Vilniaus apygardos teismo sprendimas, e2-1622-614/2018

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2018-11-07
Bylos Nr.: e2-1622-614/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02517-2016-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Eglė Surgailienė
Ieškovas: E. B.
Atsakovas: BAB bankui „Snoras“
Trečiasis asmuo: VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“

Civilinė byla Nr. e2-1622-614/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02517-2016-9Procesinio sprendimo kategorija: 2.2.2.3.2.7.; 3.2.3.8. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, ieškovui E. B. nesant, ieškovo atstovams advokato padėjėjui V. B. ir advokatui J. S. nesant, atsakovo atstovui A. M. nesant, trečiojo asmens atstovei S. S. nesant, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. B. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ ir trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarties nuginčijimo ir restitucijos taikymo pripažįstant sumokėtas sumas lėšomis banko sąskaitoje. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas E. B. 2016-11-25 kreipėsi į teismą ir ieškinyje nurodytais motyvais bei vadovaudamasi CK 1.91 str. prašė pripažinti negaliojančia su atsakovu AB banku Snoras 2011-09-29 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110929V990014, taikyti vienašalę restitucija – pagal sutartį sumokėtą sumą laikyti ieškovo lėšomis banko sąskaitoje ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, taip pat pateikė dubliką (e.b.l. 1-8, 178-187, 1 t.).

