- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-19
- Bylos Nr.
- e2A-585-262/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03624-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Rūta Petkuvienė, Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- N. K.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovei N. K. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir išlaidų atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas ieškiniu prašė: pripažinti nekilnojamąjį daiktą - butą su rūsiu (duomenys neskelbtini) bendrąja daline V. K. ir N. K. nuosavybe, V. K. priskiriant 1/2, N. K. 1/2 dalį šio turto asmenine nuosavybe bei priteisti iš atsakovės N. K. 3 470 Eur ieškovo R. K. turėtoms išlaidoms ½ dalimi atlyginti.
2. Nurodė, kad ieškovo tėvas V. K. ir atsakovė N. K. santuoką sudarė (duomenys neskelbtini) 1993-01-26, kai šie asmenys jau gyveno kartu, sutartimi N. R. (atsakovės pavardė po pirmosios santuokos nutraukimo) vardu įsigytas butas (duomenys neskelbtini) , Vilnius, už kurį sumokėta 7 351 rublių grynais į Senamiesčio seniūnijos sąskaitą. Nors atsakovė nurodė, kad butą (duomenys neskelbtini) , Vilnius, įsigijo už savo investicinius čekius – tačiau pridedamoje 1993-01-26 sutartyje nurodyta, kad už butą (duomenys neskelbtini) , Vilnius, sumokėta 7 351 rublių grynais į Senamiesčio seniūnijos sąskaitą – byloje nėra ir nebuvo pateikta įrodymų, kad atsakovė butą įsigijo už asmenines lėšas. Atsakovė ne tik pateikė klaidingą informaciją apie atsiskaitymą už butą, bet ir negalėjo pagrįsti disponavimo nurodyta suma. Tai papildomai patvirtina aplinkybę, jog butas įsigytas išimtinai iš velionio V. K. lėšų.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti bei taikyti ieškinio senatį laidojimo išlaidoms atlyginti. Nurodė, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl buto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe rėmėsi įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu, tačiau teismas minėtame sprendime konstatavo ir padalino konkretų turtą, bet nepakeitė viso šalių asmeninio turto teisinio režimo. Butas Vilniuje įsigytas pardavus atsakovės butą Klaipėdoje. Be to, buvo pirkimo sutartis pasirašyta atsakovės. Pinigus ji taip pat įmokėjo asmeniškai. Atsakovė turėjo dukrą iš pirmosios santuokos, kuriai siekė sukurti materialinį pagrindą, o ieškovo tėvas jokių pretenzijų į įsigytą butą nereiškė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas, iš ieškovo atsakovei priteista 770 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendime nenagrinėjo buto, kurį šioje byloje prašoma pripažinti bendrąja daline nuosavybe, teisinio režimo, todėl nurodytas Vilniaus apygardos teismo sprendimas negali turėti prejudicinės galios šioje byloje sprendžiamam teisiniam ginčui. Šioje byloje atsakovės pridėti rašytiniai įrodymai: 1993-01-26 pirkimo pardavimo sutarties kopija, 1993-01-22 kvito kopija bei taupomosios knygelės kopija patvirtina atsakovės atsiliepime nurodytas aplinkybes, t.y. kad atsakovė, nors jau kartu gyveno su ieškovo tėvu, tačiau turėjo kitą nekilnojamąjį turtą, kurį pardavus buvo įsigytas mažesnio ploto butas Vilniaus mieste. Ieškovas nepateikė jokio įrodymo, kuris patvirtintų aplinkybes, kad ieškovo tėvas prisidėjo prie šio turto įsigijimo, pagerinimo ir pan. Ieškovas ieškiniu taip pat prašė iš atsakovės priteisti namo išlaikymo, šuns maitinimo, kuro išlaidas. Nei vienos iš šių išlaidų nepriskiriamos prie CK 4.76 straipsnio išlaidų, todėl jos ieškovui jų nepagrindus ir neįrodžius kaip būtinųjų, be to, nesutampant prašomoms reikalavimų sumoms su pridedamais rašytiniais įrodymais, atmestinos. Kadangi ieškovo prašomos priteisti laidojimo išlaidos ženkliai viršija teismų praktikoje vyraujančias laidojimo išlaidas (įprastai siekiančias apie 579 – 600 EUR (arba 2000-2300 Lt), į tai, kad laidojimo pašalpa turėjo padengti nemažą dalį tokių išlaidų, į tai, kad dalis išlaidų nebuvo derinamos su atsakove ir atsakovė taip pat prisidėjusi prie laidojimo išlaidų, ieškovo ieškinys ir šioje dalyje atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
6. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas; atleisti ieškovą nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo.
