavimo plane.
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad įmonė neturi realių galimybių restruktūrizuotis. Teismas ignoravo aplinkybę, jog įmonė vykdo ir siekia išsaugoti veiklą, jog didžiausias kreditorius neprieštarauja įmonės restruktūrizavimui. Teisės aktai įtvirtina restruktūrizavimo prioritetą. Teismas nevertino aplinkybės, jog iškėlus restruktūrizavimo bylą, didesnę naudą gaus įmonės darbuotojai ir kreditoriai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl restruktūrizavimo tikslų ir sąlygų bei atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą pagrindų
CPK 1 straipsnyje numatyta, kad restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatyme (toliau – ĮRĮ) reglamentuojamos procedūros, kuriomis siekiama sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto (ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalis). Įmonės restruktūrizavimas – visuma šio įstatymo nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (ĮRĮ 2 straipsnio 3 dalis). ĮRĮ nustatytos tam tikros sąlygos įmonės restruktūrizavimo procesui taikyti ir restruktūrizavimo bylai iškelti. Restruktūrizavimas gali būti pradėtas, jeigu įmonė: 1) turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius; 2) nėra nutraukusi veiklos; 3) nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi; 4) įsteigta ne mažiau kaip prieš 3 metus iki pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo dienos; 5) nuo teismo sprendimo baigti įmonės restruktūrizavimo bylą arba nutarties nutraukti bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais įsiteisėjimo dienos praėjo ne mažiau kaip 5 metai (ĮRĮ 4 straipsnis). Įmonės, atitinkančios ĮRĮ 4 straipsnio nuostatas ir siekiančios, kad būtų pradėtas jos restruktūrizavimas, vienasmenis ar kolegialus valdymo organas turi parengti įmonės restruktūrizavimo plano metmenis (ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalis).
Pažymėtina, kad įmonės restruktūrizavimo tikslų pasiekimą, be kita ko, lemia laiku pradėtas restruktūrizavimo procesas. Įmonė ir jos kreditoriai, siekdami savo interesų apsaugos, turi veikti sąžiningai ir bendradarbiauti, tiek sprendžiant dėl įmonės restruktūrizavimo proceso inicijavimo, tiek vykstant šiam procesui. Įmonės restruktūrizavimu siekiami tikslai – išsaugoti konkrečios įmonės veiklą, joje sukurtas darbo vietas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad esminę reikšmę teismui sprendžiant dėl ieškinio pareiškimo iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą faktinio ir teisinio pagrįstumo turi ne tik įmonės materialinės padėties, turto ir skolų santykio, struktūros nustatymas, bet ir pateiktų restruktūrizavimo plano metmenų išsamus įvertinimas, siekiant atsakyti į esminį klausimą – ar įmonė turi realių perspektyvų sėkmingai pasiekti restruktūrizavimu siekiamus tikslus, t. y. atkurti mokumą, normalią ūkinę komercinę veiklą ir šios veiklos perspektyvas. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog teismas, spręsdamas dėl bylos iškėlimo, patikrina ne vien tai, kaip metmenyse nurodytos priemonės atitinka Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nustatytus bendrovės mokumo, veiklos atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais tikslus, tačiau įvertina, ar numatomos priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą ir tiek sumažinti įsiskolinimus, tiek išsaugoti bendrovės konkurencingumą. Tik ekonomiškai pagrįstų priemonių visuma (kompleksas) ir jų įgyvendinimo realumas gali įtikinti dėl restruktūrizavimo tikslų pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010).
ĮRĮ reglamentuoja ir atvejus, kada restruktūrizavimo byla negali būti iškelta. Teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: 1) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; 2) buvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; 3) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad spręsdamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, teismas kompleksiškai vertina pateiktus dokumentus ir įmonės finansinę būklę bei restruktūrizavimo plano metmenis, tačiau nustatęs, kad egzistuoja viena iš ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant turi būti atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą, teismas neprivalo nustatinėti ir įsitikinti, kad įmonė neatitinka kiekvienos iš ĮRĮ 4 straipsnyje nurodytų sąlygų. Kitaip tariant, įmonei gali būti atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą nepaisant to, kad įmonė atitinka ĮRĮ 4 straipsnyje nustatytas vieną ar kelias sąlygas (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 1 puntas).
