Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-2569-983/2021

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-10-26
Bylos Nr.: eI3-2569-983/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00750-2021-0
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.

Teisėjai: Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.), Fausta Vitkienė, Saulius Jakaitis
Pareiškėjas: Pakruojo rajono Gačionių žemės ūkio bendrovė
Atsakovas: Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos
Advokatai: Inga Radinienė

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-2569-983/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00750-2021-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.9; 14.4.5; 55.1.3.

(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sauliaus Jakaičio ir Faustos Vitkienės,

dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Ingai Radinienei,atsakovo atstovui Aidui Karčiauskui,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Pakruojo rajono Gačionių žemės ūkio bendrovės skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo arba pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja Pakruojo rajono Gačionių žemės ūkio bendrovė pateikė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021-02-18 sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-64 (toliau – ir Sprendimas) arba pakeisti Sprendimą sumažinant apskaičiuotą pagal didesnio mokesčio tarifą 11 046 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumą iki 552,30 Eur.

Pareiškėja paaiškina, kad Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vyr. specialistai atliko Pakruojo rajono Gačionių žemės ūkio bendrovės (toliau – ir Bendrovė) patikrinimą ir surašė 2020-12-31 Patikrinimo aktą Nr. PA80-137-2020 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo metu nustatė, kad Bendrovė per 2018-2019 m. I-IV ketv. ir 2020 m. I-III ketv. mokestinius laikotarpius gėlo požeminio vandens gavybą vykdė ir iki 2020-07-01 išgavo požeminį vandenį neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes. Taip pat patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovė mokesčio deklaracijas KIT708 už 2018-2019 m. I-IV ketvr. ir 2020 m. I-II ketvr. pateikė tik 2020-12-11 (IKS duomenys), už 2019 m. III k. (klaida turi būti 2020 m. III k.) mokesčio deklaracijos KIT708 nepateikė. Patikrinimo akte konstatuota, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ) 6 str. 1 d., 2 d., 3 d., 8 str. 2 d. nuostatomis, apskaičiuoto mokesčio dydis taikant didesnį mokesčio tarifą už be leidimo naudotus žemės išteklius ir ertmes, išgautus ir teisės aktų nustatyta tvarka nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį) yra 11 046 Eur.

Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentas 2021-02-18 sprendimu Nr. AS-64 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino 2020-12-31 Patikrinimo aktą Nr. PA80-137-2020 ir apskaičiuotą 11 046 Eur mokesčio sumą, kuri turi būti sumokėta į valstybės biudžetą.

Bendrovė nesutikdama su Sprendimu nurodo, kad patikrinimo metu ji turėjo LR Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2005-10-26 išduotą Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimą Nr. 59. Minėtas TIPK leidimas išduotas remiantis Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų LR Aplinkos ministro 2002-02-07 įsakymu Nr. 80 reikalavimais. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo (2014 m. birželio 19 d. Nr. XII-960) 3 str. 4 d. numatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos. Vadinasi 2014-07-01, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, iki šios datos t. y. 2005-10-26 išduotas TIPK leidimas Nr. 59 galioja. Pažymi, kad 2005-10-26 TIPK leidime Nr. 59 buvo numatyta požeminio vandens paėmimo veikla ir geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė, todėl TIPK leidimas galiojo atliekamo patikrinimo metu. Taip pat pažymi, kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento darbuotojams atlikus patikrinimą 2016 metais ir surašius 2016-07-08 patikrinimo aktą Nr. 15586946/132 buvo konstatuota, kad TIPK leidimas nereikalingas, tokios pat išvados nurodytos ir 2017-10-27 patikrinimo akte Nr. 15983285. Kadangi du metus iš eilės tikrinusi institucija konstatavo, kad TIPK leidimas nereikalingas, pasitikėdamas institucijų išvadomis pareiškėja nemokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius ir neteikė mokesčio deklaracijų KIT708. Nurodo, kad pareiškėja niekada nebuvo informuota apie tai, kad 2005-10-26 TIPK leidimas Nr. 59 panaikintas ar negalioja.

