Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-191-628-2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-03-27
Bylos Nr.: 1A-191-628-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-88-1-00314-2011-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Sigita Bieliauskienė (pirm.), Jolanta Čepukėnienė, Artūras Pažarskis
Nuteistasis: I. G., R. G.
Nukentėjusysis: M. M.
Advokatai: Mindaugas Paukštė, Valdas Kersnauskas

Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-191-628/2014

Teisėjas Rinaldas Adamonis Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00314-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.1.3.; 1.1.4.; 1.1.5.; 1.1.6.; 1.1.8.; 1.1.9.; 1.1.10.; 1.1.11.; 1.2.4.8.3.; 2.4.6.; 2.4.7.

Žemesnės instancijos teismas

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2014 m. kovo 27 d.

Vilnius

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Artūro Pažarskio, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorei Loretai Masiulionytei, gynėjui advokatui Mindaugui Paukštei, nuteistiesiems I. G., R. G., nukentėjusiojo M. M. atstovei pagal įstatymą J. M., nukentėjusiųjų atstovui advokatui Valdui Kersnauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. G. ir R. G. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo I. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. (Lietuvos Respublikos 2003 m. liepos 04 d. įstatymo Nr. IX-1706, galiojusio iki 2013 m. liepos 13 d., redakcija) nuteista laisvės atėmimu 4 (keturiems) mėnesiams, vad. BK 92 str. 1 – 2 d. (LR 2004 m. liepos 5 d. įstatymu Nr. IX-2314 pakeisto LR BK 92 str., galiojusio iki 2012 m. liepos 01 d., redakcija) pagrindu bausmės vykdymą atidedant 1 (vienerių) metų laikotarpiui ir paskiriant I. G. auklėjamojo poveikio priemones (LR BK 82 str.): 1) žodinį įspėjimą ir 2) elgesio apribojimus: a) įpareigojant toliau tęsti mokslus Kauno Vytauto Didžiojo universitete, be pateisinamų priežasčių nepraleidinėjant paskaitų (privalomų užsiėmimų), ir b) uždraudžiant be bausmę vykdančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą, šiems elgesio apribojimams nustačius šešių mėnesių terminą.

BK 67 str. 2 d. 9 p. pagrindu I. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė -dalyvavimas probacijos tarnybos organizuojamose smurtinį elgesį keičiančiose programose, per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausant visą šių programų kursą.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d. (Lietuvos Respublikos 2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706, galiojusio iki 2013 m. liepos 13 d., redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, vad. BK 75 str. 1 – 3 d. (LR 2007 m. birželio 28 d. įstatymu Nr. X-1233 pakeisto LR BK 75 str., galiojusio iki 2012 m. liepos 01 d., redakcija) pagrindu bausmės vykdymą atidedant 1 (vienerių) metų laikotarpiui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu R. G. paskiriant šiuos įpareigojimus: a) tęsti darbą UAB „H.“, be teismo sutikimo nekeičiant darbo vietos; b) įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti solidariai priteistą nusikaltimu padarytą turtinę žalą 441,93 Lt sumoje ir c) įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

BK 67 str. 2 d. 9 p. pagrindu R. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė -dalyvavimas probacijos tarnybos organizuojamose smurtinį elgesį keičiančiose programose, per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausant visą šių programų kursą.

Pagal BK 159 str. R. G. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Valstybinės ligonių kasos, kaip civilinio ieškovo, atstovaujančio valstybės interesus, civilinis ieškinys tenkintas pilnai, priteisiant iš R. G. ir I. G. solidariai 1.083,93 Lt (vieno tūkstančio aštuoniasdešimt trijų litų ir 93 ct) sumą turėtoms mažamečio nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti.

Mažamečio nukentėjusiojo M. M. atstovės pagal įstatymą - motinos J. M. baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys tenkintas dalinai, priteisiant iš R. G. ir I. G. solidariai 441,93 Lt (keturis šimtus keturiasdešimt vieną litą ir 93 ct) turtinės žalos ir 1.000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinės žalos mažamečio nukentėjusiojo M. M. naudai jam nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.

Iš R. G. ir I. G. lygiomis dalimis priteista 1.000 Lt (vieno tūkstančio litų) suma turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip mažamečio nukentėjusiojo M. M. ir jo atstovės pagal įstatymą - motinos J. M. atstovas, paslaugoms apmokėti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. ir I. G. nuteisti už tai, kad jie, smurtaudami, nežymiai sužalojo mažametį, t.y. padarė nežymų mažamečio asmens sveikatos sutrikdymą, o būtent: 2011 m. gegužės 07 d., apie 20.00 val., vakare, veikdami bendrininkų grupėje, atėję į daugiabučio gyvenamojo namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), kiemą išsiaiškinti jiems pasiskundusio mažamečio A. M. G., kuris šalia šio namo žaidė su kitais mažamečiais vaikais, sumušimo aplinkybių, R. G. tyčia paėmė mažamečiui M. M., gim. (duomenys neskelbtini), už sprando ir, palenkęs galvą žemyn, tempė mažametį M. M. link savo sutuoktinės tėvų Tamošiūnų sodybos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), kur, įsitempęs vaiką į namo kiemą, parklupdė ir tris kartus mažamečio M. M. galvą trenkė į žemę, po ko jam paleidus mažametį M. M., I. G. suėmė mažametį M. M. už plaukų ir vieną kartą juos patempė, o po to tris kartus su delnu sudavė mažamečiui M. M. į veidą ir nusuko dešinę ausį, dėl ko M. M. buvo padarytos kraujosruvos sprande, dešinės ausies sumušimas ir kaklo raiščių patempimas, kas mažamečiui nukentėjusiajam M. M. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais savo veiksmais R. G. ir I. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d. (Lietuvos Respublikos 2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706, galiojusio iki 2013 m. liepos 13d., redakcija).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, arba paskirti nuteistiesiems švelnesnes bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pilnai neišnagrinėjo visų faktinių bylos aplinkybių, nepagrįstai nesivadovavo nuteistųjų parodymais, kurie nuo pat pirmosios apklausos buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, bei juos vertino kaip gynybos taktiką. R. G. nuo pat pradžių neigė atlikęs jam inkriminuojamus veiksmus, tačiau neneigė, kad jis parsivedė nukentėjusįjį M. M. į namų kiemą, laikydamas jį už pakarpos, tačiau tai darė tik norėdamas sulaikyti vaiką, kuris prieš tai sumušė jo sūnų. I. G. pripažino, kad kepštelėjo 2-3 kartus M. M. per užpakalį, tačiau tuo jokių pasekmių nesukėlė. Be to, apylinkės teismas nevertino ne tik nuteistųjų, bet ir liudytojų – L. G., V. T. bei O. A. T. parodymų, skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kokiais būtent šių asmenų parodymais teismas netiki, nenurodė kokie parodymai kelia abejones.

Pažymima, kad byloje nėra jokių duomenų neginčijamai patvirtinančių, kad R. G. tyčia muštų, t.y. 3 kartus suduotų mažamečio M. M. galvą į žemę, tai yra kad jo tyčia būtų nukreipta į tai, kad mušant ar kitaip smurtaujant mažamečio M. M. atžvilgiu, būtų siekiama sukelti jam fizinį skausmą ar jį sužaloti. Kadangi nėra būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio - kaltės - baudžiamoji atsakomybė R. G. atžvilgiu negalima. Tai, kad R. G., paėmęs už pakarpos, vedėsi M. M. pas save namo, neneigia nei pats R. G., nei kiti įvykio dalyviai, tačiau šiame veiksme jokios R. G. tyčios sukelti fizinį skausmą nepilnamečiui nebuvo, buvo tik noras parsivesti be tėvų priežiūros esantį nepilnametį M. M., kuris sumušė jo sūnų, į savo namus, susisiekti su jo tėvais ir išsiaiškinti kas kaltas dėl jo sūnaus sumušimo. Analogiškai, jokios tyčios nebuvo ir I. G. veiksmuose, kuri paprašyta tėvo pasaugoti M. M. kol jis nueis į namus pasiimti telefono, pastarajam, sėdinčiam ant žemės 2 - 3 kartus kepštelėjo per užpakalį. Jai nėra pateikti kaltinimai dėl šių veiksmų, o ir nukentėjusysis M. M. neteigia, kad šiais savo veiksmais jam buvo sukeltas fizinis skausmas.

Nuteistųjų teigimu, paties nukentėjusiojo M. M. pateikta versija apie jo sumušimą vertintina kaip gynybinė, siekiant išvengti galimos atsakomybės dėl savo neteisėtų veiksmų, baiminantis, kad apie jo elgesį bus pranešta tėvams, bandant pateikti save nukentėjusiu motinos akyse, kuri natūraliai yra linkusi pasitikėti savo vaiku. Pažymima, kad visas konfliktas kilo dėl to, kad nukentėjusysis M. M. sumušė R. G. sūnų ir I. G. brolį A. M. G.. Labai svarbu akcentuoti įvykių metu buvusį abiejų vaikų amžių - M. M. buvo beveik 13 metų (gim. (duomenys neskelbtini)), o A. M. G. 10,5 metų (gim. (duomenys neskelbtini)). Be to, nukentėjusiojo parodymai, nuteistųjų teigimu, negali būti vertinami kaip patikimi, kadangi nėra jokios galimybės jų patikrinti, jie nėra patvirtinti jokiais tiesioginiais įrodymais ar liudytojų parodymais, nes niekas nematė sumušimo momento, niekas pradžioje, tame tarpe ir policijos pareigūnai, nematė M. M. sumušimo žymių, kurie atsirado vėliau.

Apeliaciniame skunde, be viso ko, nurodoma, kad baudžiamasis įstatymas gina asmenis, atliekančius savo pilietinę pareigą, - asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, - sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti (BK 29 str.). Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste įvertintų duomenų pagrindu, darytina išvada, kad R. G. pagrįstai leido sau manyti, kad jo sūnaus A. M. G. atžvilgiu padaryta nusikalstama veika, dėl ko jis ir siekė sulaikyti nusikaltimą padariusį M. M.. Tai, kad sulaikomas asmuo yra mažametis, R. G. nežinojo ir negalėjo žinoti, tuo labiau, kad M. M. tuo metu buvo beveik 13 metų amžiaus, o tokiame amžiuje yra sunku tiksliai konstatuoti asmens amžių, todėl R. G. negalėjo pagrįstai manyti, kad jis sulaiko mažametį, kuris neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, todėl jo veiksmai sulaikant M. M. buvo teisingi ir adekvatūs tokioje situacijoje.

Nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. G. ir I. G. veiksmai buvo padaryti veikiant bendrininkų grupėje, nurodant, kad šią aplinkybę iš esmės patvirtina ir pats skundžiamas nuosprendis, nes teismas išteisino R. G. dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 159 str., konstatuodamas, kad byloje nėra tvirtų ir neginčijamų įrodymų patvirtinančių tai, kad kaltinamoji I. G. smurtavo prieš mažametį M. M. savo tėvo- kaltinamojo R. G. nurodymu ar paliepimu. Kyla labai pagrįstas klausimas, ar galima tokia situacija, kai asmuo nėra įtraukiamas į nusikalstamą veiką, tačiau veikia bendrininkų grupėje.

Apeliaciniu skundu ginčijamas ir Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys, nurodant, kad jis negali būti tenkinamas ir priteistas iš I. G. ir R. G., kadangi jie turi būti išteisinti jų veiksmuose nesant nusikaltimo sudėties, tačiau jei teismas pripažintų juos kaltais pasisakytina dėl ieškinio pagrįstumo. Apeliantų vertinimu, I. G. negali atsakyti pagal šį ieškinį, nes ji nebuvo kaltinama jokių veiksmų padarymu, dėl kurių M. M. buvo gydomas. I. G. buvo kaltinama patempusi nukentėjusįjį už plaukų, sudavusi į veidą ir nusukusi ausį, tačiau M. M. buvo gydomas nuo kaklo raiščių patempimo ir įtariamo smegenų sutrenkimo. Tuo tarpu R. G. buvo kaltinamas kraujosruvos sprande ir kaklo raiščių patempimu, tačiau šie sužalojimai galėjo atsirasti sulaikant M. M., todėl R. G. nėra atsakingas už sukeltas pasekmes. Ginčijamas ir gydymas nuo įtariamo M. M. smegenų sukrėtimo. Apeliantų teigimu, visi gydytojai apklausti pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jokių objektyvių smegenų sukrėtimo požymių nebuvo. Smegenų sukrėtimas paprastai nustatomas patikrinus akių dugną, tačiau tokių smegenų sukrėtimo požymių nebuvo. VšĮ „Ukmergės ligoninė“ gydymo stacionare ligos istorijoje Nr. (duomenys neskelbtini) tokie duomenys taip pat neužfiksuoti. Atkreiptinas teismo dėmesys, kad teismo posėdžių metu, kai gynyba prašė apklausti liudytojais gydytojus, kurie neva nustatė smegenų sumušimo požymius ir gydė M. M., tačiau prokuroras pasisakė prieš tokias apklausas, kadangi I. G. ir R. G. nebuvo kaltinami smegenų sutrenkimu šioje byloje. Šių aplinkybių visuma, apeliantų vertinimu, patvirtina, kad R. G. neatsako už patirtas gydymo išlaidas VšĮ „Ukmergės ligoninė“, kadangi veikė baudžiamąją atsakomybę šalinančiomis sąlygomis, o už tolesnį spėjamo smegenų sutrenkimo gydymą jis neatsako, kadangi jam nėra pateikti kaltinimai sukėlus smegenų sutrenkimą M. M..

Nesutinkama ir su J. M. pareikštu civiliniu ieškiniu, nurodant, kad J. M. pateikė 5 benzino pylimosi čekius, tačiau nenurodė kokiu automobiliu, kokiu maršrutu buvo vykstama ir kiek benzino panaudota, todėl šios išlaidos yra nepagrįstos. Abejones kelia ir toks faktas, kad 2011-05-09 benzinas buvo pilamas 10.44 val., tačiau specialisto išvadoje Nr.G127/l 1(14) nurodoma, kad M. M. apžiūra pradėta 2011-05-09 10.30 val. ir šioje apžiūroje dalyvavo J. M.. 2011-05-10 vėl buvo piltas kuras, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad tą dieną su M. M. ir J. M. būtų atliekami kokie nors veiksmai, ar jie būtų vykę į gydymo įstaigas. Taip pat byloje yra pateikti 4 receptai bei 5 vaistų pirkimo kvitai. Receptus atitinka tik pirmasis kvitas, tuo tarpu kokiu pagrindu buvo pirkti kiti vaistai ir kaklo įtvaras nėra aišku. Atkreiptinas teismo dėmesys, kad vaistas „Tanakan“ vaikams negali būti skiriamas ir tą patvirtino gydytojai apklausti teismo posėdyje, todėl akivaizdu, kad buvo imamasi visokių būdų siekiant padidinti ieškinį.

Žemesnės instancijos teismas

Neturtinės žalos atlyginimas nagrinėjamoje byloje, apeliantų teigimu, taip pat nepagrįstas. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad J. M. argumentai dėl neturtinės žalos patyrimo yra prasimanyti ir 10 kartų sumažino prašytą priteisti neturtinę žalą, tačiau ši suma taip pat yra nepagrista, nes jokių pagrįstų įrodymų apie išliekamąsias pasekmes M. M. sveikatai ar jo psichologinei būklei nėra. Ieškinyje išdėstyti argumentai nėra pagrįsti jokiais įrodymais, M. M. nebuvo vedamas pas psichologus, nors neva ir buvo rekomenduojama tai daryti. Jokių nusiskundimų dėl M. M. psichologinės ar fizinės būklės nebuvo ir jį apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nors jame dalyvavo ir J. M. su advokatu. Akivaizdu, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Vertinant nuteistiesiems paskirtų bausmių dydžius, pažymima, kad panašiose baudžiamosiose bylose, kur kas pavojingesnės ir tik tyčinės veikos buvo vertinamos švelniau nei I. G. ir R. G. atveju. O tai yra negalimas nukrypimas formuojant vienodą teismų praktiką. Be to, apylinkės teismas turėjo apsvarstyti ir galimybę atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo (BK 37 str.) tiek vieną, tiek kitą nuteistąjį. I. G. elgesys apskritai neturėjo pavojingumo, tačiau jei teismo nuomone pavojingumas buvo, tai veikos pavojingumą reikėjo sumažinti iki jos mažareikšmiškumo. Pagal baudžiamąjį įstatymą sprendžiant, ar kaltininko veika yra mažareikšmė, esminę reikšmę turi ne nukentėjusiojo veiksmų (net ir neteisėtų) pobūdis, jų sukelti padariniai, bet kaltininko veika, šios veikos padarymo būdas, jos padariniai ir, svarbiausia, kėsinimosi objekto vertybė. I. G. nesukėlė realaus fizinio skausmo ir nesutrikdė sveikatos M. M. atžvilgiu, o svarbiausia, net neturėjo tikslo to padaryti, todėl šiuo atveju jos veika gali būti laikoma kaip mažareikšme, nes be vaiko pamokymo, nieko daugiau realiai nepadaryta. Pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neužsiminė, jog I. G. buvo nepilnametė, t.y. jis visai nevertino šios aplinkybės. Tik pasisakydamas, kad jai reikia paskirti auklėjamojo poveikio priemones numatytas BK 82 str., apylinkės teismas lyg tarp kitko užsimena, kad ji nusikalstamos veikos metu buvo nepilnametė. Be to, I. G. skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirtos ir baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 67 str., tačiau, apeliantų teigimu šios nuostatos gali būti taikomos tik pilnamečiui asmeniui. Apylinkės teismas nepasisakė dėl nei vienos BK 91 str. 2 d. nurodytos aplinkybės, o tai reiškia, kad toks nuosprendis dėl I. G. yra nemotyvuotas. Taip pat nepasisakė, kodėl I. G. negalima skirti kitos rūšies bausmių, nors ji nepadarė nei sunkaus nei labai sunkaus nusikaltimo.

Teismo posėdyje nuteistieji I. G. ir R. G. bei jų gynėjas advokatas Mindaugas Paukštė prašė nuteistųjų apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiojo įstatyminė atstovė ir nukentėjusiųjų atstovas adv. V.Kersnauskas bei prokurorė – skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų I. G. ir R. G. gynėjo advokato M. Paukštės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl I. G. ir R. G. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d. (Lietuvos Respublikos 2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706, galiojusio iki 2013 m. liepos 13 d., redakcija), jų veiksmų juridinis vertinimas teisingas.

Pagal įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, ar byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei remdamasis įstatymu. Analizuojant baudžiamojoje byloje surinktus dokumentus, teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus duomenis bei skundžiamo teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistųjų veiksmų įvertinimui buvo ištirtos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais I. G. ir R. G. kaltę padarius jiems inkriminuojamą nusikaltimą. Visi byloje surinkti duomenys pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

BK 140 str. 2 d. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas, ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo, ar trumpam susargdino. Šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti veiksmai – mušimas ar kitoks smurtavimas, suprantamas kaip poveikis į žmogaus kūną siekiant sukelti asmeniui fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną, pasireiškiantis smogimu ranka, koja, kietu daiktu, spaudimu, stūmimu, tempimu, laužimu ir panašiais veiksmais. BK 140 str. 2 d. užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kai aptarti veiksmai padaromi mažamečiui asmeniui, t.y. kai nukentėjęs asmuo yra jaunesnis nei 14 metų.

I. G. ir R. G. pirmosios instancijos teismo sprendimu nuteisti už tai, kad jie smurtaudami, nežymiai sužalojo mažametį M. M., gim. (duomenys neskelbtini), ko pasekoje nukentėjusiajam buvo padarytos kraujosruvos sprande, dešinės ausies sumušimas ir kaklo raiščių patempimas, kas vertintina nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nors apeliaciniu skundu nesutinkama su tokiu nuteistųjų veiksmų kvalifikavimu, nurodant, kad tiek I. G., tiek R. G. prieš nukentėjusįjį jokio fizinio smurto nenaudojo, nesiekė jam sukelti fizinio skausmo, tačiau ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, visiškai patvirtina nuteistųjų kaltę.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 str. 2 d. ir 283 str. 3 d. pagrindu buvo pagarsinti mažamečio nukentėjusiojo M. M., nedalyvavusio bylos procese, parodymai, įskaitant jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu M. M., aiškindamas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, parodė, kad šeštadienio vakarą jis nuvažiavo pas savo pusbrolį L. A.. Kartu su juo ir kitais vaikais – Raminta, Erika, L. R. ir Aukse, žaidė prie savo pusbrolio Luko namų. Jiems bežaidžiant, juos stebėjo berniukas, vardu Mykolas, kurį jis (M. M.) matė tik antrą kartą. Vaikai pakvietė Mykolą pažaisti kartu. Žaidė žaidimą „tiesa, drąsa“ – jei vaikas pasirenka tiesą, reikia pasakyti tiesą, jei drąsą – padaryti tai, ką liepią žaidimo vedėjas. Jam (M. M.) būnant žaidimo vedėju, Mykolas pasirinko drąsą ir jis (M. M.) sugalvojo, kad Mykolas turės pabučiuoti žemę. Mykolas atsisakė bučiuoti žemę ir nurodė, kad geriau jis (M. M.) įspirtų jam į užpakalį. Jis (M. M.) sutiko ir dešine koja vieną kartą nesmarkiai įspyrė Mykolui. Po spyrio Mykolas neverkė ir nieko nesakęs nubėgo į namus. Netrukus į kiemą atėjo nepažįstamas vyras su mergina. Tuo metu ant gatvės, prie pusbrolio Luko namų, jis (M. M.) matė Mykolą. Kartu su juo (M. M.) kieme žaidžiantys vaikai pasakė, kad tas vyras ir mergina – tai Mykolo tėvas ir sesuo. Priėjęs prie jo (M. M.), Mykolo tėvas stvėrė jį už kaklo, palenkė jo galvą į žemę ir jėga pradėjo jį tempti į kiemą, iš kurio atėjo Mykolas. Mykolo tėvas jo (M. M.) galvą lenkė žemyn, eidamas, du ar tris kartus jis (M. M.) dėl to pargriuvo ant žemės. Kieme Mykolo tėvas jį (M. M.) parklupdė ir daugiau nei tris kartus jo galvą trenkė į žemę (žolę). Tuo metu Mykolo sesuo viską stebėjo. Kai Mykolo tėvas baigė savo veiksmus, jis pasakė Mykole seseriai ir Mykolui, kad dabar jie jį (M. M.) muštų. Prie o (M. M.) priėjo Mykolo sesuo ir, paėmusi jį už plaukų, tempė į viršų, po ko, kelis kartus delnu trenkė jam į veidą ir vieną kartą suko dešinę ausį. Jis (M. M.) verkė ir prašė, kad jį paleistų. Mykolo seseriai baigus jį (M. M.) mušti, į kiemą atėjo jo pusseserė G. A. ir D. T., kurie aiškinosi su Mykolo tėvu. Jis (M. M.) atsiprašė Mykolo už tai, kad vieną kartą jam spyrė į užpakalį (b. t. 1, b. l. 23-24). Šiuos savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusysis mažametis M. M. patvirtino ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėja, pridurdamas, kad apklausiamas pirmąjį kartą, nagrinėjamą įvykį jis atsiminė geriau (b. t. 1, b. l. 27-30).

Mažamečio nukentėjusiojo M. M. parodymus iš dalies patvirtino ir betarpiškai nagrinėjamą įvykį stebėjusi mažametė liudytoja R. U., nagrinėjamo įvykio metu žaidusi kartu su M. M. ir A. M. G.. Apklausiama teisiamojo posėdžio metu, liudytoja R. U. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (b. t. 1, b. l. 57-59), paaiškino, kad šeštadienį ji buvo prie L. A. namų, kur kieme žaidė su kitais vaikais – Erika, Aukse, L. A., Mantu ir L. R.. Žaidė žaidimą „tiesa, drąsa“ - žaidimo vedėjas paklausia žaidėjo, ką jis pasirenka - tiesą ar drąsą; jeigu žaidėjas pasirenka tiesą, tai į žaidimo vedėjo užduotą klausimą reikia pasakyti tiesą, o jeigu pasirenka drąsą - reikia padaryti tai, ką liepia žaidimo vedėjas. Jiems bežaidžiant, prie jų priėjo berniukas Mykolas, kuris paklausė, ar gali su jais pažaisti. Vaikai jį priėmė. Tuo metu žaidimo vedėjas buvo M. M., kuris Mykolui paaiškino, kaip yra žaidžiamas šis žaidimas. Mykolas sutiko įvykdyti viską, ką jam lieps žaidimo vedėjas – Mantas. Mantas liepė Mykolui pabučiuoti žemę, tačiau pastarasis tai daryti atsisakė, nurodydamas, kad geriau Mantas įspirtų jam į užpakalį. Tada Mykolas pasilenkė, atstatydamas užpakalį Mantui, ir pastarasis jam (Mykolui) vieną kartą nestipriai įspyrė. Po spyrio į užpakalį Mykolas pavadino Mantą negražiu žodžiu ir nubėgo link savo namų. Mykolui nubėgus link namų, visi vaikai nuėjo į kiemą, prie sūpynių ir kaladžių. Vieni sėdėjo ant sūpynių, kiti ant kaladžių. Netrukus į kiemą atėjo Mykolo tėvas, o paskui jį ėjo Mykolas ir Mykolo sesuo. Būnant kieme, Mykolo tėvas Mykolo paklausė, „kuris čia tau taip liepė daryti?“, į ką Mykolas pirštu parodė į Mantą. Tada Mykolo tėvas priėjo prie Manto, kuris sėdėjo ant kaladės, ir, paėmęs už kaklo, ėmė tempti jį iš kiemo. Mantas priešinosi, sakė, kad niekur neis, tačiau Mykolo tėvas jam atsakė, „kurgi tu neisi“. Mantas neverkė, pagalbos nesišaukė. Išeidama iš kiemo, Mykolo sesuo jiems pasakė, kad, jeigu jie ateis į jos kiemą ar praeis pro gatvę, tai gyvi neišliks. Tada į lauką, ant laiptų buvo išėjęs L. A. sesers draugas, kuris nuėjo aiškintis, kodėl iš kiemo išsitempė Mantą. Jie visi liko kieme, sėdėjo ant kaladžių, kadangi buvo labai išsigandę. Vėliau link Mykolo senelių namų nuėjo L. A. sesuo Gabija ir jos draugas Žygintas. Kada Mantą parsivedė atgal, jis ir Gabija verkė. Šias aplinkybes patvirtino ir kartu su nukentėjusiuoju, A. M. G. ir R. U. žaidę vaikai - E. U., L. R., A. B. ir L. A., duodami parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu (b. t. 1, b. l. 61-62, 64-65, 52-53, 85), tiek apklausti teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Iš dalies mažamečiui M. M. sukelto fizinio skausmo aplinkybes patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas D. T., kuris paaiškino, kad įvykio dieną jis svečiavosi pas D. A.. Namuose buvo D. A. dukra Gabija ir Ž. Š.. Kieme žaidė vaikai, tarp kurių buvo D. A. sūnus Lukas, M. M. ir dar kelios mergaitės. Jis (D. T.) pro virtuvės langą pamatė, kad į daugiabučio namo kiemą įeina vyriškis su mergina ir berniuku. Matė, kaip į kiemą atėjęs vyras paėmė kažkuriam iš vaikų už kaklo ir, laikydamas, vaiką jėga išsitempė. Jis (D. T.) išėjo į kiemą pasižiūrėti, kas darosi. Stovėdamas lauke, ant laiptų, pamatė, kaip vyriškis gatve velka berniuką. Kieme likusi mergina, stovėjo ir šaukė ant likusių vaikų, sakydama grasinančius žodžius. Jis negirdėjo, ar tempiamas vaikas verkė, ar šaukėsi pagalbos. L. A. jam (D. T.) pasakė, kad išsivedė Mantą. Priėjęs prie kaimynystėje esančios sodybos, pro gyvatvorę jis (D. T.) pamatė, kad ant žemės klūpi atsivestas berniukas, o šalia jo stovi Linos vyras ir mergina, kuri šaukė ant vaikų kieme. Tada jis (D. T.), stovėdamas prie gyvatvorės, neužėjęs į kiemą, paklausė, „ką čia darot su vaiku, kas čia vyksta“. Vyriškis klausė, ar jis nėra berniuko tėvas, pradėjo jam sakyti, kad atsivestas vaikas jo sūnui užlaužė rankas, liepė valgyti žemę. Visą laiką vyras kalbėjo pakeltu tonu. Jis (D. T.) norėjo, kad berniukas, vardu Mantas, eitų kartu su juo, tačiau tas vyras berniuką sulaikė, apkabindamas ranka per kaklą, taip neleisdamas vaikui išeiti. Jam (D. T.) kalbantis su tuo vyriškiu, prie jo priėjo G. A. ir Ž. Š., kurie jo paklausė, kas čia vyksta. Tas vyras Gabijos paklausė „ką tu darytum, jei aš tave tamsiame skersgatvyje pagaučiau ir užlaužčiau rankas?“. Po šio klausimo Gabija apsiverkė. Buvo kilęs žodinis konfliktas, berniuką į kiemą atsivedęs vyriškis ir jo žmona šūkavo, įžeidinėjo Gabiją dėl jos socialinės padėties, grasino iškviesti policiją dėl atsivesto berniuko tėvų nubaudimo. Aistroms aprimus, vyriškis berniuką, vardu Mantas paleido ir vaikas kartu su juo (D. T.), G. A. ir Ž. Š. parėjo iki daugiabučio gyvenamojo namo, kur gyvena pil. Adomaičių šeima, kiemo. Berniukas, vardu Mantas buvo išsigandęs, kuris, sėdėdamas ant suoliuko, apsiverkė, ant galvos užsitraukė striukę. Vaikas nieko nepasakojo, kas atsitiko. Jis (D. T.) matė, kad vaiko sprandas buvo raudonas, buvo paraudęs ir berniuko veidas. Šias aplinkybes, apklausiama tiek ikiteisminio tyrimo (b. t. 1, b. l. 66-67), tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir G. A., papildomai paaiškindama, kad aiškinantis įvykio aplinkybes su Mykolo tėčiu – R. G., kai pastaroji paprašė paleisti Mantą dėl to, kad jis Mykolo jau atsiprašė, kad Mantas dėl to gali ir žemę pabučiuoti, R. G. pažymėjo, kad Mantas žemę jau bučiavo. Analogiškas įvykio aplinkybes paaiškino ir liudytojas Ž. Š..

Netikėti šių asmenų parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Aptarti liudytojai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė iš esmės analogiškas nagrinėjamos bylos aplinkybes, esminių prieštaravimų tarp šių asmenų parodymų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nenustatyta, jų neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas, tuo tarpu tam tikri mažareikšmiai neatitikimai liudytojų parodymuose negali būti laikoma esmine aplinkybe, kuriai esant teismas negali vadovautis tokių asmenų parodymais. Šioje vietoje sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visų byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintų duomenų kontekste vertinant nuteistųjų R. G. ir I. G. parodymus, jie neatlaiko kritikos. Nors asmenys nurodė analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, aiškindami, kad neatliko jiems inkriminuojamų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, tačiau tokia apeliantų pozicija pagrįstai pripažinta jų pasirinkta gynybos versija, siekiant išvengti jiems gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Nuteistųjų nuosekliai išdėstytas aplinkybes patvirtino tik pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinti kaip galintys turėti suinteresuotumą bylos baigtimi asmenys – L. G., V. T. ir O. A. T.. Tuo tarpu kitų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme apklaustų asmenų parodymai, įskaitant ir mažamečių vaikų, betarpiškai stebėjusių nagrinėjamą įvykį, nurodytos aplinkybės, skyrėsi iš esmės, jie paneigė tiek nuteistųjų, tiek minėtų liudytojų – L. G., V. T. ir O. A. T. parodymus.

Vertinant R. G., I. G., L. G., V. T. ir O. A. T. parodymus visų byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintų įrodymų visumoje, pažymėtina, kad remiantis 2011 m. gegužės 9 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Ukmergės poskyrio specialisto išvada Nr. G 127/11 (14), M. M. nustatyta: kraujosruvos sprande, dešinės ausies sumušimas ir kaklo raiščių patempimas, padaryti 2 parų laikotarpyje iki apžiūros, galimai 2011 m. gegužės 7 d. Specialisto išvadoje pažymėta, kad kraujosruvos sprande ir kaklo raiščių patempimas galėjo būti padaryti spaudžiant kaklą plaštakos pirštais ir staigiai jį judinant, kaklo raiščių patempimas – tampant už plaukų, ausies sumušimas – sukant ar tempiant ausį pirštais; sužalojimai padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais (b. t. 1, b. l. 34-35). Mažamečiui M. M. nustatytų sužalojimų mastas ir lokalizacija visiškai atitinka nukentėjusiojo nurodytas nagrinėjamo nusikaltimo aplinkybes – R. G., laikydamas M. M. už sprando, palenkęs galvą žemyn, tempė jį į savo namo kiemą, kas patvirtina nukentėjusiajam nustatytas kraujosruvas sprando srityje; I. G. suėmė mažametį už plaukų ir kartą juos patempė – nuo tokių nuteistosios veiksmų, kaip pažymėta specialisto išvadoje, galėjo atsirasti M. M. nustatytas kaklo raiščių patempimas; I. G. suko nukentėjusiajam dešinę ausį, dėl ko jam buvo nustatytas ausies sumušimas. Analizuojant mažamečiui M. M. nustatytus sužalojimus, aptariant apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę dėl R. G. smūgių M. M. galva į žemę, būtina pabrėžti, kad šie veiksmai nei R. G., nei I. G. nebuvo inkriminuoti. Galvos smegenų sutrenkimo faktas M. M. buvo diagnozuotas tik Ukmergės VšĮ ligoninės gydytojų, remiantis nukentėjusiojo nurodytais nusiskundimais, galvos skausmu ir pykinimu, tačiau aptartoje specialisto išvadoje, nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių apie tokio sužalojimo buvimą, smegenų sukrėtimo faktas nebuvo patvirtintas.

Šių duomenų kontekste R. G. ir I. G. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad nuteistieji neturėjo tyčios mažamečiui M. M. sukelti fizinio skausmo, vertintini kritiškai. Pažymėtina, kad BK 140 str. 2 d. įtvirtintas nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Esant tiesioginės tyčios atvejui, asmuo suvokia pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti, netiesioginės tyčios atveju – asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numano, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir nors jų nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti. Atsižvelgiant į konstatuotas nagrinėjamo įvykio aplinkybes – R. G., suėmęs nukentėjusįjį už sprando, tempė jį į savo namo kiemą, I. G. suko nukentėjusiajam dešinę ausį, tempė jį už plaukų, spręstina, kad tiek R. G., būdamas brandaus amžiaus, tiek I. G., turėjo suvokti, kad jų veiksmai – mažamečio tempimas suėmus jį už sprando, ausies sukimas ir tampymas už plaukų, gali sukelti M. M. fizinį skausmą, ir norėjo taip veikti, nurodydami, kad tokiais savo veiksmais norėjo M. M. sudrausminti dėl netinkamo jo elgesio M. G. atžvilgiu. Abejonių dėl R. G. ir I. G. kaltės, atsižvelgiant į aukščiau aptartų liudytojų parodymus ir kitas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismui nekyla.