7. Nurodė, kad aiškindamas bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgijimo esmę, turinį, paskirtį, tikslą bei teisines pasekmes, pirmosios instancijos teismas selektyviai vadovavosi ir ydingai taikė 1964 m. CK 58, 121, 472, 474 str. Sprendimu buvo pažeistos CPK 182 str. 2 p., 279 str. 4 d. normų aiškinimo ir taikymo taisyklės, neanalizuota ir nepasisakyta dėl ieškovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos prejudicinių faktų teisiniais aspektais. Teismas visapusiškai ir sistemiškai neįvertino byloje esančių įrodymų, netinkamai vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu (CPK 185 str.). Teismas nesusipažino su prijungtos c. b. Nr. 2-310-450/2014 medžiaga. Teismas netyrė, kokia forma įnašus bei jų dydžius kiekvienas iš dalyvių (velionis V. K. ir atsakovė) įnešė butui šeimos poreikiams privatizuoti. Teismas ignoravo byloje esančius įrodymus, neleistinai kritiškai nevertino atsakovės paaiškinimų, susijusių su jos prisidėjimu prie turto įgijimo, nepasisakė dėl prieštaravimų tarp atsakovės paaiškinimų, liudytojų parodymų ir rašytinės bylos medžiagos ieškinio dalyko apimtyje (CPK 177, 178 str.). Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė negalėjo nurodyti ir detaliai bei nuosekliai paaiškinti, iš kokio asmeninio turto ar lėšų viena privatizavo butą. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotomis taisyklėmis, aiškinant ir taikant materialinės teisės normas - jungtinės veiklos esmės, turinio, įgyvendinimo, privatizavimo sandorio esmės, turinio, šalių tikrosios valios ir sandorio konteksto aspektais.
Atsiliepimas
8. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas priėmė pagrįstą, teisingą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad labiau tikėtina, jog butas, adresu (duomenys neskelbtini) , Vilniuje, buvo įsigytas asmenine atsakovės nuosavybe, turint tikslą sukurti materialinį pagrindą iš pirmosios santuokos auginamai dukteriai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
9. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
10. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
11. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
Dėl prejudicinių faktų
12. Ieškovas teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. 2-310-450/2014 nustatytų aplinkybių prejudiciniais faktais. Toks apelianto argumentas nepagrįstas. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-310-450/2014 sprendė tik dėl sprendime nurodyto konkretaus turto (žemės sklypo, garažo, ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), Šalčininkuose, automobilio Mercedes Benz ir 40 000 Lt indėlio) pripažinimo bendrąja nuosavybe. Atitinkamai teismas pasisakė tik dėl N. K. ir V. K. bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrą nuosavybę į konkretų sprendime nurodytą turtą. Vilniaus apygardos teismas nekonstatavo, kad N. K. ir V. K. bendrai siekė tikslo įgyti kokį nors kitą sprendime nenurodytą turtą (t.y. turtą, kurį pripažinti bendrąja daline nuosavybe prašo ieškovas šioje byloje). Tam tikro konkretaus Vilniaus apygardos teismo sprendime nurodyto turto pripažinimas bendrąja daline nuosavybe, nereiškia, kad buvo pakeistas viso šalių asmeninio turto teisinis režimas. Tai pripažino pats Vilniaus apygardos teismas 2014-10-31 dienos sprendime nurodydamas: „kaip paminėta, ginčo atveju dėl kiekvieno nuosavybės teisių objekto sukūrimo turėjo būti sprendžiama atskirai, nustatant bendro sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas, nustatytas 1964 m. CK 474 straipsnyje. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog V. K. ir N. K. bendra jungtinė veikla apėmė ir kitą atsiradusį nuosavybės teisių objektą <...>.“ Šiuo atveju Vilniaus apygardos teismas 2014-10-31 jokių prejudicinių faktų, susijusių su buto (duomenys neskelbtini) , Vilniuje įgijimu nenustatė (ir nenustatinėjo). Šios aplinkybės nebuvo įrodinėjimo dalykas minėtoje byloje. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino c. b. Nr. 2-310-450/2014 nustatytų aplinkybių prejudiciniais faktais šioje byloje.
Dėl buto (duomenys neskelbtini) , Vilniuje
13. Ieškovas teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino buto (duomenys neskelbtini) , Vilniuje, bendrąja daline V. K. ir N. K. nuosavybe. Su šiais argumentais taip pat nesutiktina.
14. Apeliacinės instancijos teismo nuomone šioje byloje yra visiškai įrodyta, jog atsakovė butą, esantį (duomenys neskelbtini) , Vilniuje įsigijo savo asmeninėn nuosavybėn. Faktą, kad butas buvo įgytas išimtinai asmeniškai atsakovės N. K., įrodo byloje nustatytų aplinkybių visuma. Iš į bylą pateikto Vilniaus miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Orderio Nr. 014350 matyti, kad butas (duomenys neskelbtini) suteiktas atsakovei N. K. dar vykdomojo komiteto 1981-04-08 sprendimu (b.l. 69-70). Minėtas butas atsakovei suteiktas (iškeistas) vietoje atsakovės turėto kito buto (tai pagrindžia žyma orderyje „keitimas leistas“). Nors iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo fiziniai asmenys negalėjo turėti butų nuosavybės teise (1964 CK 98 str.), tačiau tokio turto valdymas (nuomos teisėmis) tapo pagrindu po nepriklausomybės atkūrimo nuosavybės teisėms į jį įgyti (Butų privatizavimo įstatymo 4 str.). Tai ir buvo padaryta 1993-01-26 atsakovės vardu sudarant minėto buto, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, pirkimo (privatizavimo) sutartį. Atsakovė iš pirmosios santuokos turėjo dukrą, todėl akivaizdu, kad įsigydama butą ji siekė sukurti ir materialinį pagrindą savo vienturtei dukrai (tai patvirtino tiek atsakovė, tiek liudytoja apklausta E. R.).
15. Atsakovė su V. K. niekuomet kartu negyveno bute (duomenys neskelbtini) , Vilniuje. Šios aplinkybės ieškovas neginčijo (CPK 182 str. 5 p.). Atsakovė su V. K. bendrą turtą kūrė ir bendrą gyvenimą siejo su visai kitu turtu (namu), esančiu Šalčininkuose. Būtent šį namą V. K. su V. K. statė kartu.
16. V. K. niekuomet nereiškė jokių pretenzijų į butą, esantį (duomenys neskelbtini) , Vilniuje, laikė jį atsakovės asmeniniu turtu (šią aplinkybę patvirtino liudytojais apklausti asmenys, taip pat kiti įrodymai). V. K., su kuriuo atsakovė susituokė (duomenys neskelbtini), jokiuose buto įgijimo dokumentuose neminimas. Buto privatizavimo procese V. K. taip pat nedalyvavo. Pinigus už privatizuojamą butą sumokėjo N. K. asmeniškai (b.l. 73). Asmeniškai N. K. sumokėjo ir rinkliavą už buto privatizaciją (b.l. 99). N. K. pati mokėjo mokesčius už butą (šios aplinkybės ieškovas neginčijo). Pažymėtina, kad atsakovė turėjo finansines galimybes buto privatizavimui (b.l. 74-77, c b Nr. 2-310-450/2014 I tomas b.1.91-94, II tomas b.l. 165-182).
17. Apelianto teiginiai, kad bute kurį laiką gyveno kiti žmonės, neturi reikšmės sprendžiant dėl buto teisinio režimo. Asmens gyvenimas jam nepriklausančiame bute jokių nuosavybės teisių nei jam, nei jo giminaičiams nesukuria.
18. Priešingai nei nurodo ieškovas, butas nebuvo remontuotas V. K. (tai patvirtino liudytojais apklausiami asmenys, pvz. 2015-07-02 teismo posėdžio metu).
19. Taigi tarp N. K. ir V. K. nebuvo jokio susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę į butą, esantį (duomenys neskelbtini) , Vilniuje.
20. Pažymėtina ir tai, kad butas atsakovės privatizuotas iki santuokos, todėl jam galioja asmeninio turto režimas (1969 Santuokos ir šeimos kodekso 22 str., CK 3.89 str. 1 d. 1 p.). Posantuokinė sutartis, kuria būtų pakeistas N. K. asmeninio turto teisinis režimas (pagal kurią butas būtų pripažintas bendrąja nuosavybe), tarp N. K. ir V. K. nesudaryta (CK 3.104 str.). Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini) , Vilniuje, yra įregistruotos atsakovės N. K. vardu (b.l. 8-9). Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, šiuo atveju galioja prezumpcija, kad butas nuosavybės teise priklauso asmeniškai atsakovei N. K..
21. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad labiau tikėtina, jog butas, adresu (duomenys neskelbtini) , Vilnius buvo įsigytas asmenine atsakovės nuosavybe, turint tikslą sukurti materialinį pagrindą iš pirmosios santuokos auginamai dukteriai.
22. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas neįsigilino į bylos medžiagą. Nors pirmosios instancijos teismas netiksliai įvardino buto (duomenys neskelbtini) , Vilniuje, įgijimą sąlygojusias aplinkybes (teismo sprendime minima, kad atsakovė įsigijo butą (duomenys neskelbtini) , Vilniuje „pardavus“ kitą turėtą nekilnojamąjį turtą, nors kaip aukščiau nurodyta, buto Vilniuje įgijimas buvo sąlygotas dar 1981 metais atsakovės atlikto keitimo (o ne pardavimo)), toks netikslumas laikytinas neesminiu, nesudarančiu pagrindo pripažinti negaliojančiu iš esmės teisingą sprendimą.
23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo priimamą sprendimą. Kiekvieno šalių atsikirtimo bei argumento neišvardinimas, taip pat neesminiai rašymo apsirikimai negali sąlygoti iš esmės teisingo teismo sprendimo panaikinimo.
Dėl laidojimo ir kapo tvarkymo išlaidų priteisimo
24. Ieškovas reikalauja priteisti iš atsakovės laidojimo ir kapo tvarkymo išlaidas. Pažymėtina, kad atsakovė nevengė prisidėti prie laidojimo išlaidų. Pats ieškovas ieškinyje patvirtino, kad po V. K. mirties atsakovė perdavė ieškovui gautą laidojimo pašalpą. Atsakovė rūpinosi velionio laidotuvėmis ir prisidėjo prie jų finansiškai: rūpinosi kūno paruošimu (220 Lt) (b.l. 87), medicinine ekspertize (150 Lt) (b.l. 88), nuotrauka ir jos įrėminimu (b.l. 88-89). Prašomos priteisti laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidų sumos ieškovas nepagrindžia leistinais rašytiniais įrodymais (CPK 178 str.), prašomos priteisti sumos yra ypač didelės, neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų. Teismas pagrįstai pastebėjo, kad iš reikalaujamos priteisti laidojimo išlaidų sumos ieškovas neminusavo jam perduotos laidojimo pašalpos. Teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad išlaidos nebuvo derinamos su atsakove, jų suma viršija teismų praktikoje vyraujančias tokio pobūdžio išlaidų sumas, kapas yra skirtas ieškovo šeimai ir kt. Taigi, minėtos išlaidos skundžiamu sprendimu pagrįstai nebuvo priteistos iš atsakovės.
Dėl namo priežiūros išlaidų priteisimo
25. Ieškovas teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl namo ir šuns išlaikymo išlaidų priteisimo. Tokie ieškovo reikalavimai yra visiškai nepagrįsti. Ieškovas neįrodo, kad jo nurodytos išlaidos buvo būtinos ir kad ieškovo iš tiesų buvo patirtos. Byloje nėra įrodymų pagrindžiančių ieškovo patirtas šuns išlaikymo ir kuro išlaidas (405 Eur), taip pat elektros energijos išlaidas (346 Eur). Be to, byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad velionio šuo buvo apleistas, namas neprižiūrimas. Pažymėtina, kad atsakovė neįtakojo ir negalėjo įtakoti jokios namo priežiūros. Pats ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad po tėvo mirties jis neleido atsakovei patekti į namų valdą Šalčininkų m. Todėl šis ieškovo reikalavimas buvo atmestas pagrįstai.
26. Taigi, įvertinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į šią bylą pateiktus įrodymus, teisingai taikė ginčui taikytinas teisės normas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
27. Atmetus apeliacinį skundą ir ieškovo atsakovei priteistinos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovė pateikė įrodymus, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 700 Eur išlaidų už advokato pagalbą, todėl šios išlaidos priteisiamos iš ieškovo (CPK 93, 98 str.).
28. Ieškovas, pateikdamas apeliacinį skundą sumokėjo 100 Eur žyminį mokestį, nuo likusios dalies (597,50 Eur) prašė atleisti arba ją atidėti. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apeliacinį skundą ir nurodydamas jį siųsti Vilniaus apygardos teismui, būtų kaip nors šį klausimą išsprendęs. Todėl šis klausimas išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme. Iš šios bylos bei Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-310-450/2014 matyti, jog ieškovui teko nemažos vertės turtas, taigi, ieškovo turtinė padėtis nelaikytina bloga, todėl nėra pagrindo jo atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Kadangi byla apeliacinės instancijos teisme jau yra išnagrinėta, nėra įmanoma dar vėlesniam laikui atidėti žyminio mokesčio sumokėjimo. Apeliacinį skundą atmetus kaip nepagrįstą, iš ieškovo valstybei priteisiama nesumokėta žyminio mokesčio dalis - 597,50 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93, 98 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei N. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo R. K. valstybei 597,50 Eur žyminio mokesčio.