Pareiškėja taip pat akcentuoja, kad gręžinį eksploatavo ir gamtos išteklius – vandenį - išgavo ir naudojo savo ūkio reikmėms (ne pardavimui), vadovaudamasis LR Žemės gelmių įstatymo 12 str. 8 d. Naudodama vandenį ūkio reikmėms pareiškėja buvo įsitikinusi, kad mokėti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius ir teikti mokesčio deklaracijas KIT708 neturi prievolės. Sužinojusi, kad tokią prievolę turi, pareiškėja 2020-12-11 pateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (forma KIT708) už 2018-2019 m. I-IV ketvr. ir už 2020 m. I-II ketvr., vėliau 2021-01-05 pateikė patikslintas Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (forma KIT708) už 2018-2019 m. I-IV ketvr. ir už 2020 m. I-III ketvr. Nurodo, kad pareiškėja 2020-12-11 sumokėjo mokestį už valstybinius gamtos išteklius - 1456 Eur.

Prašydama sumažinti paskaičiuotą mokestį Bendrovė nurodo, kad ji nesiekė tyčia, sąmoningai nuslėpti mokestį už valstybinius gamtos išteklius, sistemingai nepažeidinėjo įstatymų. Bendrovėje buvo ir yra vedama išgaunamo vandens apskaita, skaitiklio duomenis nurašant kas mėnesį. Pareiškėja deklaracijas pateikė ir mokesčius sumokėjo, t. y. savo aktyviais veiksmais siekė ištaisyti pažeidimus. Padaryti pažeidimai savo pobūdžiu nebuvo tiek pavojingi, jog neišvengiama būtų taikyti maksimalią įstatyme numatytą sankciją, priskaičiuotą mokestį dauginant iš koeficiento 10. Dėl padarytų pažeidimų nekilo sunkių pasekmių nei aplinkai, nei žmonėms, valstybės finansinis interesas galėjo būti ir buvo užtikrintas mokesčių administratoriui prieinamos informacijos pagalba ir imantis kontrolės veiksmų. Paskaičiuotas 10 kartų didesnio mokesčio tarifas Bendrovei yra didelė finansinė našta, kadangi 2018 metus ir 2019 metus Bendrovė baigė nuostolingai, turi finansinių įsipareigojimų.

Šalies argumentai

Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu prašė skundą tenkinti jame nurodytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad Bendrovė pripažįsta Patikrinimo akte konstatuotus pažeidimus, prašo sumažinti skirtą ekonominio poveikio priemonę.

Atsiliepimas

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į skundą prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Departamento nuomone, pareiškėjos skundo argumentas, kad Bendrovė turėjo galiojantį 2005-10-26 išduotą TIPK leidimą Nr. 56, pagal kurį galėjo išgauti požeminį vandenį, yra nepagrįstas, kadangi iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2007 m. kovo 5 d. pranešimo Nr. SR-S-546(6.1) „Dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo panaikinimo“ matyti, kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas panaikino 2005 -10-26 TIPK leidimą Nr. 56 leidimą, išduotą Gačionių žemės ūkio bendrovei. Be to, pažymi, kad Žemės gelmių įstatymo 12 str. 8 d. (suvestinė redakcija 2016-08-01 - 2020-06-30) yra blanketinė teisės norma, nukreipianti į kitus teisės aktus. Šią teisės normą įgyvendinantis poįstatyminis teisės aktas - Naudingųjų iškasenų, esančių žemės savininkų ar naudotojų žemės sklypuose, naudojimo savo ūkio reikmėms tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ministro 2008 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. D1-140/3D-141 (toliau – Aprašas). Šis Aprašas taikomas tik eksploatuojant mažuosius karjerus ir vykdant kietųjų naudingųjų iškasenų gavybą, todėl pareiškėjai nagrinėjamoje byloje neaktualus. Taip pat pažymi, kad pareiškėja vykdydama savo ūkinę veiklą nesikreipė į Departamentą dėl konsultacijos(ų) apie požeminio vandens išgavimą, deklaracijų teikimą ir mokesčių už valstybinius gamtos išteklius mokėjimo.

Dėl paskirtos ekonominio poveikio priemonės proporcingumo pažymi, kad MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta imperatyviai, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento – 10. Įstatymas niekaip kitaip nenumato mokesčio paskaičiavimo tvarkos.

Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumą ir teisėtumą užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., 2008 m. sausio 21 d. nutarimą; 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą). Mano, kad pareiškėjos nurodomos pasiteisinimo aplinkybės – nesiekė tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokestį, nėra duomenų, kad ūkio subjektas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus, yra subjektyvaus pobūdžio, siekiant išvengti jos atžvilgiu taikomos sankcijos bei bandant pateisinti savo nederamą veiklą, ir negali būti priskiriamos prie tam tikrų išimtinių aplinkybių, leidžiančių sumažinti priskaičiuotą padidintą mokestį. Atkreipia dėmesį į tai, kad valstybės nustatyti mokesčiai yra visuotinai privalomi ir nėra individualaus pobūdžio, todėl jų dydis nepriklauso nuo mokesčių mokėtojų galimos kaltės formos, tikslo ar suklydimo.

Pabrėžia, kad teisėje galioja bendras principas, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo atsakomybės, t. y. net ir tuo atveju, jeigu, kaip teigia pareiškėja, ji manė, kad vandeniui išgauti jai leidimas nebuvo reikalingas. Pažymi ir tai, kad Žemės gelmių įstatymo 12 str. 1 d. pakeitimas, kur nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį, įsigaliojo nuo 2015 m. birželio 20 d., tačiau nuo to laiko Bendrovė nesiėmė jokių veiksmų gauti Leidimą.

Nurodo, jog vertinant taikytino didesnio mokesčio tarifo dydį ir jo proporcingumą padarytam pažeidimui svarbi ir pareiškėjos turtinė padėtis. Pagal viešai skelbiamą informaciją (https://rekvizitai.vz.lt/imone/gacioniu_zub/), pareiškėjos apyvarta 2019 metais siekė 500 001 - 1 000 000 Eur be PVM, tad laikytina, kad pareiškėja gali sumokėti taikytą didesnį mokesčio tarifą (11 046 Eur). Be to, pareiškėja net nesiekia prašyti paskirto sumokėti mokesčio išdėstymo dalimis, kurį jis, Departamento nuomone, būtų pajėgus sumokėti.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, Departamento nuomone, priimtas skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi pareiškėja yra pajėgi sumokėti jai paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį, todėl reikalavimas naikinti skundžiamą Sprendimą arba sumažinti paskaičiuotą mokestį iki 552,30 Eur, turėtų būti atmestas.

Departamento atstovas teismo posėdžio metu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja nepagrįstai prašo skirtą ekonominio poveikio priemonę sumažinti iki 552,30 Eur, kadangi ši suma mažesnė net už paskaičiuotą mokestį už valstybinius gamtos išteklius.

Teismas konstatuoja:

Iš nagrinėjamoje administracinėje byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnė 2020 m. gruodžio 31 d. atliko pareiškėjos planinį teminį patikrinimą, kurio tikslas – mokesčio už 2018-2019 m. ir 2020 m. I–III ketv. išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimas. Po atlikto mokestinio patikrinimo 2020 m. gruodžio 31 d. buvo surašytas Patikrinimo aktas Nr. PA80-137-2020, kuriuo buvo konstatuota, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėja vykdydama žemės ūkio veiklą, naudojo požeminį vandenį išgaudama jį iš gręžinio, ir naudojo vandenį ūkinei komercinei veiklai, todėl turėjo prievolę mokėti mokestį už išgaunamą požeminį vandenį. Be to, Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu iki 2020-07-01 išgavo požeminį vandenį neturėdama teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (toliau – Leidimas) ir nebuvo sudariusi su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties. Tuo buvo pažeisti tikrinamu laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 11 str. 1 d., 12 str. 1 ir 4 d., 15 str. 1 d. reikalavimai. Taip pat nustatyta, kad Bendrovė Valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (toliau – Deklaracijos) KIT708 už 2018-2019 m. I-IV ketv. ir 2020 m. I-II ketv. pateikė tik 2020-12-11 (IKS duomenys), už 2020 m. III k. Deklaracija KIT708 tikrinimo metu liko nepateikta, tokiais veiksmais pažeidžiant Lietuvos Respublikos Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 str. 4 d. reikalavimas. Pagal pateiktą išgaunamo vandens apskaitą nustatyta, kad Bendrovė per 2018-2019 m. I-IV ketv. ir 2020 m. I-III ketv. iš viso išgavo 13 807 m³ požeminio vandens, kuris nebuvo deklaruotas Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijose ir už jį nebuvo mokėtas mokestis. Už išgautą be leidimo ir nedeklaruotą požeminio vandens kiekį už 2018- 2019 m. I-IV ketv. ir 2020 m. I-III ketv. mokestinius laikotarpius buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis padidintu tarifu – 11 046 Eur. Mokestis padidintu tarifu už 2020 m. III ketv. mokestinį laikotarpį Bendrovės veikloje sunaudotą vandenį (966 m³) neskaičiuotas, kadangi nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Žemės gelmių įstatymo 16 str. 2 d. 2 p. nurodo, kad Leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes nereikia norint naudoti gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį.

Pareiškėja 2021 m. sausio 13 d. raštu pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto, kuriuo nesutiko su Patikrinimo akte paskaičiuota mokėtina suma, prašė netaikyti padidinto mokesčio tarifo.

Departamentas įvertinęs pareiškėjos pateiktas rašytines pastabas ir atsižvelgęs į galiojantį teisinį reglamentavimą, vadovaujantis MAĮ 132 str. 1 d. 1 punktu, 2021 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. AS-64 patvirtino 2020 m. gruodžio 31 d. Patikrinimo aktą Nr. PA80-137-2020.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas keliamas iš esmės dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. AS-64 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ pareiškėjai skirtos ekonominio poveikio priemonės – paskaičiuoto mokesčio didesniu tarifu už be Leidimo išgautą ir nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį (požeminis vanduo) už tikrinamą mokestinį laikotarpį – 11 046 Eur, teisėtumo ir proporcingumo.

Ginčydama Sprendimo teisėtumą pareiškėja nurodo, kad Bendrovė turėjo galiojantį 2015-10-26 išduotą TIPK leidimą Nr. 56, pagal kurį jos vertinimu ji galėjo išgauti požeminį vandenį. Be to nurodo, kad Žemės gelmių įstatymo 12 str. 8 d. (galiojusi redakcija iki 2020-07-01) nuostata leido Bendrovei požeminį vandenį išgauti be leidimo, nes vanduo buvo naudojamas ūkio reikmėms, o ne pardavimui.

Žemės gelmių įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys bei šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.

MVGIĮ 4 straipsnyje nurodyta kokie valstybiniai gamtos ištekliai yra mokesčio objektas. Mokesčio objektu laikytinos naudingosios iškasenos, nurodytos MVGIĮ 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose (MVGIĮ 4 straipsnio 1 punktas); vanduo ir gruntas, nurodyti MVGIĮ 2 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 2 punktas); medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 3 punktas). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys MVGIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas (MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad vadovaujantis MVGIĮ 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (MVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis). Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis).

Įvertinus paminėtą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad įstatymuose yra įtvirtinta imperatyvi pareiškėjos pareiga išteklius išgauti tik gavus Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarius su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Taigi, kadangi nagrinėjamu atveju Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu iki 2020-07-01 išgavo požeminį vandenį neturėdama teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir nebuvo sudariusi su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties, Departamento Sprendimu teisėtai ir pagrįstai buvo konstatuota, kad tokiais veiksmais Bendrovė pažeidė tikrinamu laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 11 str. 1 d., 12 str. 1 ir 4 d., 15 str. 1 d. reikalavimus. Pažymėtina, kad pareiškėjos skundo argumentas, kad Bendrovė turėjo galiojantį 2005-10-26 išduotą TIPK leidimą Nr. 56, pagal kurį galėjo išgauti požeminį vandenį, vertintinas kaip nepagrįstas, kadangi kaip konstatuota aukščiau pagal įstatyminį reglamentavimą Bendrovė vandenį galėjo išgauti tik turėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarius su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį, be to iš į bylą pateikto Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2007 m. kovo 5 d. pranešimo Nr. SR-S-546(6.1) „Dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo panaikinimo“ matyti, kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas panaikino 2005-10-26 TIPK leidimą Nr. 56 leidimą, išduotą Gačionių žemės ūkio bendrovei.

Atmetamas kaip nepagrįstas ir pareiškėjos skunde nurodytas argumentas dėl Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 8 dalies nuostatų taikymo ginčo atvejui. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 8 dalies (redakcija 2016-08-01 - 2020-06-30) nustatyta, kad žemės savininkas ar naudotojas nuosavybės teise priklausančiame, suteiktame naudoti ar nuomojamame žemės sklype savo ūkio reikmėms (ne pardavimui) turi teisę be šio straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad šią teisės normą įgyvendinantis poįstatyminis teisės aktas - Naudingųjų iškasenų, esančių žemės savininkų ar naudotojų žemės sklypuose, naudojimo savo ūkio reikmėms tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ministro 2008 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. D1-140/3D-141, taikomas tik eksploatuojant mažuosius karjerus ir vykdant kietųjų naudingųjų iškasenų gavybą, todėl ginčo atveju yra neaktualus.

Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjai mokestis padidintu tarifu pritaikytas ne tik už tai, jog ji be Leidimo išgavo vandenį, bet ir dėl to, kad laiku išgauto vandens kiekio nedeklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai, kas irgi yra pažeidimas, kuriam taikoma analogiška sankcija, numatyta MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje ir kuri pagal pažeidimų kiekį nesumuojama. Pažymėtina, kad Bendrovė Valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas KIT708 už 2018-2019 m. I-IV ketv. ir 2020 m. I-II ketv. pateikė tik 2020-12-11 (IKS duomenys), už 2020 m. III k. Deklaracija KIT708 tikrinimo metu liko nepateikta, tokiais veiksmais pažeidžiant MVGIĮ 7 str. 4 d. reikalavimus. Pagal pateiktą išgaunamo vandens apskaitą nustatyta, kad Bendrovė per 2018-2019 m. I-IV ketv. ir 2020 m. I-III ketv. iš viso išgavo 13 807 m³ požeminio vandens, kuris nebuvo deklaruotas Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijose ir už jį nebuvo mokėtas mokestis. Todėl vadovaujantis MVGIĮ 6 str. 1 d., 2 d., 3 d., 8 str. 2 d. nuostatomis, Bendrovei teisėtai ir pagrįstai buvo paskaičiuotas mokestis didesnius tarifu už Bendrovės išgautą ir nedeklaruotą 36 775 m³ gamtos išteklių kiekį (požeminis vanduo) už tikrinamą mokestinį laikotarpį – 11 046 Eur.

Taip pat pabrėžtina, kad nors pareiškėja nurodo, kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento darbuotojams atliekant patikrinimą 2016 metais ir surašius 2016-07-08 patikrinimo aktą Nr. 15586946/132 buvo konstatuota, kad TIPK leidimas nereikalingas, tokios pat išvados nurodytos ir 2017-10-27 patikrinimo akte Nr. 15983285, todėl Bendrovė pasitikėdama institucijų išvadomis nemokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius ir neteikė mokesčio deklaracijų KIT708, tačiau nepaaiškino, kokiais teisės aktais remiantis TIPK leidimo turėjimas yra tiesiogiai sietinas su MVGIĮ 7 str. 4 d. numatyta pareiga mokesčio mokėtojui mokėti mokesčius už valstybinius gamtos išteklius ir teikti mokesčio deklaracijas KIT708. Teismas pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėja vykdydama savo ūkinę veiklą nesikreipė į Departamentą dėl konsultacijų apie leidimo reikalingumą dėl požeminio vandens išgavimo, deklaracijų teikimą ir mokesčių už valstybinius gamtos išteklius mokėjimą, todėl minėtą pareiškėjos argumentą taip pat atmeta kaip nepagrįstą.

Atsižvelgus į tai kas nurodyta, konstatuotina, jog nėra pagrindo naikinti Sprendimo pareiškėjos skunde nurodytais argumentais kaip neteisėto.

Pareiškėja skunde prašo Sprendimą pakeisti sumažinant jame patvirtintą 11 046 Eur mokestį iki 552,30 Eur.

Pirmiausia pažymėtina, kad MVGIĮ nenumato galimybės Departamentui taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius nei nustatyta, o teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali sumažinti, iš esmės remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose kaip nagrinėjamoje byloje, ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).

Nustatyta, jog pareiškėja pripažino padarytą pažeidimą ir bendradarbiavo su Departamentu, t. y. pateikė prašomą informaciją. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja būtų siekusi ar trukdžiusi Departamentui atlikti patikrinimus ir (ar) nustatyti svarbias bei reikalingas aplinkybes. Taip pat nustatyta, jog pareiškėja, nors ir pavėluotai, tačiau pateikė Deklaracijas KIT708 už 2018-2019 m. I-IV ketv. ir 2020 m. I-III ketv., vos tik paaiškėjus padarytam pažeidimui sumokėjo mokestį už valstybinius gamtos išteklius įprastu tarifu – 1 456 Eur. Teismas atsižvelgia ir į tai, jog pareiškėja iš savo gręžinio teikia vandenį ir Gačionių kaimo gyventojams, ką patvirtina į bylą pateikti įrodymai (Pakruojo rajono savivaldybės administracijos 2021-03-31 raštas Nr. S-(20.1).

Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės vertintinos sprendžiant pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio didesniu tarifu sumažinimo klausimą.

Teismas taip pat pažymi, kad Departamento argumentas, jog pareiškėjos apyvarta 2019 metais siekė 500 001 - 1 000 000 Eur be PVM, todėl laikytina, kad pareiškėja gali sumokėti taikytą didesnį mokesčio tarifą (11 046 Eur), vertintinas kaip nepagrįstas, kadangi Bendrovės apyvarta neatspindi realios Bendrovės finansinės padėties. Bendrovė skunde priešingai teigia, jog jos finansinė padėtis yra sunki, kadangi 2019 - 2020 m. jai buvo nuostolingi, ji turi finansinių įsipareigojimų, ką patvirtina į bylą pateikti įrodymai (2020 m. balansas, 2020 m. pelno nuotolio ataskaita).

Kadangi nagrinėjamu atveju MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2021 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1512-662/2021).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).

Teismas, nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, jog Sprendimu patvirtintas 11 046 Eur mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija, o padarytam pažeidimui atlyginti bei MVGIĮ numatytoms ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį dėl be leidimo išgautų ir laiku nedeklaruotų gamtos išteklių kiekio už 2018–2019 m. I–IV ketvir., 2020 m. I-III ketv. laikotarpį padidinti 2 kartus. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento 2021-02-18 sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-64 apskaičiuotas 11 046 Eur mokestis didesniu tarifu mažinamas iki 2 209 Eur (1104,6 x 2).

Tokią išvadą teismas daro atsižvelgęs ir į tai, kad 2020 m. spalio 14 d. teisės aktų registre yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės užregistruotas įstatymo projektas Nr. 20-13835 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo“, kuris numato, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas požeminio vandens kiekį ir (ar) be leidimo išgautą požeminio vandens (išskyrus mineralinį vandenį) kiekį būtų taikomas 2 kartus didesnis mokesčio tarifas vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio mokesčio tarifo. Taip pat, 2021 m. kovo 16 d. yra registruotas iš esmės analogiškas Seimo narių grupės parengtas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, registracijos Nr. XIVP-145(2), kuris 2 kartus didesnį tarifą vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio tarifo, numato taikyti būtent požeminio vandens naudojimo pažeidimams.

Atsižvelgus į tai kas nurodyta, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos Pakruojo rajono Gačionių žemės ūkio bendrovės skundą tenkinti iš dalies.

Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 18 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-64 patvirtintą mokesčio dydį pakeisti, sumažinant jį nuo 11 046 Eur (vienuolikos tūkstančių keturiasdešimt šešių eurų) iki 2 209 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų devynių eurų).

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-ŠipkauskienėSaulius JakaitisFausta Vitkienė