Dėl atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą nemokumo pagrindu
Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamąja nutartimi atsisakė iškelti UAB „ALBARESA“ restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu, t. y. nustačius, jog įmonė yra nemoki. Apeliantas (atsakovas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tik siaurais aspektais vertindamas bendrovės finansinę padėtį, nepagrįstai konstatavo jos nemokumą, kaip pagrindą atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą. Apelianto nuomone, teismas nevertino įmonės veiklos specifikos. Nors bendrovės turimas turtas apskaitomas 110 927,63 Lt (32 126,86 Eur) suma, tačiau bendrovės veikla užtikrinama valymo punktų nuomos sutarčių pagrindu ir remiasi žmogiškaisiais resursais. Akcentavo aplinkybę, jog į įmonės balansą įtrauktas turtas neatspindi realios jo vertės, kadangi yra apskaitytas likutine verte. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis nustatė, jog atsakovo pradelsti įsipareigojimai yra 278 995,49 Eur dydžio, o turto vertė siekia 32 269,17 Eur. Apeliacinio teismo vertinimu, toks pradelstų įsipareigojimų ir turto santykis sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti faktinį įmonės nemokumą pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalyje nurodytus kriterijus. Kaip žinoma, įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Apeliacinis teismas pastebi, jog atskiruoju skundu iš esmės nėra ginčijamas nei įmonės pradelstų įsipareigojimų egzistavimo faktas, nei jų dydis. Kartu su atskiruoju skundu apeliantas pateikė įmonės akcininko ir kreditoriaus UAB „Puikis LT“ bei apelianto (įmonės) UAB „ALBARESA“ sudarytą tarpusavio skolų suderinimo aktą, kuriuo šį dokumentą pasirašiusios šalys susitarė apelianto skolą šiam kreditoriui iki 2016 m. sausio 1 d. nelaikyti pradelsta. Šiuo aktu kreditorius taip pat įsipareigojo apsvarstyti apelianto skolos sumažinimo galimybę (b. l. 209). Pirmiausia pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad apeliantas, reaguodamas į restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimo pirmosios instancijos teisme procesinę baigtį ir teismo išvadas dėl įmonės nemokumo, susitarė su kreditoriumi, kuris yra vienintelis įmonės akcininkas, dėl pradelstos skolos nelaikymo pradelsta skola sąlyginai trumpą laikotarpį (9 mėnesius), neturi įtakos apskųstos nutarties teisėtumui, kadangi toks įmonės ir jos akcininko susitarimas nutarties priėmimo metu neegzistavo. Kita vertus, visų pirmosios instancijos teismo nustatytų įmonės pradelstų įsipareigojimų (278 995,49 Eur) apimtyje kreditoriaus UAB „Puikis LT“ 23 535,87 Eur dydžio finansinio reikalavimo būsena (pradelstas ar nepradelstas reikalavimas) neturi lemiamos įtakos vertinant apelianto mokumą. Net ir tuo atveju, jeigu iš įmonės bendros pradelstų įsipareigojimų masės būtų pašalintas nurodyto kreditoriaus finansinis reikalavimas, nėra pagrindo apeliantą laikyti mokiu ĮBĮ prasme, kadangi kiti pradelsti įsipareigojimai vis tiek žymiai viršija į įmonės balansą įrašyto turto vertę, o pagal galiojantį teisinį reguliavimą įmonės nemokumui konstatuoti pakanka to, jog tokie įsipareigojimai viršytų pusę jos turimo turto vertės. Atskirajame skunde taip pat nurodoma, jog atsakovas deda pastangas susitarti su įmonės kreditoriais dėl skolų mokėjimo terminų atidėjimo. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog apeliantas nepateikė duomenų, pagrindžiančių nurodytas aplinkybes, jog konkretūs kreditoriai (išskyrus minėta kreditorių – įmonės akcininką) atidėjo skolų grąžinimo terminus. Apelianto akcentuojama aplinkybė, jog didžiausias įmonės kreditorius neprieštarauja restruktūrizavimo bylos iškėlimui, neturi įtakos vertinant įmonės nemokumą. Sutiktina, jog kreditorių pritarimas sprendžiant klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo yra svarbus derinant tarpusavyje restruktūrizuojamos įmonės kreditorių interesų užtikrinimo ir įmonės, susidūrusios su laikinais finansiniais sunkumais, veiklos išsaugojimo tikslus. Tačiau toks pritarimas nesudaro pagrindo manyti, jog šios grupės kreditorių turimi finansiniai reikalavimai sprendžiamam klausimui nėra aktualūs, t. y. tokiu būdu nėra paneigiamas pats pradelstų įsipareigojimų egzistavimo faktas. Apeliantas nepagrįstai akcentuoja įmonės vykdomos veiklos išskirtinumą. Aplinkybės, jog įmonės veikla tiesiogiai susijusi su žmogiškaisiais ištekliais, o veikla vykdoma nuomos pagrindu valdomose patalpose, nesudaro prielaidų konkrečius įmonės darbuotojus ir įmonės nuomojamą turtą „prilyginti“ papildomai įmonės turto struktūrinei daliai, neįtrauktai į įmonės balansą. Apeliantas savo poziciją, jog