- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-08
- Bylos Nr.
- 2A-1834-611/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20987-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Andžej Maciejevski, Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- A. V.
- Ieškovas
- I. V.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Almos Urbanavičienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. V. ieškinį dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio padidinimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei atsakovo A. V. priešieškinį, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001 m. kovo 14 d. sprendimu priteistą išlaikymą nepilnamečiui A. V., priteisiant iš atsakovo 600 Lt kas mėnesį mokamas periodines išmokas iki sūnaus pilnametystės, nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, nustatyti atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką. Nurodė, kad santuokoje (duomenys neskelbtini) ieškovei ir atsakovui gimė sūnus A. V.. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001 m. kovo 14 d. sprendimu šalių santuoka nutraukta, iš atsakovo priteista nepilnamečio vaiko A. V. išlaikymui ¼ dalis visų atsakovo gaunamų pajamų iki vaiko pilnametystės. Atsakovas šiuo metu kiekvieną mėnesį vaiko išlaikymui vidutiniškai skiria 187,50 Lt, tačiau tokio dydžio išlaikymas neleidžia patenkinti net būtinųjų nepilnamečio vaiko poreikių. Ieškovė su sūnumi šiuo metu gyvena Didžiojoje Britanijoje, kur sūnus lanko mokyklą. Ieškovė yra sudariusi partnerystę su V. J., (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukros K. J. ir N. J., todėl šeimos išlaidos yra ženkliai padidėjusios ir ieškovė nebegali deramai išlaikyti šalių sūnaus. Atsiliepimu į priešieškinį prašė priešieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovo argumentai, kuriais grindžiamas atsakovo reikalavimas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su atsakovu, yra nepagrįsti, kadangi gyvenant su ieškove Didžiojoje Britanijoje vaikui sudarytos visos sąlygos ugdymui, papildomam lavinimui, vystymuisi. Be to, socialinė Didžiosios Britanijos politika užtikrina nemokamą vaiko specialiųjų poreikių, nulemtų regos sutrikimo, nemokamą užtikrinimą. Pažymėjo, kad atsakovas reikšdamas reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos su juo nustatymo, neįvertino šio pasikeitimo įtakos vaiko psichinei, emocinei būsenai.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jo turtinė padėtis po Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001 m. kovo 14 d sprendimo iš esmės nepasikeitė, o ieškovės nurodomos jos turtinės padėties pasikeitimo ir papildomų vaiko priežiūros išlaidų atsiradimo aplinkybės kilo iš pačios ieškovės neteisėtų veiksmų, t.y. ieškovė 2010 metais su sūnumi išvyko nuolat gyventi į Didžiąją Britaniją, nesuderinusi šio išvykimo su atsakovu bei neaptarusi ir nenustačiusi atsakovo bendravimo su vaiku bei dalyvavimo jį auklėjant tvarkos. Tokiu būdu ieškovė pažeidė sūnaus teisę bendrauti su tėvu ir kitais giminaičiais bei atsakovo teisę ir pareigą bendrauti su savo vaiku, dalyvauti jį auklėjant. Atsakovas teismui pateikė priešieškinį, kuriuo prašo sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu, iš ieškovės sūnaus išlaikymui priteisti 400 Lt dydžio kasmėnesines periodines išmokas; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 31 d. sprendimu priešieškinį atmetė, ieškinį tenkino visiškai. Teismas nustatė nepilnamečio A. V. gyvenamąją vietą kartu su ieškove I. V., nustatė nepilnamečio A. V. bendravimo tvarką su skyriumi gyvenančiu tėvu A. V.. Be to, pakeitė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001 m. kovo 14 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr.N2-2741-20/2001, kuriuo iš atsakovo A. V. priteista sūnaus A. V. išlaikymui ¼ dydžio visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau 1 MGL kiekvieną mėnesį nuo 2001-02-20 iki sūnaus pilnametystės ir priteisė iš atsakovo A. V. nepilnamečiui sūnui A. V. 600 Lt išlaikymą, mokamą kiekvieną mėnesį nuo bylos iškėlimo teisme (2013-06-25) iki sūnaus pilnametystės, priteistą sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Paskyrė ieškovę I. V. nepilnamečio vaiko A. V. naudai priteisto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise, priteisė iš atsakovo 4008,59 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei bei 328,43 Lt išlaidų į valstybės biudžetą.
Teismas konstatavo, kad šalių sūnus yra gabus, stropus, jo mokymosi rezultatai yra geri, į mokyklą sūnus kasdien vyksta autobusu, jo dieninis bilietas kainuoja 2,50 svarų (apie 10 litų). Be to, vaikas lanko papildomas anglų kalbos papildomas pamokas, kurių viena kainuoja 15 svarų, vaiko dantų gydimui kasmet išleidžiama nuo 100 Lt iki 380 Lt. Be to, išlaidų už gyvenamąjį būstą ir su tuo susijusių mokesčių dalis sūnui per mėnesį tenka apie 526 Lt. Todėl tiek ieškovei, tiek atsakovei tenkanti komunalinių išlaidų dalis yra po 263 Lt, o tai yra daugiau nei atsakovo teikiamas išlaikymas sūnui. Ieškovė tik savo lėšomis tenkina visus kitus vaiko gyvybiškai svarbius, ugdymo, lavinimo, laisvalaikio poreikius. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad valstybės, kurioje gyvena ieškovė su šalių sūnumi, socialinė parama (20,30 svarų) šalyje gyvenančiam vaikui, nesudaro pagrindo atsakovui nevykdyti savo pareigos teikti vaikui pakankamą išlaikymą, ar šiuo pagrindu teikti mažesnį, t.y. vaiko poreikių neužtikrinantį, išlaikymą. Nurodė, kad atsakovas nei atsiliepime, nei priešieškinyje, nei teismo posėdžio duodamas paaiškinimus neišdėstė argumentų dėl ieškovės nurodytų vaiko poreikių, jų neginčijo. Vienintelis atsakovo argumentas, kad gyvenant Lietuvos Respublikoje vaiko poreikius patenkinti būtų pigiau, nėra pagrįstas jokiais paskaičiavimais, įrodymais, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas taip pat nurodė, kad ieškovės partnerio V. J. pajamos nėra reikšmingos sprendžiant šalių ginčą dėl atsakovo teiktino sūnui išlaikymo dydžio, kadangi aplinkybė, jog dalį savo pajamų ieškovės gyvenimo draugas teikia ir atsakovo sūnui, rodo šio asmens pastangas užtikrinti A. V. kuo geresnes gyvenimo sąlygas, maksimaliai užtikrinti jo poreikius, tačiau nesudaro pagrindo atsakovui neteikti savo biologiniam sūnui pakankamo išlaikymo. Be to, nurodė, kad atsakovas nededa pakankamai pastangų tam, kad užsitikrintų stabilias ir pakankamas pajamas, kad galėtų teikti sūnui išlaikymą, kuris leistų užtikrinti visus sūnaus poreikius. Papildomai pažymėjo, kad atsakovo argumentai, kad jis skiria papildomas lėšas vaikui, nėra pagrįsti, ši aplinkybė nesudaro pagrindo atsakovui sūnaus išlaikymui skirti mažesnę sumą nei ta, kuri būtų pakankama sūnaus poreikiams užtikrinti. Byloje taip pat nėra nustatyta aplinkybių, kad atsakovas turėtų kitų išlaikytinių, specialiųjų poreikių, sveikatos problemų, ar kitų objektyvių aplinkybių įtakojančių atsakovo darbingumą, dėl ko jis negalėtų teikti 600 Lt per mėnesį išlaikymo nepilnamečiam sūnui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimo dalį, kuria pakeistas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001 m. kovo 14 d. sprendimas ir iš atsakovo priteistas 600 Lt dydžio išlaikymas nepilnamečiam šalių sūnui bei priteistos bylinėjimosi išlaidas ir priteisti iš atsakovo 500 Lt dydžio išlaikymą nepilnamečiam sūnui bei 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
ieškovė nepateikė pilnos informacijos apie gaunamas pajamas ir lengvatas, ieškovės ir atsakovo pajamos skiriasi ženkliai, ji gauna daugiau pajamų nei atsakovas. Neturint tikslių duomenų apie ieškovės pajamas, negalima sąžiningai ir tiksliai nustatyti proporcingo turtinei padėčiai materialinio išlaikymo dydžio sūnui. Be to, ieškovė, kaip vieniša motina, per metus iš Didžiosios Britanijos valstybės gali gauti 53 145,73 Lt per metus.Atsakovo mėnesinės pajamos sudaro apie 1 200 Lt atskaičius mokesčius. Atsakovas neneigia sūnaus augančių poreikių ir reikalingų jiems tenkinti lėšų didinimo būtinumo, todėl siūlė padidinti išlaikymą iki 400 Lt per mėnesį. Atmetus atsakovo priešieškinį, iškilo būtinybė nustatyti teisingas ir sąžiningas proporcijas išlaikymui, mokamam iš abiejų tėvų.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, be to, priteisti iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
apeliacinis skundas yra grindžiamas vien tik prielaidomis, kurios yra paneigtos byloje esančiais įrodymais. Ieškovė nėra vieniša motina, kaip bando konstatuoti apeliantas. Ieškovė teismui nurodė, kad Jungtinėje Karalystėje gyvena sudariusi partnerystę su savo partneriu ir kitų dviejų vaikų tėvu V. J., o tai reiškia, kad savo šeimyninius ryšius ieškovė yra įteisinusi Jungtinės Karalystės teisės aktų nustatyta tvarka. Neaišku, kokiu pagrindu apeliantas pateikia paskaičiavimus apie ieškovės gaunamas lengvatas ir kompensacijas, o kadangi ieškovė nėra vieniša motina, jai jokios kompensacijos nepriklauso. Apeliantas, prašydamas sumažinti iš jo priteisto išlaikymo dydį, vadovaujasi ne savo prasta finansine padėtimi, bet abejonėmis, ar pati ieškovė galės teikti sūnui ne mažiau kaip 600 Lt išlaikymo. Apeliantas neginčija savo finansinių galimybių teikti minėto dydžio išlaikymą, jis yra proporcingas byloje nustatytiems vaiko poreikiams, kurių pagrįstumą pripažino ir pats atsakovas. Apeliantas neturi kitų išlaikytinių, jo sveikatos būklė yra gera, todėl visada gali susirasti papildomą darbą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl atsakovo apeliacinio skundų argumentų.