Šalies argumentai

Ieškinyje nurodė, kad sudarė su atsakovu ginčijamą sutartį, bankui buvo iškelta bankroto byla ir 2016-11-14 iš viešoje erdvėje pasklidusios informacijos sužinojo apie tai, kad Lietuvos banko valdyba 2011-01-18 buvo priėmusi nutarimą Nr.03-2 dėl raštiškų nurodymų davimo, individualaus banko veiklos riziką ribojančio normatyvo dydžio ir papildomų banko veiklos rizikos ribojimo reikalavimų nustatymo AB bankui Snoras. Vertybiniai popieriai pagal Vertybinių popierių įstatymą (toliau – VPĮ) galėjo būti viešai siūlomi tik po to, kai paskelbtas prospektas. Prospektas yra visuomenei ir investuotojams skirtas dokumentas, kuriame pateikiama pagrindinė informacija apie emitentą ir jo siūlomas ar į prekybą reguliuojamoje rinkoje įtraukiamus vertybinius popierius, t. y. pateikiama visa informacija, kuri, atsižvelgiant į konkretaus emitento ir jo išleistų vertybinių popierių ypatumus, yra būtina, kad investuotojai, remdamiesi šia informacija, galėtų teisingai įvertinti emitento turtą ir įsipareigojimus, finansinę būklę, pelną ir nuostolius, veiklos perspektyvas, vertybinių popierių suteikiamas teises. Aktuali EPT 2003-11-04 direktyva 2003/71/EB, keičianti Direktyvą Nr.2001/34/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr.809/2004, įgyvendinantis Direktyvos nuostatas dėl prospektuose pateikiamos informacijos (ir kitų reikalavimų) Prospekto direktyvos 10 p. nustatyta, jog nustato, jog direktyvos ir ją įgyvendinančių priemonių tikslas yra užtikrinti investuotojo apsaugą ir rinkos veiksmingumą, laikantis atitinkamuose tarptautiniuose forumuose priimtų aukštų reguliavimo standartų (preambulė). Pilnas informavimas skatina investuotojų apsaugą ir prisideda prie tinkamo vertybinių popierių rinkų veikimo ir plėtros. Tinkamas būdas tokiai informacijai pateikti yra prospekto paskelbimas. Tokia informacija, kuri turi būti pakankama ir kiek galima objektyvesnė, apie emitento finansines aplinkybes ir vertybiniams popieriams priklausančias teises, kurios tikslas - leisti asmenims atlikti motyvuotą tokios rizikos įvertinimą ir priimti sprendimus dėl investavimo gerai susipažinus su faktais. Direktyvos 2 str. 1 d. r) p., 5 str. 1 d. nustatyta, jog bazinis prospektas reiškia prospektą, kuriame yra visa reikiama informacija; įtrauktina visa informacija, kuri yra būtina siekiant leisti investuotojams motyvuotai įvertinti emitento ir bet kokio garanto turtus ir įsipareigojimus, finansinę padėtį, pelną ir nuostolį bei perspektyvas, taip pat su tokiais vertybiniais popieriais susijusias teises. Prospektas rengiamas pagal atitinkamą aprašą - pagal reglamento priedus: lentelėse matyti, kad turi būti atskleisti rizikos veiksniai, tai rizikos rūšių, susijusių su emitento ir (arba) vertybinių popierių padėtimi, ir turinčių esminės reikšmės, priimant investicinius sprendimus, sąrašas (2 str. 1 d. 3 p.). Vertybinių popierių komisija 2011-06-16 pažyma Nr. 