Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2013-11-07 nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 2 metams 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis, paskirta bausmė subendrinta su 2013-09-12 Akmenės rajono apylinkės teismo bei su 2013-09-20 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis iš dalies jas pridedant prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės ir V. J. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimą 3 metams 6 mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013-03-09 iki 2013-03-09 ir iš dalies 2013-09-12 Akmenės rajono apylinkės teismo bei 2013-09-20 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiais atlikta bausmė. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Priteista Šiaulių teritorinei ligonių kasai iš V. J. 489,09 Lt žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 9 d. apie 3.00 val. (duomenys neskelbtini), kavinės (duomenys neskelbtini) lauko terasoje, t. y. viešoje vietoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir dėl chuliganiškų paskatų, tyčia tris kartus peiliu dūrė M. V. į nugarą ir dešinę ranką, padarydamas M. V. durtai-pjautas žaizdas nugaroje ir dešiniame žaste su nugaros ir dešinio žasto raumenų pakenkimu, sužalojimas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje nuteistojo V. J. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl V. J. kaltės nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo M. V. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų ir taip tyčiniais veiksmais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p. Savo skunde apeliantas iš esmės neneigia nesunkiai sutrikdęs nukentėjusiojo sveikatą ir padaręs jam skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotus sužalojimus, tačiau nesutinka su nustatyta jo veiką kvalifikuojančia aplinkybe, kad nusikaltimą padarė dėl chuliganiškų paskatų. Pagal V. J. pateikiamą versiją, jis buvo išprovokuotas paties nukentėjusiojo M. V., tačiau byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma paneigia tokią nuteistojo versiją.

Kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nuteistasis teigia, kad teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo M. V. ir jo draugų, kurie įvykio metu buvo neblaivūs, neobjektyviais parodymais, o jam (apeliantui) palankiais liudytojo D. K. parodymais teismas nesirėmė. Dėl tokių skundo argumentų pirmiausia pažymėtina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal Baudžiamojo proceso įstatymą byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, kompetencija (BPK 20 str. 2 d.). Tai reiškia, kad ne kaltinamasis, jo gynėjas, nukentėjusysis ar kitas proceso dalyvis, o teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertina, kas byloje įrodymai ir kas tokiais nelaikytini.

BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų ir apelianto, nukentėjusiojo, liudytojų G. P., D. K., D. J. K., T. P., Š. J. parodymus, kitus įrodymus, kuriuos įvertinęs padarė atitinkamas išvadas, todėl nuteistojo teiginys, kad skundžiamas nuosprendis priimtas vertinant tik nukentėjusiojo ir jo poziciją palaikančių liudytojų parodymus – nepagrįstas. Taigi, teismas vertindamas įrodymus, įvertino ir apelianto nurodytų liudytojų D. K., D. J. K. parodymus atskirai ir kartu su kitais byloje surinktais įrodymais.

Iš nukentėjusiojo M. V. parodymų matyti, kad jis nuo pat pirmos apklausos nuosekliai nurodė esmines jo sužalojimo aplinkybes. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis M. V. parodė, kad V. J. jis pažįsta tik iš matymo, su juo nėra bendravęs ir konfliktavęs, tą vakarą, t. y. įvykio metu, taip pat su V. J. nebendravo ir nekonfliktavo, lauke, aikštelėje prie kavinės pajuto šilumą kairiajame šone ir jam pasidarė silpna, šalia stovėjo V. J. (1 t. 15, 17 b. l.). Apklausiamas teisme nukentėjusysis davė iš esmės analogiškus parodymus, jog iki įvykio V. J. nepažinojo, jokių konfliktų tarp jų nei anksčiau, nei tą vakarą nėra buvę, jis V. J. tikrai nesiruošė užsipulti. Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir kiti teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo nuosprendyje aptarti įrodymai, todėl abejoti šių parodymų teisingumu kolegija neturi pagrindo. Priešingai nei nukentėjusiojo, apelianto V. J. parodymai nelaikytini nuosekliais ir vienodais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. J. duodamas parodymus teigė, kad buvo girtas ir neprisimena kaip sužalojo M. V., M. V. nepažįsta, su juo anksčiau nėra bendravęs ar pykęsis (1 t. 137 b. l.), vėlesnėje apklausoje nurodė, kad su niekuo nekonfliktavo ir nieko jis nesužalojo, jokio peilio neturėjo (1 t. 145–146 b. l.), apklausiamas teisme V. J. parodė, kad lauke prie baro vienas vyras jam trenkė į galvą, todėl jis išsitraukė peilį ir pradėjo juo mosikuoti, kaip sužalojo M. V., jis nelabai suprato, M. V. jis iki įvykio nepažinojo (2 t. 46 b. l.).

Tai, kad nukentėjusįjį M. V. sužalojo V. J. ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo sužalotas, nurodė liudytojai G. P., Š. J.. Liudytojai parodė, kad būtent V. J., uždarius kavinę, lauko terasoje ėmė švaistytis turėtu peiliu, buvo pripuolęs prie jaunuolių būrelio, o kai šie išsilakstė, liko tik su M. V. ir jam peiliu smogė. Nei vienas liudytojas nepatvirtino, jog tarp nukentėjusiojo M. V. ir V. J. būtų buvęs konfliktas. Liudytojas D. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad matė, jog V. J. kažkas trenkė, tačiau to žmogaus jis nepažįsta. Tai, kad būtų kilęs konfliktas tarp nukentėjusiojo ir apelianto, liudytojas nenurodė, priešingai, liudytojas parodė, kad tuo metu, kai buvo peiliu sužalotas žmogus, jis buvo kavinėje ir paties įvykio, kaip buvo sužalotas M. V., nematė. Liudytoja D. J. K. parodė, jog tą vakarą kavinėje jokių konfliktų ar muštynių nebuvo. Apelianto skundo teiginys, kad jis konfliktavo su nukentėjusiuoju, jog jis buvo nukentėjusiojo išprovokuotas, nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai, todėl daroma išvada, kad tokiais teiginiais apeliantas mėgina sušvelninti savo teisinę padėtį ir išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistasis V. J. savo skunde kritikuoja nukentėjusiojo ir liudytojų Š. J. bei G. P. parodymus, tvirtindamas, kad jie yra neobjektyvūs, nes M. V. ir minėti liudytojai yra draugai. Vien dėl to, kad kažkuris liudytojas pažinojo nukentėjusįjį ar yra draugas su kažkuria proceso šalimi, negali būti pagrindas šių liudytojų parodymus atmesti. Priešingai nei nuteistojo V. J. parodymai, nukentėjusiojo M. V. ir liudytojų G. P., Š. J. parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs, papildantys vieni kitus ir neprieštaringi dėl esminių aplinkybių, todėl netikėti jais nėra pagrindo.

Iš aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų yra aišku, kad jokios akivaizdžios ir realios dingsties tris kartus peiliu durti nukentėjusiajam nebuvo, todėl darytina išvada, jog nuteistojo apsisprendimą nusikalstamai veikti lėmė ne asmeninės, o chuliganiškos paskatos. Kaip jau buvo minėta byloje nėra jokių duomenų apie nukentėjusiojo ir nuteistojo konfliktą iki įvykio ar kitų aplinkybių pateisinančių nuteistojo smurtą prieš nukentėjusįjį asmeniniais nesutarimais. Taigi nuteistojo V. J. veiksmai nebuvo nulemti nei ankstesnių konfliktų, nei susiklosčiusios situacijos. Dėl to kas paminėta, nėra pagrindo, kaip prašo apeliantas, perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką į BK 138 str. 1 d. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo V. J. nusikalstamą veiką pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.