Byloje nustatyta, kad šalių santuoka nutraukta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001 m. kovo 14 d. sprendimu, o iš atsakovo šalių nepilnamečiam sūnui A. priteistas ¼ dydžio atsakovo visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau kaip 1 MGL, kiekvieną mėnesį išlaikymas iki sūnaus pilnametystės (t.1, b.l. 6). Ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pakeitė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001 m. kovo 14 d. sprendimo dalį, kuria priteistas ¼ dydžio atsakovo pajamų išlaikymas šalių nepilnamečiam vaikui ir padidino skiriamą atsakovo išlaikymą vaikui iki 600 Lt per mėnesį. Apeliantas su tokia teismo sprendimo dalimi nesutinka, prašo sumažinti priteistą išlaikymą nepilnamečiam sūnui iki 500 Lt per mėnesį bei atitinkamai pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, argumentuodamas, kad išlaikymą nepilnamečiam vaikui turi teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai, tačiau ieškovė nepateikė pilnos informacijos apie gaunamas pajamas ir lengvatas, todėl nėra galimybės įvertinti abiejų šalių turtinės padėties.
1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje bei Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintos vaiko teisės yra vienodai svarbios ir turi būti įgyvendinamos kompleksiškai, nes tik vaiko teisių visumos užtikrinimas sudaro sąlygas vaikui vystytis, bręsti ir tapti savarankiška asmenybe. Už vaiko teisių įgyvendinimą yra atsakingi jo tėvai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis, CK 3.155 straipsnis). Vaiko teisė į išlaikymą ir tėvų pareiga jį užtikrinti sudaro sąlygas kitų vaiko teisių (teisė į būstą, mokslą, tinkamas gyvenimo sąlygas ir kt.) įgyvendinimui. CK 3.192 straipsnyje imperatyviai nustatyta tėvų asmeninė pareiga teikti vaikams materialinį išlaikymą, kurios tėvai negali atsisakyti ar perleisti jos vykdymą kitiems asmenims. Išlaikymas apima visas lėšas, reikalingas vaikui tinkamai maitinti, aprengti, jo sveikatos priežiūrai, mokymo, auklėjimo, laisvalaikio reikmėms ir kt. Be to, išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikiai ir tėvų turtinė padėtis priklauso nuo daug subjektyvių ir objektyvių veiksnių, jie nėra statiški, todėl, esant esminiam vaiko poreikių ir (ar) tėvų turtinės padėties pokyčiui, gali būti keičiamas ir išlaikymo vaikui dydis (CK 3.201 str.).
Tuo metu, kai Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2001 m. kovo 14 d. sprendimu buvo nustatytas ¼ atsakovo pajamų, tačiau ne mažiau kaip 1 MGL, dydžio išlaikymas iš atsakovo savo nepilnamečiam sūnui, pastarasis buvo tik kūdikis, tuo tarpu šiuo metu berniukas yra 13 metų amžiaus, lanko mokyklą, taigi neabejotinai yra pasikeitę (padidėję) jo poreikiai ir išlaidos, skirtos higienai, maistui, drabužiams, gebėjimų lavinimui, kanceliarinėms prekėms ir kt., ką pagrindžia ir byloje esantys duomenys (t.I, b.l. 118-122; 132-192; t. II., b.l.32). Be to, ir pats apeliantas neginčija, kad sūnaus A. poreikiai išaugo bei pripažįsta, kad yra būtina didinti lėšas jo poreikiams patenkinti, nors ir nurodo sutinkantis mokėti tik 500 Lt per mėnesį dydžio išlaikymą. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju vertinant priteisiamo išlaikymo dydį, turi būti atsižvelgiama į konkrečias faktines aplinkybes, vaiko poreikius bei tėvų turtinę padėtį. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams tenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, t.y. 1000 Lt (po 500 Lt iš kiekvieno iš tėvų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010), tačiau minėta suma laikytina būtina užtikrinti tik minimaliausius gyvenimiškai būtinus vaiko poreikius. Siekiant, jog suaugęs vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus bei įgyti naujus. Tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti ne tik būtinas vaikui vystytis sąlygas, bet ir sąlygas ugdyti ir tobulinti vaiko gebėjimus.
Byloje nustatyta, kad šalių sūnus gyvena Jungtinėje Karalystėje, kur pragyvenimo lygis yra aukštesnis nei Lietuvoje, vien būsto komunalinių išlaidų dalis, tenkinti sūnui, sudaro apie 526 Lt per mėnesį (t. I, b.l.23-40). Iš byloje esančios vaiko poreikių lentelės (t. I, b.l.118-122) bei pateiktų kvitų (t.I, b.l. 132-192) matyti, kad vaikui per mėnesį vidutiniškai skiriama apie 1 061,25 Lt, reikalingų jo higienai, drabužiams, išlaidoms mokykloje, gabumų lavinimui (privačiam mokytojui), laisvalaikiui bei pramogoms. Be to, kasmet papildomai kainuoja vaiko gydymo, odontologo paslaugos, atostogos, o ieškovė turėjo papildomų išlaidų ir vaiko kambario remontui bei apstatymui (t. I, b.l.121-130; t. II, b.l. 32-33), taigi apelianto nurodomų 500 Lt iš abiejų tėvų išlaikymo šalių sūnui neužtenka. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, atsakovas neįrodinėja, kad jis neturi pakankamai lėšų 600 Lt išlaikymui kas mėnesį mokėti, tuo tarpu tik teigia, kad ieškovė nepateikė visos informacijos apie savo gaunamas pajamas, ir vien tik deklaratyviai nurodo, jog ieškovė galėtų gauti papildomas pašalpas ir lengvatas kaip vieniša motina, o tokie teiginiai yra niekuo nepagrįsti. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad už vaiko teisių įgyvendinimą atsakingi abu tėvai, todėl atsakovas negali perkelti savo pareigos teikti išlaikymą (ar jo dalį) vien tik ieškovei. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog netgi valstybės socialinė parama šalyje gyvenančiam vaikui nesudarytų pagrindo atsakovui nevykdyti savo pareigos teikti vaikui pakankamą išlaikymą, ar šiuo pagrindu teikti mažesnį, t.y. vaiko poreikių neužtikrinantį, išlaikymą. Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų, kurie galėtų pagrįsti, kad nustatyta 600 Lt suma yra neproporcinga jo turtinei padėčiai. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo pajamos, neatskaičius mokesčių sudarė apie 1 500 Lt (t. I, b.l. 81-94), bylos nagrinėjimo metu darbo santykiai nutraukti (t. II, b.l. 131; 136). Tačiau atsakovas priešieškiniu prašydamas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su atsakovu, pripažino, kad sūnui minimaliai reikalinga 1 000 Lt suma per mėnesį ir jei sūnus gyventų Lietuvoje, neabejotinai šias sąlygas galėtų užtikrinti (t. II, b.l. 3). Be to, A. V. teismo posėdžio metu patvirtino, kad galėtų vaikui skirti 600 Lt, nori atkurti savo verslą, keisti darbą (t. II, b.l. 67). Esant šioms aplinkybėms, įvertinus, kad atsakovas yra sveikas ir yra darbingo amžiaus, atsižvelgus į šalių nepilnamečio sūnaus A. poreikius ir išlaidas šiems poreikiams patenkinti, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padidino atsakovo teikiamą išlaikymą sūnui iki 600 Lt per mėnesį. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, augindama tris nepilnamečius vaikus ir dirbdama 10 val. per savaitę maksimaliai siekia, kad sūnaus poreikiai būti patenkinti. Tokią pat pareigą turi ir atsakovas. Be to, vien jau aplinkybė, kad šalių nepilnametis sūnus gyvena su ieškove, patvirtina, kad būtent ieškovei neišvengiamai tenka didesnis vaiko aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu, materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-243/2010).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padidino išlaikymo nepilnamečiam šalių sūnui A. dydį iki 600 Lt. Įvertinus šalių sūnaus poreikius, šalių turtinę padėtį, sveikatos būklę, šalių išlaikytinių skaičių, pirmosios instancijos teismo priteista iš atsakovo 600 Lt vaikui išlaikymo suma laikytina tinkama, atitinkanti šalių turtinę padėtį ir negali būti pripažinta nepagrįsta.
Vadovaudamasi aukščiau minėtais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė išlaikymą reglamentuojančias materialinės teisės, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, pagrindo pakeisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymą nėra (CPK 93 str. 5 d.). Ieškovė, prašydama priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, nepateikė į bylą duomenų, galinčių tokias išlaidas patvirtinti, todėl jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų taip pat atmetamas (CPK 93 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.