Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Editos Dambrauskienės, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danutės Giačaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Jolantos Petraitytės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo

D. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. D. buvo kaltinamas tuo, kad pagal Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas įpareigotas mokėti lėšas dukrų Ū. D. ir I. D., gimusių (duomenys neskelbtini) metais, išlaikymui kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis po 434,43 eurus nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki jų pilnametystės bei sumokėti 6215,04 eurų išlaikymo įsiskolinimą, vengė pareigos mokėti lėšas dukroms išlaikyti, kai įsiskolinimas iki 2016 m. sausio 12 d. sudaro 14903,64 eurus.Kauno apylinkės teismas 2017 m. gegužės 17 d. nuosprendyje konstatavo, kad nenustatytas būtinasis inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymis – kaltė, kuri pagal inkriminuojamą Baudžiamojo kodekso straipsnį turi pasireikšti tyčios forma, todėl D. D. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 164 straipsnį negalima ir jis išteisinamas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė J. Petraitytė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nuosprendį, D. D. pripažinti kaltu pagal BK 164 straipsnį ir nuteisti jį 1 metų laisvės apribojimo bausme, paskiriant 10 MGL (376,60 eurų) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką sumokant per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir priteisti R. D. 2000 eurų neturtinei žalai atlyginti.Prokurorė nurodo, kad D. D. kaltę vengus išlaikyti savo nepilnametes dukras patvirtina įrodymų visuma. Iš liudytojos R. D. parodymų matyti, jog jos buvęs sutuoktinis nuo priteisto išlaikymo dienos, tai yra nuo 2015 m. kovo 12 d. iki 2016 m. sausio 12 d., neteikė išlaikymo jų bendroms dukroms. Pagal Latvijos Respublikos Rygos apygardos teismo poskyrio Nr. 37 prisiekusios vykdytojos G. G. pranešimą D. D. dėl išlaikymo neteikimo įsiskolinimas su vykdymo išlaidomis sudaro 19973,32 eurų. D. D. apklausos metu parodė, kad išlaikymą vaikams teikė nupirkdamas vaikams daiktų, atveždamas pinigų ir juos perduodamas R. D. ar pervesdamas pinigus į jos sąskaitą, taip pat įrengė vyresnės dukros vardu nupirktą namą, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų nepateikė. Išteisintojo pateikiami argumentai apie rūpinimąsi vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime nepaneigia nustatytos pareigos mokėti lėšas vaikams išlaikyti. Toks išlaikymas vaikui nėra pakankamas, kadangi konkrečios periodinės išmokos vaiko išlaikymui reikalingos kaip nuolatinės, o ne atsitiktinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-246-648/2016). Be to, atsakomybė pagal BK 164 straipsnį kyla tiek tuo atveju, kai pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma visiškai, tiek ir tuo atveju, kai ji vykdoma iš dalies.Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su teismo išvada, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių teiginius, kad D. D. slėptų savo pajamas. Nustatyta, kad D. D. kaltinime nurodytu laikotarpiu dirbo Latvijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriumi. Nors nurodė, kad įmonės padėtis sunki ir jis uždirbdavo minimalų atlyginimą, tačiau šie D. D. parodymai vertintini kritiškai. Kyla pagrįstos abejonės dėl išteisintojo uždarbio, nes jis pats toje pačioje apklausoje nurodė skirtingas uždirbamas sumas (200-700 eurų, 300-500 eurų), be to, Latvijos Respublikos kompetentingų institucijų pateikti duomenys patvirtina, kad jo vidutinis atlyginimas turėtų būti apie 253 eurai, ir kad jis darbo pajamas gauna ir iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“. Buvusi sutuoktinė R. D. savo apklausoje taip pat nurodė, kad D. D. uždarbis yra žymiai didesnis nei jis nurodo. Pats D. D. pripažino, kad skolinosi iš įmonės pinigus, kuriuos siųsdavo R. D., kas taip pat kelia abejonių dėl įmonės nuostolingumo. Tuo tarpu jokių objektyvių duomenų apie skolas jis nepateikė. Juo labiau, kad iš pateiktų dokumentų apie įmonėje dirbančių darbuotojų atlyginimus matyti, kad dalies darbuotojų atlyginimai yra didesni nei D. D., įmonėje dirbusio vykdančiuoju direktoriumi.Prokurorė skunde taip pat nurodo, kad D. D. siekė sukliudyti teismo sprendimo vykdymą užtikrinti civilinio proceso priemonėmis. Iš gyventojų registro duomenų, matyti, jog 2015 m. kovo 28 d. mirė D. D. motina D. D. ir išteisintasis turėjo galimybę priimti motinos palikimą, tačiau palikimo nepriėmė. Teisminio nagrinėjimo metu jis nurodė, kad tai tėvų užgyventas turtas ir visas palikimas priklauso tėvui, jis pats turtą paveldės po tėvo mirties. Tačiau šios aplinkybės pagrįstai kelia abejonių, manant, kad D. D. palikimo nepriėmė, nes nenorėjo, kad į jį būtų nukreiptas išieškojimas. Valstybinio kaltintojo vertinimu, asmens elgesys, kai jis, būdamas sveikas, darbingo amžiaus, gana ilgą laikotarpį nemoka savo nepilnametėms dukroms jokio išlaikymo, rodo jo sąmoningą vengimą vykdyti savo pareigą išlaikyti vaiką. Šiuo atveju nenustatytos svarbios priežastys, dėl kurių D. D. negalėjo vykdyti šios pareigos. Jo nurodytos aplinkybės, kad jis neturėjo lėšų, nepateisina pareigos teikti nepilnametėms dukroms išlaikymo nevykdymo. Be to, savo prioritetus skirdamas įmonei, o ne savo vaikams, jis neieško ir net neketina ieškoti labiau apmokamo darbo, tokiu būdu sąmoningai sudaro sąlygas ne tik nemokėti priteisto išlaikymo dukterims, bet ir sudaro kliūtis šį dukterų išlaikymą iš jo išieškoti. Taigi D. D. veikė tyčia, tai yra suvokė savo pareigą pagal teismo sprendimą išlaikyti dukras ir galėdamas tą pareigą vykdyti (būdamas darbingo amžiaus, dirbdamas komercijos direktoriumi) savo pareigos nevykdė. Jis savo sąmoningais veiksmais, gaudamas pagal savo kvalifikaciją ir užimamas pareigas pernelyg mažą atlyginimą, nepriimdamas palikimo, sudarė sąlygas, jog išieškoti iš jo tinkamas (teismo priteistas) lėšas vaikų išlaikymui civilinio proceso priemonėmis tampo neįmanoma.Atsiliepime į apeliacinį skundą išteisintojo D. D. gynėja advokatė Diana Višinskienė prašo apeliacinį skundą atmesti. Gynėja nurodo, kad išteisintasis objektyviai negalėjo vykdyti pareigos išlaikyti vaikus. Byloje yra pateikti duomenys apie D. D. gaunamas pajamas – darbo užmokestį, iš kurių matyti, kad priimant Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo nustatyta, kad D. D. turi teikti dukroms išlaikymą po 434,43 eurus, jo realios pajamos nebuvo nustatytos. Jo pajamos 2015 metais svyravo nuo 75,89 iki 303,94 eurų, o 2016 metais nuo 132,67 iki 135,78 eurų. Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad D. D. tinkamai nevykdo teismo sprendimo dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių, t. y. priteistas išlaikymas neatitinka jo gaunamų pajamų. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje nėra duomenų, kad D. D. piktybiškai vengia išlaikyti vaikus ar kad kokia nors veika būtų apsunkinęs antstolio vykdomo teismo sprendimo dėl išlaikymo išieškojimo vykdymą.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė ir civilinės ieškovės atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėja advokatė prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai D. D. išteisino pagal BK 164 straipsnį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas D. D. kaltės (nekaltumo) klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį.Nesutikdama su išteisinamuoju nuosprendžiu prokurorė apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, tačiau, tvirtindama, kad D. D. turėjo objektyvią galimybę mokėti pagal teismo sprendimą priteistą išlaikymą dukroms ir sąmoningai šios pareigos nevykdė, tik fragmentiškai pateikia išteisintojo veiksmus ir jų teisinį vertinimą, nesusiedama jų su kitomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir nenurodydama konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui. Prokurorės skundas iš esmės pagrįstas tik subjektyviu situacijos vertinimu ir prielaidomis paremtais teiginiais.Didelę dalį prokurorės skundo argumentų sudaro kasacinio teismo praktikos, susijusios su BK 164 straipsnio taikymu, aiškinimas, bei išteisintojo teiginių dėl rūpinimosi vaikais kitais nei teismo nustatytais būdais (daiktų vaikams nupirkimas, grynųjų pinigų davimas, namo, registruoto vyresniosios dukters vardu, įrengimas ir pan.) analizavimas, teigiant, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 164 straipsnį asmeniui kyla tiek visiškai nevykdant pareigos išlaikyti vaiką, tiek ją vykdant iš dalies, todėl minėti išteisintojo veiksmai D. D. baudžiamosios atsakomybės nešalina. Apygardos teismas šių argumentų plačiau neanalizuoja, kadangi išteisinamajame nuosprendyje konstatuotos analogiškos aplinkybės – apylinkės teismas pripažino, kad D. D. nurodyti argumentai dėl vaikų išlaikymo kitais būdais ir pateikti tai patvirtinantys duomenys nepaneigia BK 164 straipsnyje nustatytos pareigos mokėti lėšas vaikams išlaikyti, tai yra teismas nustatė, kad D. D. nevykdė Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimu nustatytos pareigos – mokėti lėšas dukrų Ū. D. ir I. D. išlaikymui kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis po 434,43 eurus, tačiau konstatavo, kad tai lėmė pateisinamos priežastys.Pagal teismų praktiką nusikalstamas vengimas išlaikyti vaiką, dėl ko buvo kaltinamas D. D., yra tyčinė veika, kaltininko padaroma jam žinant, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Kolegija iš esmės sutinka su prokurorės skundo argumentais, kad vengimas išlaikyti vaiką gali būti konstatuojamas ir nustačius, jog pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) vaiko išlaikymui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas. Toks vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais: kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139/2011). Tačiau atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas, jei pareigos išlaikyti vaiką nevykdo dėl svarbių priežasčių – pvz., priverstinė bedarbystė, nedarbas dėl ligos, sunki finansinė padėtis, įkalinimas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218/2012, 2K-20/2014). Dėl kokios priežasties yra neteikiamas išlaikymas vaikui ir ar tai laikytina svarbia pateisinama priežastimi, sprendžia teismas pagal konkrečias bylos aplinkybes, įvertinęs surinktų duomenų visumą.Analizuojant byloje surinktus įrodymus dėl D. D. subjektyviosios nusikalstamos veikos pusės požymių, atskirai pažymėtina, kad ši baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota nagrinėti apylinkės teismui nesurinkus jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių D. D. kaltę padarius BK 164 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Prokurorei kaltinant D. D. turėjus objektyvią galimybę mokėti teismo nustatytą dydžio išlaikymą, tačiau tyčia vengus išlaikyti vaikus, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkti ir teismui nebuvo pateikti jokie duomenys apie D. D. gaunamą uždarbį ar kitas pajamas, taip pat jo turimą kilnojamą ar nekilnojamą turtą. Kaltinimas buvo grindžiamas išskirtinai R. D. parodymais apie tai, kad išlaikymas nėra teikiamas, ir objektyviai nustatytomis aplinkybėmis dėl susidariusio įsiskolinimo už vaikų išlaikymą pagal minėtą teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, surinkęs duomenis apie D. D. gaunamą darbo užmokestį Latvijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, jo turimą kilnojamą ir nekilnojamą turtą, ir šiuos duomenis ištyręs bei įvertinęs visų įrodymų kontekste, pagrįstai konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepagrindžia prokurorės D. D. inkriminuoto kaltinimo.Teisėjų kolegija sutinka su teismo padaryta išvada, kad D. D. dėl sunkios finansinės padėties kaltinime nurodytu laikotarpiu neturėjo realios galimybės teikti teismo sprendime nustatyto dydžio išlaikymą savo nepilnametėms dukroms. Byloje nustatyta, kad D. D. kaltinime nurodytu laikotarpiu dirbo Latvijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, jo gaunamas darbo užmokestis Latvijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2016 m. sausio mėn. svyravo nuo 208 iki 416 eurų, „(duomenys neskelbtini)“ – buvo apie 160 Eur. Taigi matyti, kad D. D. oficialiai iš darboviečių gaunamas darbo užmokestis buvo mažesnis nei iš jo dviejų dukrų išlaikymui priteistos mėnesinės pinigų įmokos (868,86 eurai dviejų dukrų išlaikymui) (1 t., b. l. 117-119, 3 t., b. l. 109-112). Byloje esantys išrašai iš registrų ir kompetentingų institucijų pateikti atsakymai taip pat patvirtina, kad D. D. neturi jokio kilnojamo ar nekilnojamo turto nei Lietuvoje, nei Latvijoje (1 t., b. l. 112, 115, 146).Šioje byloje valstybinė kaltintoja teigia, kad išteisintasis D. D. siekė išvengti teismo sprendimo išlaikyti vaikus vykdymo slėpdamas savo pajamas. Tokie argumentai pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde grindžiami neva pernelyg mažu išteisintojo, kaip įmonės direktoriaus, darbo užmokesčiu. Tačiau byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog D. D. kaltinime nurodytu laiku slėpė savo pajamas ar pajamų šaltinius. Iš byloje esančių duomenų apie kaltinime nurodytu laikotarpiu kitų Latvijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbančių darbuotojų gaunamą darbo užmokestį matyti, kad šioje įmonėje buvo mokami gana nedideli atlyginimai už darbą (nuo 69,90 iki 518 eurų) ir D. D. darbo užmokestis savo dydžiu reikšmingai nuo kitų darbuotojų nesiskyrė (2 t., b. l. 105-108). Tai, kad D. D., apklausiamas teisme, netiksliai nurodė gaunamo darbo užmokesčio dydžius, dar nesudaro pagrindo daryti prokurorės preziumuojamų išvadų apie pajamų slėpimą. Jau aptarti duomenys patvirtina, kad D. D. darbo užmokestis kiekvieną mėnesį kito, o jo nurodyti dydžiai (200-700 eurų, 300-500 eurų) iš esmės atitiko pagal dokumentus jo abejose darbovietėse gaunamą darbo užmokestį. Be to, konkretaus atlyginimo už darbą nustatymas yra darbdavio ir darbuotojo derybų objektas, todėl, prokurorės vertinimu, samdomam įmonės direktoriui mokamas pernelyg mažas darbo užmokestis, nagrinėjamos bylos kontekste nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad išteisintasis slėpė pajamas. Kiti byloje esantys duomenys (fotonuotraukos, iš kurių matyti D. D. laisvalaikis, jo vairuojama transporto priemonė) ir kitais įrodymais neparemti R. D. parodymai apie išteisintojo vedamą pasiturintį gyvenimą yra prielaidų lygmens.Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad išteisintasis D. D. sąmoningai sukūrė situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų išieškojimas. Apeliantės nuomone, tokia situacija susidarė D. D. 2015 m. birželio mėn. po motinos mirties nepriėmus jos palikimo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5.11 ir 5.13 straipsnio nuostatas D. D. tėvas R. D., kaip mirusiosios išteisintojo motinos sutuoktinis, turėjo teisę kartu su sūnumi D. D. paveldėti ketvirtadalį palikimo. Teisme apklaustas liudytojas R. D. patvirtino, kad jo sūnus D. D. nepretendavo į motinos palikimą, kadangi D. D. iki mirties prižiūrėjo liudytojas ir tai buvo jų kartu santuokoje užgyventas turtas, kuris sūnui liks po liudytojo mirties. Įvertinus šią gyvenimišką situaciją, D. D. kaltė tyčia nepriėmus palikimo, siekiant išvengti išlaikymo išieškojimo, gali būti tik preziumuojama, tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad baudžiamojo įstatymo normos, susijusios su teismų sprendimų civilinėse bylose nevykdymu, negali būti taikomos automatiškai, kaip konstanta dėl kiekvieno teismo sprendimo nevykdymo fakto. Visų pirma, tokiais atvejais turėtų būti išnaudotos galimybės siekti, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas vadovaujantis civilinio proceso kodekso normomis, tai yra kreiptis į antstolius dėl priverstinio įsiskolinimo išieškojimo iš teismo sprendimo nevykdančio asmens.Nagrinėjamu atveju Rygos apygardos teismo poskyrio Nr. 37 prisiekusiosios teismo vykdytojos G. G. žiniai yra perduotas Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimo dėl išlaikymui skirtų lėšų išieškojimo iš D. D. vykdymas (1 t., b. l. 70). Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad D. D. kokia nors veika būtų apsunkinęs teismo sprendimo dėl išlaikymo išieškojimo vykdymą. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas gali būti įvykdytas, vadovaujantis civilinio proceso kodekso normomis, o išteisinamasis nuosprendis nėra kliūtis reikalauti sumokėti susidariusį įsiskolinimą.Apygardos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad šioje byloje nepaneigta D. D. versija, jog jis neteikė išlaikymo vaikams dėl sunkios finansinės padėties, o byloje surinkti ir prokurorės apeliaciniame skunde nurodomi duomenys dėl jo kaltumo neperžengia prielaidų lygmens. Vadovaujantis in dubio pro reo principu, visos abejonės turi būti aiškinamos išteisintojo naudai, kas ir buvo padaryta nagrinėjamoje byloje.Dėl išdėstytų motyvų išteisinamasis Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o prokurorės skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Jolantos Petraitytės apeliacinį skundą atmesti.