Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-741-227/2016

Teisėja Malvyra Bučienė Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00322-2015-9

2016 m. rugsėjo 8 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-30-126/2016 pagal pareiškėjo V. R. pareiškimą suinteresuotiems asmenims J. M., A. R., Zarasų rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, Gražutės regioninio parko direkcijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Pareiškėjas V. R. pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo motinos R. G. gyvenamasis namas, lauko virtuvė, daržinė, rūsys - ledynas, kalkių duobė buvo sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad pareiškėjo tėvas C. R., miręs (duomenys neskelbtini), ir seneliai nuo tėvo pusės gyveno (duomenys neskelbtini) kaime nuo 1904 metų. Pareiškėjo mama G. R., mirusi (duomenys neskelbtini), 2005-05-16 testamentu visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą paliko pareiškėjui. Turimuose Utenos apskrities archyvo duomenyse nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) kaimo 1983-1985 metų ūkinėje knygoje, asmeninėje sąskaitoje Nr.225, rasti įrašai apie šeimos galvos R. G., N, g. (duomenys neskelbtini) m., ūkinį kiemą. Asmeninės sąskaitos lapo grafoje „Ūkiui priklausantieji pastatai“ įrašyti: gyvenamasis namas, pastatytas 1929 metais, daržinė, pastatyta 1930 metais, lauko virtuvė, pastatyta 1953 metais. Pažymoje ūkinio kiemo vieta nenurodyta, tačiau pareiškėjas žino, kad ūkinio kiemo pastatai buvo jam ir sutuoktinei priklausančiame sklype. Teigė, kad apie 1973-1974 metus tėvas buvo jį nuvežęs parodyti tos vietos prie ežero, kurioje kadaise gyveno, tačiau tuo metu namo jau nebuvo, pareiškėjas matė namo pamatus, didelę duobę – ledo rūsį, kalkių duobę. Namas kadaise buvo parduotas B., nes apie 1930 metus susirgo jo senelis, B. namą persikėlė į kitą vietą. Apie 1980-1981 metus motina norėjo namą atstatyti, tačiau nepavyko. Ji nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaimą, atsivežė statybines medžiagas, tačiau iki sklypo nenuvažiavo, todėl apsistojo pas kaimynus apleistoje sodyboje, ją nuomojo, o paskui jai namą padovanojo. Jų šeima dėl žemės grąžinimo niekada nesikreipė. J. M. įsigijus miškų ūkio paskirties žemės sklypą, jame buvo rasta išlikusių sodybos pamatų liekanų, J. M. pastatė statinius, tačiau kitoje civilinėje byloje statytis statinius teisę suteikiantys dokumentai pripažinti negaliojančiais, ir J. M. įpareigota nugriauti neteisėtai pastatytus statinius, jos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo netenkintas. Pareiškėjas nustačius juridinę reikšmę turintį faktą galėtų atstatyti savo tėvų sodybą (šiuo atveju –siekti įteisinti jau pastatytus statinius, kurių statyba pripažinta savavališka) pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau tekste – Miškų įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rokiškio rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo V. R. pareiškimo netenkino, priteisė iš pareiškėjo 18,34 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.Nustatė, kad prašomą nustatyti faktą pareiškėjas sieja su teisės atstatyti sodybos statinius, įgijimu pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktą, kuris numato, kad teisę atstatyti neišlikusią sodybą miško žemėje, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir ar jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Pažymėjo, kad Utenos apskrities archyvo 2014-10-23 pažyma (I t., b. l. 35-39) apie Zarasų rajono (duomenys neskelbtini) kaimo 1965-1985 metų gyventojus ir jų ūkinius kiemus pareiškėjo nurodomų aplinkybių dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nepatvirtina, priešingai, patvirtina pareiškėjo teismo posėdyje nurodytas aplinkybes, jog apie 1980-1981 metus jo motina atvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą ir apsigyveno kitiems asmenims priklausančioje sodyboje, kuri vėliau jai padovanota ir apie G. R. ūkinį kiemą informacija atsiranda tik 1980-1982 metų ūkinių knygų įrašuose. Įvertino asmeninių sąskaitų Nr. 141, 255, fondo 1976-1979 metų įrašus, nekilnojamo turto registro duomenis, iš jų nustatė, kad G. R., atvykusi 1981-10-22, gyveno name, kuris jai padovanotas 1984-04-05 T. M., kuriam pastatai atiteko po T. V., mirties (duomenys neskelbtini), o pareiškėjas (duomenys neskelbtini) turi savo vardu registruotą gyvenamą