4R-10 patvirtino 500 000 000 Lt obligacijų emisijos bazinį prospektą su galutinių sąlygų aprašymu (toliau – Prospektas), atsakovas jį paskelbė. Ieškovas susipažino su atsakovo paskelbtu prospektu ir sudarė ginčo sutartį. Prospekto 2.1 p. „Rizikos veiksniai, susiję su banko veikla“ p.p. „Operacinė rizika“ nurodyta, kad banko veiklą prižiūri Lietuvos bankas ir, kadangi emitento akcijomis prekiaujama NASDAQ OMX Vilniaus vertybinių popierių biržoje, LR Vertybinių popierių komisija. Be kita ko, taip pat nurodyta, jog nepaisant to, kad šiuo metu bankas vykdo visus reikalavimus, neatmetama galimybė, kad įvykus reikšmingiems pokyčiams, gali pasikeisti ir Emitentui keliami reikalavimai. Prospekto 4.4.5. p. „Informacija apie bet kuriuos pastarojo meto įvykius, susijusius su emitentu ir turinčius esminės reikšmės vertinant emitento mokumą“, nurodyta, jog esminių įvykių, susijusių su Emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant Emitento mokumą, nebuvo. Tačiau minėtame Lietuvos banko nutarime buvo nurodyta, jog atsakovas nesudarė reikiamų specialių atidėjinių veiklos rizikai mažinti; prieš priimdamas sprendimą skolinti, neįsitikindavo ar kliento finansinės galimybės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; nepašalino praėjusio inspektavimo metu nustatytų trūkumų; nustato didesnes nei vidutinės indėlių palūkanas, siekia pritraukti daugiau lėšų, kurios tam tikrais atvejais neinvestuojamos į pajamų duodančius aktyvus ar į rizikingus aktyvus, neturint pakankamai kapitalo galimiems nuostoliams dengti; sudarydamas vienkartinius sandorius ne rinkos sąlygomis dirbtinai gerino veiklos finansinius rodiklius; pasirenkant užsienio šalių emitentų skolos vertybinių popierių saugotojus, nesivadovaujama saugios ir patikimos bankininkystės principais. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos banko valdyba nustatė atsakovo veiklos ribojimus: draudžiama sudaryti terminuotų indėlių sutartis su didesnėmis nei Lietuvos banko skelbiamomis palūkanų normomis; draudžiama sudaryti skolinius sandorius su banko akcininkais, turinčiais kvalifikuotą kapitalo ar balsavimo teisių dalį; neturi teisės sudaryti išvestinių finansinių priemonių sandorių su užsienio valstybių juridiniais asmenimis ir organizacijomis, išskyrus bankus; apskaitoje nurodomus užsienio emitentų išleistus skolos vertybinius popierius turi teisę saugoti tik atitinkamuose depozitoriumuose; neturi teisės sudaryti sutarčių dėl paramos teikimo. Atsakovui nustatytas individualaus kapitalo pakankamumo normatyvo dydis (ne mažesnis kaip 10 proc.), nustatyti papildomi veiklos rizikos ribojimo reikalavimai, o taip pat konstatuota, jog atsakovas neištaisė ir nepašalino 2009-09-30 nutarimu nustatytų veiklos trūkumų. Lietuvos bankas rašte (atsakyme advokatui) nurodė, jog viena iš moratoriumo paskelbimo bankui bei administratoriaus paskyrimo priežasčių yra ta, kad bankas ignoravo ar tik formaliai vykdė Lietuvos banko nurodymus mažinti veiklos riziką. Taip pat nurodė, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovas pašalino Nutarime nustatytus veiklos trūkumus ir tinkamai vykdė duotus nurodymus. Lietuvos bankas pagal pareigas prižiūri kredito ir mokėjimo įstaigų veiklą, todėl jo raštas (atsakymas) laikytinas oficialiu įrodymu. Minėta, jog prospekte buvo nurodyta, kad esminių įvykių, susijusių su emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento mokumą, nebuvo. Vadovaujantis VPĮ 2 str. 10 d. esminio įvykio sąvokos apibrėžimu, esminiu įvykiu laikoma net ir tokia informacija, kuri tik potencialiai gali turėti neigiamą poveikį vertybinių popierių kainai. Vadovaujantis VPĮ 6 str. 1 d., prospekte turi būti pateikta visa būtina informacija, kuria remdamiesi investuotojai galėtų teisingai įvertinti emitento ir kiekvieno garanto turtą ir įsipareigojimus, finansinę būklę, pelną ir nuostolius, veiklos. Nutarime minimi draudimai bankui yra vienareikšmiški ženklai, jog atsakovas turėjo ypač rimtų ir įsisenėjusių finansinių problemų, kurios buvo vienos iš pagrindinių sąlygų skelbti atsakovo motaroriumą ir inicijuoti bankroto procedūrą. Nutarimas ir jo pagrindu taikomos poveikio priemonės laikytinos esminiu įvykiu, kuris turėjo būti tinkamai atskleistas prospekte (VPĮ 19 str.). Nutarime esanti konkreti informacija viešai skelbiama nebuvo, skelbta tik formaliai (neatskleidžiant viso nutarimo turinio) ir ne teisės aktams skelbti nustatyta tvarka. Atsakovas, žinodamas apie taikomus apribojimus ir kitas aplinkybes, sąmoningai turėdamas tikslą suklaidinti, parengė teisės aktų neatitinkantį Prospektą, skelbė tikrovės neatitinkančią informaciją, ėmėsi apeiti Lietuvos banko taikomą poveikio priemonę – draudimą priimti indėlius didesnėmis nei vidutinėmis palūkanomis – išleido obligacijas. Akivaizdu, kad pagrindinis atsakovo tikslas buvo sukaupti kuo daugiau lėšų. Atsakovo apgaulė pasireiškė ne tik esminių aplinkybių nutylėjimu Prospekte, bet ir aktyviais atsakovo veiksmais, nes atsakovo darbuotojai teikė informaciją, kad atsakovo finansinė būklė gera, kad jam netaikomi jokie apribojimai, kad su investuotojų lėšomis elgiasi apdairiai. Atsakovo informacinas apie riziką taip pat buvo abstraktus, nebuvo aptarta kaip atsakovas spręs Nutarime nustatytus trūkumus, kokią įtaką jos turės atsakovo veiklai, todėl ieškovui nebuvo suteikta galimybė atlikti motyvuotą atsakovo veiklos rizikos vertinimą. Ieškovas, kaip neprofesionalus investuotojas, būdamas vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, žinodamas išdėstytas aplinkybes apie atsakovo finansinę padėtį ginčo sutarties su atsakovu nebūtų sudaręs. Ieškovas prieš sudarydamas sutartis konsultavosi su atsakovo darbuotojais, susipažino su Prospektu, buvo apdairus ir pagrįstai tikėjosi, kad jam suteikiama informacija yra teisinga. Senaties terminas ieškiniui pateikti nėra praleistas.

