- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-13
- Bylos Nr.
- 2S-1353-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00147-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Suinteresuotas asmuo
- V. J., UAB „Būsto paskolų draudimas“
- Pareiškėjas
- A. M., G. M.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2FB-6031-466/2015 pagal pareiškėjų A. M. ir G. M. pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo, suinteresuoti asmenys: V. J., UAB „Būsto paskolų draudimas“, 383‑oji daugiabučių namų savininkų bendrija „Sudervėlė“, AB „Swedbank“, M. B., UAB „Ūkio banko lizingas“, „ERGO Insurance“ SE Lietuvos filialas, Valstybinė mokesčių inspekcija, UAB „Vilniaus energija“, AB SEB bankas, UAB „Nord Profil“, BUAB „Proksas“, UAB „Vilniaus vandenys“, UAB „Riedlita“, I. L., kuria pareiškimas patenkintas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai A. M. ir G. M. pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydami iškelti jiems bankroto bylą. Nurodė, kad yra sutuoktiniai, augina nepilnametį sūnų. 2007 metais pareiškėjai iš AB SEB Vilniaus banko paėmė 365 000 Lt dydžio būsto kreditą ir įsigijo nuosavą būstą. 2009 metų prasidėjus ekonominei krizei žlugo pareiškėjui su partneriu priklausęs verslas, todėl pareiškėjas, tuo metu būdamas pagrindinis šeimos išlaikytojas, neteko pagrindinių pajamų. Be to, pareiškėjams liko laidavimas pagal paskolos sutartį įmonės vardu. Pareiškėjai teigė, kad nebeturi galimybių vykdyti savo skolinius įsipareigojimus, mokėti komunalinius mokesčius. Šiuo metu pareiškėjai dirba, tačiau gauna mažas pajamas, kurių neužtenka šeimai išlaikyti ir turimiems įsipareigojimams vykdyti. A. M. dirba dviejose įmonėse ir gauna apie 100 eurų dydžio atlyginimą, o jo sutuoktinė G. M. uždirba apie 300 eurų, didelę dalį šių pajamų atskaičiuoja antstoliai, vykdantys išieškojimą.
Suinteresuoti asmenys UAB „Ūkio banko lizingas“, UAB „Būsto paskolų draudimas“, Valstybinė mokesčių inspekcija, „ERGO Insurance“ SE Lietuvos filialas ir UAB „Vilniaus vandenys“ bankroto bylos iškėlimui neprieštaravo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo AB SEB bankas nurodė, kad neprieštarauja dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau pažymėjo, kad būtina visapusiškai išanalizuoti bankrutuojančio asmens galimybes atkurti mokumą ir sumažinti kreditorinius įsipareigojimus, todėl prašė išreikalauti pareiškėjų vardu atidarytų banko sąskaitų išrašus už paskutinių trejų metų laikotarpį.
Suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ nesutiko, kad pareiškėjams būtų iškelta bankroto byla, kadangi, anot suinteresuoto asmens, pareiškėjų nurodytos aplinkybės savaime nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjų nemokumo, be to, pareiškėjai nenurodė, kokių veiksmų jie ėmėsi siekdami pagerinti jų finansinę padėtį.
Suinteresuoti asmenys V. J., AB „Swedbank“, M. B., UAB „Nord Profil“, BUAB „Proksas“ ir 383-oji daugiabučių namų savininkų bendrija „Sudervėlė“ atsiliepimų į pareiškimą nepateikė.
Suinteresuoto asmens 383-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Sudervėlė“ atstovė teismo posėdžio metu neprieštaravo dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau nurodė, kad pareiškėjai galimai siekia išvengti finansinių įsipareigojimų vykdymo. Be to, pareiškėjai nurodo per mažas gaunamas pajamas, kas kelia abejonių pareiškėjų sąžiningumu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 6 d. nutartimi pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo tenkino.
Teismas nustatė, kad pareiškėjų pajamas per mėnesį sudaro jų darbo užmokestis, siekiantis apie 400 eurų, taip pat pareiškėjų vardu yra įregistruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), tačiau jis yra areštuotas. Pareiškėjų įsipareigojimų kreditoriams suma sudaro apie 182 460,61 Eur (630 000 Lt) ir viršija Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatytą dydį – 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas, todėl, anot teismo, pripažintina, kad pareiškėjai yra nemokūs (FABĮ 2 str. 2 d.). Teismas sprendė, kad pareiškėjai pagal savo turtinę padėtį (turimą turtą bei gaunamas pajamas) negali įvykdyti turimų skolinių įsipareigojimų, taigi jų būklė atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas.
Teismas pabrėžė, kad fizinio asmens nemokumo būklė nėra besąlyginis pagrindas iškelti bankroto bylą. FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nurodytos sąlygos, kurioms esant teismas privalo atsisakyti iškelti bankroto bylą. Įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jei paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Teismas nurodė, kad pareiškėjai dirba ir stengiasi padidinti gaunamas pajamas, tačiau jų akivaizdžiai neužtenka jų finansiniams įsipareigojimams vykdyti. Sunki pareiškėjų finansinė būklė, anot teismo, yra akivaizdi ir nėra pagrindo išreikalauti pareiškėjų sąskaitų išrašus. Be to, byloje yra pateiktas G. M. atsiskaitomosios sąskaitos, esančios AB „Swedbank“, išrašas už 2014 m. rugpjūčio 1 d. – 2014 m. lapkričio 12 d. laikotarpį, patvirtinantis pareiškėjos gaunamas pajamas bei turimas išlaidas. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjų nesąžiningumą, o vien suinteresuotų asmenų išreikštos abejonės, teismo nuomone, savaime nesudaro pagrindo abejoti pareiškėjų sąžiningumu.
Taigi teismas konstatavo, kad šioje byloje nenustatyta FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nurodytų sąlygų, kurioms esant teismas privalo atsisakyti iškelti bankroto bylą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsisakymas iškelti pareiškėjų bankroto bylą neatitiktų nei skolininkų, nei kreditorių interesų – pareiškėjai toliau liktų nemokūs, nes nei jų gaunamos pajamos, nei turimas turtas neleistų padengti kreditorinių finansinių reikalavimų. Priešingai, iškėlus bankroto bylą, būtų rengiamas fizinių asmenų kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planas, todėl tai atitiktų tiek pareiškėjų, tiek kreditorių interesus. Be to, iškėlus bankroto bylą bus sudaryta galimybė patikrinti kreditorių abejones dėl pareiškėjų sąžiningumo, o esant pagrindui, atstatyti jų mokumą. Teismas pažymėjo, kad įstatymas numato kreditoriams galimybę bankroto procedūros metu kontroliuoti bankroto administratoriaus veiklą ir daryti įtaką bankroto procesui (gauti iš bankroto administratoriaus informaciją, veiklos ataskaitas, motyvuotai reikalauti atstatydinti, pritarti planui, kontroliuoti plano įgyvendinimą, reikalauti nutraukti bankroto bylą, kt.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Suinteresuotas asmuo V. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti pareiškėjų pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Apeliantui nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdį, taip pat nebuvo įteiktas nei vienas teismo siųstas procesinis dokumentas, todėl skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.
2. Pareiškėjų pareiškime pateikta informacija neišsami, dalis reikšmingos informacijos apskritai nepateikta, o pats pareiškimas neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų, nustatytų FABĮ 4 straipsnyje.
3. Pareiškėja G. M. pateikė tik pažymą iš AB „Lietuvos paštas“, tačiau nepateikė duomenų iš VSDFV apie gaunamas apmokestinamas pajamas, tame tarpe susijusias su darbo santykiais. Ta pati situacija ir su A. M., kuris pats sau išrašė pažymą apie pajamas. Pareiškėjams nepateikus duomenų apie apmokestinamas pajamas, teismas turėjo šiuos duomenis išreikalauti. Taigi byloje nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjų gaunamas pajamas, taip pat duomenų apie būsimas gautinas pajamas.
3. Pareiškime nėra duomenų apie pareiškėjų turto vertę. Apeliantui yra žinoma, kad pareiškėjai naudojasi ar naudojosi automobiliu Mercedes Benz 600, tačiau teismas šiomis aplinkybėmis nesidomėjo.
4. Apeliantui yra žinoma, kad pareiškėjas yra teistas ir atliko realią laisvės atėmimo bausmę. Už kokį nusikaltimą pareiškėjas buvo nuteistas, apeliantui nežinoma, todėl prašo teismo tai išsiaiškinti, nes tai gali turėti įtakos bankroto bylos iškėlimo teisėtumui FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkto prasme.
5. Bendras reikalavimas yra tas, kad turi būti pateikti duomenys apie visose pareiškėjų sąskaitose vykusius pinigų judėjimus už paskutinius trejus metus. Be to, kadangi pareiškėjas yra įmonių „Proksas“, „Kidus“, „Smagtba“, „Riedlita“ bendrasavininkis, turėjo būti pateikta informacija apie šių įmonių pinigų judėjimo srautus už paskutinius trejus metus, siekiant nustatyti, kaip pareiškėjas bendrovėse vykdė veiklą ir, ar neatsiskleis informacija, kuri būtų pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu.
6. Iš BUAB „Riedlita“ prašymo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu matyti, kad pareiškėjai ketino nutylėti apie 95 000 Lt kreditą, nes kreditorių sąraše tokio kreditoriaus nėra. Be to, pareiškėjas paskolos sutartį sudarė su bendrove, kurios bendrasavininkis jis yra; paskola sudaryta tuoj po paskolos, sudarytos tarp kreditoriaus V. J. (apelianto) ir BUAB „Riedlita“, kuri būtent šią dieną bankrutavo pareiškėjo dėka. Pinigai tiesiog nusavinti ir teismas to nematė, o jeigu matė, tai turėjo kreiptis į atitinkamas institucijas dėl tyrimų pradėjimo.
7. Teismas visiškai nesigilino ir/ar nepastebėjo, kad visos įmonės, kurių bendrasavininkis yra pareiškėjas, bankrutuoja ar bankrutavo. Apeliantas prašo patikrinti šią informaciją ir įpareigoti pareiškėjus pateikti duomenis, kodėl taip įvyko, ir, ar nebuvo sudaroma sandorių, kurie CK 6.67 straipsnio prasme preziumuoja nesąžiningumą.
8. Pareiškėjų sąžiningumu leidžia abejoti faktas, kad kreditorių sąraše kaip kreditorius nurodyta BUAB „Proksas“, nors iš tikrųjų tokios skolos nėra.
9. Pareiškėjų nemokumas atsirado dėl neteisėtų piniginių operacijų tarp A. M. ir UAB „Riedlita“. Kita vertus, pareiškėjas A. M. nekontroliuoja finansinių srautų arba nemoka jų kontroliuoti, nes tyčiniais veiksmais siekia pasidaryti nemokus ar sudaryti nemokumo iliuziją, norėdamas išvengti atsiskaitymo už skolas. Tai, kad pareiškėjai pajėgūs atsiskaityti su kreditoriais, patvirtina pareiškėjos reguliarūs priteistos sumos mokėjimai, atliekami per antstolį V. Č..
10. Pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad UAB „Būsto paskolų draudimas“ prarado licenciją, yra melas. Pastarasis iki šiol veikia, o su pareiškėjais atsisakė bendradarbiauti dėl to, kad šie nesilaikė draudimo sąlygų.
11. Pareiškėjai nurodė, kad už gautą 365 000 Lt paskolą įsigijo būstą, tačiau byloje yra duomenys, kad įsigyto buto rinkos vertė 2007 metais buvo vos 214 000 Lt, taigi nežinia, kur buvo panaudota likusi paskolos dalis.
12. Teismui nepateikta jokių duomenų, ar pareiškėjai neturi pomėgio azartiniams lošimams.
13. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai ėmėsi visų įmanomų priemonių atstatyti mokumą ir jo neįmanoma atstatyti.
14. Teismas skundžiamoje nutartyje neteisingai nurodė, kad dėl bankroto bylos iškėlimo neprieštaravo nei vienas apie tai neinformuotas kreditorius. Neprieštaravo tik UAB „Ūkio banko lizingas“, o kiti prieštaravo arba nurodė, kad pats teismas spręstų šį klausimą savo nuožiūra pagal pateiktus priedus, nes nė vienas kreditorius negavo pareiškimo priedų, kas taip pat neteisėta (CPK 113 str.). Jeigu proceso dalyviai būtų gavę pareiškimo priedus, nė vienas nesutiktų su bankroto bylos iškėlimu.
15. Pareiškėjas yra „pagarsėjęs“ kaip nesąžiningas ir interneto tinklalapiuose.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjai A. M. ir G. M. prašo atmesti atskirąjį skundą dėl CPK 111 straipsnio, 335 straipsnio pažeidimų ir grąžinti jį apeliantui, o teismui nusprendus atskirąjį skundą nagrinėti iš esmės, atmesti jį kaip nepagrįstą, taip pat atmesti apelianto skundo priedus ir nelaikyti jų galiojančiais įrodymais. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Apeliantas praleido atskirojo skundo padavimo terminą, be to, pažeidė CPK 111 straipsnio reikalavimus, nes skunde nenurodė byloje dalyvaujančių asmenų ir skundo surašymo datos.
2. Apeliantas neginčija fakto, kad apie pareiškėjų ketinimą bankrutuoti jis buvo tinkamai informuotas dar 2014 m. lapkričio mėnesį išsiųstu registruotu laišku, be to, apie pareiškimo priėmimą teismas, vadovaudamasis FABĮ 5 straipsnio 5 dalimi, paskalbė viešai specialiame interneto tinklalapyje, kas prilygsta viešam dokumentų įteikimui pagal CPK 130 straipsnio 2 dalį.
3. Aplinkybė, kurią apeliantas nurodo kaip svarbią, yra apelianto prielaida, kad pareiškėjų pareiškime pateikta informacija yra neišsami ir pareiškimas neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų. Apeliantas nenurodo, kuo remdamasis jis padarė tokias išvadas, ir nepateikia jokio įrodymo.
4. FABĮ nereikalauja pateikti pažymų iš VSDFV, o teismui pakako duomenų vertinant pateiktas pažymas. Dėl pareiškėjo A. M. pažymos apeliantas skundą grindžia niekuo nepagrįstomis ir nepatvirtintomis įrodymais abejonėmis. Pažymos tikrumą patvirtina įmonės antspaudas, pasirašytas vadovo, šiuo atveju – pareiškėjo.
Šalies argumentai
5. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad nėra jokio dokumento apie pareiškėjų turto vertę. Tą įrodo Registrų centro pažymėjimas. Tuo tarpu apelianto nurodytas Mercedes Benz 600 niekada nebuvo registruotas pareiškėjų vardu. Šis automobilis priklausė įmonei, o pareiškėjas jį naudodavo tarnybiniais klausimais. Nuo 2011 metų pareiškėjas šiuo automobiliu nesinaudoja.
6. Pareiškėjas nėra teistas pagal jokį straipsnį, kurį numato FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 ar 4 punktai, taip pat nėra sudaręs jokių nesąžiningų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises.
7. Apeliantas nenurodo, kur yra įtvirtintas reikalavimas pateikti banko sąskaitų išrašus už trejus metus.
8. Apelianto teiginiai, kad pareiškėjas yra visų jo minėtų bendrovių – Proksas, Riedlita, Kidus, Smagtba, bendrasavininkis, neatitinka tikrovės. Apeliantas bando pateikti iškreiptą priežastinį ryšį pareiškėjo atžvilgiu, pateikdamas kaltinimus dėl 95 000 Lt. Pareiškėjas iš UAB „Riedlita“ paimto kredito neketino nutylėti; tiesiog UAB „Riedlita“ atstovas pasinaudojo procesine teise pareikšti pretenzijas į sudarytą sutartį, nors sutarties terminas dar nebuvo suėjęs. Be to, kai apeliantas suteikė paskolą UAB „Riedlita“, pareiškėjai už ją laidavo, taigi jokių specialių bankrotų neplanavo.
9. Apeliantas pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją, kad pareiškėjai periodiškai moka jam 500-2000 Lt išmokas.
10. Skola BUAB „Proksas“ iš pareiškėjo priteista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1493-631/2014.
11. Apeliantas daro klaidiną prielaidą, kad pareiškėjai gali ir turi galimybę atsiskaityti su kreditoriais.
12. Nors apeliantas teigia, kad pareiškėjas visas įmones priveda prie bankrotų, pats apeliantas dirbo plėtros vadovu įmonės, kuri bankrutavo.
13. Apeliantas 2009 m. vasario 12 d. grasino pareiškėjui, dėl ko šis parašė pareiškimą.
14. Apeliantas turi asmeninių priežasčių ir motyvų rašyti ir šmeižti A. M. asmenį. Tą įrodo visa skundo medžiaga ir apelianto teiginiai, nepagrindžiami įrodymais, vadovavimasis prielaidomis ir apmąstymais, juridinės galios neturinčiu internetinio puslapio išrašu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį panaikinti ir pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo netenkinti. Nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog sunki pareiškėjų būklė yra akivaizdi, kadangi rėmėsi tik pareiškėjų paaiškinimais ir duomenimis apie vieno iš pareiškėjų – G. M. – gaunamas pajamas ir išlaidas per 4 mėnesius. Toks teismo vertinimas yra paviršutiniškas, nes teismas netyrė įrodymų apie abiejų pareiškėjų gaunamas pajamas ir patiriamas išlaidas, tokių duomenų nerinko. Be to, teismas deklaratyviai nurodė, kad pareiškėjai dirba ir stengiasi padidinti savo gaunamas pajamas. Tokią išvadą teismas padarė tik iš pareiškėjų paaiškinimų žodžiu, o toks vertinimas yra nevisapusiškas. Pareiškėjai turi pareigą pateikti duomenis apie gaunamas ir planuojamas gauti pajamas (FABĮ 4 straipsnio 3 dalis). Teismo vertinimas, kad pareiškėjų nemokumą lėmė ekonominė krizė ir dėl to sužlugęs verslas, yra nepagrįstas. Teismas nesiaiškino, ar sunki ekonominė krizė apskritai paveikė pareiškėjo gaunamų pajamų dydį, jei paveikė, koki mastu, kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, kad išvengtų neigiamų pasekmių dėl sunkios ekonominės padėties ir pajamų sumažėjimo. Taigi teismas netyrė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai tapo nemokūs. Teismas paviršutiniškai tyrė pareiškėjų sąžiningumo faktorių, vadovaudamasis keliais rašytiniais įrodymais ir žodiniais pareiškėjų paaiškinimais (pvz., kad pareiškėjas nėra sudaręs nesąžiningų sandorių, nepiktnaudžiauja azartiniais lošimais, alkoholiu ir t. t.), nors šios kategorijos bylose teismas turi būti aktyvus ir jam suteikta teisė įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus (FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo atskirąjį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Dėl atskirojo skundo padavimo termino bei skundo atitikimo įstatyme nustatytiems turinio reikalavimams
Pareiškėjai teigia, kad apeliantas atskirąjį skundą padavė praleidęs CPK 335 straipsnyje nustatytą 7 dienų skundo padavimo terminą, be to, pateikė skundą, neatitinkantį CPK reikalavimų – nenurodė visų byloje dalyvaujančių asmenų bei skundo surašymo datos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apelianto skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. nutarties teisme buvo gautas 2015 m. kovo 13 d., taigi, priešingai nei tvirtina pareiškėjai, 7 dienų nutarties apskundimo termino apeliantas nepraleido. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad pareiškėjų nurodyti atskirojo skundo trūkumai nesudaro esminių kliūčių byloje pradėtam apeliaciniam procesui, todėl taikyti trūkumų šalinimo institutą nėra pagrindo (CPK 115 str. 4 d.).
Dėl absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo
Apeliantas tvirtina, kad skundžiama nutartis yra negaliojanti CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi apeliantui nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, visi procesiniai dokumentai, įskaitant teismo šaukimą į teismo posėdį, apeliantui buvo siunčiami tuo pačiu gyvenamosios vietos adresu, kurį apeliantas nurodo ir atskirajame skunde. Apie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimą bei teismo posėdžio laiką ir vietą taip pat buvo paskelbta viešai specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt. Be to, prieš kreipdamiesi į teismą, pareiškėjai paštu išsiuntė apeliantui pranešimą dėl inicijuojamo bankroto proceso. CK 2.17 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą; jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad tiek apie inicijuotą procesą dėl bankroto bylos iškėlimo, tiek apie teismo posėdžio vietą ir laiką apeliantui buvo pranešta tinkamai.
Dėl bankroto bylos iškėlimo
Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 6 straipsnio 1 dalį, teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti įvertinamos dvi grupės aplinkybių:
Pirma, turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas. Pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį, fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Pripažįstant, kad asmuo yra nemokus, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) asmens skolos, kurių mokėjimo terminai suėję, turi viršyti įstatyme nustatytą dydį, 2) asmuo nebegali įvykdyti šių įsipareigojimų, t. y. jo turimo turto, gaunamų (realiai tikėtinų gauti) pajamų, nepakanka skoloms grąžinti.
Antra, nustačius fizinio asmens nemokumą turi būti patikrinama, ar neegzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-248/2015).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjų pradelstų įsipareigojimų suma yra 182 460,61 Eur ir ji viršija įstatyme nustatytą 25 MMA dydį. Teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjai pagal savo turtinę padėtį (turimą turtą – butą, kuris yra suvaržytas hipoteka, bei gaunamas pajamas – 400 Eur per mėnesį) nebegali įvykdyti šių įsipareigojimų.
Ginčydamas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, apeliantas, be kita ko, įrodinėja, kad į pareiškėjų kreditorių sąrašą buvo nepagrįstai įtraukta BUAB „Proksas“, kadangi jokios skolos, anot apelianto, šiai įmonei pareiškėjas neturi. Teigdamas, kad BUAB „Proksas“ nėra pareiškėjo kreditorius, apeliantas remiasi antstolių informacinėje sistemoje esančiais duomenimis, kuriuose nurodyta, kad ieškovo BUAB „Proksas“ ieškinio suma yra 0.00. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad tuose pačiuose duomenyse taip pat nurodyta, kad vykdomoji byla yra tebevykdoma, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, vykdomasis raštas nėra grąžintas jį išdavusiam Vilniaus miesto apylinkės teismui, todėl teigti, kad pareiškėjas nėra skolingas minėtai įmonei, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjų pradelstų įsipareigojimų dydis nustatytas tinkamai.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto bei suinteresuoto asmens UAB „Vilniaus energija“ argumentais, kad pareiškėjų turtinė padėtis, konkrečiai, pareiškėjo gaunamos (gautos) pajamos, nebuvo išsamiai ištirtos. Nustatydamas pareiškėjo gaunamų pajamų dydį teismas rėmėsi jo dviejų darboviečių išduotomis pažymomis apie pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesį gautą atlyginimą. Tačiau duomenų, kokio dydžio pajamas pareiškėjas gavo pastaruosius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, byloje nėra. Nors FABĮ nėra nustatyto reikalavimo pateikti teismui įrodymus apie paskutinius trejus metus gautas pajamas, tais atvejais, kai pareiškėjo turtinė padėtis yra neaiški, įstatymas nedraudžia teismui tokius įrodymus išreikalauti.
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tiek juridinio, tiek fizinio asmens bankroto procese egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas tokio pobūdžio bylose turi būti aktyvus; tai apima teismo teisę ex officio rinkti įrodymus (CK 1.78 str. 5 d., CPK 179 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
Teismas pažymi, kad teisingos bei išsamios informacijos apie pareiškėjo gaunamas (gautas) pajamas nustatymas gali lemti atsisakymą iškelti bankroto bylą ne tik mokumo, bet ir sąžiningumo aspektu.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant FABĮ, gali būti pripažįstamas nesąžiningu, tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Vertinant asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Šios bylos kontekste teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas yra darbingo amžiaus (39 metų), nors byloje nėra jokių duomenų apie jo išsilavinimą, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas turi vadovavimo įmonėms patirties – kaip pats pripažįsta, buvo ne vienos įmonės vadovas. Taigi pirmosios instancijos teismui nustačius, kad pastaruosius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo pareiškėjas dirbo (bei iki šiol dirba) už 72,41 Eur (neatskaičius mokesčių) arba 35,91/ 150,60 Eur (neatskaičius mokesčių) atlyginimą (tiek pareiškėjas 2014 metų rugpjūčio – spalio mėnesiais uždirbo atitinkamai UAB „Smagtba“ ir UAB „Kidus“), teismas turėtų įvertinti, ar tokiais veiksmais pareiškėjas sąmoningai nesiekia gerinti savo turtinės padėties bei taip reikšmingai didina savo nemokumą.
FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015). Šiame kontekste teismas atkreipia dėmesį, kad paskolą būstui įsigyti pareiškėjai gavo dar 2007 metais, t. y. anksčiau nei treji metai iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, todėl galimas kredito dalies panaudojimas ne pagal paskirtį, net jei ir pasitvirtintų, sprendžiant dėl pareiškėjų sąžiningumo FABĮ prasme teisinės reikšmės neturėtų.
Teismas konstatuoja, kad kitų savarankiškų atsisakymo iškelti bankroto bylą pagrindų, įtvirtintų FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 3-4 punktuose, apeliantas neįrodė. Apelianto bei UAB „Vilniaus energija“ argumentus, kad teismas išsamiau nesiaiškino FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų buvimo, teismas atmeta kaip deklaratyvius, kadangi nė vienas iš jų šio atsisakymo iškelti bankroto bylą pagrindo neįrodinėjo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, taip pat nenustatė, kad pareiškėjas būtų nuteistas už Baudžiamojo kodekso 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose nurodytas nusikalstamas veikas (FABĮ 5 str. 8 d. 4 p.).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nenustatė visų bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjų turtine padėtimi, taip pat neatskleidė pareiškėjų nemokumo priežasčių, todėl skundžiama nutartis panaikinama ir klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Todėl teigdamas, kad pareiškėjų nemokumas atsirado dėl neteisėtų piniginių operacijų tarp pareiškėjo A. M. ir UAB „Riedlita“, apeliantas turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o reikšdamas teismui prašymus dėl įrodymų išreikalavimo turi nurodyti konkrečias aplinkybes, kurias šie įrodymai turėtų patvirtinti (CPK 199 str. 1 d. 3 p.). Atskirajame skunde išdėstyti apelianto prašymai išreikalauti įrodymus (duomenis apie įmonėse, kurių akcininkas buvo pareiškėjas, per paskutinius 3 metus vykusius pinigų judėjimus, šių įmonių bankroto priežastis) nustatytų įstatymo reikalavimų neatitinka.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.