Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Valerij Lauš, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro Sergejaus Korotčenkos apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. P. (M. P.) pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant M. P. (M. P.): neatlygintinai išdirbti 100 (šimtą) valandų per 4 (keturis) mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam A. B. padarytą turtinę žalą; bei uždraudžiant M. P. (M. P.) visą bausmės atlikimo laikotarpį vartoti alkoholinius gėrimus bei kitas psichiką veikiančias medžiagas.

A. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. P. (M. P.) A. B. priteista 500 (penki šimtai) eurų turtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje A. B. civilinis ieškinys atmestas.

M. P. (M. P.) paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktina nepakeista, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. M. P. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir nuteistas už tai, kad jis pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, o būtent:

jis laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio mėnesio pradžios iki birželio mėnesio 16 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu metu, įsibrovė į A. B. priklausantį ūkinių pastatų kompleksą, adresu (duomenys neskelbtini), t. y. nuo pastato uždarytų durų nuėmęs neužrakintą pakabinamą spyną įsibrovęs į vieną iš pastatų, o taip pat įsibrovęs ir į kitus, ūkinius pastatus (kurie sudaro vieną visumą, tačiau yra atskiri pastatai), pagrobė nukentėjusiajam A. B. priklausančius: 400 eurų vertės perforatorių „Makita“ žalios spalvos; 200 eurų vertės elektrinį grąžtą „Makita“ žalios spalvos; 70 eurų vertės elektrinį siaurapjūklį tamsiai žalios spalvos; 5 vnt. DSP faneros plokščių 1,20 m. x 2,5 m. bendros 50 eurų vertės; 1 ruloną 3 m. x 30 m. polietileno plėvelę juodos spalvos 60 eurų vertės; 70 eurų vertės dažymo pulverizatorių metalo spalvos; 40 litrų dyzelinio kuro (20 l. dyzelinio kuro 30 l. talpos rudos spalvos bakelyje ir 20 l. dyzelinio kuro 20 l. talpos baltos spalvos bakelyje ) bendros 36 eurų vertės; 40 eurų vertės kirvį „Total“ žalios spalvos; 20 eurų vertės svarmenį; 300 eurų vertės bajaną raudonos spalvos; 500 eurų vertės siuvimo mašiną („Overlokas“ trijų siūlų ) pilkos spalvos, tokiu būdu pagrobė 1 746 eurų vertės nukentėjusiojo A. B. turtą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroras Sergejus Korotčenka (toliau – ir Prokuroras) apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. birželio 12 d. nuosprendį (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis) dalyje dėl M. P. paskirtos bausmės rūšies, ir:

paskirti M. P. 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pritaikyti BK 75 straipsnį ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

1.1. Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl laisvės apribojimo bausmės paskyrimo. Nurodoma, kad tokia bausmės rūšimi nebus pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, kadangi padarytas nusikaltimas yra neatsitiktinis nuteistojo elgesys, M. P. nesistengia gyventi pagal visuomenėje priimtas moralės ir elgesio normas. Tokia išvada darytina iš byloje esančių duomenų, o būtent, praėjus metams laiko po paleidimo iš Kauno tardymo izoliatoriaus, atlikus bausmę, nuteistasis vėl padarė naują nusikalstamą veiką. Įvykdyta veika yra tęstinė, kadangi vagystė padaryta per kelis kartus, kas rodo, jog M. P. linkęs pažeidinėti įstatymus. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nors Skundžiamame nuosprendyje įvertinta nuteistojo charakterizuojanti medžiaga, tačiau parenkant bausmės rūšį į tai atsižvelgta nebuvo, ir pirmosios instancijos teismas paskyrė vieną iš švelniausių bausmės rūšių, numatytų sankcijoje – laisvės apribojimą. Net prieš tai paskirta arešto bausmė įtakos nuteistojo elgesiui neturėjo, kas sąlygoja griežčiausios sankcijoje numatytos bausmės – laisvės atėmimo, rūšies paskyrimą.

1.2. Pažymima, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnio 2 dalyje, ir BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad M. P. praeityje teistas, nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui, tačiau atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog nuteistasis nusikalstama veiką padarė būdamas recidyvistu, nepripažino. Atsižvelgiant į tai, žemesnės instancijos teismas, nuteistajam parinkdamas bausmės rūšį, neįvertino to, kad yra dvi M. P. baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y. Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta, kad veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir minėta aplinkybė, jog veiką padarė būdamas recidyvistu.

2. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo bausmės skyrimo pagrindais ir netaikė atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių pripažinimo taisyklių. Nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, kadangi Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro Sergejaus Korotčenkos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus, ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų buvimą.

4. Apeliaciniame skunde nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, nuteistojo M. P. kaltė bei jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas. Prokuroras apeliaciniame skunde kelia tik nuteistajam. paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo M. P. paskirtos bausmės rūšimi, prašydamas skirti sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, ir pritaikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes ir kvalifikuodamas nusikalstamą veiką, baudžiamąjį įstatymą taikė teisingai ir šioje bylos dalyje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, todėl ir šie klausimai išsamiau nevertinami (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

5. Teisėjų kolegija, prieš nagrinėdama konkrečias šios baudžiamosios bylos aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl M. P. paskirtos bausmės teisėtumo ir pagrįstumo, akcentuoja, jog nuoseklia ir vieninga teismų praktika (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-129-626/2023) įtvirtinta, kad bausmės skyrimas pirmiausia yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

6. Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad M. P. paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nesivadovavo bausmių skyrimo taisyklėmis, neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, todėl, prokuroro nuomone, nuteistajam buvo paskirta per švelni bausmė, neatitinkanti nei padaryto nusikaltimo, nei nuteistojo asmenybės pavojingumo.

7. Sprendžiant klausimą dėl Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam M. P. paskirtos bausmės pagrįstumo, pirmiausia pastebėtina, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai).

8. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis minėto straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. spalio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

9. BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta, kad asmuo baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu M. P. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė, paskiriant BK 48 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktuose numatytus įpareigojimus bei BK 48 straipsnio 5 dalies 4 dalyje įtvirtą draudimą. Pirmosios instancijos teismas Skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad parinkdamas bausmės rūšį ir skirdamas atitinkamo dydžio bausmę, atsižvelgė į tai, jog M. P. tiesiogine tyčia padarė baigtą nusikaltimą nuosavybei. Teisėjų kolegija sutinka, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau visiškai nepagrįstai nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, teismas gali spręsti dėl kaltinamajame akte neinkriminuotų atsakomybę sunkinančių aplinkybių pripažinimo, jei tokią aplinkybę patvirtinantys faktai yra aprašyti kaltinamajame akte ar rašytiniame prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-976/2023). Taip pat ir ankstesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-495/2019, pasisakyta dėl situacijos, kai atsakomybę sunkinanti aplinkybė (tuo atveju, kad nusikalstamą veiką asmuo padarė būdamas recidyvistas), nebuvo nurodyta kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo posėdyje prokuroras neprašė šią aplinkybę laikyti atsakomybe sunkinančia. Pagal kasacinės instancijos teismą, esminis aspektas yra tai, kad tokia aplinkybė proceso šalims nebūtų staigmena.

10. Nagrinėjamu atveju M. P. nebuvo inkriminuojama aplinkybė, kad jis nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, padarė būdamas neblaivus (beje, tokia aplinkybė teismų praktikoje vertinama kaip esminis kaltinimo papildymas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-375-1073/2018)), ši aplinkybė nėra nurodyta ir Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje yra išdėstomos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės. Taip pat, kad nuteistojo atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio nenurodyta nei kaltinamajame akte, nei prokuroras pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu prašė nustatyti, kad M. P. atsakomybę sunkina aplinkybė, nurodyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie be jokių pagrįstų abejonių leistų daryti išvadą, jog M. P. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tuo labiau, kad toks apsvaigimas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas savo vertinimą pagrindė paties nuteisto teisiamojo posėdžio metu duotais paaiškinimais, t. y. kad jis buvo neblaivus, visais kartais vogti ėjo neblaivus, kai išblaivėdavo galvodavo nunešti atgal, bet bijojo (2024 m. kovo 12 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 2 t., b. l. 29–31), net ir tokie teiginiai, aptarto reguliavimo kontekste, negali būti vertinami, kaip nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Pastebėtina ir tai, kad to paties teisiamojo posėdžio metu nuteistasis aiškino, jog nebuvo tokios būklės, kad neprisimintų kokios daiktus iš tikrųjų ėmė (vogė) (2024 m. kovo 12 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 2 t., b. l. 29–31). Be to, ikiteisminio tyrimo metu M. P. apklaustas du kartus – 2023 m. rugsėjo 6 d. ir 2023 m. gruodžio 12 d. nėra paaiškinęs, jog vagystę įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Kitų pakankamai objektyvių įrodymų, galinčių neabejotinai patvirtinti, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir kad bylos duomenimis buvo neabejotinai nustatyta jo teisinę atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, nėra. Taigi teisėjų kolegija, nepaisydama, jog aptartas klausimas apeliaciniame skunde ir nebuvo keliamas, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl Skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas BPK 328 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.

11. Taip pat apkaltinamasis nuosprendis keistinas ir prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas dalyje dėl nuteistojo M. P. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, pripažinimo. BK 27 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje M. P. nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, padarė anksčiau būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, teistumas jam nebuvo išnykęs (1 t., b. l. 142–145) ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka. Prokuroras kaltinamajame akte ir nurodė, kad M. P. atsakomybę sunkina tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė būdama recidyvistu (2 t., b. l. 2–6), tačiau žemesnės instancijos teismas, nors ir sutikdamas bei įvardindamas šias aplinkybes, nepripažino ir apskritai niekaip neargumentavo BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto taikymo (netaikymo) galimybės. Atsižvelgiant į išdėstytą, bei kartu įvertinus tai, jog M. P. teistumai buvo nurodyti kaltinamajame akte ir pačiam nuteistajam neabejotinai žinomi, aptariama aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, pripažintina nuteistojo baudžiamąją atsakomybę sunkinančia.

12. Visgi, teisėjų kolegija sprendžia, kad net ir pripažinus vieną nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, o vieną aplinkybę eliminavus (šio procesinio sprendimo 11-12 punktai), nuteistajam turi būti paliekama pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė, kadangi ji, priešingai negu nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.

13. Taigi, kaip matyti iš Skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas pakankamai dėmesio skyrė bausmių skyrimo klausimui, todėl priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, išsamiai aptarė tiek padarytos nusikalstamos veikos, tiek nuteistojo asmenybės pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, bei bausmę paskyrė įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą. Būtent prokuroro apeliaciniame skunde išimtinai akcentuojamas tik M. P. teistumas bei ankstesniu apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirta griežtesnė bausmės rūšis – areštas, tačiau nepagrįstai sumenkinama visų nuteistojo asmenybę apibūdinančių ir kitų aplinkybių reikšmė, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį. Kaip jau minėta, M. P. pripažintas kaltu už tyčinės, apysunkės, baigtos nusikalstamos veikos padarymą nuosavybei. Iki aptariamo nusikaltimo padarymo nuteistasis buvo teistas 2 (du) kartus, t. y. 2010 m. sausio 25 d. ir 2021 m. gruodžio 28 d. apkaltinamaisiais nuosprendžiais, paskirtas bausmes – atitinkamai laisvės apribojimo ir arešto, atlikęs (1 t., b. l. 142–145). Sutiktina su prokuroro teiginiu, kad nusikalstama veika, numatyta BK 178 straipsnio 3 dalyje, padaryta praėjus metams po arešto bausmės atlikimo, tačiau tai jokiu būdu neleidžia teigti, jog M. P. veiksmai buvo ne atsitiktinio pobūdžio ir (ar) sistemingi, ir kad nuteistasis linkęs daryti tokio pobūdžio nusikalstamas veikas. Juolab, kad paskutiniu nuosprendžiu M. P. teistas už visai kito pobūdžio nusikalstamą veiką, t. y. už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikaltimą. Kartu pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir nuteistojo elgesį bei veiksmų kryptingumą po nusikaltimo padarymo, t. y. M. P. iš esmės pripažino savo kaltę įvykdęs vagystę, savanoriškai ikiteisminio tyrimo subjektams pateikė dalį pavogtų daiktų, Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu dirbo. Paminėtos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia spręsti, jog nuteistasis siekia palaikyti (atkurti) pozityvų kontaktą su visuomenėje priimtomis teisės normomis, rodo, kad daro išvadas dėl savo ankstesnio nusikalstamo elgesio ir imasi veiksmų, orientuotų į savo asmenybės tobulinimą bei nusikalstamo elgesio kontrolę.

14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs anksčiau minėtas ir kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, sprendė, jog nagrinėjamu atveju BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti už padarytą nusikaltimą M. P. paskyrus laisvės apribojimo bausmę, artimą sankcijoje nustatytam vidurkiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jos pavojingumą, M. P. asmenybę charakterizuojančių duomenų visumą, vieną sunkinančią atsakomybę aplinkybę, taip pat į tai, kad nuteistajam paskirti du įpareigojimai, kuriais siekiama užtikrinti galimybes nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui gauti priteistos turtinės žalos atlyginimą, ir vienas draudimas, padėsiantys įgyvendinti bausmės paskirtį, pirmosios instancijos teismo M. P. paskirta artima sankcijos vidurkio dydžiui laisvės apribojimo bausmė nėra aiškiai per švelni, atitinka siekiamus bausmės tikslus, ją keisti į griežtesnę laisvės atėmimo bausmę, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju griežtesnės bausmės paskyrimas iš esmės įgyvendintų tik vienintelį bausmei keliamą tikslą – nubaudimą. Vien tai, kad prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo M. P. paskirta bausmės rūšimi, nereiškia, kad nagrinėjamu atveju bausmė nuteistajam buvo individualizuota netinkamai. Šioje dalyje atmetus prokuroro apeliacinį skundą, kiti skundo argumentai dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo instituto tampa teisiškai nereikšmingi, todėl aukštesnės instancijos teismas į juos neatsakinėja.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

15. Vilniaus apygardos teismui buvo pateikta 2024 m. lapkričio 18 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pirminė pažyma Nr. APD-2024-11424 dėl 187,50 eurų išieškojimo iš nuteistojo M. P. dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

16. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismų praktikoje yra išaiškinta ir tai, jog šios įstatymo nuostatos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo išieškojimo galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant pinigų sumas, skirtas atlyginti išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-648/2022). Analizuojamu atveju apeliacinis procesas buvo pradėtas valstybinio kaltintojo iniciatyva, prokuroro apeliacinis skundas tenkintas tik iš dalies, dėl esminio prašymo, t. y. dėl M. P. paskirtos bausmės rūšies pakeitimo, skundas atmestas. Pažymėtina, jog gynėjas nuteistajam buvo paskirtas ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, taigi siekiant įgyvendinti nuteistojo teisę į gynybą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo paties nuteistojo valios. Esant nurodytoms aplinkybėms valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo M. P. neišieškotinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro Sergejaus Korotčenkos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. birželio 12 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuosprendžio pašalinti nustatytą M. P. (M. P.) atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Pripažinti M. P. (M. P.) atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte.

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo M. P. (M. P.) neišieškoti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.