namą, ūkinius pastatus (tvartus, pirtį, lauko virtuvę, kiemo statinius), kuriuos paveldėjo iš motinos ir kurie yra žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog būtent šie pastatai yra minimi Utenos apskrities archyvo 2014-10-23 pažymoje kaip priklausę G. R. ir jokių netiesioginių rašytinių įrodymų, kad žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) buvo G. R. priklausęs gyvenamas namas su ūkiniais pastatais, byloje nėra. Įvertinęs liudytojų B. L., I. B. parodymus sprendė, kad jie prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto patvirtinti negali, nes liudytojai gyvenamo namo žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), niekada nematė, atsižvelgė į liudytojo I. B. nurodytas aplinkybes, kad C. R. priklausiusį namą jo tėvas nusigriovimui nupirko apie 1932 metus, kai pareiškėjo mamai buvo tik 7 metai, pareiškėjo tėvai susituokė tik 1948 metais (I t., b. l. 30). Pažymėjo, kad neaišku, kokiu būdu G. R. aptariame žemės sklype galėjo priklausyti gyvenamas namas, parduotas dar 1932 metais. Įvertino, kad Zarasų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-15-477/2015 esančiame 2009-11-25 ekspertizės akte Nr. 1843, kuris betarpiškai susijęs su šioje byloje nustatomomis aplinkybėmis, nurodyta, kad žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 1930 metų – 2003 metų laikotarpyje pastatai neidentifikuoti. Konstatavo, kad byloje esančių įrodymų pastatų valdymo nuosavybės teise faktui konstatuoti nepakanka.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas (toliau – Teismas) netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nagrinėjamoje byloje, prijungtoje Zarasų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-15-477/2015 yra pakankamai duomenų juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti. Zarasų rajono savivaldybės administracijos sudarytos komisijos 2003-05-12 vietos apžiūrėjimo akte nurodyta, jog sprendžiant iš pamatų dydžio bei konfigūracijos, tai turėtų būti gyvenamojo namo arba ūkinio pastato pamatai, tai patvirtina, kad tuo laikotarpiu viešojo administravimo subjektai laikė, jog pareiškėjo sklype yra statinių liekanų. Šios komisijos nariai, taip pat liudytojai T. E., T. Š., N. V. ir A. B., apklausti liudytojais minėtoje civilinėje byloje, patvirtino, kad matė išlikusius buvusių pastatų pamatus, tačiau šių aplinkybių teismas neįvertino. Atstačius ūkio pastatą, kiemo rūsį, malkinę, kanalizacijos šulinį ir lieptą, statiniai buvo pripažinti tinkamais naudoti, kas patvirtina, jog komisija įvertino, jog statiniai yra atkurti, o ne pastatyti naujai. Nagrinėjamoje byloje apklausti liudytojai vienareikšmiškai patvirtino, kad ginčo sklype buvo pareiškėjo tėvams priklausę statiniai. Teismas nepagrįstai nevertino liudytojo I. B. parodymų, kurie patvirtina, jog pareiškėjo šeima turėjo statinių ginčo žemės sklype. Pareiškėjas paaiškino, jog jo tėvas buvo vyresnis už mamą, dar iki santuokos buvo įgijęs nuosavybę Brusavankos kaime, kuri po jo mirties atiteko pareiškėjo mamai.Nors ekspertizės akte aptartuose žemėlapiuose pastatai ginčo žemės sklype neidentifikuoti, žemėlapiai nepaneigia, kad ten buvo pastatų griuvėsiai, kurie pagal liudytojų parodymus buvo apkerpėję ir apaugę augmenija. Ekspertizę atlikusi ekspertė ieškojo žemėlapiuose identifikuotų pastatų, o ne griuvėsių bei išlikusių pamatų, ką ji patvirtino Zarasų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-15-477/2015, teismo posėdyje. Sudarant pirmuosius žemėlapius pastatų liekanos, apaugusios augmenija, galėjo būti nematomos, todėl jos ir nėra identifikuotos, be to, netoli pastatų liekanų buvo kiti statiniai, kurie galėjo būti vertinami kaip reikšmingesni. Žemėlapių tikslumu abejotina ir dėl to, kad iš archyvo duomenų matyti, jog kaime buvo daugiau pastatų nei pavaizduota žemėlapyje. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Zarasų rajono savivaldybės administracija prašo skundo netenkinti, teismo sprendimą palikti nepakeistu. Nurodo, kad sutinka su teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Gražutės regiono parko direkcija prašo skundo netenkinti, teismo sprendimą palikti nepakeistu. Nurodo, kad pareiškėjas neįrodė, kad ginčo žemės sklype, kuris yra saugomoje teritorijoje, yra buvusi sodyba, t.y. buvęs gyvenamosios paskirties pastatas. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo skundo netenkinti, teismo sprendimą palikti nepakeistu. Nurodo, kad Zarasų rajono apylinkės teismo 2015-01-28 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-15-477/2015 pasisakyta dėl sodybos buvimo tuo metu J. M., o dabar apeliantui priklausančiame žemės sklype, pripažinta, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jame yra buvusi sodyba ar tokios sodybos statinių pamatai. Skunde nurodomi Zarasų rajono savivaldybės administracijos sudarytos komisijos 2003-05-12 vietos apžiūros aktas, 2003-05-22 projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 34, Zarasų rajono nuolatinės statybos komisijos 2003-05-30 posėdžio protokolas Nr. 39, statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijos 2005-01-27 ir 2009-03-30 aktai pripažinti negaliojančiais Zarasų rajono apylinkės teismo 2011-04-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-16-731/2011, todėl nepatvirtina ginčo sklype buvus sodybą. Zarasų rajono apylinkės teismas 2015-01-28 sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-15-477/2015 nustatė, kad šioje byloje apklaustiems (ir apeliaciniame skunde nurodomiems) liudytojams nežinoma, kam galėjo priklausyti jų matyti, galimai sodybos pastatų pamatai, jų parodymai abstraktūs, prieštaringi, grindžiami prielaidomis, teismas jais nesivadovavo.Atlikus ekspertizes pastatai ginčo sklype nebuvo identifikuoti, nors analizuojami to pačio laikmečio ir vietovės kartografiniai žemėlapiai, leido gretimuose žemės sklypuose identifikuoti pastatus, nutolusius nuo ginčo žemės sklypo virš 100 metrų atstumu, o teismo posėdžio metu ekspertė patvirtino, kad sugriuvę pastatai žemėlapiuose turėjo būti žymimi štrichine linija, o šiuo atveju nebuvo rasta nei sodybos, nei sodybvietės, nei atskirų kokių nors statinių liekanų.Įvertinus, kad žemės sklypas buvo kelis kartus perleidžiamas kitų asmenų, G. R. sudarant testamentą jis nuosavybės teise nepriklausė, lieka neaišku, ar ji kada nors nuosavybės teise valdė šį sklypą, todėl pareiškėjas neatitinka Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimų, kad galėtų atkurti sodybą.

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas, Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimas paliktinas nepakeista (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje patikrinimas (CPK 320 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.Pareiškėjas prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo nuosavybės teise valdomame žemės sklype buvo sodyba, siejo su turtinių teisių, nustatytų Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte, atsiradimu. Minėtas punktas numato, kad teisę atstatyti neišlikusią sodybą miško žemėje, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir ar jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Pareiškėjas teigė, kad jo motinai G. R. priklausę pastatai – gyvenamas namas, lauko virtuvė, daržinė, rūsys – ledynas, kalkių duobė buvo žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Turmanto seniūnijoje, Zarasų rajone. Nesutinka su teismo išvada, kad byloje šis faktas nėra įrodytas.Byloje nustatyta, kad 2,2389 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas yra Gražutės regioninio parko Smalvo kraštovaizdžio draustinyje (Zarasų rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-15-477/2015, 1 t., b. l., 11-13, 103-104). Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose, taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose. Sodybos buvimo faktas gali būti patvirtinamas, kas suteiktų teisę statyti statinius draustinio teritorijose, šiais atvejais: kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų, kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose ir teismui nustačius juridinę reikšmę turintį sodybos buvimo faktą (kai nėra išlikę archyvinių, grafinių sodybos buvimo dokumentų). Įstatymų leidėjas nurodo tris savarankiškus būdus, kaip yra patvirtinamas buvusios sodybos faktas, suteikiantis teisę statyti saugomoje teritorijoje: 1) statinių ir (ar) sodų fizinių liekanų buvimas; 2) tos teritorijos planai, žemėlapiai ir panašūs dokumentai, kuriuose pažymėta buvusi sodyba; 3) sodybos buvimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas teismo sprendimu, kai nėra išlikę nei archyvinių, nei grafinių sodybos buvimo dokumentų. Taigi sodybos buvimo faktas, kaip suteikiantis galimybę vykdyti statybas valstybiniuose parkuose, gali būti patvirtintas vienu iš nurodytų trijų būdų. Turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymas yra vienas iš būdų valstybinio parko teritorijoje buvusios sodybos faktui patvirtinti tuo atveju, kai egzistuoja visos CPK 444 straipsnio 1 dalyje bei 445 straipsnyje nustatytos sąlygos.Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais dėl įrodinėjimą reglamentuojančių procesinių teisės normų pažeidimo bei netinkamo įrodymų vertinimo. Nors apeliantas teigia, kad yra pakankamai duomenų apie buvusią žemės sklype sodybą, jos liekanas, tačiau Zarasų rajono savivaldybės administracijos sudarytos komisijos 2003-05-12 vietos apžiūros aktas kuriame nurodoma, jog žemės sklype yra išlikę buvusių pastatų pamatai iš tarpusavyje vietomis surištų dalinai aptašytų akmenų bei rūsio liekanos, kas turėtų būti arba gyvenamojo namo arba ūkinio pastato pamatai, Vilniaus apygardos teismas 2011-09-28 nutartimi pripažintas negaliojančiu (Zarasų rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-15-477/2015, 1 t., b. l. 14, 44-53). Statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijos 2005-01-27 ir 2009-03-30 aktai yra pripažinti negaliojančiais Zarasų rajono apylinkės teismo 2011-04-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-16-731/2011 (Zarasų rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-15-477/2015, 1 t., b. l. 35-43). Todėl šie skunde nurodomi dokumentai negali būti pripažįstami tinkamais rašytiniais įrodymais ir jais negali būti vadovaujamasi sprendžiant dėl sodybos buvimo fakto. Pats apeliantas nurodo, kad 2003-05-22 projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 34, Zarasų rajono nuolatinės statybos komisijos 2003-05-30 posėdžio protokolas Nr. 39 yra panaikinti teismine tvarka, todėl negalima sutikti, kad jie gali būti vertinami kaip netiesiogiai patvirtinantys, jog administravimo subjektai laikė, jog sklype yra statinių liekanų ir leido šiuos statinius atstatyti. Iš apelianto argumentų matyti, kad jis nesutinka su Zarasų rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2015-01-28 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-15-477/2015 pagal J. M. pareiškimą dėl sodybos buvimo vietos juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, šio teismo padarytomis išvadomis, nepagrįstai prašo pakartotinai vertinti šioje byloje pasisakiusių liudytojų parodymus, ekspertizės išvadas, nors dėl to jau yra pasisakęs šią bylą išnagrinėjęs teismas, taip pat Panevėžio apygardos teismas 2015-06-04 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-416-278/2015, kuria apylinkės teismo sprendimas paliktas nepakeistu. Zarasų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-15-477/2015 priimtame sprendime buvo įvertinti liudytojų T. E., T. Š., N. V., A. B., P. K., A. D., A. Ž. parodymai apie tai, kad jie matė sklype išlikusių pamatų fragmentus Visų apklaustų liudytojų parodymus teismas pripažino labai abstrakčiais, iš dalies prieštaringais. Pažymėjo, kad nei vienas iš liudytojų negalėjo nurodyti, kam galėjo priklausyti jų matytų pamatų liekanos, savo suvokimą apie galimai buvusių pastatų paskirtį, grindė nepagrįstomis prielaidomis, nes nei vienas iš jų nėra matęs kokių nors pastatų žemės sklype, o apie galimai buvusius pastatus ir jų paskirtį ginčo žemės sklype, liudytojai sprendė iš pavienių akmenų ir galimai pamatų fragmentų. Minėtoje byloje teismas šių liudytojų parodymus laikė nepatikimais, jais nesivadovavo spręsdamas dėl sodybos buvimo vietos nustatymo. Panevėžio apygardos teismas 2015-06-04 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-416-278/2015, taip pat pažymėjo, kad nei vienas iš teisme dalyvavusių liudytojų negalėjo nurodyti konkrečios galimų statinių griuvėsių paskirties, t. y. liudytojai nenurodė sklype buvus gyvenamajam namui.Apeliantas pateikia analogiškus argumentus dėl ekspertizės išvadų kaip ir J. M. apeliaciniame skunde dėl Zarasų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-15-477/2015 priimto 2015-01-28 sprendimo. Pastebėtina, kad Zarasų rajono apylinkės teismas minėtoje byloje įvertino atliktos ekspertizės aktą Nr. 1843, ekspertės. J. S. – V. paaiškinimus, jos pateiktą papildomai atlikto tyrimo medžiagą bei sprendė, kad ekspertės atliktų tyrimų metu, nebuvo nustatyta, kad žemės sklype yra buvusi sodyba ar kokie kiti statiniai. Teismas įvertino, jog atlikdama tyrimą ekspertė naudojosi topografine medžiaga, kuri buvo fiksuojama