bendrovė laikytina mokia, grindžia įmonės balanse nurodytos ir faktinės turimo turto vertės neatitiktimi. Pasak apelianto, dalies turto rinkos vertė yra didesnė, nei nurodyta balanse. Apeliacinis teismas iš esmės sutinka, jog vertinant mokumo situaciją ĮBĮ prasme, esminę reikšmę turi ne įmonės balanse nurodyta turimo turto vertė, o reali į įmonės balansą įrašyto turto vertė. Tačiau apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių jo poziciją analizuojamu klausimu pagrindžiančių duomenų, todėl argumentas dėl balanse nurodytos ir realios turimo turto vertės neatitikties yra neįrodytas (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina ir tai, jog teismui pateiktuose restruktūrizavimo plano metmenyse nurodoma priešingai, esą bendrovė turi daug įrangos, kuri yra pilnai nudėvėta ir netgi nebenaudojama gamybinėje veikloje, tačiau dėl esamų areštų turtas, kaip įrangos atliekos, negali būti nurašytas ir parduotas specializuotiems atliekų surinkėjams (b. l. 91). Deklaratyvus atskirajame skunde nurodomas teiginys, jog įmonės turtas yra vertingesnis nei nurodyta įmonės balanse (balansinė vertė), nesant tokį teiginį patvirtinančių objektyvių duomenų, nesukelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, jog įmonės pradelsti įsipareigojimai žymai viršija jos turimo turto vertę, pagrįstumo.
Atskirajame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įmonės pradelstų įsiskolinimų pobūdį, todėl nepagrįstai konstatavo, kad įmonės finansiniai sunkumai nelaikytini trumpalaikiais. Apeliacinis teismas neturi pagrindo pritarti šiam atskirojo skundo argumentui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teisminėje praktikoje laikytasi nuostatos, jog tuo atveju, jeigu įmonės finansiniai sunkumai tęsiasi keletą metų, tokie sunkumai teismo gali būti pripažinti nemokiais finansiniais sunkumais, paneigiančiais įmonės restruktūrizavimo galimybę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2009). Aptariamu atveju atskirojo skundo argumentais iš esmės neneigiama pirmosios instancijos teismo išvada, jog įmonės finansiniai sunkumai yra įsisenėję. Priešingai, atskirojo skundo turinys šią aplinkybę tik patvirtina, teigiant, jog įmonės sunkumus lėmė ekonominis sunkmetis (nuo 2009 metų) ir nesėkmingai bandyti vystyti veiklos projektai (nepasiteisinęs naujų priėmimo punktų atidarymas). Nurodytų aplinkybių kontekste konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl įmonės patiriamų finansinių sunkumų pobūdžio yra pagrįsta.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovas UAB „AMBARESA“ yra nemokus ūkio subjektas. Šioje nutarties dalyje analizuoti atsakovo atskirojo skundo argumentai šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo nepaneigia.
Dėl restruktūrizavimo plano metmenų vertinimo
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus atsakovo restruktūrizavimo plano metmenis, konstatavo, kad restruktūrizavimo planas nėra realiai įgyvendintinas. Apeliantas, nesutikdamas su šia teismo nuostata, atskirajame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikalavimus, kurie keliami restruktūrizavimo planui, taikė plano metmenims. Akcentavo aplinkybę, jog metmenyse nurodyti planuojami įmonės veiklos pakeitimai, nauja veiklos sritis, o tikslios priemonės būtų nurodytos restruktūrizavimo plane. Apeliacinis teismas šiuos atskirojo skundo argumentus laiko nepagrįstais.
ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kokia informacija turi būti pateikta restruktūrizavimo plano metmenyse. ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose yra išvardintos priemonės, kurias turi nurodyti įmonės dalyviai ir valdymo organai iš pradžių restruktūrizavimo plano metmenyse, o vėliau – restruktūrizavimo plane, turint tikslą sėkmingai restruktūrizuoti įmonę (ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 12 straipsnis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tik ekonomiškai pagrįstų priemonių visuma (kompleksas) ir jų įgyvendinimo realumas gali įtikinti dėl restruktūrizavimo tikslų pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010). Atsižvelgiant į tai, kad šios priemonės jau turi būti pateikiamos kartu su restruktūrizavimo plano metmenimis, jos nebūtinai šioje bylos nagrinėjimo stadijoje turi būti itin tikslios ir detalizuotos, tačiau jos taip pat negali būti ir paviršutiniškos bei abstrakčios. Iš šių priemonių turinio jau restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadijoje turėtų būti galima daryti pagrįstą prielaidą, jog įmonė turi realių perspektyvų sėkmingai atkurti mokumą ir plėtoti normalią ūkinę komercinę veiklą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-578/2013).