Kaip nepagrįsti atmestini ir apeliantų argumentai dėl galimo BK 29 str. taikymo šioje byloje. BK 29 str. nuostatose įtvirtinta viena iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių – asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. G. ir I. G. neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo M. M. atžvilgiu atliko dėl to, kad pastarasis įspyrė A. M. G.. M. M. nagrinėjamo įvykio metu buvo 13 metų. Atsižvelgiant į tai, kad BK 29 str. nuostatų pagrindu asmuo gali būti sulaikomas tik įtarus jį nusikalstamos veikos – nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, padarymu, M. M. įvykio metu buvo tik 13 metų, spręstina, kad nuteistųjų veiksmai, atlikti nukentėjusiojo M. M. atžvilgiu, negali būti vertintini kaip padaryti esant jų baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei. Atmetant tokius apeliacinio skundo argumentus, būtina pažymėti ir tai, kad 2011 m. birželio 22 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresniosios specialistės D. N. nutarimu, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 4 p., buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą M. M. atžvilgiu pagal BK 140 str. 2 d. požymius nustačius, kad jis nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus (medžiaga dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 88-At-00231-11, b. l. 1). Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu, pripažinus, kad M. M. 2011 m. gegužės 7 d. vieną kartą įspyrė mažamečiui A. M. G. į sėdmenis ir tokiais savo veiksmais sukėlė jam fizinį skausmą, atsižvelgus į tai, kad M. M. nėra baudžiamosios teisės subjektas, už sūnaus padarytą teisės pažeidimą įspėjimu buvo nubausta M. M. mama J. M. (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.9-785-161/2011, b. l. 6). Pažymėtina, kad nuteistųjų veiksmai, t. y. fizinio smurto panaudojimas prieš mažametį nuvedus jį į savo namų kiemą, kai konfliktas tarp vaikų jau buvo pasibaigęs, šių veiksmų pobūdis, jų intensyvumas, tikslas neatitinka BK 29 str. įtvirtintos situacijos, kai asmuo neatsako pagal BK, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Žemesnės instancijos teismas

Nesutiktina ir su skundo argumentu dėl bendrininkavimo požymio nebuvimo nuteistųjų veiksmuose. Pagal BK 24 str. 1 d., bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Siekiant kaltininkų atžvilgiu inkriminuoti bendrininkavimą, būtina nustatyti, kad darant tą pačią nusikalstamą veiką dalyvauja (bendrai veikia) du ar daugiau nusikalstamos veikos subjektų, šiuos asmenis sieja tarpusavio susitarimas, kuris gali būti išreiškiamas žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, veikti bendrai, siekiant realizuoti nusikalstamus ketinimus. Kaip matyti iš mažamečio nukentėjusiojo M. M. parodymų, į įvykio vietą pirmasis atėjo R. G., kuris, suėmęs jį už kaklo, pradėjo jį tempti link savo namų kiemo. Visą laiką M. M. R. G. tempė laikydamas už kaklo ir lenkdamas žemyn jo galvą. Nutempęs į savo namo kiemą R. G. M. M. galvą trenkė keletą kartų į žemę (žolę). Prie jų prisijungė ir I. G., kuri tempė nukentėjusiajam už ausies ir plaukų, vieną kartą sudavė jam į veidą (b. t. 1, b. l. 27-30). Iš dalies šias aplinkybes patvirtino ir pati nuteistoji I. G., kuri, apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, paaiškino, kad R. G. atvedus M. M. į jų gyvenamojo namo kiemą, ji pastarajam trenkė kelis kartus delnu per užpakalį (b. t. 2, b. l. 153-159). R. G. teismo posėdžio metu taip pat pripažino, kad tempė M. M. į savo namo kiemą, nežinodamas mažamečio vardo ir pavardės, nuėjo pasiimti telefono, paprašydamas savo dukters I. G. pasaugoti vaiką (b. t. 2, b. l. 153-159). Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad smurtas mažamečio M. M. atžvilgiu buvo panaudotas abiejų nuteistųjų veiksmais. Nors tarp R. G. ir I. G. išankstinio žodinio ar rašytinio susitarimo daryti nusikalstamą veiką M. M. atžvilgiu ir nebuvo, tačiau jiems inkriminuojamas nusikaltimas visgi buvo padarytas dalyvaujant abiems nuteistiesiems. Šiuo atveju bendrininkavimo buvimą parodo konkliudentiniai veiksmai, kuriais I. G. išreiškė pritarimą R. G. veiksmams ir pati, kaip vykdytoja, dalyvavo realizuojant tą patį nusikalstamą ketinimą (fizinio smurto panaudojimą M. M. atžvilgiu). Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikalstamos veikos bendravykdytojų veiksmai įgyvendinant objektyviuosius veikos požymius vertinami kaip bendrininkavimas ir tuo atveju, kai jie yra nors ir skirtingos apimties, tačiau vieningi, papildantys vienas kitą ir tarpusavyje susiję, o padaryta nusikalstama veika – bendras kaltininkų veiklos rezultatas. Abejonių dėl I. G. neteisėtais veiksmais panaudoto smurto mažamečio nukentėjusiojo atžvilgiu teismui nekyla. Savo veiksmais ji papildė savo tėvo R. G. daromą nusikaltimą, jų veiksmai buvo tarpusavyje susiję, jie veikė vieningai, kas visiškai atitinka bendrininkavimo požymius.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, kad bendrininkavimo požymių tarp I. G. ir R. G. veiksmų nagrinėjamu atveju negalima įžvelgti, nes R. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 159 str., padarymo, pažymėtina, kad BK 159 str. nuostatose įtvirtintas nusikaltimas – vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką, yra savarankiška nusikalstama veika, pasižyminti tik jai būdingais objektyviaisiais ir subjektyviaisiais požymiais, todėl jos inkriminavimas negali būti siejamas su BK 24 str. įtvirtintais bendrininkavimo požymiais.

Kritiškai vertintini ir apeliacinio skundo argumentai dėl byloje pareikštų ir skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu patenkintų civilinių ieškinių. Pagal BPK 109 str. nuostatas, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad Valstybinė ligonių kasa už mažamečio M. M. gydymą pareiškė 1083,93 litų dydžio civilinį ieškinį, nurodydama, kad dėl patirtų sužalojimų M. M. buvo gydytas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų; suteiktų paslaugų kaina – 1083,93 litų (b. t. 1, b. l. 38-45). Kartu su civiliniu ieškiniu Valstybinė ligonių kasa pateikė ir gydymo paslaugų apskaitos išrašą, kuriame nurodyta, kad M. M. buvo suteiktos pediatrijos, oftalmologo, vaikų neurologo, radiologo, ortopedo bei traumatologo paslaugos. Remiantis medicinos dokumentų duomenimis, M. M. į VšĮ Ukmergės ligoninę buvo pristatytas 2011 m. gegužės 7 d. 22.25 val. M. M. apžiūrėjęs traumatologas, nustatęs, kad pacientas sąmoningas, orientuotas ir neurologinių simptomų nėra, pastarajam diagnozavo galvos sumušimą. 2011 m. gegužės 7 d. 23.15 val. M. M. VšĮ Ukmergės ligoninės vaikų ligų skyriuje skundėsi galvos skausmu kaktos srityje, dešinės ausies skausmu, skausmu pakaušio srityje. Apžiūrėjęs gydytojas nustatė, kad M. M. sąmoningas, paraudusi jo dešinė ausis, čiuopiant skausminga, matyti nežymus paraudimas sprando srityje, pacientas nevemia, jo nepykina. 2011 m. gegužės 8 d. 0.10 val. po ibuprofeno tabletės M. M. galvą skauda žymiai mažiau, nepykina. 2011 m. gegužės 9 d. jis išvyko į namus. 2011 m. gegužės 11 d. M. M. buvo konsultuotas neurologo, skundėsi galvos skausmu ir pykinimu. Tą pačią dieną jis konsultuotas ir okulisto, radiologo bei traumatologo. 2011 m. gegužės 18 d. jis vėl konsultuotas neurologo – M. M. galvą skauda mažiau, diagnozuota būklė po smegenų sutrenkimo. 2011 m. gegužės 25 d. apžiūrėtas neurologo – galvos nebeskauda, diagnozė – po smegenų sutrenkimo. Šių duomenų pagrindu spręstina, kad M. M. galvos sumušimas buvo diagnozuotas remiantis tik paties nukentėjusiojo nusiskundimais skausmu galvos srityje bei pykinimu. Tam, kad būtų tinkamai parinktas gydymas yra būtinas visapusiškas paciento ištyrimas, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta – M. M. buvo paguldytas į VšĮ Ukmergės ligoninės Vaikų skyrių, praėjus galvos skausmui, jis buvo išleistas į namus, po ko buvo konsultuotas neurologo, okulisto, radiologo ir traumatologo, siekiant visapusiškai ištirti jam padarytus sužalojimus. Į VšĮ Ukmergės ligoninę M. M. buvo atvežtas nagrinėjamo įvykio dieną. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti M. M. gydę medikai nurodė, jog skirtingai nei teisės medicinos ekspertas, gydantis gydytojas vertina ir subjektyvius pacientų nusiskundimus ir tuo pagrindu skiria vienokį ar kitokį gydymą. Nebuvo jokių objektyvių duomenų leidžiančių suabejoti minėtų gydytojų kvalifikacija ar paskirtu gydymu, todėl vien aplinkybės, jog specialisto išvadoje, kuri atliekama remiantis tik objektyviais duomenimis, patvirtinančiais nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, nebuvo patvirtintas M. M. galvos sumušimas; šie veiksmai nebuvo inkriminuoti I. G. ir R. G., negali būti laikoma pagrindu netenkinti Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio.

Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys negalėjo būti tenkinamas priteisiant civilinio ieškinio sumą solidariai iš R. G. ir I. G., kadangi I. G. nepadarė M. M. tokių sužalojimų, nuo kurių jis buvo gydomas. Pažymėtina, kad M. M. VšĮ Ukmergės ligoninėje buvo gydytas ne tik dėl galvos sumušimo, bet ir dėl jam nustatyto ir specialisto išvada patvirtinto, kaklo raiščių patempimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad I. G. nagrinėjamo įvykio metu tempė M. M. už plaukų. Remiantis byloje pateikta Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Ukmergės poskyrio specialisto išvada Nr. G 127/11 (14), toks sužalojimas nukentėjusiajam galėjo būti padarytas ir tempiant jį už plaukų (b. t. 1, b. l. 33-35), kas patvirtina, jog I. G. savo neteisėtais veiksmais sukėlė M. M. fizinį skausmą tempdama jį už plaukų, jam nustatytas sužalojimas galėjo atsirasti nuo I. G. veiksmų, todėl Valstybinės ligonių kasos ieškinys pagrįstai tenkintas priteisiant ieškinyje nurodytą pinigų sumą solidariai tiek iš R. G., tiek iš I. G..

Abejonių dėl nukentėjusiojo M. M. atstovės pagal įstatymą J. M. byloje pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo teisėjų kolegijai taip pat nekyla. Byloje pateikti civilinį ieškinį pagrindžiantys dokumentai, kurie visiškai atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Nors apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl kuro apmokėjimo kvitų, nurodant, kad nesutampa kuro apmokėjimo kvituose nurodytas laikas su tam tikrų, su M. M. atliekamų veiksmų, laiku, tačiau tokie apeliantų argumentai, teisėjų kolegijos vertinamu, nepagrįsti. Analizuojant civilinio ieškinio pagrindimui pateiktus dokumentus, matyti, kad už kurą, skirtą M. M. vežimui į gydymo įstaigas (iš jų) bei pas ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus, buvo apmokėta „Lukoil“ degalinėje 2011 m. gegužės 9 d., 10 d., 11 d., 25 d. ir liepos 14 d. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. gegužės 9 d. 10.30 val. M. M. buvo apžiūrimas Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Ukmergės poskyrio specialisto R. L., pagal pateiktą 2011 m. gegužės 9 d. kuro apmokėjimo kvitą, kuras tą dieną buvo pilamas 10.44 val., t.y. tuo metu, kai M. M. buvo apžiūrimas minėto specialisto. Remiantis apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu surinktais duomenimis, šis laiko neatitikimas paaiškinamas tuo, kad į M. M. apžiūrą jį kartu su mama J. M. atvežęs E. M., palikęs J. M. ir M. M. specialisto apžiūrai, nuvažiavo įsipilti kuro. Pagrindžiant 2011 m. gegužės 10 d. kuro apmokėjimo kvitą pažymėtina, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog būtent šią dieną M. M. lankėsi pas gydytojus, buvo konsultuotas Ukmergės pirminės sveikatos priežiūros centro gydytojo P. M., kuris apžiūros dieną, t.y. 2011 m. gegužės 10 d., M. M. išrašė siuntimą specialisto nervų neurologo konsultacijai (M. M. sveikatos istorija). 2011 m. gegužės 11 d. M. M. pagal Ukmergės pirminės sveikatos priežiūros centro gydytojo P. M. išrašytą siuntimą buvo apžiūrėtas neurologo. Šią aplinkybę patvirtina ne tik įrašas M. M. sveikatos istorijoje, bet ir prie bylos prijungti gydytojos D. K. M. M. 2011 m. gegužės 11 d. išrašyti vaistų receptai (b. t. 1, b. l. 12). Iš pateiktos M. M. sveikatos istorijos taip pat matyti, kad tą pačią dieną, t.y. 2011 m. gegužės 11 d., M. M. buvo apžiūrėtas ir radiologo, okulisto, ortopedo bei traumatologo. Šių duomenų pagrindu atmetamos abejonės dėl 2011 m. gegužės 11 d. nepagrįsto prašymo apmokėti kuro išlaidas. 2011 m. gegužės 25 d. M. M. buvo pakartotinai apžiūrėtas neurologo – gydytojos D. K., siekiant įvertinti nukentėjusiojo sveikatos būklę po jam paskirto gydymo, kas neabejotinai pagrindžia ir 2011 m. gegužės 25 d. kuro apmokėjimo kvitą. Vertinant prie J. M. pareikšto civilinio ieškinio pateiktą 2011 m. liepos 14 d. kuro apmokėjimo kvitą, pažymėtina, kad bylos duomenimis nustatyta, jog tą dieną, t.y. 2011 m. liepos 14 d., buvo vykdoma nukentėjusiojo M. M. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl šio kvito pagrįstumu teisėjų kolegija taip pat neabejoja.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl J. M. pateiktų apmokėjimo kvitų už M. M. gydymui skirtus vaistus, pažymėtina, kad vertinant pateiktus kvitus M. M. sveikatos istorijos pagrindu, jokių neatitikimų tarp įsigytų vaistų ir nukentėjusiajam paskirto gydymo teisėjų kolegija neįžvelgia. Nors turtinės žalos pagrindimui J. M. pareikštame civiliniame ieškinyje pateikti ne visi M. M. skirtų vaistų receptai atitinkantys vaistų įsigijimo kvitus, tačiau ši aplinkybė paaiškinama tuo, kad kai kurie vaistų receptai, kurių pagrindu įsigyjami gydytojo skirti vaistai, vaistinėse iš asmenų paimami. Tuo tarpu remiantis M. M. sveikatos istorija aiškiai matyti, kokie vaistai nukentėjusiojo gydymui buvo paskirti ir jie visiškai atitinka patirtos turtinės žalos pagrindimui pateiktus vaistų įsigijimo kvitus. Nors apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl vaisto „Tanacan“ paskyrimo, nurodant, kad tokie vaistai vaikui negali būti skiriami, analizuojant M. M. sveikatos istoriją matyti, jog šis vaistas M. M. buvo paskirtas. Tai, kad šis vaistas buvo skirtas būtent M. M. gydymui, patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausti gydytojai. Nekyla abejonių ir dėl kaklo įtvaro įsigijimo reikalingumo, nes M. M. buvo nustatytas kaklo patempimas, kaklo įtvaras paskirtas gydytojo.

Kaip nepagrįsti vertinami ir apeliacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiojo M. M. atstovės pagal įstatymą – J. M., pareikšto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažinimas ir pan., teismo įvertinti piniginiu ekvivalentu. Neturtinės žalos dydį ieškinyje nurodo fizinis asmuo, kuriam padaryta žala, arba tokio asmens atstovas, tačiau galutinį žalos dydį įvertina teismas, priimdamas nuosprendį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo M. M. atstovė pagal įstatymą pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, neturinės žalos dydį įvertindama 10000 litų sumai (b. t. 1, b. l. 9-19). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. G. ir I. G. atžvilgiu, spręsdamas J. M. pareikšto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, sumažino J. M. reikalaujamos neturtinės žalos dydį iki 1000 litų, atsižvelgdamas į nukentėjusiajam padarytų sužalojimų sunkumo laipsnį (padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas), jų sukeltas pasekmes (duomenų apie liekamuosius reiškinius po patirtų sužalojimų byloje nenustatyta), žalą padariusių asmenų kaltės formą – tyčią ir jų turtinę padėtį (R. G. yra dirbantis asmuo, o I. G. ką tik baigusi vidurinę mokyklą), nusikaltimu padarytos turtinės žalos dydį bei į kitas, neturtinės žalos atlyginimui reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus bei apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo abejoti tokiu apylinkės teismo sprendimu. Pažymėtina, kad fizinį skausmą dėl kaltų R. G. ir I. G. veiksmų patyręs M. M. 2011 m. gegužės 7 – 9 dienomis buvo gydomas VšĮ Ukmergės ligoninėje, po šio gydymo, jam besiskundžiant galvos skausmais, buvo tęsiamas nukentėjusiojo gydymas ambulatoriškai (b. t. 1, b. l. 15-18, 33-35, b. t. 2, b. l. 9, 12). Remiantis M. M. atstovės pagal įstatymą J. M. teigimu, nukentėjusysis, t. y. jos sūnus, po R. G. ir I. G. padaryto nusikaltimo patyrė emocinį šoką, dvasinį sukrėtimą ir vidinius išgyvenimus, nes po nagrinėjamo įvykio pradėjo prastai miegoti, dažnai naktimis šaukia, šokinėja, pasidarė uždaras, jautrus ir nervingas, jaučia baimę vėl būti užpultas, bijo vienas eiti į mokyklą, jam yra rekomenduotos psichologo konsultacijos. Akivaizdu, kad emocinius išgyvenimus patyrė ir M. M. tėvai. Po nagrinėjamo įvykio jie išgyveno dėl sūnaus psichologinės būklės, jautė įtampą ir nerimą dėl to, kokios gali būti pavartoto smurto prieš jų mažametį sūnų psichologinės pasekmės ateityje. Pažymėtina, kad nuteistieji neteisėtus veiksmus M. M. atžvilgiu atliko kitų vaikų akivaizdoje, kas neabejotinai turėjo įtakos M. M. patirtiems emociniams išgyvenimams, akivaizdu, kad M. M. jautė gėdą prieš kitus vaikus, negalėdamas apsiginti nuo suaugusių asmenų veiksmų. Be to, remiantis M. G. parodymais, M. M. buvo verčiamas pabučiuoti žemę, dėl ko nukentėjusysis patyrė pažeminimą. Šių aplinkybių pagrindu apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįstos neturtinės žalos dydžio priteisimo nukentėjusiesiems atmetami kaip nepagrįsti.

Be aptartų apeliacinio skundo argumentų, apeliaciniame skunde keliamas ir nuteistiesiems paskirtų bausmių individualizavimo klausimas, teigiant, kad jiems paskirtos bausmės yra neproporcingos jų padarytam nusikaltimui, o pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino galimybės atleisti asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 str.).

Pagal BK 37 str. nuostatas, padaręs nusikaltimą asmuo, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Veika laikoma mažareikšme tuo atveju, kai ji iš esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms asmens, visuomenės ar valstybės vertybėms, taip pat kai ji net nesudaro galimybės kilti žalai. Nustatant veikos mažareikšmiškumą turi būti atsižvelgiama į objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstamas veika nesukėlė žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala yra nedidelė. Tuo tarpu subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus. Padarytos veikos mažareikšmiškumas yra vertinamojo pobūdžio, todėl visais atvejais ši aplinkybė vertinama teismo, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas faktines aplinkybes – žalingų padarinių dydį, dalyką, į kurį buvo kėsintasi, nusikaltimo padarymo būdą, sąlygas ir aplinkybes, kaltės formą, tyčios kryptingumą, motyvus, kuriais vadovavosi kaltininkas ir kitas aplinkybes. Vertinant aptartas aplinkybes nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad R. G. ir I. G. neteisėti veiksmai buvo nukreipti į vieną pažeidžiamiausių visuomenės grupių – mažametį vaiką. Lietuvos Respublikos baudžiamuosiuose įstatymuose nukentėjusiojo mažametystė pripažįstama kai kuriuos nusikaltimus kvalifikuojančiu požymiu, o tam tikrais atvejais – kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe, todėl vien šios aplinkybės pakanka pagrįstai konstatuoti, kad nusikalstama veika, padaryta mažamečio atžvilgiu, negali būti pripažįstama mažareikšme. Šią išvadą sustiprina dar ir tai, kad nagrinėjamu atveju buvo pasikėsinta į vieną labiausiai įstatymo saugomų vertybių – asmens sveikatą. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad jokie liekamieji požymiai M. M. sveikatai nebuvo nustatyti, tačiau atsakant į tokius argumentus akcentuotina, kad M. M. po jam padarytų sužalojimų buvo gydomas VšĮ Ukmergės ligoninėje Vaikų skyriuje, po apžiūros ir kelių dienų stebėjimo, jis buvo išleistas į namus gydytis ambulatoriškai, ne kartą lankėsi pas gydytojus, vartojo įvairius medikamentus, įskaitant ir raminamuosius vaistus, kas suponuoja išvadą, jog nukentėjusiajam padaryti sužalojimai neabejotinai sukėlė neigiamas pasekmes ne tik mažamečio fizinei, bet ir psichologinei būklei, todėl negali būti pripažįstami mažareikšmiais.

Sprendžiant nuteistiesiems skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtų bausmių pagrįstumo klausimą, pažymėtina, kad BK 140 str. 2 d. (Lietuvos Respublikos 2003 m. liepos 04 d. įstatymo Nr. IX-1706, galiojusio iki 2013 m. liepos 13 d., redakcija) sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, vadovaujasi BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 dalys). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. G. ir I. G. bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininkų asmenybes, į jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.), I. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – veiką padarė būdama nepilnametė, į R. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir kitas, bausmės skyrimui turinčias reikšmės, aplinkybes.

Vertinant nuteistajam R. G. paskirtos bausmės rūšį ir dydį, pabrėžtina, kad R. G. padarė nusikalstamą veiką, kuri pagal BK 11 str. nuostatas priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, už šio nusikaltimo padarymą numatyta išimtinai su laisvės atėmimu susijusi bausmė, asmuo nusikalto pirmą kartą, nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje, ankščiau baustas administracine tvarka (b. t. 1, b. l. 132), į VšĮ Lazdynų poliklinikos Psichikos sveikatos centro įskaitą neįrašytas (b. t. 1, b. l. 130), dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, kas teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai R. G. atžvilgiu gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo. Šių aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis BK 75 str. nuostatomis, atidėjo R. G. paskirtos 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą 1 (vienerių) metų laikotarpiui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskiriant nuteistajam įpareigojimus: tęsti darbą, be teismo sutikimo nekeičiant darbo vietos; per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti solidariai priteistą nusikaltimu padarytą 441,93 Lt turtinę žalą; be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Skundžiamu nuosprendžiu, atsižvelgiant į R. G. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pastarajam buvo skirta ir baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 67 str. 2 d. 9 p. – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Pasak R. G., jo atžvilgiu skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtas įpareigojimas tęsti darbą UAB „H.“, be teismo sutikimo nekeičiant darbo vietos, yra nelogiškas, kadangi nuo 2012 m. gruodžio 10 d. jis dirba UAB „S.“ ir teismas apie tai buvo informuotas. Teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) įpareigojimus išvardintus BK 75 str. 2 d. Vienas iš tokių įpareigojimų – tęsti darbą ar mokslą. Be teismo sutikimo uždrausdamas keisti darbo vietą, teismas, skirdamas šį įpareigojimą, turėtų nurodyti darbovietę, kurioje nuteistasis dirba, tačiau darbovietės nenurodymas, ar netikslus jos įvardijimas, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikomas pagrindu panaikinti teismo paskirtą įpareigojimą. Analizuojant bylos medžiagą matyti, kad UAB „S.“ 2014 m. vasario 28 d. pateikė R. G. charakteristiką, kurioje nurodoma, kad R. G. šioje įmonėje dirba daugiau kaip metai, iš ko spręstina, kad apylinkės teismui priimant nuosprendį, R. G. dirbo ne UAB „H.“, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, bet UAB „S.“, todėl šis netikslumas apeliacinės instancijos teisme tikslintinas, paliekant R. G. apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą įpareigojimą tęsti darbą ir be teismo leidimo nekeisti darbo vietos, nurodant, kad dabartinė nuteistojo darbo vieta – UAB „S.“.

Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su R. G. paskirtu įpareigojimu per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti solidariai priteistą nusikaltimu padarytą 441,93 Lt turtinę žalą. Pagal BK 75 str. 2 d. teismas, atidėdamas bausmės vykdymą nuteistajam, paskiria vieną ar kelis iš šiame straipsnyje numatytų įpareigojimų, įskaitant ir nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimą ar pašalinimą. Remiantis vieningai formuojama teismų praktika, teismas skirdamas asmeniui įpareigojimą atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą, turėtų nurodyti, kokio dydžio žala, kokiems asmenims ir kokiu būdu (pinigais ar natūra) turi būti atlyginta. Vykdant šį įpareigojimą nuteistajam ir jo elgesį kontroliuojančioms institucijoms neturi kilti abejonių dėl jo turinio. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. G. ir I. G. bendrais neteisėtais veiksmais padarytą turtinę žalą nagrinėjamoje byloje sudaro nukentėjusiojo M. M. atstovės pagal įstatymą – motinos J. M. civiliniame ieškinyje nurodyta 441,93 Lt suma ir Valstybinės ligonių kasos patirta 1083,93 Lt turtinė žala dėl mažamečio nukentėjusiojo M. M. gydymo, tačiau skundžiamame nuosprendyje, skiriant R. G. aptariamą įpareigojimą, nurodyta, kad R. G. per du mėnesius turi atlyginti tik 441,93 Lt solidariai priteistą nusikaltimų padarytą turtinę žalą. Iš tokių apylinkės teismo motyvų, lieka neaišku, kam ši žala turi būti atlyginama ir, kodėl teismas įpareigojo nuteistąjį atlyginti tik dalį savo nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos, todėl šis įpareigojimas, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikintinas. Kolegijos vertinimu, šis įpareigojimas nagrinėjamu atveju yra perteklinis. Skundžiamu Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu turtinė žala, nurodyta tiek nukentėjusiojo M. M. atstovės pagal įstatymą – motinos J. M., tiek Valstybinės ligonių kasos civiliniuose ieškiniuose, yra priteista, R. G. yra dirbantis asmuo, todėl ši žala bus išieškota.

Sprendžiant nuteistajai I. G. paskirtos bausmės klausimą, pažymėtina, kad ji nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametė, todėl jos atžvilgiu skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BK nuostatomis, reglamentuojančiomis bausmių skyrimo nepilnamečiams ypatumus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje neužsiminė apie tai, jog I. G. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametė, atmestinas kaip nepagrįstas. Bylos duomenimis nustatyta, kad I. G. ankščiau neteista (b. t. 1, b. l. 143), nusikaltimą padarė veikdama bendrininkų grupėje, VšĮ Šeškinės poliklinikos Psichikos sveikatos centre negydyta (b. t. 1, b. l. 145), nusikaltimo padarymo metu mokėsi Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinėje mokykloje, kur buvo charakterizuojama itin teigiamai (b. t. 1, b. l. 148), administracine tvarka ankščiau nebausta (b. t.1, b. l. 149). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas skyrė I. G. laisvės atėmimo 4 (keturiems) mėnesiams bausmę, jos vykdymą, vadovaujantis BK 92 str. nuostatomis, atidedant 1 (vienerių) metų laikotarpiui, paskiriant pastarajai auklėjamojo poveikio priemones, numatytas BK 82 str.: žodinį įspėjimą ir elgesio apribojimus – įpareigojant tęsti mokslus Kauno Vytauto Didžiojo universitete, be pateisinamų priežasčių nepraleidinėjant paskaitų bei uždraudžiant be bausmę vykdančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą, elgesio apribojimams nustatant 6 (šešių) mėnesių terminą.

Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. G. atžvilgiu paskirtu elgesio apribojimu - uždraudžiant be bausmę vykdančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą, nurodant, kad šiuo metu I. G. studijuoja Kaune, tačiau jos deklaruota gyvenamoji vieta yra Vilniuje, adresu (duomenys neskelbtini), todėl, pasak apelianto, neaišku, kaip šis apribojimas turėtų būti vykdomas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti. Kaip numatyta Lietuvos Respublikos probacijos įstatyme, probacija tai sąlyginė alternatyva paskirtai laisvės atėmimo bausmei (bausmės vykdymo atidėjimas ir lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų), kurios metu vykdoma probuojamojo priežiūra. Pagal šio įstatymo 5 str., teismo sprendimus, kuriais paskirta probacija, ir probuojamųjų priežiūrą vykdo probacijos tarnybos. Remiantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 14 str. nuostatomis, asmuo, kuriam teismo sprendimu atidėtas bausmės vykdymas ir paskirta viena ar kelios baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės, privalo atvykti į probacijos tarnybas per tris darbo dienas nuo teismo nuosprendžio (nutarties), kuriuo paskirta probacija, įsiteisėjimo ar probuotojo šaukimo gavimo; pranešti probuotojui apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų. Šių nuostatų pagrindu darytina išvada, kad I. G., nuosprendžiui įsiteisėjus, atvykusi į jai paskirtų auklėjamojo poveikio priemonių vykdymą prižiūrinčią instituciją, privalės pateikti duomenis apie savo gyvenamąją ir mokymosi vietas. Nustačius, kad I. G. studijuoja Kaune, o jos gyvenamoji vieta yra Vilniuje, adresu (duomenys neskelbtini), nuteistajai nurodžius savo gyvenamąją vietą Kaune, jos išvykimas iš savo deklaruotos gyvenamosios vietos Vilniuje, į jos nurodytą gyvenamąją vietą Kaune, nebus ribojamas.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas be I. G. paskirtų auklėjamojo poveikio priemonių, pastarajai skyrė ir vieną iš baudžiamojo poveikio priemonių, įtvirtintų BK 67 str. 2 d. 9 p. - dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, tačiau BK 67 str. 2 d. nustatyta, jog baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos tik pilnamečiam asmeniui, t.y., kai jam, nusikalstamos veikos padarymo metu, jau buvo suėję 18 metų. Bylos duomenimis nustatyta, kad I. G. jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametė, kas teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, numatytas BK 67 str. 2 d. 9 p., jai paskirtas nepagrįstai, todėl naikintinas.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo paskirto įspėjimo I. G. atžvilgiu, pažymėtina, kad pagal BK 83 str. 2 d. teismas, skirdamas nepilnamečiui šią auklėjamojo poveikio priemonę, raštu išaiškina galimas teisines pasekmes, jeigu jis padarytų naujų nusikaltimų. Teismo nuosprendyje nėra tokio išaiškinimo, todėl nuosprendis šioje dalyje tikslintinas, išaiškinant nuteistajai, kad vad. LR BK 89 str. 2 d., jeigu nepilnametis, kuriam yra paskirtos dvi ar trys auklėjamojo poveikio priemonės, jų nevykdo ar netinkamai jas vykdo ir dėl to buvo ne mažiau kaip du kartus įspėtas, teismas, remdamasis šių priemonių vykdymą kontroliuojančių institucijų teikimu, gali pakeisti jas kitomis auklėjamojo poveikio priemonėmis, įskaitant atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą. Nuteistoji, atvykusi į instituciją, prižiūrinčią šių priemonių vykdymą, apie paskirtų priemonių nevykdymo pasekmes turėtų būti supažindinta pasirašytinai.

2014 m. kovo 7 d. Vilniaus apygardos teismo posėdžio metu mažamečio nukentėjusiojo M. M. atstovės pagal įstatymą – motinos J. M. atstovas advokatas Valdas Kersnauskas pateikė teismui pinigų priėmimo kvitą už atstovavimą J. M. interesais apeliacinės instancijos teisme. Pagal BPK 106 str. 2 d. pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kaip matyti iš pateikto pinigų priėmimo kvito Nr. 710845, advokatui Valdui Kersnauskui mažamečio nukentėjusiojo M. M. atstovė pagal įstatymą – motina J. M. už atstovavimą bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo metu sumokėjo 500 (penkis šimtus) litų. BPK 106 str. 2 d. įtvirtinta, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šiame straipsnyje nurodytų išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. G. yra dirbantis asmuo, duomenų, apie sunkią R. G. ir I. G. materialinę padėtį apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta, todėl spręstina, kad aptariamos J. M. patirtos atstovavimo išlaidos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nėra per didelės. Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimas mažamečio nukentėjusiojo M. M. atžvilgiu buvo padarytas bendrais tiek R. G., tiek I. G. veiksmais, pastaroji yra pilnametė, šios išlaidos priteisiamos solidariai iš abiejų nuteistųjų.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d., 2 p., 328 str. 2 p.,

nusprendė:

nuteistųjų R. G. ir I. G. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nuosprendį: panaikinti I. G. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą Lietuvos Respublikos BK 67 str. 2 d. 9 p. – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Panaikinti R. G. paskirtą įpareigojimą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti solidariai priteistą nusikaltimu padarytą turtinę žalą 441,93 (keturių šimtų keturiasdešimt vieno lito devyniasdešimt trijų centų) sumoje.

Iš R. G. ir I. G. solidariai priteisti mažamečio nukentėjusiojo M. M. atstovės pagal įstatymą – motinos J. M. turėtas atstovavimo išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, t. y. 500 Lt (penkis šimtus) litų.

Kitoje dalyje Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Sigita BieliauskienėTeisėjai Jolanta ČepukėnienėArtūras Pažarskis