Atsiliepimas

Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimu į ieškinį prašė atmesti ieškinį. Taip pat pateikė tripliką (e.b.l. 34-41, 189-182, 1 t.). Nurodė, kad nėra pagrindų, dėl kurių ginčo sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu, kaip sudarytas dėl apgaulės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.91 str.). Ieškinys nėra įrodytas, grindžiamas prielaidomis ir deklaratyviais teiginiais. Ieškinyje neneigiama, kad buvo siekta investuoti lėšas į finansines priemones (obligacijas) ir kad tuo metu buvo suprantama kokio pobūdžio sandoris šalių sudaromas. Sutartyje raštu patvirtinta, kad buvo gautas „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas“ bei „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka“ (žr. priedo prie Aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punktą), o sudarant Obligacijų sutartį raštu buvo patvirtinta, kad visos Sutarties sąlygos su buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant Sutartį, su jomis sutinkama ir jos išreiškia tikrąją sutarties šalies valią, kad prieš pasirašydamas sutartį susipažino su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Bankas tinkamai vykdė jam nustatytą prievolę atskleisti riziką, bankroto riziką bei kad obligacijos nėra draudimo objektas. Išleisdamas Prospektą atsakovas VPĮ normų nepažeidė. Pagal LR Bankų įstatymo (BĮ) 72 str. 1 d., priežiūros institucijos taikomas poveikio priemones, tokias kaip vadovų nušalinimas, draudimas teikti tam tikras finansines paslaugas ir kt., o pagal BĮ 67 str. 2 ir 3 d. turi teisę duoti bankui raštiškus nurodymus ir laikinai bankui nustatyti individualius banko veiklos riziką ribojančių normatyvų dydžius ar papildomus reikalavimus dėl banko veiklos rizikos ribojimo. Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu banko veikloje konstatavo teisės aktų pažeidimus ir veiklos trūkumus (žr. šio nutarimo preambulę) ir būtent todėl bankui buvo duoti raštiški nurodymai bei nustatyti individualūs banko veiklos riziką ribojančių normatyvų dydžiai ir papildomi reikalavimai dėl banko veiklos rizikos ribojimo. Lietuvos bankas nenustatė, kad banko veikla kelia grėsmę banko veiklos stabilumui ir patikimumui, nutarimu AB bankui SNORAS nebuvo pritaikytos poveikio priemonės. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad informacijos apie Lietuvos banko raštiškus nurodymus ir kitus reikalavimus neįtraukimas į Prospektą neatitiko įstatymo reikalavimų. Lietuvos banko tinklalapyje viešai paskelbtose kredito įstaigų veiklos 2010 m. audituotuose rezultatuose buvo akcentuojama, kad 2010 m. visi bankai vykdė Lietuvos banko nustatytus veiklos riziką ribojančius normatyvus. Lietuvos banko valdybos pirmininko 2011-06-23 pranešime Seime nurodoma, kad šiuo metu sistemos kapitalo pakankamumo rodiklis yra didesnis už normatyvą, o visi komerciniai bankai vykdo planuojamus naujus Bazelio III reikalavimus. Net padarius kitokią prielaidą, konstatuotina, kad ši informacija buvo atskleista ir turėjo būti žinoma ieškovui, nes Lietuvos banko tinklalapyje 2011-01-18 buvo paskelbtas pranešimas dėl akcinės bendrovės banko SNORAS inspektavimo rezultatų ir priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo rezultatų ir priemonių. Panašaus pobūdžio nurodymai banko atžvilgiu buvo teikiami ir anksčiau, apie juos taip pat buvo viešai pranešama Lietuvos banko tinklalapyje. Atsakovas apie Lietuvos banko atlikto inspektavimo rezultatus informavo Vertybinių popierių komisiją, kuri VPĮ nustatyta tvarka 2011-01-20 šią informaciją paskelbė Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje; informacija apie Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu nustatytus banko veiklos trūkumus, padarytus teisės aktų pažeidimus ir Lietuvos banko nurodymus buvo išviešinta įvairių žiniasklaidos priemonių, todėl neatitinka tikrovės ieškinio teiginys, kad žiniasklaidoje atsakovas pristatytas vien tik kaip geriausias bankas. Ieškovas įdėmiai sekė viešai skelbiamą informaciją apie banką, o tai reiškia, kad turėjo būti žinoma ir apie minėtus pranešimus. Nelogiškas ieškinio teiginys, kad apie Nutarimą buvo sužinota iš viešosios erdvės, kai tuo tarpu teigiama, jog Nutarimo tekstas buvo neviešas ir skelbiamas nebuvo. Kartu su ieškiniu pateiktas visas Nutarimo tekstas, todėl nėra įrodyta aplinkybė, kad jis buvo neviešas. Kartu su ieškiniu pateiktas Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2016-05-02 raštas nepatvirtina banko faktinio nemokumo būsenos ginčo sandorio sudarymo metu. 2011-11-16 nutarime Nr. 03-186 „Dėl akcinės bendrovės banko SNORAS veiklos apribojimo (moratoriumo)“ Lietuvos banko valdyba konstatavo, kad reali grėsmė, kad bankas nesugebės įvykdyti pagrįstų kreditorių finansinių reikalavimų, kilo, kai apie 2011-11-15 – 16, kai pradėjo sparčiai mažėti privalomųjų atsargų. Darytina prielaida, kad banko finansinė situacija pradėjo sparčiai prastėti, atsirado nemokumo grėsmė iš esmės tik prieš poveikio priemonės (moratoriumo) pritaikymą. Net Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarime dėl banko veiklos apribojimo buvo nurodoma, kad moratoriumu siekiama išvengti banko nemokumo, tačiau dar nekonstatuotas jo nemokumas. Pažymėtina, kad atsakovas buvo kredito įstaiga, kuri užsiėmė finansine veikla, kuri yra rizikinga, nes priklauso nuo daugybės aplinkybių (apie šias ir kitas rizikas buvo informuota), todėl kredito įstaigos finansinė padėtis gali nuolat ir gana greitai kisti, o nuo ginčo sutarties iki banko nemokumo konstatavimo praėjo nemažas laiko tarpas. Ieškovas teigdamas, jog jį aptarnavęs banko darbuotojas savo teiginių neįrodė.

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti. Trečiasis asmuo taip pat pateikė tripliką, rašytinius paaiškinimus (e.b.l. 20-29, 197-200, 1 y,; 53-55, 2 t.). Nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad banko darbuotojai ar pats bankas tyčia klaidino ieškovą, o vien paaiškinimai vertintini kritiškai. Ieškovui tinkamai buvo atskleista sandorių sudarymo rizika, įskaitant ir emitento bankroto riziką. Niekas nevertė skubėti sudaryti sandorių, buvo galima kreiptis dėl papildomų konsultacijų tiek į teisininkus, tiek į banko darbuotojus. Bet kuris protingas ir atidus asmuo, priimantis sprendimą dėl investavimo, neturi galimybės teisintis nesupratęs ir negalėjęs suprasti jam pasiūlytų sutarties sąlygų. Tikrieji ieškinio motyvai yra tikslas dirbtinai įgyti draudiminę apsaugą pagal LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ). Nei ieškinyje nurodyti Nutarimas, nei Atsakymas nelaikytini esminiais sandorio elementais, egzistavusiais ginčo sandorių sudarymo metu ir nepatvirtina, kad bankas ginčo sandorių sudarymo metu buvo nemokus. Apie nutarimą buvo paskelbta viešai, todėl nepagrįsta teigti, jog bankas reikšmingą sandorio sudarymui informaciją nutylėjo. Nutarimo priėmimo faktas neturėjo būti įvardintas Prospekte. Be to byloje nėra jokių įrodymų, kad jei apie Nutarimo priėmimą būtų konkrečiai nurodyta Prospekte – tai ieškovas nebūtų sudaręs ginčo sandorių. VPĮ 2 str.12 p. nustato, kad esminis įvykis – su vertybinių popierių emitentu susijęs ir jam žinomas ar privalomas žinoti įvykis, informacijos apie kurį atskleidimas gali turėti didelį poveikį jo išleistų vertybinių popierių rinkos kainai. Iš apibrėžimo akivaizdu, kad esminiu įvykiu VPĮ 2 str. 12 p. prasme laikytina viešai neprieinama informacija, būtent todėl ir reikalaujamas jos atskleidimas. Tokį aiškinimą patvirtina ir Esminio įvykio sąvoka kuri detalizuojama LR Vertybinių popierių komisijos 2001-03-09 nutarimu Nr.10 patvirtintose Informacijos apie emitentų esminius įvykius atskleidimo taisyklėse, kurių 6 p. yra pateikiamas pavyzdinis esminių įvykių sąrašas; taip pat Viešo reglamentuojamos informacijos skelbimo ir jos perdavimo į Centrinę reglamentuojamos informacijos bazę gairių, patvirtintų Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013-09-24 sprendimu Nr.241-200, 7.2 p. „Dėl informacijos priskyrimo esminio įvykio kategorijai“ nustato, kad kategorijoje „Pranešimas apie esminį įvykį“ skelbiami pranešimai, kuriuose atskleidžiama konkreti, iki tol viešai neatskleista ir su emitentu susijusi jam žinoma ar privaloma žinoti, informacija, galinti reikšmingai paveikti jo vertybinių popierių kainą rinkoje. Apie tai, kad Nutarimu buvo konstatuoti banko Snoras veiklos trūkumai, buvo plačiai skelbiama viešai, be kita ko – Lietuvos banko tinklapyje, dienraštyje „Verslo žinios“ ir kt., todėl nėra pagrindo išvadai, kad bankas tyčia nuslėpė nuo investuotojo esminę reikšminą informaciją, kuri turėjo esminės įtakos apsisprendimui įsigyti obligacijas; negalima nuslėpti aplinkybių, kurios buvo viešai paskelbtos ir plačiai publikuojamos masinės žiniasklaidos priemonėse. Jokie įrodymai byloje nepatvirtina, kad ginčo sandorių sudarymo metu egzistavo banko nemokumas ar kad taikytos poveikio priemonės bankui turėjo įtakos obligacijų kainai. Lietuvos banko priežiūros tarnyba nuolat viešai skelbia pranešimus apie kredito įstaigų inspektavimus, apie pritaikytas priemones, tačiau nei vienas iš atitinkamų pranešimų nesudaro prielaidų konstatuoti bet kurios iš kredito įstaigų, paminėtame pranešime, nemokumą ir/arba blogą finansinę būklę, kaip esminį įvykį VPĮ prasme. Aplinkybė, kad 2011 m. pradžioje bankas viešai paskelbė apie atsakovo inspektavimo rezultatus nepatvirtina banko veiklos trūkumų ir/ar nemokumo nei ginčo sandorių sudarymo momentu, nei prospektų išleidimo momentu (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-23 d. nutartį civilinėje byloje Nr.2A-890-370/2016). Net pripažinus sutartį negaliojančia, ieškovo sumokėtos pagal sutartį lėšos netaptų draudimo objektu, o prašomas restitucijos būdas pažeistų ne tik IID, bet ir visų banko kreditorių interesus, tuo labiau, kad sandorio negaliojimo pasekmės gali būti taikomos tik sandorio šalims. Trečiasis asmuo nėra pažeidęs IĮIDĮ numatytos draudimo išmokų mokėjimo tvarkos. Vadovaujantis IĮIDĮ 10 str. 2 d. indėlininko teisė į draudimo išmoką galioja 5 m nuo draudžiamojo įvykio dienos, taigi, reikalauti išmokėti draudimo išmoką ieškovas galėjo iki 2016-11-24 d. Ieškovas ieškinį pateikė 2016-11-25 d. – praleidęs teisė į draudimo išmokos galiojimo terminą, todėl prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

Teismo posėdžio metu ieškovas nedalyvavo. Jokių svarbių neatvykimo į teismo posėdį priežasčių iki teismo posėdžio pradžios nebuvo pateikta ir / ar įrodyta. Ieškovo atstovai į teismo posėdį taip pat neatvyko. Gautas prašymas nagrinėti bylą ieškovui ir atstovams nesant. Teismas, vadovaudamasis CPK 246 str., nutarė nagrinėti bylą ieškovui ir jo atstovams nesant.

Atsakovas ir trečiasis asmuo taip pat prašė nagrinėti bylą jiems nesant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas E. B. buvo banko klientu nuo 2011 m. Ieškovas 2011-09-29 sudarė su atsakovo banku Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr.V9954005, kuria bankas suteikė ieškovui neprofesionalaus kliento kategoriją. Savo parašu ieškovas patvirtino, kad jis gavo šios sutarties egzempliorių, Pavedimų vykdymo ir sujungimo bei sandorių paskirstymo politiką, Interesų vengimo politikos santrauką, Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu atsižvelgiant į jos vykdomą veiklą Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje, aprašymą, patvirtino, kad susipažino su šiais dokumentais ir sutinka jų laikytis. Ieškovas kaip banko klientas taip pat patvirtino, jog jam žinoma, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (e.b.l. 43-52, 1 t.).

Pagal Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitas, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių. 2011-09-29 ieškovas su atsakovu sudarė šioje byloje ginčijamą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110929V990014 pagal kurią ieškovas įsigijo 500 vnt. 100 LT nominalios vertės obligacijų su 4,5 proc. metine palūkanų norma už 49.999,65 Lt, obligacijų išpirkimo data - 2012-10-04.

CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985-12-20 Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.

Obligacijų sutartyje (1.22 punktas) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Minėta, kad prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtino, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“.

Ieškovo su banku sudarytoje Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodoma, kad praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Ieškovo pasirašytos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkte nurodyta, kad: „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VI „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Lietuvos banko valdyba 2011-11-16 nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012-01-16 paskelbti atsakovo veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011-11-24 nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą panaikinti visam laikui atsakovui išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011-12-07 iškėlė atsakovui bankroto bylą. Banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas, kylantis iš obligacijų pasirašymo sutarties (e.b.l. 100-110, 1 t.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, išnagrinėjusi klausimą dėl IĮIDĮ taikymo asmenims, įsigijusiems atsakovo AB banko Snoras indėlių sertifikatus ir obligacijas, išaiškino, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne. Įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

2016 m. lapkričio 25 d. teisme buvo užregistruotas ieškovo ieškinys, kuriuo ieškovas prašė pripažinti obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis, nurodydamas CK 1.91 str. įtvirtintą sandorio negaliojimo pagrindą. Procesiniuose dokumentuose ieškovas teigė, jog atsakovo ir jo darbuotojų buvo įtikintas, kad banko finansinė būklė gera ir stabili, jis pasitikėjo banku, suvokė, kas yra obligacija.

Teismo posėdžio metu ieškovas į teismo posėdį paaiškinimų duoti neatvyko, kaip jau buvo minėta, ieškovas buvo atstovaujamas atstovo – advokato padėjėjo, vėliau - advokato. Į teismo posėdį ieškovo atstovai taip pat neatvyko, apie ginčo sutarties sudarymo aplinkybes nepaaiškino.

Nagrinėjantis bylą teismas padarė išvadą, kad civilinės bylos pagal ieškovo ieškinį teisingam išnagrinėjimui reikšminga ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, o taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, iki kurios išnagrinėjimo ši byla Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 13 d. nutartimi buvo sustabdyta. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakydamas dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pagal nurodyto straipsnio 5 dalį apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad suklydimas (CK 1.90 straipsnis) ir apgaulė (CK 1.91 straipsnis) kaip sandorio negaliojimo teisiniai pagrindai nėra suderinami. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011).

