- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-30
- Bylos Nr.
- 2A-1768-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08058-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Antanas Rudzinskas, Andrutė Kalinauskienė
- Atsakovas
- J. M., G. M., D. J., VĮ Registrų centrui
- Ieškovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko, viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. M., G. M. ir D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-25764-833/2014 pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovams VĮ Registrų centrui, J. M., D. J. ir G. M. dėl sandorio pripažinimo niekiniu, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus nagrinėjimo komisijos 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 307 „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“; panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. VILRS-1880 „Atsisakyti įregistruoti nuosavybės teises nekilnojamojo turto registre“; pripažinti niekine ir negaliojančia 1998 m. spalio 9 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, reg. Nr. 6848, dalį, kurios pagrindu J. M., D. J. ir G. M. paveldėjo po K. M. mirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) įpareigoti VĮ registrų centro Vilniaus filialą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 25-94/94 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1994 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-2465/1994 pagrindu Lietuvos Respublikos nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) nurodant šio žemės sklypo patikėtinį – Nacionalinę žemės tarnybą. Nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimu panaikinta 1993 m. kovo 24 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią K. M. parduotas valstybinės žemės sklypas, ir Vilniaus rajono valdyba įpareigota grąžinti K. M. 3150 valstybinių vienkartinių išmokų bei tikslinių kompensacijų (investicinių čekių). Lietuvos Aukščiausiasis teismas 1994 m. birželio 27 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, šiuo metu į minėtą žemės sklypą yra įregistruotos J. M., D. J. ir G. M. bendrosios dalinės nuosavybės teisės, po 1/3 dalį kiekvienam. Nuosavybės teisių įregistravimo pagrindu nurodytas po K. M. mirties 1998-10-09 išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. 6846. Ieškovės teigimu, teismų sprendimai, kuriais buvo panaikinta 1993 m. kovo 24 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, yra privalomi atsakovui, todėl turėjo būti vykdomi, t. y. valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas privalėjo įregistruoti teismo sprendimų pagrindu atsiradusius juridinius faktus ir neturėjo teisės atsisakyti įregistruoti juridinį faktą vien dėl to, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą įregistruotos paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu, kuris negalėjo būti išduotas. Sutinkamai su įstatymų nuostatomis, paveldėtojai gali paveldėti tik tas mirusio fizinio asmens turtines teises, kurias miręs asmuo pats turėjo, ir negali paveldėti tų teisių, kurių neturėjo ar negalėjo turėti miręs asmuo. Nagrinėjamu atveju, konstatavus, kad teismų procesiniais sprendimais ginčo žemės sklypas tapo valstybės nuosavybe ir nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (1994 m. birželio 27 d.) nebepriklausė K. M., yra pagrindas spręsti, kad atsakovai J. M., D. J. ir G. M. negalėjo paveldėti turto, kuris palikėjui K. M. jau nebepriklausė. Dėl to paveldėjimo sandoris yra niekinis ir negalioja.
Atsakovai D. J., J. M. ir G. M. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nei tuometinis valstybinės žemės valdytojas – savivaldybės žemėtvarkos skyrius, nei vėliau Vilniaus apskrities viršininko administracija, nei dabartinis valstybinės žemės valdytojas Nacionalinė žemės tarnyba teismų procesinių sprendimų nevykdė ir nustatyta tvarka neteikė jų Valstybinio žemės kadastro duomenų registrui, dėl ko nuosavybės teisės liko registruotos K. M. vardu. Atsakovų nuomone, tiek VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, tiek VĮ Registrų centro Centrinis registratorius priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tuo tarpu ieškovė, siekdama įregistruoti patikėjimo teises į žemės sklypą, viršija savo kompetencijos ribas. Pažymėjo, kad paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimui niekiniu ir negaliojančiu pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis 10 metų senaties terminas. Ieškovė šį terminą yra praleidusi.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centras paaiškino, kad 2013 m. spalio 14 d. priėmė skundžiamą sprendimą, atsisakydamas tenkinti ieškovės prašymą, nes į ginčo žemės sklypą įregistruota K. M. įpėdinių nuosavybės teisė 1998 m. spalio 9 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu. Esminė skundžiamame 2013 m. spalio 14 d. sprendime nurodyta ieškovės prašymo netenkinimo priežastis – kitų asmenų – K. M. turto paveldėtojų, nuosavybės teisės į žemės sklypą įregistravimas nenuginčyto ir galiojančio dokumento – 1998 m. spalio 9 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo – pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino.
Teismas konstatavo, kad pagrindinis byloje kilęs ginčas yra tarp ieškovės ir atsakovų D. J., J. M. ir G. M. dėl 1998 m. spalio 9 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 6846 panaikinimo, tuo tarpu kiti ieškinio reikalavimai yra išvestiniai.
Teismas pažymėjo, kad nei viena sandorio, pripažinto negaliojančiu, šalis nepateikė įsiteisėjusio teismo sprendimo Centriniam registratoriui ir tokiu būdu liko pakeistas įrašas dėl žemės sklypo priklausomybės, susidarė juridinė painiava. Visgi, nepaisant to, kad teismo sprendimas nebuvo įregistruotas viešajame registre – nepaneigta liko taisyklė, kad iš neteisės neatsiranda teisė. Tai, anot teismo, reiškia, kad paveldėtojai, atsakovai, neįgijo teisės paveldėti jų tėvo K. M. turto, kurio šis neturėjo, nes, priešingu atveju, nepagrįstai praturtėtų. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad sutinkamai su įstatymų nuostatomis, paveldėtojai gali paveldėti tik tas mirusio fizinio asmens turtines teises, kurias miręs asmuo pats turėjo, ir negali paveldėti tų teisių, kurių neturėjo ar negalėjo turėti miręs asmuo. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad teismų procesiniais sprendimais ginčo žemės sklypas tapo valstybės nuosavybe ir nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (1994 m. birželio 27 d.) nebepriklausė K. M., yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovai fiziniai asmenys, negalėjo paveldėti turto, kuris palikėjui K. M. jau nebepriklausė. Darytina išvada, kad ieškovo ginčijamas paveldėjimo sandoris yra niekinis ir negalioja nuo sudarymo dienos.
Teismas pažymėjo, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. likviduotų apskričių viršininkų administracijų vykdytos žemės tvarkymo ir administravimo funkcijos buvo perduotos Nacionalinei žemės tarnybai, kas reiškia, kad Nacionalinė žemės tarnyba, pareikšdama ieškinį 2013 m. gruodžio 23 d., ieškinio senaties termino nepraleido.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai D. J., J. M. ir G. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Byloje kilęs ginčas yra turtinis, o ieškinio suma laikytina žemės sklypo vertė (CPK 85 str. 1 d. 11 p.). Pastaroji šiuo metu yra 167 000 Lt. Taigi teismas nesilaikė teismingumo taisyklių ir išnagrinėjo apygardos teismui teismingą bylą, kas yra absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.
2. Teismas netinkamai aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas bei pažeidė CK 1.128 straipsnį, kuriame imperatyviai nustatyta, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos.
3. 1964 metų CPK 387 straipsnyje buvo nustatyta, kad teismo sprendimai turi būti vykdomi per 3 metus nuo jų įsiteisėjimo dienos. Taigi tuometinė valstybinės žemės valdytoja (Vilniaus rajono valdyba) Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimą turėjo pateikti vykdyti bei jo pagrindu įregistruoti valstybės nuosavybės teises į žemės sklypą iki 1997 m. birželio 27 d. Praėjus nustatytam 3 metų terminui, teisė reikalauti įvykdyti teismo sprendimą priverstinai išnyko. Teismo argumentas, kad ir pats K. M. galėjo kreiptis į Centrinį registratorių dėl duomenų pakeitimo ryšium su priimtu teismo sprendimu, yra nepagrįstas, nes tuo momentu, kai Centrinis registratorius buvo įsteigtas, K. M. jau buvo miręs, be to, reikalauti priverstinai įvykdyti teismo sprendimą gali tik išieškotojas. Ieškovui, kaip viešojo administravimo subjektui, yra keliami padidinti atidumo ir rūpestingumo standartai, be to, jis turi laikytis savo veiklos nuostatų, susijusių su valstybinių funkcijų atlikimu, bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje suformuluotų principų.
Atsiliepimas
Ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą ginčija skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Bylos teismingumas buvo nustatytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi, kuria byla buvo perduota pagal teismingumą Vilniaus miesto apylinkės teismui. Byloje kilęs ginčas negalėtų būti laikomas turtiniu dėl susiklosčiusios išskirtinės situacijos – turtinis ginčas dėl žemės sklypo nuosavybės teisės buvo išspręstas Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimu, o šioje byloje ieškovė siekia įregistruoti nuosavybės teisę šio teismo sprendimo pagrindu. Tačiau net jei ginčas būtų laikomas turtiniu, nustatant ieškinio sumą reikėtų vertinti, už kokią kainą valstybė pardavė žemės sklypą ir už kokią kainą valstybė galėtų parduoti žemės sklypą šiuo metu. Ginčo žemės sklype yra apeliantams priklausančių statinių, todėl sklypas laikomas namų valda, kas reiškia, kad tiek jo vertė pardavimo metu 1993 metais, tiek šiuo metu buvo/būtų nominali. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, žemės sklypo nominali vertė yra 4 166 Lt. Ši suma ir turėtų būti laikoma ieškinio suma.
2. Nei Vilniaus apskrities viršininko administracijai, nei Nacionalinei žemės tarnybai 1998 m. spalio 9 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas nebuvo pateiktas. Su šio liudijimo turiniu ieškovė susipažino tik Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-5157-244/2014. Taigi ieškovė nėra praleidusi 10 metų ieškinio senaties termino.
3. Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1994 m. birželio 27 d. nutartis pagal savo esmę nepriklauso priverstinai vykdytinų sprendimų kategorijai, todėl vykdymo procese numatyti terminai jiems netaikomi.
Šalies argumentai
4. Apeliantų prašoma priteisti išlaidų už apeliacinio skundo parengimą suma yra nepagrįstai didelė.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti. Sutinka su apeliacinio skundo argumentais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai ieškovės ieškinį patenkino (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo
Apeliantai tvirtina, kad skundžiamas teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo apygardos teismui teismingą bylą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojus CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkto pakeitimams, absoliučiu teismo sprendimo negaliojimu pagrindu pripažįstamas tik toks atvejis, kai buvo pažeistos bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ir administraciniam teismui taisyklės. Taigi tie atvejai, kai apylinkės teismas išnagrinėja bendrosios kompetencijos apygardos teismui teismingą bylą, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, nebelaikomi absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta nurodytus apeliantų argumentus.
Kitų CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija taip pat nenustatė.
Dėl ieškinio senaties termino
Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti, netinkamai aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas bei pažeidė CK 1.128 straipsnį, kuriame nustatyta, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos.
CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kas ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.).
Nors apeliantai teigia, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo išdavimo dienos, t. y. 1998 m. spalio 9 d., teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti, nes byloje nėra duomenų, jog būtent šią dieną ieškovei (kitoms institucijoms, kurių teises ieškovė perėmė) tapo žinoma apie apeliantams išduotą paveldėjimo teisės liudijimą.
Spręsdama dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į byloje nustatytas aplinkybes, kurios galėjo turėti įtakos ieškovės subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, o kartu ir pateisinti vėlesnį sužinojimą apie savo pažeistas teises.
Byloje nustatyta, kad 1993 m. kovo 24 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu K. M. (palikėjas) įsigijo ginčo valstybinės žemės sklypą. Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimu ši sutartis pripažinta negaliojančia ir jos šalys grąžintos į pirminę padėtį. Nurodytas teismo sprendimas įsiteisėjo, ir jo pagrindu minėtas žemės sklypas grįžo valstybės nuosavybėn. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčijamo paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu apeliantai negalėjo įgyti (ir neįgijo) nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, nes šis palikimo atsiradimo momentu palikėjui nuosavybės teise nepriklausė, atitinkamai toks paveldėjimo teisės liudijimas apeliantams negalėjo/ neturėjo būti išduotas. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamoje byloje turėtų būti skaičiuojamas ne nuo niekinio paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos, bet nuo faktinio ieškovės sužinojimo apie savo pažeistas teises momento (VĮ Registrų centro atsisakymo įregistruoti valstybės nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą). Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Dėl teismo sprendimo pateikimo vykdyti termino
Apeliantai taip pat teigia, kad ieškovė praleido 1964 m. CPK 387 straipsnyje nustatytą 3 metų teismo sprendimo pateikimo vykdyti terminą, todėl prarado teisę įregistruoti valstybės nuosavybės teisę viešame registre. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantų argumentu nesutinka.
Kaip teisingai nurodo ieškovė, Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimas savo esme yra sprendimas dėl pripažinimo, kuris nereikalauja priverstinio vykdymo, todėl 1964 m. CPK 387 straipsnyje nustatytas pateikimo vykdyti terminas jam nėra taikomas.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.