Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Kristina Lysionok, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „PlusPlus Capital“ AS ieškinį atsakovui D. P. (D. P.) dėl įsiskolinimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovui ieškinio ir jo priedų kopijos bei teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo buvo siunčiami ieškinyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), tačiau buvo neįteikti ir grąžinti į teismą. Sodros duomenimis niekus nedirba, todėl procesiniai dokumentai atsakovui įteikti CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, procesinius dokumentus siunčiant jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) ir laikant juos įteiktais praėjus 30 dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo atsakovo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Atsižvelgiant į tai, kad pranešimas atsakovui paliktas 2019 m. rugsėjo 27 d., procesiniai dokumentai atsakovui laikytini įteiktais 2019 m. spalio 28 d. Atsakovas 2019 m. lapkričio 22 d. apie Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamą bylą buvo papildomai informuotas telefonu - susisiekus su atsakovu sutartyje nurodytu telefonu numeriu, atsakovui išsiaiškinta galimybe atvykti į teismą susipažinti su nagrinėjama byla bei galimybė prisijungti prie jam iškeltos civilinės bylos per EPP sistemą be to atsakovui papildomai elektroniniu paštu, siekiant išvengti procesinių dokumentų įteikimo fikcijos, buvo pasiūlyta per 3 darbo dienas nurodyti naują korespondencijos adresą, tačiau atsakovas minėtomis galimybėmis nepasinaudojo. Kadangi atsakovas nepateikė tinkamai įforminto atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą 14 dienų terminą, o ieškovė pareiškė prašymą priimti sprendimą už akių, yra visi CPK 142 straipsnio 4 dalyje, 285 straipsnyje numatyti pagrindai priimti sprendimą už akių.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad UAB „mogo LT“ su atsakovu D. P. 2017 m. gruodžio 21 d. sudarė Transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis) , pagal kurią bendrovė suteikė atsakovui teisę už užmokestį Transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) laikinai valdyti ir naudotis pagal tarp šalių sudarytos sutarties sąlygas, su galimybe įsigyti, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, o atsakovas perėmė transporto priemonę iš UAB „mogo LT“ ir ją valdė bei ja naudojosi ir įsipareigojo mokėti reguliarias mėnesio nuomos įmokas. Ieškovė nurodo, jog atsakovui netinkamai vykdant savo sutartinius įsipareigojimus, UAB „mogo LT“ išsiuntė atsakovui įspėjimą apie sutarties nutraukimą, kuriuo reikalavo nedelsiant padengti susidariusį įsikalinimą ir grąžinti transporto priemonę. Vadovaujantis sutarties 13.8. punktu 2018 m. gegužės 14 d. sutartis buvo nutraukta. Sutarties nutraukimo diena atsakovas buvo skolingas pagal sutartį – 543,82 Eur. Pradinė kreditorė UAB „mogo LT“ perleido „PlusPlus Baltic“ OU, veikiančiam per „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvos filialą, reikalavimo teises į atsakovo skolą, „PlusPlus Baltic“ OU, veikiantis per „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvos filialą, perleido reikalavimo teises į aukščiau minėtą įsiskolinimą „PlusPlus Capital“ AS.

Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (LR CK 6.109 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apie reikalavimų perleidimą atsakovas buvo informuotas 2019 m. sausio 2 d. pranešimu (CK 6.109 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. CK 6.59 str. nustato draudimą kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pradinė kreditorės ir su atsakovu sudarė atgalinio lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį, turinčią tiek išperkamosios nuomos (išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą) (CK 6.503 straipsnio 1 dalis) tiek prikimo-pardavimo su atpirkimo teise (pardavėjas įsipareigoja parduoti daiktą pirkėjui kartu įgydamas teisę parduotą daiktą atpirkti, o pirkėjas įsipareigoja daiktą valdyti, naudoti ir juo disponuoti taip, kad pardavėjas galėtų įgyvendinti atpirkimo teisę) (CK 6.417 straipsnio 1 dalis), tiek vartojimo kredito sutarties bruožų (kredito davėjas suteikia kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu) (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju matyti, jog sutarties tikrasis tikslas visgi yra ne sutarties objekto nuoma su teise jį išpirkti (įsigyti), o vartojimo kredito (finansavimo) klientui suteikimas, todėl tokiai sutarčiai yra taikytini vartojimo kreditų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Tokios nuomonės laikosi ir kasacinis teismas nurodęs, kad išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties atveju vyraujantis yra kredito gavėjo interesas įgyti į sutarties dalyką nuosavybės teisę (ne tik jį valdyti ir juo naudotis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011). Atsižvelgiant į tai, tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip mišri sutartis, jai taikytinos teisės normos, reglamentuojančios minėtų rūšių sutartis (CK 6.156 straipsnio 3 dalis).

CK 6.522 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal transporto priemonės nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų sutartį nuomotojas įsipareigoja suteikti už užmokestį transporto priemonę nuomininkui laikinai valdyti ir naudotis, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Pagal CK 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Remiantis CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktu, skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutartinės atsakomybės samprata – kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Atsakovas neginčijo sutarties nutraukimo teisėtumo, taip pat prašomo priteisti įsiskolinimo dydį, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 543,82 Eur dydžio įsiskolinimą yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.59 straipsnis, 6.200 straipsnis, 6.205 straipsnis, 6.256 straipsnio 1 dalis, 6.522 straipsnio 1 dalis, 6.534 straipsnis).

Ieškovė vadovaudamasi tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudarytos sutarties 10.8 punktu, prašo priteisti iš atsakovo 263,35 Eur baudą ir 48,94 Eur delspinigius.

CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Analizuojant šią teisės normą matyti, kad kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Pagal Kredito Transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutarties II dalies bendrųjų nuostatų sutarties 10.8 punktą, jei sutartis nutraukiama dėl gavėjo kaltės, nuo jo priklausančių ar jam priskirtų rizikų, gavėjas privalo mokėti davėjui 5 procentų dydžio netesybas nuo pagrindinėse nuostatuose nurodytos transporto priemonės vertės. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog minėta sutarties nuostata atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnį. Kadangi nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad sutartis, yra sudaryta tarp juridinio ir fizinio asmens, kuris daiktą pirko savo asmeniniams poreikiams, daiktas – automobilis yra kilnojamasis daiktas, šalių sudaryta lizingo (išperkamosios nuomos) sutartis yra laikoma ir vartojimo sutartimi, o specialiosios teisės normos, reglamentuojančios vartojimo kredito teisinius santykius, yra nustatytos Vartojimo kredito įstatyme, pagal kurio 11 straipsnio 8 dalį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, o jokios kitos netesybos negali būti taikomos.

Atitinkamai, kadangi atsakovas pagal tarp šalių sudarytos sutarties 13.2. punktą įsipareigojo už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną mokėti 0,05 procento dydžio delspinigius ir savo sutartinės prievolės tinkamai nevykdė, ieškovės reikalavimas priteisti jos naudai iš atsakovo priskaičiuotus 48,94 Eur delspinigius yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.260 straipsnio. 1, 2 dalis, 6.71 straipsnio, 6.73 straipsnio 1 dalis), o papildomas reikalavimas dėl 263,35 Eur baudos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio l dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (592,76 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. rugsėjo 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 2 dalimi – jei ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal ieškovės ieškinį yra patenkinti 69,24 procentai reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteisiamos vadovaujantis šia proporcija. Iš atsakovo ieškovei priteistina 13,16 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (19 Eur x 69,24 / 100 proc.).

Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (3,72 Eur) viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (3 Eur) – 3,72 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos priteistinos iš atsakovo (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo D. P. (D. P.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės „PlusPlus Capital“ AS, juridinio asmens kodas 11919806, naudai 543,82 Eur (penkių šimtų keturiasdešimt trijų eurų ir 82 euro centų) skolą, 48,94 Eur (keturiasdešimt aštuonių eurų ir 94 euro centų) delspinigius, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (592,76 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. rugsėjo 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 13,16 Eur (trylikos eurų ir 16 euro centų) bylinėjimosi išlaidas.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo D. P. (D. P.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 3,72 Eur (trijų eurų ir 72 euro centų) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Sumokėjus, mokėjimo kvitą reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Atsakovas negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, bet per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę paduoti pareiškimą sprendimą už akių priėmusiam teismui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuris turi atitikti CPK 287 straipsnio reikalavimus.

Ieškovė turi teisę per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos apskųsti sprendimą apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.