Taigi, remiantis pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, turi būti vertinami ne tik atsakovės, bet ir ieškovo veiksmai, tiriamas bei vertinamas jo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, siekiant išsiaiškinti jo valios formavimosi procesą ir tai, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškinį reiškė CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, nurodė, kad tyčia buvo suklaidintas banko. Ieškinyje ieškovas minėjo Prospektą bei tai, kad su jais susipažino. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Prospektas yra pakankamai didelės ir daug didesnės apimties nei kliento aptarnavimo sutartis, dokumentas, surašytas vartojant specifinius terminus, tačiau ieškovas neišdėstė jokių aplinkybių kada ir kokiu būdu jis Prospektus nuodugniai perskaitė ir ką tuo metu suprato. Pažymėtina, kad ieškovas nepasinaudojo teise duoti parodymus teismo posėdžio metu, pats į posėdį neatvyko ir aplinkybių kaip formavosi jos valia sudaryti ginčo sandorį nepaaiškino. Teismui kyla pagrįstos abejonės dėl ieškinyje išdėstytų ieškovo argumentų. Apie Prospekto reikšmę savo valiai sudaryti ginčijamą sandorį ieškovas pareiškė tik 2016 metų lapkričio mėnesio pabaigoje, tai yra tada, kai vienoje civilinėje byloje (kurioje ieškovą atstovavo tas pats atstovas) Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia ir taikė restituciją – pripažino sumokėtą pagal šią sutartį ieškovo G. B. lėšomis banko sąskaitoje. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, 2017 m. liepos 13 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį atmetė. Minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Taigi, po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ieškovas pateikė ieškinį, kuriame faktinį ir teisinį pagrindą nurodė analogišką minimoje byloje ieškovo pateiktam patikslintame ieškinyje - rėmėsi CK 1.91 straipsniu ir nurodė, kad jo apsisprendimui sudaryti obligacijų sutartį lemiamą įtaką turėjo tai, jog jis perskaitė, įsigilino į atsakovo Prospektą, ir buvo atsakovo atstovų patikintas, jog atsakovas yra geros finansinės būklės bei tenkina visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus, Prospekte pateikiama klaidinga informacija apie atsakovą, jo finansinę būklę, veiklos teisėtumą, Lietuvos banko nurodymų vykdymą. Ieškovo teigimu, atsakovas nuslėpė reikšmingą sandorio sudarymui informaciją apie savo mokumą, žinodamas apie jos veiklai taikomus ribojimus, Lietuvos banko nurodymų nevykdymą, dirbtinį finansinių rodiklių padidinimą, sąmoningai turėdamas tikslą suklaidinti, parengė teisės aktų reikalavimų neatitinkantį Prospektą. Prospekte nurodžius apie atsakovui taikytus ribojimus ir kitas Nutarime išvardytas aplinkybes, ieškovo nuomone, joks investuotojas nebūtų sudaręs su juo obligacijų sutarčių.

Teismas vertina tokį ieškovo ieškinio pateikimo momentą kaip neatsitiktinį, o taip pat ir kaip aplinkybę, kuri leidžiančia abejoti ieškovo paaiškinimų apie taip kaip formavosi jo valia ginčo sandorį sudarant patikimumu. Minėta, kad ieškovas nepateikė apie tai jokių konkrečių duomenų. Ieškovo atstovai taip pat nepateikė duomenų apie ieškovo išsilavinimą, investavimo bei gyvenimišką patirtį, iš ko teismas taip pat galėtų vienaip ar kitaip vertinti ar iš tiesų Prospekto turinys ieškovui sudarant ginčo sandorį buvo detaliai žinomas ir kaip suprastas, kokią įtaką jo valios formavimuisi turėjo. