- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-08
- Bylos Nr.
- 2A-1234-413/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-01360-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Pareiškėjas
- R. D., A. D.
- Suinteresuotas asmuo
- A. S., T. S., M. S., D. S.
- Kategorijos
suinteresuotų asmenų atstovei advokatei Renatai J. M.
žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo suinteresuotų asmenų A. S., T. S., M. S. ir D. S. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-213-652/2015 pagal pareiškėjų R. D. ir A. D. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. S., T. S., M. S. ir D. S. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. S., gim. (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), yra A. D., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas.
P. R. D. paaiškino, kad su R. S. susipažino 1995 metais. Pareiškėja žinojo, kad R. S. turi šeimą ir jo santykiai su žmona nebuvo geri. Tvirtino, kad su R. S. artimai bendrauti, jis padėdavo pareiškėjai tvarkyti įvairius ūkinius darbus, dažniausiai susitikdavo jos sode, kartu švęsdavo šventes, su juo susilaukė sūnaus A., kuriuo R. S. labai džiaugėsi. Sužinojusi apie R. S. mirtį, dalyvavo jo laidotuvėse, Vėlinių dieną lankydavo jo kapą, o prieš metus sūnui pasakė, kad tai yra jo tėvo kapas. Pažymėjo, kad byla keliama sūnaus iniciatyva, kadangi pastarasis norėjo, kad jo gimimo liudijime būtų nurodytas tėvas. Registruojant sūnaus gimimą, vaiko gimimo liudijime buvo nurodžiusi savo tėvo vardą J., nes jai civilinės metrikacijos įstaigos darbuotojai paaiškino, kad tokie duomenys nesukelia teisinių pasekmių. Nurodė, kad jokių turtinių interesų dėl tėvystės nustatymo neturi.
Pareiškėjas A. D. paaiškino, kad prieš metus sužinojo, jog R. S. yra jo tėvas, todėl nori, kad tėvas būtų nurodytas pareiškėjo dokumentuose.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo T. S. (R. S. sūnus) su pareiškimu nesutiko. Jo nuomone, pareiškėjų kreipimosi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tikslas yra turtiniai interesai. Teigė, kad jo tėvų santykiai visada buvo geri, tėvas rūpinosi šeima, daug dėmesio skyrė savo vaikams. Pabrėžė, kad jokiame DNR tyrime nedalyvaus.
Suinteresuotas asmuo A. S. (mirusio R. S. sutuoktinė (našlė)) nurodė, kad jos ir R. S. santykiai buvo geri, jis niekada nebuvo palikęs šeimos, ja rūpinosi, šeimoje augo trys sūnūs, kuriems tėvas skyrė didelį dėmesį, šeima buvo materialiai aprūpinta, kartu gyveno anyta. Jos nuomone, pareiškėja galėjo išnaudoti jos buvusį sutuoktinį materialiai, o po jo mirties siekia turtinių tikslų. Pažymėjo, kad jokių faktų apie sutuoktinio bendravimą su pareiškėja ji nežinojo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškimą tenkino – nustatė, kad R. S. yra A. D. tėvas; priteisė iš pareiškėjų R. D. ir A. D. po 17,61 eurų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjo A. D. gimimo akto įraše Nr. 493, sudarytame 1996 m. liepos 4 d. Alytaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, žiniose apie tėvą duomenų nėra, gimimo įrašas sudarytas pagal motinos R. D. pareiškimą. Iš civilinės būklės akto įrašo ištaisymo akto, Civilinės metrikacijos skyriaus išvados teismas sprendė, kad pareiškėjos anksčiau nurodyti duomenys apie tėvą tikslu užpildyti dokumento grafą, nesukėlė teisinių pasekmių, todėl buvo panaikinti. Iš paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą teismas nustatė, kad po R. S. mirties (duomenys neskelbtini), jo palikimą priėmė sutuoktinė A. S.. R. S. turi tris sūnus: D. S., T. S. ir M. S., kurie šioje byloje yra suinteresuoti asmenys. Pareiškėjams prašant, 2014 m. rugsėjo 9 d. teismo nutartimi paskirta teismo DNR ekspertizė, o pareiškėjas A. D. ir suinteresuoti asmenys D. S., T. S. ir M. S. buvo įpareigoti nuvykti į DNR laboratoriją tyrimams atlikti. Serologijos ir DNR laboratorija raštu informavo teismą, kad nustatytą dieną į laboratoriją atvyko tik R. D. ir A. D., o suinteresuoti asmenys neatvyko. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, T. ir M. S. atstovė advokatė I. L. pareiškė, kad jie tokiame tyrime nedalyvaus, nes tai pažeidžia jų teises. Suinteresuotas asmuo D. S. procese nedalyvavo, nurodydamas, jog gyvena užsienyje, savo poziciją yra išdėstęs atsiliepime, kuriame nurodė, kad nesutinka dalyvauti atliekant ekspertizę. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismas konstatavo, kad negali suinteresuotų asmenų atsisakymo atlikti ekspertizės vertinti kaip tėvystės įrodymą, tačiau tokį atsisakymą vertino proceso dalyvių teisių ir pareigų prasme, t. y. kaip tiesioginio ir pagrindinio įrodymo, pagrindžiančio suinteresuotų asmenų atsikirtimus, nepateikimą ir kaip vengimą teikti įrodymus bei bendradarbiauti su teismu, siekiant nustatyti byloje tiesą.
Teismas konstatavo, kad tiek pareiškėjo A. D. gimimo metu galiojusiame Santuokos ir šeimos kodekso 55 straipsnio 2 dalyje, tiek nuo 2001 metų galiojančio CK 3.148 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jei šalys atsisako ekspertizės, pagrindu tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas, taip pat kiti įrodymai. Iš pareiškėjos R. D. paaiškinimo, liudytojos Stanislovos D. G. parodymų teismas darė išvadą, kad R. D. ir R. S. bendravo, lankėsi pas liudytoją, R. S. dirbo ūkinius darbus pareiškėjos sode, šventė su ja šventes, pareiškėjai pagimdžius sūnų, jį pripažino, juo rūpinosi ir prisidėjo prie jo išlaikymo. R. D. ir R. S. bendravimas tęsėsi apie dvejus metus. R. S. mirė kai pareiškėjui A. D. buvo apie pusę metų. Vadovaujantis nurodytu, teismas sprendė, kad suinteresuotų asmenų A. S., T. S., M. S. atstovės paaiškinimai, T. S., D. S., M. S. atsisakymas atlikti ekspertizę, liudytojų V. D., R. M. parodymai nepaneigė teismo nustatytų aplinkybių ir nepagrindė suinteresuotų asmenų atsikirtimų. Todėl teismas konstatavo, kad labiau tikėtina, jog R. S. yra pareiškėjo A. D. tėvas. Be to, įvertinęs tai, kad tėvystės nustatymo ir nuginčijimo klausimai sprendžiami vaiko interesais, teismas sprendė, jog tikslu įgyvendinti A. D. teisę žinoti savo tėvą, yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. S. yra A. D. tėvas (CK 3.161 straipsnio 2 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuoti asmenys A. S., T. S., M. S. ir D. S. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – R. D. ir A. D. pareiškimą atmesti; priteisti iš pareiškėjų bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė tėvystės nustatymą ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, dėl ko negalima laikyti teismo sprendimo pagrįstu ir teisėtu. Teismas, priimdamas spendimą, nepagrįstai vadovavosi galiojančio Civilinio kodekso normomis. Klaidingai teismas sprendime nurodė tai, kad „tiek pareiškėjo A. D. gimimo metu galiojusiame Santuokos ir šeimos kodekso 55 straipsnio 2 dalyje, tiek nuo 2001 metų galiojančio CK 3.148 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jei šalys atsisako ekspertizės, pagrindu tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę <...>“. Pažymi, kad pareiškėjas A. D. gimė (duomenys neskelbtini) ir tuo metu galiojęs SŠK numatė, kad nustatydamas tėvystę, teismas atsižvelgia į vaiko motinos ir atsakovo bendrą gyvenimą bei bendro ūkio vedimą iki vaiko gimimo, arba į jų bendrą vaiko auklėjimą ir išlaikymą, arba į įrodymus, kurie patikimai patvirtina, kad atsakovas pripažino tėvystę (SŠK 55 straipsnio 2 dalis, 56 straipsnis). Nuostata, jog pagrindas tėvystei nustatyti yra ekspertizės išvada giminystės ryšiui įrodyti, anksčiau galiojusiame SŠK atsirado tik po 1999 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. VIII-I 106 priėmimo (Žin., 1999, Nr. 33-944), kuomet SŠK 55 straipsnio nuostatos buvo suderintos su 1996 m. rugsėjo 17 d. įstatymu Nr. 1519 Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota 1975 m. Europos Konvencija „Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso“ (toliau - Konvencija). Todėl pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikęs materialinės teisės normas, netinkamai byloje nustatė įrodinėjimo dalyką (įrodomuosius faktus), bei be jokio pagrindo pagrindinį dėmesį skyrė išskirtinai tik genominės ekspertizės atlikimui. Pareiškėjo gimimo metu galiojęs SŠK tokio būtinumo dėl ekspertizės darymo iš viso nenumatė, o tuo metu minėtos Konvencijos Lietuvos Respublika dar nebuvo ratifikavusi.
2. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, susiję su suinteresuotų asmenų atsisakymo atlikti genominę ekspertizę vertinimu. Nors teismas konstatavo, kad negali suinteresuotų asmenų atsisakymo atlikti genominę ekspertizę vertinti kaip tėvystės įrodymo, tačiau taip ir vertino. Teismas nepagrįstai suinteresuotų asmenų atsisakymą atlikti ekspertizę įvertino kaip nesąžiningus veiksmus bei vengimą teikti įrodymus, bendradarbiauti su teismu, siekiant nustatyti byloje tiesą, kaip suinteresuotų asmenų atsikirtimų nepagrindimą. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra pažymėjęs, kad CK 3.148 straipsnio 2 dalies nuostata – atsisakymas ekspertizės, teismo, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali būti įvertintas kaip tėvystės įrodymas – taikytina tik atsakovui spėjamam vaiko tėvui. Tuo atveju, kai ekspertizės tėvystei nustatyti atsisako spėjamo vaiko tėvo artimieji giminaičiai: tėvai, vaikai, broliai, seserys, CK 3.148 straipsnio 2 dalis netaikoma, kadangi artimieji spėjamo vaiko tėvo giminaičiai nėra tėvystės teisinių santykių dalyviai, tik spėjamas vaiko tėvas gali būti šių santykių dalyvis. LR Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus asmuo neliečiamas, dėl to priverstinės ekspertizės atlikimas šios kategorijos bylose negalimas spėjamo vaiko tėvo, juolab spėjamo vaiko tėvo artimųjų atžvilgiu. Todėl šių asmenų atsisakymo atlikti ekspertizę negalima laikyti tėvystę patvirtinančiu įrodymu. Be to, joks įstatymas nenumato jokių procesinių pasekmių spėjamo vaiko tėvo artimųjų atžvilgiu jiems atsisakius atlikti genominę ekspertize.
3. Teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigos naštą perkėlė suinteresuotiems asmenims. Apeliantų nuomone, būtent pareiškėjams kilo pareiga įrodyti savo pareiškime išdėstytas aplinkybes, nežiūrint to, kad suinteresuoti asmenys nepagrindė savo atsikirtimų. Be to, įrodinėjant tėvystės faktą, pareiškėjai nepateikė nei vieno svaraus įrodymo, kuris bent minimaliai patvirtintų ne tik pareiškėjos artimo bendravimo su R. S. faktą, bet ir tai, kad pareiškėjas yra R. S. sūnus, kad R. S. tėvystę jo atžvilgiu pripažino, kad juo rūpinosi kaip savu.
4. Teismas neįvertino, kad pareiškėjos ir liudytojos D. G. paaiškinimai buvo kardinaliai priešingi suinteresuotų asmenų ir jų pusėje liudijusių asmenų paaiškinimams. Esant tokiems prieštaringiems įrodymams, pareiškėjų nurodytos aplinkybės negalėjo būti vertinamos kaip svaresnės, labiau patikimos. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi vien pareiškėjos ir jos iniciatyva apklaustos liudytojos D. G. parodymais bei nesirėmė kitų liudytojų ir suinteresuotų asmenų paaiškinimais. Teismas nagrinėjant bylą net nesiaiškino, kokias šventes ir kada R. S. šventė su pareiškėja.
5. Apeliantų nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, buvo neobjektyvus, kadangi teismo posėdžio metu teisėja suinteresuoto asmens T. S. atžvilgiu kalbėjo pakeltu tonu, uždavinėjo menamus klausimus pareiškėjai, teismas nešalino pareiškėjų advokatės akivaizdžiai menamų klausimų liudytojai D. G., teismas nuo pat pradžių turėjo išankstinę nuostatą, jog R. S. buvo neištikimas savo žmonai, kad jis yra pareiškėjo tėvas, taip pat suinteresuotiems asmenims pateikinėjo ne vien konkrečius klausimus faktinėms aplinkybėms nustatyti, bet ir klausė nuomonės ir/ar jų vertinimų dėl paties fakto. Be to, pareiškėjų atstovė advokatė I. M. yra Alytaus rajono apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo ir šio teismo teisėjo J. M. sutuoktinė, todėl ir dėl šios aplinkybės teisėja negalėjo būti neutrali.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjai prašo suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmos instancijos teismas, nustatydamas tėvystės faktą, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 nuostata, kad teismai nagrinėdami bylas dėl tėvystės fakto nustatymo mirus spėjamam vaiko, gimusio iš nesančių tarpusavio santuokoje asmenų, tėvui, teisiniu reglamentavimu, kad vaikui gimus laikotarpiu nuo 1968 m. spalio 1 d. iki 2001 m. liepos 1 d., teismas turi vadovautis tuo metu galiojusiu Santuokos ir šeimos kodekso 56 straipsniu ir atsižvelgti į kodekso 55 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes.
2. Teismas pagrįstai ir teisėtai įvertino suinteresuotų asmenų atsisakymą nuo DNR ekspertizės, kadangi nesutikdami su pareikštu reikalavimu, suinteresuoti asmenys savo atsikirtimus turėjo pagrįsti įrodymais, tačiau jie sąmoningai atsisakė pateikti teismui pagrindinį įrodymą, kaip atsikirtimą į byloje pareikštą reikalavimą. Todėl teismas teisingai vertino tokį suinteresuotų asmenų elgesį kaip vengimą teikti įrodymus, bendradarbiauti su teismu, siekiant nustatyti tiesą byloje ir atsikirtimų nepagrindimu. Suinteresuoti asmenys, atsisakydami atlikti genominę ekspertizę ir teikti teismui įrodymus, nenurodė jokių atsisakymo atlikti ekspertizę svarbių priežasčių. Tuo tarpu nurodyta priežastis – garbės ir orumo įžeidimas – nesudaro pagrindo spręsti, kad toks pažeidimas atlikus genominę ekspertizę realiai būtų suinteresuotam asmeniui padarytas, o teismui būtų pateikti neginčijami įrodymai-mokslinių tyrimų išvada. Suinteresuotų asmenų nemotyvuotas atsisakymas padėti teismui nustatyti tiesą byloje ir pateikti įrodymus vertintinas pareiškėjų naudai, o suinteresuoti asmenys turi prisiimti visus dėl to kylančius teisinius padarinius.
3. Nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai, kad teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė suinteresuotiems asmenims. Pareiškėjų nuomone, suinteresuoti asmenys patys atsisakė jiems įstatymo suteiktos teisės teikti įrodymus, pagrįsti atsikirtimus.
4. Suinteresuotų asmenų samprotavimai dėl įrodymų vertinimo, jų prieštaringumo nepagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais. Byloje esančius įrodymus teismas vertino objektyviai ir tinkamai, kaip visumą, nei vieniems iš jų nesuteikdamas aukštesnės juridinės galios. Suinteresuotų asmenų parodymai prieštaringi ir nepaneigia pareiškėjų nurodytų faktinių aplinkybių bei jų pakviestos liudytojos S. G. parodymų apie R. S. santykių artumą su R. D.. Gimus pareiškėjui, R. S. rūpinosi vaiku, teikė jam išlaikymą, kas įrodo, kad jis laikė save A. D. tėvu. A. D. krikšto liudijime, grafoje tėvas - įrašytas vardas R. (A. D. buvo pakrikštytas kuomet buvo metukų laiko, t. y. praėjus pusei metų po R. S. mirties).