Apeliacinio teismo vertinimu, pateikti restruktūrizavimo plano metmenys yra pernelyg abstraktūs. Metmenyse labai bendrai nurodoma, jog bendrovė jau dabar atlieka darbų organizavimo ir valdymo pertvarkymą, kuria naują marketingo strategiją, ketina peržiūrėti kainodarą, ieško pelningesnių klientų bei veiklos nišų (b. l. 87), ketina veiklą paįvairinti teikiant drabužių nuomos paslaugas, ši veikla 2016 metais duotų 2 896,20 - 5 792,40 Eur pelno (b. l. 91), neplanuoja parduoti turimos ir įsigyti naujos įrangos, koreguoti personalo struktūrą. Įmonė nurodo restruktūrizavimo plano rengimo metu svarstysianti galimybę naują techniką įsigyti finansinės nuomos pagrindu, nurodo, jog įmonės akcininkas yra priėmęs sprendimą didinti įmonės įstatinį kapitalą (b. l. 93). Įmonė metmenyse prognozuoja restruktūrizavimo proceso pabaigai gauti 22 928,35 Eur grynojo pelno, įsigyti 32 841,17 Eur vertės turto, sumažinti finansinius reikalavimus iki 108 140 Eur sumos. Apeliacinis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, pažymi, jog analizuotuose restruktūrizavimo plano metmenyse tėra fiksuoti atsakovo lūkesčiai atstatyti istorinį (buvusį) mokumą ir pelningumą, tačiau jie nėra grindžiami objektyviais duomenimis arba konkrečiais apskaičiavimais, todėl teismo neįtikina nurodytų restruktūrizavimo tikslų įgyvendinimo realumu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog įmonės akcininkas, nors ir priėmė sprendimą dėl įstatinio kapitalo didinimo, visgi šio sprendimo nerealizavo. Teismui pateikta UAB „Puikis LT“ pozicija neleidžia daryti išvados, jog toks akcininko sprendimas būtų įgyvendintas restruktūrizavimo proceso eigoje, nors ši priemonė (įstatinio kapitalo padidinimas) taipogi akcentuota restruktūrizavimo plano metmenyse. Atsakovas deklaruodamas naujos (papildomos) veiklos vykdymo lūkesčius, neįtikina turįs pajėgumų šią veiklą vykdyti ir vystyti turimais resursais, niekaip neatskleidžia jos pelningumo perspektyvų. Nėra aiškus tokio verslo poreikis ir paklausa esamos rinkos kontekste. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog apeliantas užsibrėžtų ir metmenyse apibūdintų tikslų ketintų siekti tomis pačiomis priemonėmis, kuriomis veikla nuostolingai vykdoma ne tik šiuo metu, bet ir pakankamai ilgą praėjusį laiką. Apeliacinio teismo vertinimu, metmenų turinys labiau atspindi abstrakčią atsakovo verslo viziją, o ne konkrečius planus ir priemones, nukreiptus į sėkmingą mokumo atstatymo procesą. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas konstatuoja, jog iš teismui pateiktų restruktūrizavimo plano metmenų turinio negalima daryti išvados ar bent prielaidos, jog apeliantas turi realių perspektyvų sėkmingai atkurti mokumą ir plėtoti normalią ūkinę komercinę veiklą.
Tuomet, kai pati įmonė siekia būti restruktūrizuota ir iš esmės atitinka reikalavimus, reikalingus restruktūrizavimo procesui pradėti, bei nėra jos akivaizdaus nemokumo ir yra tikėtina sėkmingos tolesnės veiklos perspektyva, prioritetas turėtų būti teikiamas restruktūrizavimui. Apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą konstatuota, jog UAB „ALBARESA“ yra akivaizdžiai nemoki įmonė – pradelsti įsipareigojimai daugiau kaip dešimt kartų viršija į jos balansą įrašyto turto vertę, įmonės finansiniai sunkumai įsisenėję, o veikla nuostolinga. Išanalizavus teismui pateiktus restruktūrizavimo plano metmenis, negalima daryti pagrįstos prielaidos dėl normalios ūkinės komercinės veiklos atstatymo perspektyvumo. Apeliacinio teismo vertinimu, tokios aplinkybės šiuo konkrečiu atveju neleidžia teikti prioriteto apelianto akcentuojamai įmonės restruktūrizavimo galimybei.
Kiti apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Išdėstytų motyvų pagrindu daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą.