Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jolantos Malijauskienės ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Investicijos ir kapitalas“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. M. (M. M.), dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui išnagrinėjus bylą kasacine tvarka, antstolis vykdomojoje byloje norėjo pradėti išieškojimą iš areštuoto M. M. turto, tačiau, patikrinus registro duomenis, paaiškėjo, kad šio piliečio turtui nuo 2016-05-17 Inspekcijos naudai Inspekcijos 2016-04-26 sprendimo Nr. (23-31-08)-319-939 pagrindu yra įregistruota priverstinė hipoteka.

Antstolis, dėl priverstinės hipotekos taikymo negalėdamas tęsti išieškojimo veiksmų iš areštuoto turto, 2016-05-23 kreipėsi į Inspekciją prašydamas duoti sutikimą, kad būtų išieškota iš skolininko M. M. nekilnojamojo turto. Inspekcija 2016-06-15 raštu atsisakė duoti sutikimą.

Pareiškėja, susipažino su 2016-06-15 Inspekcijos raštu ir įvertino, kad pažeidžiamos jos bei kreditorių teisės.

Skunde tvirtina, kad dėl skundžiamų Inspekcijos sprendimų yra nepagrįstai stabdomos įmonės bankroto procedūros, eliminuojama bet kokia galimybė patenkinti įmonės kreditorių reikalavimus. Vilniaus apygardos teismas 2012-04-24 nutartimi patvirtino BUAB „Kamvila“ kreditorių reikalavimus 201 557,76 Eur (695 938,62 Lt) sumai, tarp kurių yra net 141 622,49 Eur (488 994,15 Lt) reikalavimas priklausantis VĮ „Turto bankas“.

Dėl Inspekcijos veiksmų pareiškėja negali įgyvendinti savo teisės ir išieškoti jai priteistą žalos atlyginimą, nors pagal galiojantį teisinį reguliavimą tokia teisė privalo būti užtikrinama. Pareiškėja tvirtina, kad būtent tuo tikslu M. M. ir buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – jam priklausančio nekilnojamojo turto areštas. Nepanaikinus antstolio pritaikyto nekilnojamojo turto arešto, negalimas priverstinis minėto nekilnojamojo turto įkeitimas.

Inspekcijos sprendimas taikyti priverstinę hipoteką areštuotam trečiojo suinteresuotojo asmens turtui, prieštarauja tiek Turto arešto aktų registro įstatymo 2 str. 3 p., 7 p. tiek Civilinio kodekso 4.171 str. 1 d. bei teismų praktikai.

Pareiškėja aiškina, kad nagrinėjamu atveju susiklosto situacija, kada nepaisant, kad yra priimtas galutinis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas priteisti bankrutuojančios įmonės naudai 201 557,76 Eur ir tokio sprendimo įvykdymas yra užtikrintas bankrutuojančios įmonės skolininko turto areštu, minėtas sprendimas negali būti įvykdytas, kadangi Inspekcija, nepaisydama minėtų aplinkybių ir pažeisdama eilę imperatyvių teisės aktų normų, nustatė šiam turtui priverstinę hipoteką. Tokia situacija, bendrovės nuomone, neabejotinai lemia viešojo intereso, jos ir jos kreditorių teisių bei teisėtų interesų pažeidimą.

Bendrovė atkreipia teismo dėmesį, kad BUAB „Kamvila“ bankroto procedūros ir kartu jos kreditorių reikalavimo patenkinimo klausimų sprendimas tęsiasi jau daugiau nei penkerius metus. M. M., teikdamas skundus, siekia išvengti atsakomybės už savo neteisėtais veiksmais bendrovei padarytą žalą ir vilkina bankroto procesą. Tokia situacija, pareiškėjos tvirtinimu, yra nesąžininga ir neteisinga bendrovės atžvilgiu. Dėl Inspekcijos skolininko turtui pritaikytos priverstinės hipotekos įmonės bankroto procedūros bus dar labiau užtęstos.

Atsakovė tvirtina, kad įformindamas priverstinę hipoteką turto arešto aktais suvaržytam trečiojo suinteresuotojo asmens turtui, mokesčių administratorius veikė teisėtai bei vadovavosi aktualia Lietuvos Respublikos teismų praktika. Priimant skundžiamą sprendimą, pasak atsakovės, M. M. nebuvo pateikęs prašymo išdėstyti mokestinę nepriemoką. Atsakovė aiškina, kad neviršijo įgaliojimų, nepiktnaudžiavo savo teisėmis, o priimti sprendimai nepažeidė teisės aktų. Teismo prašo pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo iš esmės sutinka, jog hipoteka suteikia atsakovei privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo, tačiau vadovaujantis CK 6.9301 str., Inspekciją tokią teisę turi, todėl pareiškėjos teiginys yra nepagrįstas.

Teismo prašo netenkinti skundo, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas

Byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2016-04-26 sprendimo Nr. (23.31-08)-319-939 (b. l. 79–81) ir Inspekcijos 2016-06-13 rašto Nr. (23.4-08)RNAV-3762 (b. l. 24) teisėtumo ir pagrįstumo.

Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad, nagrinėdamas individualų ginčą, teismas vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius byloje esančius įrodymus, tačiau negali analizuoti visų įmanomų prielaidų, galinčių turėti įtakos tiriamų viešojo administravimo sprendimų teisėtumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-17 nutartis adm. b. Nr. A492-163/2013 ir kt.).

Taigi, šioje administracinėje byloje teisminis ginčo nagrinėjimas ir ginčijamo sprendimo tyrimas yra apibrėžiamas tik tokių konkrečių aplinkybių ir faktų, kuriais pareiškėja grindžia skundo reikalavimus, taip pat nurodo kaip pažeidžiančius jos teises, vertinimu.

Nustatyta, jog Inspekcija 2016-04-26 sprendimu Nr. (23.31-08)-319-939 nusprendė nustatyti trečiojo suinteresuoto asmens turtui priverstinę hipoteką, kuria užtikrintų 108 853,44 Eur reikalavimo įvykdymą.

Inspekcija 2016-06-13 raštu Nr. (23.4-08)RNAV-3762 nurodė, jog gavo prašymą duoti sutikimą, kad būtų išieškoma iš trečiojo suinteresuoto asmens nekilnojamojo turto, kuriam įregistruota priverstinė hipoteka. Inspekcija pareiškė, jog nesutinka, kad būtų išieškota iš nekilnojamojo turto, kuriam taikoma priverstinė hipoteka, kadangi atsakovė yra priėmusi sprendimą atidėti/išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir šia hipoteka užtikrinamas mokestinės paskolos įvykdymas.

Pareiškėja nesutikimą su skundžiamais aktais grindžia tuo, jog: 1) areštuotam turtui hipoteka negali būti taikoma; 2) priverstinės hipotekos įregistravimas pažeidžia pareiškėjos ir jos kreditorių teises.

Hipoteka gali būti tiek priverstinė, tiek sutartinė (CK 4.175 str. 1 d.). Hipoteka yra priverstinė, kai įstatymų nustatytais atvejais prieš savininko valią nustatomas jam priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, siekiant užtikrinti įstatymuose numatytų turtinių reikalavimų įvykdymą. Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymų, teismo sprendimų ar įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimų pagrindais, kai būtina užtikrinti valstybės reikalavimus, atsirandančius iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių (CK 4.175 str. 3 d. 1 p.). O valstybės reikalavimams, atsirandantiems iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti hipoteka nustatoma mokesčių administratoriaus ar Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos sprendimu (CK. 4.176 str.).

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog turtinės prievolės įvykdymo užtikrinimas priverstine hipoteka yra ne tik mokesčių administratoriaus teisė, bet ir pareiga teisėkūros subjektų pakankamai aiškiai įtvirtinta tiek MAĮ, tiek CK, siekiant užtikrinti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Pagal teisinį reguliavimą, hipotekos taikymas nėra ribojamas to paties turto areštu, ką patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-23 nutartis administracinėje byloje Nr. 3K-3-307/2010) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-68-13). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2004-01-01 iki 2012-07-01) 2 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 4 dalis draudimo taikyti hipoteką areštuotam turtui nenumato. Nors šioje byloje taikytina redakcija, galiojusi nuo 2015-07-08 (2 str. 3 d. ir 7 d.), tačiau šios nuostatos iš esmės nepakitusios. Pareiškėja tvirtina, jog Inspekcija yra priėmusi sprendimą atidėti/išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, tačiau, tai nepaneigia jos teisės minėtos prievolės vykdymą užsitikrinti priverstine hipoteka.

Pareiškėja skunde tvirtina, jog CK 4.171 str. 4 d. įvirtinta norma, t. y. jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip, įkeičiamas daiktas, išskyrus žemę, turi būti apdraustas, yra imperatyvi. Nesant apdraustam turtui, yra savarankiškas pagrindas panaikinti priverstinę hipoteką. Pažymėtina, kad priverstinė hipoteka nėra sandoris, kadangi ji šiuo atveju nustatyta ne vienašaliu ar dvišalio sandoriu, o administraciniu aktu (CK 4.175 str. 3 d.). Kaip minėta, minėtas reikalavimas yra taikomas hipoteką nustatant sandoriu. Be to, ši nuostata nėra imperatyvaus (privalomo) pobūdžio, kadangi dėl jos taikymo galima susitarti („jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip <...>“). Pareiškėjos cituojama Vilniaus apygardos teismo 2009-09-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1050-492/2009 pateiktas teisės normų taikymas yra neaktualus nagrinėjamai bylai, kadangi teisės normų aiškinimas pateiktas CK 4.171 str. 4 d. redakcijos, kuri galiojo iki CK ketvirtosios knygos reformos (2012-07-01). Atsižvelgiant į tai, skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo naikinti Inspekcijos 2016-04-26 ir 2016-06-15 sprendimus. Pažymėtina, kad pareiškėja skunde iš esmės nenurodė jokių motyvų, kurie tvirtintų, jog Inspekcijos atsisakymas duoti sutikimą priverstiniam išieškojimui yra neteisėtas.

Pažymėtina, kad kiti skunde išdėstyti motyvai dėl Inspekcijos 2016-04-26 sprendimo ir 2016-06-15 sprendimo neteisėtumo yra susiję su BUAB „Kamvila“ bankroto procedūromis ir jos kreditoriais. Nagrinėjamu atveju, BUAB „Kamvila“ buvo pakeista į UAB „Investicijos ir kapitalas“, todėl minėti argumentai nėra susiję su nauja pareiškėja, jie sprendimui įtakos nedaro, todėl plačiau teismas dėl jų nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str., 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Investicijos ir kapitalas“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.