5. Suinteresuotų asmenų argumentai dėl to, kur pareiškėja susipažino su R. S., jų susitikimo vietos nurodymas, liudytojos amžius, kad praėjus 18 m. S. D. G. neatsiminė ar R. S. buvo su ūsais, kad neįvardino vaikui atneštų dovanėlių ar nepatikrino atneštų krepšelių turinio ir kt. nėra tėvystės fakto nustatymo įrodinėjimo ir apeliacinio skundo nagrinėjimo dalyku, nes konkrečiu atveju svarbu faktinės aplinkybės, kad R. D. ir R. S. tarpusavio santykiai buvo nuoseklūs, įgavę šeiminį pobūdį, jie bendrai auklėjo ir išlaikė vaiką.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje kilo ginčas dėl įrodymų, patvirtinančių tėvystės faktą, vertinimo ir įrodomosios jų reikšmės.
Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį, įrodymais civilinėje byloje laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Įrodinėjimo dalyką apsprendžia šalies reikalavimas ir taikytina materialinės teisės norma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 56 dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, pažymėta, kad tuo atveju, kai vaikas yra gimęs laikotarpiu nuo 1968 m. spalio 1 d. iki 2001 m. liepos 1 d., teismas turi vadovautis tuo metu galiojusiu Santuokos ir šeimos kodekso 56 straipsniu. Teismas privalo atsižvelgti į nurodyto kodekso 55 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, t. y. vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo bendrą gyvenimą, bendrą ūkio tvarkymą iki vaiko gimimo arba bendrą vaiko auklėjimą arba išlaikymą, arba į įrodymus, patikimai patvirtinančius, kad asmuo pripažino tėvystę (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2001). Paminėtoje kasacinio teismo byloje, be kita ko, pažymėta, kad byloje dėl tėvystės nustatymo ieškovė turi pateikti įrodymus, patvirtinančius tėvystę, o atsakovas, neigdamas tėvystę, turi pateikti įrodymus, paneigiančius ieškovės pateiktus įrodymus, ar jų nepaneigiant, paneigti patį tėvystės faktą. Taigi tėvystės nustatymo bylose abi šalys turi įrodinėjimo pareigą (CPK 178 straipsnis), todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė suinteresuotiems asmenims.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis pareiškėjos R. D. ir jos liudytojos S. D. G. paaiškinimais, atsižvelgdamas į suinteresuotų asmenų D., T. ir M. S. vengimą bendrauti su teismu siekiant nustatyti bylos tiesą ir savo atsikirtimų į pareiškimą tinkamu nepagrindimu, įvertinęs suinteresuotų asmenų liudytojų V. D. ir R. M. parodymus, kurie bylai reikšmingų aplinkybių nepaneigė ir suinteresuotų asmenų atsikirtimų nepatvirtino, priėjo daugiau tikėtinos išvados, kad R. S., miręs (duomenys neskelbtini), buvo pareiškėjo A. D., gim. (duomenys neskelbtini), tėvu.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo išvada, vertinant ją bylos įrodymų viseto kontekste, leidžia pagrįstai manyti tėvystės faktą daugiau buvus, nei jo nebuvus (CPK 185 straipsnis). Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad R. S. (duomenys neskelbtini), kai pareiškėjas A. D. buvo vos 6 mėn. amžiaus. Taigi įrodinėti vaiko išlaikymo, jo auklėjimo, priežiūros, bendro ūkio vedimo ir kitas juridinę reikšmę turinčias aplinkybes tėvystės faktui patvirtinti, kai R. S. gyveno savo šeimoje, o neilgalaikius santykius su vaiko motina (pareiškėja R. D.) tiek jis, tiek pareiškėja nuo kitų asmenų slėpė, yra pakankamai sudėtinga, dėl ko ši aplinkybė lemia ir įrodinėjimo priemonių bei įrodomųjų faktų netradicinį vertinimą (specifiką). Antra, nors bylą nagrinėjant apeliacine žodinio proceso tvarka specialiomis įrodinėjimo priemonėmis (ekspertizėmis) nepavyko nustatyti tėvystės fakto dėl neišlikusių R. S. DNR ir jo kraujo grupę nusakančių duomenų, tačiau pareiškėjų įrodinėjamą faktą patvirtino papildomai apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos N. M., R. S., D. V. (t. 2, b. l. 98-100). Iš minėtų liudytojų parodymų seka, kad jos asmeniškai pažinojo R. S., su juo susipažino pareiškėjos namuose, nei vienai iš jų nekilo abejonių, kad vaiko (pareiškėjo A. D.) tėvas yra būtent R. S., nes pastarasis rūpinosi tiek pareiškėja, tiek jos sūnumi, nupirko vaikui vežimėlį, dažnai jį lankydavo, kartu leisdavo laisvalaikį sode, o pareiškėja iki draugystės su vaiko tėvu kitų vyrų neturėjo. Suinteresuotų asmenų liudytojai A. A. ir G. N. patvirtino, kad bylai reikšmingos aplinkybės, susijusios su R. S. tėvyste ir jo draugyste su pareiškėja, jiems nėra žinomos, nes R. S. buvo tik jų bendradarbis. Taigi minėtų liudytojų parodymai nėra informatyvūs, pareiškėjos liudytojų parodymų nepaneigia, jiems neprieštarauja, nes akivaizdu, kad minėtiems liudytojams R. S. laisvalaikis nebuvo įdomus ir žinomas. Trečia, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vaiko teisė žinoti savo kilmę yra vienas iš prioritetinių tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais saugomų ir ginamų vaiko interesų (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3, 7 straipsniai, CK 3.3, 3.148 straipsniai, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Todėl byloje surinktų įrodymų pagrindu padarius daugiau tikėtiną išvadą, kad R. S. yra pareiškėjo A. D. tėvas, pirmosios instancijos teismas, remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, turėjo pagrįstą pagrindą tenkinti pareiškėjų pareiškimą ir nustatyti prašomą juridinį faktą. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko, anot apeliantų, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas bei kasacinio teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-607/2004, nes iš teismo argumentų ir išvadų yra pagrindas spręsti priešingai. Kaip matyti iš sprendimo turinio, priimdamas sprendimą teismas vadovavosi Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 nuostatomis, kiek jos liečia taikytiną teisę bylose dėl tėvystės fakto nustatymo mirus spėjamam vaiko tėvui, kai vaikas gimė 1968 m. spalio 1 d. - 2001 m. liepos 1 d. laikotarpiu, o kasacinio teismo išaiškinimais civilinėje byloje Nr. 3K-7-607/2004 rėmėsi tiek, kiek tai susiję su įrodinėjimo pareigos paskirstymu (CPK 178 straipsnis).
Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas buvo šališkas. Paminėtam kontekste pažymėtina, kad suinteresuotiems asmenims manant, jog teismas (teisėjas) yra neobjektyvus ar yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių teismo nešališkumu, jie turėjo teisę pareikšti jam nušalinimą arba prašyti patį teisėją nusišalinti nuo tolesnio bylos nagrinėjimo, tačiau tokia teise apeliantai nesinaudojo ir nepateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymų, sudarančių pagrindą išvadai, kad egzistavo įstatyminis teisėjo nušalinimo pagrindas (CPK 65, 68 straipsniai).
Apibendrinant tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo teisingai, nepažeisdamas materialinės ir procesinės teisės normų reikalavimų, dėl ko panaikinti pagrįstą ir teisėtą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį, nagrinėjant bylą ypatingosios teisenos tvarka dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Padalyti bylinėjimosi išlaidas ar ne, kai šalys byloje turi skirtingą (priešingą) interesą, yra teismo diskrecijos teisė. Kadangi minėtos išlaidos nebuvo padalytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos vertinimu, nėra pagrindo šias išlaidas paskirstyti ir apeliacinės instancijos teisme. Todėl pareiškėjų patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su atstovavimu apeliacinės instancijos teisme, jiems neatlygintinos (CPK 98 straipsnis, 443 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjas
nutaria:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.