Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-04-21 · Civilinė byla Nr. 2-810-117/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-21
Bylos Nr.
2-810-117/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis panaikinta iš dalies ir klausimas perduotas nagrinėti I instancijos teismui.
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Danutė Milašienė, Alvydas Poškus
Pareiškėjas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, VMI
Atsakovas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos V. ir S. Mačiulių prekybos centras Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
"Turto bankas" Marijampolės savivaldybės administracija "Turto bankas" V. ir S. Mačiulių prekybos centras
Kategorijos
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-810-117/2015Procesinio sprendimo kategorija 126.5 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedantiiš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI) atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) VMI pareiškimą suinteresuotiems asmenims bankrutavusiai individuliai įmonei V. ir S. M. prekybos centras, valstybės įmonei „Turto bankas" dėl patikslinto ir papildomo reikalavimo bankroto byloje patvirtinimo ir suinteresuoto asmens bankrutavusios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Audersima" priešinį reikalavimą pareiškėjui VMI dėl mokesčio permokos grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjas VMI kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė patvirtinti patikslintą 1 752 704,92 Lt dydžio VMI finansinį reikalavimą ir šio patikslinto reikalavimo perleidimą VĮ Turto bankas bei patvirtinti papildomą VMI 155,554 Lt dydžio reikalavimą. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla IĮ V. ir S. M. prekybos centras. Bankroto byloje buvo patvirtintas VMI patikslintas 1 789 948,92 Lt dydžio finansinis reikalavimas, kuris mokestinės nepriemokos reikalavimo perleidimo sutartimi buvo perleistas VĮ Turto bankas. Vykdant bankroto procedūras, administratorius, pardavus įmonės turtą, pateikė atitinkamas mokesčių deklaracijas. Mokesčių apskaitos informacinėje sistemoje buvo apskaityta 37 244 Lt PVM permoka, kuri 2014 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. (20.16-06)-331-22957 nebuvo grąžinta įmonei. VMI 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. (20.16-06)-331-23951 atliko šios permokos įskaitymą į dalį iki bankroto bylos iškėlimo dienos susidariusio įsiskolinimo valstybės biudžetui. Be to, pagal Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-1962-230/2012 iš V. M., kaip individualios įmonės savininkės, buvo priteistos 155,55 Lt bylinėjimosi išlaidos valstybei.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo IĮ V. ir S. M. prekybos centras administratorius atsiliepimu prašė pareiškimą atmesti, o priešpriešiniu reikalavimu prašė priteisti iš pareiškėjo 10 114,40 Eur (34 923 Lt) PVM permoką ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pareiškėjas pripažįsta, jog yra susidariusi PVM permoka, tačiau atsisako ją grąžinti. Pareiškėjas 2014 m. birželio 6 d. rašte Nr. (20.21-06)-R-4327 paaiškino, kad 2014 m. balandžio 1 d. VMI priėmė sprendimą Nr. (20.16-06)- 331-23738 dėl 37 244 Lt PVM permokos grąžinimo, kuriuo 2 321 Lt suma iš susidariusios PVM permokos buvo įskaityta pelno mokesčio prievolei pagal 2013 m. gegužės 29 d. pateiktą metinę pelno mokesčio deklaraciją padengti, o 34 923 Lt buvo įskaityti, vadovaujantis LR Įmonių bankroto įstatymo (toliau- ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, tokiu būdu sumažinant šia suma PVM nepriemoką, susidariusią iki bankroto bylos iškėlimo. Administratoriaus nuomone, pareiškėjas neteisėtai ir nepagrįstai įskaitė 34 923 Lt PVM permoką, susidariusią po bankroto bylos iškėlimo, nes netinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 10 str. 7 d. p. nuostatas, todėl permoka turi būti grąžinta ieškovui. Nurodė, kad bankrutuojančiai įmonei yra taikomas LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 96 straipsnis, pagal kurį prievolė išskaityti ir sumokėti PVM yra perduodama klientui, todėl įmonėje susidaro grąžintinas PVM. 37 244 Lt PVM mokesčio permoka susidarė per 2013 m. pagal sąskaitas už komunalinius patarnavimus. Iš VMI 2014 m. birželio 6 d. rašto matyti, kad dalis PVM permokos, susidariusios po bankroto bylos iškėlimo, t. y. per 2013 m., buvo įskaityta padengti pelno mokesčio nepriemokai, kita dalis panaudota PVM nepriemokai dengti, kuri susidarė iki bankroto bylos iškėlimo ir yra teismo patvirtinta kaip kreditorinis reikalavimas. Nurodė, kad 2011 m. gruodžio mėn. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas buvo pakeistas, minėtoje normoje liko draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau buvo nustatyta ir šio draudimo išimtis - išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Taigi, reguliavimo objektas liko tas pats, t. y. prievolės, atsiradusios, bet neįvykdytos iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau buvo papildomai nustatyta įskaitymo draudimo išimtis. Naujasis teisinis reguliavimas iš esmės leido VMI mokesčių įstatymų pagrindu atlikti įskaitymą ir po bankroto bylos įmonei iškėlimo, jeigu iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos bankrutuojančioje įmonėje buvo susidariusi tam tikrų mokesčių permoka ir nepriemoka, tačiau laiku iki bankroto bylos iškėlimo nebuvo atliktas įskaitymas. Toks minėto straipsnio aiškinimas yra pateiktas ir Lietuvos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarime, kur pasakyta, kad įmonės - mokesčių mokėtojo, kuriam iškelta bankroto byla, permokėtos mokesčių sumos, laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų, yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti ir tuo atveju, kai toks įskaitymas nebuvo įvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Akivaizdu, kad toks įskaitymas yra būdas įvykdyti mokesčių mokėtojo mokestinę prievolę, kuri buvo susidariusi iki bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl tam tikrų priežasčių mokesčių administratorius iki bankroto bylos įmonei iškėlimo neatliko mokesčių permokos ir nepriemokos įskaitymo. Todėl pareiškėjas turėjo teisę po bankroto bylos iškėlimo atlikti PVM nepriemokos, susidariusios iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, įskaitymą tik iš permokėtų mokesčių sumų, kurios taip pat susidarė iki bankroto bylos iškėlimo. 37 244 Lt PVM permoka susidarė 2013 m., t. y. po bankroto bylos iškėlimo, įmonei toliau vykdant tam tikrą ūkinę- komercinę veiklą. Todėl ši permoka galėjo būti panaudota tik mokesčių nepriemokai, susidariusiai po bankroto bylos dengti, o nepanaudota permokos dalis privalėjo būti grąžinta. Pareiškėjas iš dalies taip ir padarė - iš per 2013 m. susidariusios PVM mokesčio permokos padengė 2013 m. susidariusią 2 321 Lt pelno mokesčio nepriemoką. Daugiau jokių nepriemokų 2013 m. įmonėje nebuvo susidarę, todėl po atlikto įskaitymo likusią 34 923 Lt PVM permoką privalėjo grąžinti.

Pareiškėjas VMI pateikė atsiliepimą į šį administratoriaus reikalavimą grąžinti permoką, kuriame nurodė, kad ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtu, kadangi administratorius teismui skundžia pareiškėjo, veikusio kaip viešojo administravimo subjektas, atliktą mokesčio įskaitymą, todėl ginčas dėl mokesčių administratoriaus atlikto įskaitymo turėtų būti nagrinėjamas privaloma ikiteismine mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka. Nurodė, kad pagal pasikeitusią Specialiosios teismingumo kolegijos formuojamą praktiką dėl bylų teismingumo bylose dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, ginčai, kilę tarp bankrutuojančios įmonės ir mokesčių administratoriaus dėl jo sprendimų, nagrinėtini įprastine ikiteismine tvarka bei administraciniame teisme.

Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu į suinteresuoto asmens IĮ V. ir S. M. prekybos centras prašymą priteisti mokesčio permoką prašė jį atmesti, sutiko su VMI pateiktais argumentais.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. vasario 5 d. nutartimi pareiškėjo VMI prašymą patikslinti jo perduotą VĮ Turto bankas reikalavimą ir patvirtinti pareiškėjo papildomą reikalavimą, atmetė, o suinteresuoto asmens BIĮ V. ir S. M. prekybos centras administratoriaus priešpriešinį reikalavimą tenkino ir įpareigojo VMI grąžinti 10 114,40 Eur mokesčių permoką. Teismas nurodė, kad dėl byloje sprendžiamo ginčo teismingumo yra pasisakyta Kauno apygardos teismo pirmininko 2014 m. spalio 6 d. nutartyje, sujungiant civilinę bylą, kurioje buvo pareikštas IĮ V. ir S. M. prekybos centras ieškinys VMI dėl mokesčio permokos grąžinimo su VMI reikalavimu patikslinti finansinį reikalavimą IĮ V. ir S. M. prekybos centras bankroto byloje, todėl atskirai nebepasisakė dėl pareiškėjo atsikirtimų, susijusių su sprendžiamo ginčo teismingumu.

Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo finansinis reikalavimas, kuris buvo patvirtintas bankrutavusios IĮ V. ir S. M. prekybos centras bankroto byloje, vėliau pagal Mokestinės nepriemokos reikalavimo perleidimo sutartis buvo perduotas VĮ Turto bankas. Tokiu būdu pareiškėjas prašymo patikslinti finansinį reikalavimą pateikimo metu nebuvo ir šiuo metu nėra IĮ V. ir S. M. prekybos centras kreditorius, tačiau paduotu pareiškimu prašo patvirtinti jo papildomą 155,55 Lt dydžio finansinį reikalavimą ir patikslinti VĮ Turto bankas perduotą reikalavimą. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateiktas 2014 m. birželio 3 d. mokestinės nepriemokos grąžinimo iš VĮ Turto banko protokolas Nr. 51 patvirtina, kad VĮ- Turto bankas grąžino VMI 37 244 Lt mokestinę nepriemoką, kurią sudaro delspinigiai. Tačiau finansinis reikalavimas šio nepriemokos grąžinimo protokolo pagrindu bankroto byloje nėra patikslintas ir pakeistas ĮBĮ 26 straipsnio tvarka. Todėl kreditoriumi ir toliau lieka VĮ Turto bankas. Teismas pažymėjo, kad iš byloje pateikto IĮ V. ir S. M. prekybos centras 2014 m. vasario 27 d. prašymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) matyti, kad IĮ V. ir S. M. prekybos centras prašė VMI grąžinti 37 211 Lt permoką. VMI 2014 balandžio 1 d. sprendimo Nr. (20.16-06)- 331-23738 nuorašas patvirtina, kad VMI nusprendė negrąžinti 34 923 Lt mokesčio permokos, kadangi yra mokestinių nepriemokų, kurias privaloma įskaityti - 2 321 Lt, o iš pareiškėjo 2014 m. birželio 6 d. rašto bankroto administratoriui matyti, kad VMI įskaitė ne tik pelno mokesčio nepriemoką pagal 2013 m. gegužės 29 d. pateiktą pelno mokesčio deklaraciją už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31, bet ir atliko priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą 34 923 Lt sumai, su kuo nesutinka IĮ V. ir S. M. prekybos centras administratorius. Teismas nurodė, kad kadangi pareiškėjo teigimu 34 923 Lt mokestinės nepriemokos įskaitymą į permoką jis atliko, remdamasi ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, todėl sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą būtina nustatyti šios normos taikymo sąlygas ir ribas. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte numatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Iš tokios teisės normos redakcijos spręstina, kad mokesčių įstatymuose numatytas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra galimas, kai tai liečia finansines prievoles (įskaitant ir mokesčius), neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas atliko ne prievolių, neįvykdytų iki bankroto bylos iškėlimo įskaitymą, bet faktiškai atliko finansinio reikalavimo, kuris nebepriklauso pareiškėjui ir buvo grąžintas jam ne ĮBĮ nustatyta tvarka, įskaitymą iš mokesčių permokos, kurį atsirado po bankroto bylos iškėlimo. Toks įskaitymas faktiškai reiškia kreditoriaus reikalavimo patenkinimą ne ĮBĮ nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad net ir pripažinus, kad nurodytu būdu atliktas mokestinės nepriemokos, atsiradusios iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitymas į mokestinę permoką, atsiradusią po bankroto bylos iškėlimo, yra galimas (t. y. aiškinant ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą pareiškėjo nurodytu būdu), lieka šioje normoje įtvirtintas reikalavimas, kad įskaitymas būtų galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Pareiškėjas savo sprendimą negrąžinti permokos grindžia MAĮ 87 straipsniu, tačiau tai liečia tik mokestinės nepriemokos, kuri yra 2 321 Lt dydžio, įskaitymą, ko neginčija ir pats administratorius. MAĮ 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti, o mokestinė nepriemoka MAĮ 2 straipsnyje apibrėžiama, kaip mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto įstatymo lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėta mokesčio suma (MAĮ 2 straipsnio 10 dalis), bet ne netesybos. Šiuo atveju įskaityti 34 923 Lt yra netesybos, ko neginčija ir pareiškėjo atstovas, tai patvirtina ir mokestinės nepriemokos susigrąžinimo protokolas, iš kurio matyti, kad pareiškėjas susigrąžino įskaitymui atlikti būtent delspinigius. Teismas sprendė, kad toks pareiškėjo atliktas jam nepriklausančio kreditorinio reikalavimo, kurį sudaro netesybos", įskaitymas į po bankroto bylos iškėlimo atsiradusią IĮ Y. ir S. M. prekybos centras mokesčių permoką pripažintinas ne tik kad nepagrįstu, bet ir prieštaraujančiu ĮBĮ ir MAĮ nuostatoms. Todėl pareiškėjo prašymas patikslinti ne savo, o VĮ Turto bankas reikalavimą, pripažįstant jo atliktą įskaitymą teisėtu ir pagrįstu, negali būti tenkinamas. Ir atvirkščiai, dėl suinteresuoto asmens prašymo grąžinti mokesčių permoką, teismas sprendė, kad jis pagrįstas ir tenkintinas, kadangi VMI atsisakymas grąžinti nurodytą permoką prieštarauja įstatymams. Kadangi tiek MAĮ, tiek nurodytos Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklės numato mokesčio permokos grąžinimą, todėl permoka suinteresuotam asmeniui ne priteistina iš VMI, bet pastaroji įpareigotina grąžinti šią permoką

Teismas netenkino pareiškėjo prašymo patvirtinti bankroto byloje papildomą 155,55 Lt finansinį reikalavimą. Nurodė, kad bankroto byla iškelta IĮ V. S. M. prekybos centras, o vykdomasis raštas, kurio pagrindu pareiškėjas prašo patvirtinti papildomą finansinį reikalavimą, yra išduotas dėl bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš V. M. ir tai yra asmeninė jos prievolė, kuri vykdytina ne bankroto byloje, bet atskira išieškojimo tvarka.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas VMI prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. nutarties dalį dėl 34 923 Lt mokesčių permokos grąžinimo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nuo 2012 m. spalio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, ginčai, kilę tarp bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės ir mokesčių administratoriaus dėl-jo sprendimų nagrinėtini įprastine ikiteismine tvarka bei administraciniame teisme. Tiek reikalavimai, pareikšti bankrutuojančiai įmonei, tiek reikalavimai, kuriuos reiškia bankrutuojančios įmonės administratorius, neprivalo būti sprendžiami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Be to, įstatymuose nėra įtvirtintos nuostatos, kad mokestiniai ginčai, kai viena šalis yra bankrutuojanti įmonė, nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Taigi nėra įstatyminio ribojimo, kad bankrutuojančios įmonės mokestinis ginčas būtų išnagrinėtas administraciniame teisme.

Šalies argumentai

2. Šiuo atveju bankrutavusi IĮ V. ir S. M. prekybos centras tiesiogiai teismui skundė VMI atliktą mokesčio įskaitymą, t. y. VMI veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl ginčas dėl mokesčių administratoriaus atlikto įskaitymo turėjo būti nagrinėjamas privaloma ikiteismine mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka Mokestinių ginčų komisijoje. Teisės normos ir LVAT formuojama praktika nustato, kad ginčas, kylantis dėl atsisakymo grąžinti mokesčio permoką ar dėl jos įskaitymo, yra traktuojamas kaip mokestinis ginčas, mokestinio ginčo nagrinėjimo privaloma ikiteisminė tvarka nustatyta MAĮ.

3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad išbraukus VMI iš kreditorių sąrašo ir jį pakeitus VĮ Turto banku, VMI neturėjo teisinio pagrindo atlikti įskaitymo. VMI, nagrinėdama prašymą grąžinti mokesčio permoką ir jo netenkindama - atlikdama mokesčio permokos įskaitymą, veikė ne kaip pareiškėjo kreditorius jo bankroto byloje (VMI buvo išbraukta iš kreditorių sąrašo), o kaip mokesčių administratorius. LVAT suformavo teisės aiškinimo taisyklę, jog VMI, nagrinėdama mokesčių mokėtojo prašymą dėl mokesčių permokos grąžinimo bankroto procese, veikia kaip mokesčių administratorius, todėl mokestinės nepriemokos perleidimas VĮ Turto bankui neturi teisinės reikšmės nagrinėjant minėtą prašymą. Šiuo atveju VMI, gavusi IĮ V. ir S. M. prekybos centras prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) ir nustačiusi, kad yra fiksuota 34 923 Lt mokestinė nepriemoka, priėmė sprendimą negrąžinti mokesčio permokos (skirtumo). Kita vertus, tikslinga įvertinti ir VĮ Turto banko bei VMI statusą. Viena iš pagrindinių Turto banko funkcijų: vykdyti mokestinių nepriemokų, kurių išieškojimas perduotas finansų ministro nustatyta tvarka, išieškojimą. VMI kreditorinis reikalavimas traktuojamas kaip valstybės turimas mokestinis reikalavimas, kylantis iš viešosios prievolės mokėti mokesčius. Taigi įstatymų leidėjas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika nustato, jog mokestinis reikalavimas, kylantis iš viešosios prievolės mokėti mokesčius, yra traktuojamas kaip valstybės finansinis reikalavimas, todėl VMI ir VĮ Turto bankas yra tik valstybės atstovai ir reikalavimo perleidimas Turto bankui vertintinas tik kaip valstybės atstovo pasikeitimas, nekeičiantis reikalavimo savininko - valstybės. Šiuo atveju mokestinės nepriemokos perleidimas VĮ Turto bankui neturi teisinės reikšmės sprendžiant mokestinės permokos įskaitymo nepriemokai padengti klausimą, nes valstybė kaip kreditorius išlieka.

Žemesnės instancijos teismas

Papildymu prie atskirojo skundo VMI prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - patvirtinti patikslintą 1 752 704,92 Lt (529 805,39 Eur) finansinį reikalavimą ir šio reikalavimo perleidimą VĮ Turto bankui bei patvirtinti papildomą VMI 155,55 Lt (47,02 Eur) dydžio reikalavimą. Nurodo, kad kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo - įmone ar jos savininku, kaip privačiu asmeniu, buvo susiformavę prievoliniai santykiai, iš kurių kylą reikalavimas. Kadangi už individualios įmonės prievoles atsako ne vien tik įmonė, bet ir jos dalyviai, tai visos civilinės bylos, kuriose nagrinėjami įmonės dalyviui pareikšti turtiniai reikalavimai, turi būti perduodamos bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 7-162/2009).

Atsiliepimu į atskirąjį skundą IĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto administratorius prašo skundą ir jo papildymą atmesti bei priteisti bylinėjimąsi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad teismingumo klausimas šioje byloje išspręstas Kauno apygardos teismo pirmininko 2014 m. spalio 6 d. įsiteisėjusia nutartimi ir nėra jokio teisinio pagrindo kvestionuoti šią nutartį. Dėl ikiteisminio mokestinio ginčo nagrinėjimo pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog ginčo nagrinėjimas išankstine ne teismo tvarka, esant iškeltai bankroto bylai, prieštarauja proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principams bei bankroto procedūros prigimčiai. Be to, suinteresuoto asmens reikalavimas grąžinti mokesčio permoką šioje byloje yra ne pagrindinis, o priešinis reikalavimas, todėl jam negali būti taikoma kitokia nagrinėjimo procedūra negu pagrindiniam reikalavimui. Skundžiama teismo nutartis yra teisėta, joje teismas pasisakė dėl esminio dalyko - negalimumo VMI atlikti įskaitymą, kai po bankroto bylos susidariusi mokesčių permoka panaudojama bankroto byloje patvirtinto kreditorinio reikalavimo mažinimui. Bankroto administratorius pritaria teismo pozicijai, kad įstatymų leidėjas, suteikdamas VMI galimybę atlikti įskaitymą, siekė, kad sprendžiant dėl VMI tvirtintino kreditorinio reikalavimo įmonei iškėlus bankroto bylą, nesusidarytų padėtis, kai nustatant galutinį kreditorinį reikalavimą, paaiškėja, kad iki bankroto bylos įmonė turi ir permokų ir nepriemokų ir yra priversta laiku neįskaitytą permoką sumokėti bankrutuojančiai įmonei. Tuo tarpu patvirtinus kreditorinį reikalavimą, teismo nuomone, jis gali būti tenkinamas tik pagal ĮBĮ normas, reglamentuojančias atsiskaitymą sų kreditoriais. Pažymėtina, kad šioje byloje negalima vadovautis apelianto nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, nes nesutampa viena svarbiausia faktinė aplinkybė - toje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl turinių reikalavimų patvirtinimo bankroto byloje, kurie buvo pareikšti individualios įmonės savininkui iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, o nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo patvirtinti turtinį reikalavimą, kuris buvo pareikštas individualios įmonės savininkui po bankroto bylos įmonei iškėlimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bankrutavusios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro ieškinio

Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

grąžinti 34 923 Lt mokesčio permoką

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2014 m. balandžio 1 d. priėmė sprendimą Nr. (20.16-16)-331-23738 dėl 37244 Lt PVM permokos grąžinimo (įskaitymo) BIĮ V. ir S. M. prekybos centrui ir 2014 m. birželio 20 d. Kauno apygardos teismui, nagrinėjančiam BIĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto bylą, pateikė prašymą patikslinti finansinį reikalavimą. Nurodė, kad po bankroto bylos iškėlimo susidariusi 37244 Lt PVM permoka buvo įskaityta 2321 Lt pelno mokesčio prievolės padengti ir 34923 Lt delspinigiams. Įvykdyto įskaitymo pagrindu VMI prašė patikslinti, sumažinant 37244 Lt suma, patvirtintą ir VĮ Turto bankui perduotą kreditorinį reikalavimą.

BIĮ V. ir S. M. prekybos centras administratorius Kauno apygardos teismui, nagrinėjančiam bankroto bylą, 2014 06 26 pateikė ieškinį atsakovui VMI dėl 34923 Lt PVM permokos grąžinimo. Kauno apygardos teismas administratoriaus ieškinį priėmė ir 2014 m. spalio 16 d. nutartimi civilinė byla Nr. 2-2200-254/2014 dėl mokesčio permokos grąžinimo prijungė prie BIĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto bylos Nr. B2-10-230/2014.

Tarp VMI ir bankroto administratoriaus nėra ginčo, kad po IĮ M. prekybos centrui iškeltos bankroto bylos susidarė 37244 Lt PVM permoka. Ginčas kilo dėl VMI 2014 m. balandžio 1 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta negrąžinti mokesčio permokos, susidariusios po bankroto bylos iškėlimo.

Byloje nustatyta, kad bankroto administratorius 2014 m. vasario 27 d. kreipėsi į VMI grąžinti mokesčio permoką. VMI prie LR Finansų ministerijos (centrinis mokesčių administratorius) 2014 m. balandžio 1 d. priėmė sprendimą negrąžinti 37244 Lt mokesčio permokos, nes šią sumą buvo atliktas įskaitymas mokesčių nepriemokai padengti. Taigi mokesčių administratoriui priėmus sprendimą negrąžinti (įskaityti) mokesčio permokos, o mokesčių mokėtojui – BIĮ V. ir S. M. prekybos centrui su šiuo sprendimu nesutikus, tarp šalių kilo mokestinis ginčas (MAĮ 2 str. 21 d.).

Mokestinus ginčus nagrinėja centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija ir teismas (MAĮ 147 str.). Mokesčių mokėtojas turi teisę po centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą. Mokestiniai ginčai ir kitos mokesčių teisinių santykių bylos nagrinėjamos administraciniuose teismuose (ABTĮ 15 str. 1 d. 4 p.). Pagal ĮBĮ 14 str. 3 d. (įsigaliojo 2011 10 01) ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą. Specialioji teisėjų kolegija, teismingumo byloje spręsdama rūšinio teismingumo klausimą, padarė išvadą, kad BIĮ 14 str. 3 d. pakeitus teritorinį bylos teismingumą, reikalavimai, tiek pareikšti bankrutuojančiai įmonei, tiek reikalavimai, kuriuos reiškia bankrutuojančios įmonės administratorius, neprivalo būti sprendžiami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme ir konstatavo, kad nėra įstatyminio ribojimo bankrutuojančios įmonės mokestinius ginčus nagrinėti administraciniuose teismuose (Specialios teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 17 d. nutartis teismingumo byloje Nr. -216). Tokį pat išaiškinimą dėl mokestinių ginčų, kilusių tarp bankrutuojančios įmonės ir mokesčių administratoriaus, nagrinėjimo administraciniuose teismuose, yra pateikusi kasacinio teismo civilinių bylų teisėjų kolegija (LAT civilinė byla Nr. 3K-3-315-2013). Taigi Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs mokestinį ginčą, kilusį tarp BIĮ V. ir S. M. prekybos centro ir VMI pažeidė bylų rūšinio teismingumo taisykles. Tai yra pagrindas 2015 m. vasario 5 d. nutarties dalį, kuria BIĮ V. ir S. M. prekybos centro reikalavimas VMI grąžinti 10114,40 Eur (34923 Lt) mokesčių permoką patenkintas, naikinti ir Kauno apygardos teismo bylą Nr. 2-2200-254/2014 pagal BIĮ V. ir S. M. prekybos centro ieškinį VMI dėl mokesčio permokos grąžinimo atskirti nuo BIĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto bylos ir perduoti pagal rūšinį teismingumą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (CPK 36 str. 1 d.).

Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos

finansų ministerijos reikalavimo bankrutavusios individualios įmonės

Žemesnės instancijos teismas

V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje patikslinti kreditorinį reikalavimą

Kauno apygardos teismas, patenkinęs BIĮ V. ir S. M. prekybos centro ieškinį dėl mokesčio permokos grąžinimo, VMI prašymą patikslinti ir patvirtinti patikslintą 175 2704,92 Lt kreditorinį reikalavimą atmetė. Apeliacinės instancijos teismui dėl pirmiau išdėstytų argumentų panaikinus nutarties dalį, kuria buvo patenkintas priešinis reikalavimas grąžinti mokesčio permoką, išnyko pagrindas, kuriuo pirmosios instancijos teismas valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinio reikalavimo netikslino, todėl naikintina ir ta nutarties dalis, kuria atmestas šis VMI prašymas ir prašymas perduodamas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant VMI prašymą patikslinti kreditorinį reikalavimą, spręstinas klausimas dėl bylos CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu sustabdymo.

Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

prašymo patvirtinti 155,55 Lt kreditorinį reikalavimą

Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartimi iš V. M. valstybės naudai priteista 155,55 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

V. M. ir S. M. (atsakovai BIĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje) prašė sumažinti Marijampolės apskrities VMI patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydį. Kauno apygardos teismas 2012 m. liepos 9 d. nutartimi šio prašymo netenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kasacinės instancijos teismas V. M. kasacinį skundą 2013 m. spalio 16 d. nutartimi atmetė, apeliacinės instancijos teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartį paliko nepakeistą ir priteisė iš V. M. 155,55 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybinė mokesčių inspekcija prašė patvirtinti 155,55 Lt kreditorinį reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra asmeninė V. M. prievolė, VMI prašymą atmetė.

Valstybė, atstovaujama VMI, kasacinio teismo nutarties pagrindu yra kreditorė V. M., o ne BIĮ V. ir S. M. prekybos centro, atžvilgiu. Už individualios įmonės prievoles atsako ne tik įmonė, bet ir jos dalyviai (CK 2.50 str. 4 d.), todėl visos bylos, kuriose nagrinėjami įmonės dalyviui pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, o kai turtinio pobūdžio išieškojimas iš dalyvio vykdomas vykdymo procese, tai vykdomieji dokumentai taip pat perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Byloje, kurioje iš V. M. priteista 155,55 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, V. M. prašė patikslinti (sumažinti) kreditoriaus Marijampolės apskrities VMI reikalavimą BIĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1962-230/2012). Kasacinis teismas, išnagrinėjęs V. M. kasacinį skundą ir jį atmetęs, iš V. M. priteisė 155,55 Lt bylinėjimosi išlaidų (LAT civilinė byla Nr. 3K-3-487/2013). Taigi minėtoje byloje V. M., kaip individualios įmonės dalyvei, turtiniai reikalavimai pareikšti nebuvo, o pati V. M. reiškė reikalavimą sumažinti patvirtintą VMI kreditorinį reikalavimą BIĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje.

Dėl V. M. prašymo sumažinti kreditorinį reikalavimą nagrinėjimo teisme valstybė patyrė 155,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios nepriskirtinos kaip turtinio reikalavimo, pareikšto individualios įmonės dalyviui, patenkinimui, todėl yra V. M. asmeninio pobūdžio prievolė valstybei, kuri nevykdytina bankroto byloje. Dėl išdėstytų argumentų pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė patvirtinti VMI 155,55 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismas iš VMI priteisė 579,24 Eur išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti. Panaikinus pirmosios instancijos teismo 2015 m. vasario 5 d. nutarties dalį, kuria atmestas VMI reikalavimas patikslinti kreditorinį reikalavimą ir patenkintas BIĮ V. ir S. M. prekybos centro reikalavimas grąžinti 10 114,40 Eur mokesčio permoką, naikintina ir ta nutarties dalis, kuria išspręstas išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas.

BIĮ V. ir S. M. prekybos centras prie bankroto bylos prijungtoje civilinėje byloje dėl mokesčio permokos grąžinimo turėjo 579,24 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Perdavus bylą dėl mokesčio permokos grąžinimo administraciniam teismui, klausimas dėl išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti, atlyginimo bankroto byloje nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 1 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 5 d. nutarties dalį, kuria bankrutavusios IĮ V. ir S. M. prekybos centro reikalavimas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti 10 114,40 Eur (34923 Lt) mokesčio permoką patenkintas ir priteista 579,24 Eur išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti, panaikinti ir Kauno apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-2200-254/2014 pagal BIĮ V. ir S. M. prekybos centro ieškinį Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl mokesčio permokos grąžinimo atskirti nuo BIĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto bylos ir perduoti pagal rūšinį teismingumą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 5 d. nutarties dalį, kuria atmestas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymas patikslinti ir patvirtinti patikslintą 1752704,92 Lt kreditorinį reikalavimą panaikinti ir šį prašymą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 5 d. nutarties dalį, kuria atmestas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymas patvirtinti 155,55 Lt kreditorinį reikalavimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Kazys KailiūnasDanutė MilašienėAlvydas Poškus