nuo 1903 m., tyrimo metu, buvo vertinamas ir analizuojamas, daugiau nei per šimtą metų atliktų (duomenys neskelbtini) kaimo topografinių vietovės pokyčių fiksavimas ir nei viename iš tyrime naudotų (duomenys neskelbtini) kaimo žemėlapių, nuo 1903 m. iki šiol miško žemės sklype, nėra buvusi sodyba. Teismas sprendė, kad atliktos espertizės išvada, papildomo tyrimo medžiaga, ekspertės paaiškinimai sutampa, yra nuoseklūs ir išsamūs, pagrįsti kartografine ir istorine medžiaga, todėl neturėjo pagrindo šiomis išvadomis nesivadovauti.Panevėžio apygardos teismas 2015-06-04 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-416-278/2015, taip pat pažymėjo, kad žemės sklype, remiantis kartografine medžiaga, neužfiksuoti jokie statiniai, nebuvo prašoma byloje skirti ekspertizės, atitinkamai suformuluojant ekspertizės užduotį – identifikuoti žemės sklype esančius buvusių pastatų griuvėsius, ekspertė doc. dr. J. S. V., atlikdama tiek 2009-11-25 ekspertizę, tiek vykdydama papildomus tyrimus, vadovavosi archyvuose išlikusiais žemėlapiais, kurių seniausias datuojamas 1942 m. ir sudarytas vadovaujantis 1903 m. duomenimis, kurie papildyti 1930 metais. Pažymėjo, kad nors pagal Utenos apskrities archyvo 2014-10-31 pažymą apie Zarasų r., (duomenys neskelbtini) k. 1961-1985 m. gyventojus ir jų ūkinius kiemus, kurioje nurodyta, kad archyvinė medžiaga rodo (duomenys neskelbtini) kaime buvus iki 6-7 pastatų, kai tuo tarpu ekspertize ir papildomu tyrimu buvo identifikuoti du pastatai, abejoti žemėlapių patikimumu nėra pagrindo, nes buvo vertinama situacija ne visame (duomenys neskelbtini) kaime, bet tik ginčo žemės sklype. Apeliacinės instancijos teismas, neturėjo pagrindo nesutikti su ekspertizei ir papildomam tyrimui naudotų žemėlapių patikimumu, nes įvertinus apeliantės žemės sklypo padėtį (sklypas ribojasi su Smalvo ežero pakrante), 1953 m. sudarant žemėlapį, pasak ekspertės, fotonuotraukos dešifravimą atlikdavo asmenys, tikrinę bei kontūrus žymėję vietoje, todėl sprendė esant tikėtina, jog buvusių pastatų liekanas būtų pastebėję ir užfiksavę. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad Zarasų rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-15-477/2015 priimtu sprendimu nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios šioje byloje, tačiau jos yra reikšmingos, dėl jų vertinimo jau yra pasisakęs bylą išnagrinėjęs teismas, taip pat apeliacinė instancijos teismas, ir juos vertinti kitaip nei pasisakė bylą nagrinėję teismai nėra pagrindo. Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismas neteisingai vertino byloje apklaustų liudytojų parodymus ir nepagrįstai sprendė, jog liudytojų parodymai prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto patvirtinti negali. Apeliantas neneigia, kad liudytojai, apklausti šioje byloje, gyvenamo namo žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), niekada nematė. Teismas vertino ir liudytojo I. B. parodymus, priešingai nei teigia apeliantas, tačiau išreiškė abejonę dėl to, kaip G. R. aptariame žemės sklype galėjo priklausyti gyvenamas namas, kurį C. R. (vėliau jos vyras) pardavė dar 1932 metais, jiems dar nesant santuokoje, kai tuo metu jai buvo vos 7 metai. Pastebėtina, kad šie liudytojo parodymai paneigia apelianto nurodomą aplinkybę, kad jo mamai nuosavybės teise galėjo priklausyti gyvenamasis namas, buvęs ant pareiškėjo tėvui priklausančio žemės sklypo, kuris nukeltas kitur jai dar nesant santuokoje. Skunde apeliantas nurodo, kad nuosavybė (duomenys neskelbtini) kaime jo mamai atiteko po tėvo mirties, todėl akivaizdu, kad namo nukėlimo metu jai namas nuosavybės teise nepriklausė. Be to, apeliantas neneigia teismo išvados, kad Utenos apskrities archyvo 2014-10-23 pažymoje, minimi priklausę G. R. pastatai yra žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tuo tarpu jokių kitų netiesioginių rašytinių įrodymų, kad žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) buvo G. R. priklausęs gyvenamas namas su ūkiniais pastatais, byloje apskritai nėra. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismo išvada, kad byloje esančių įrodymų nepakanka konstatuoti pastatų valdymo nuosavybės teise faktą.Esant nurodytoms aplinkybėms teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai), sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, sprendimo keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistu.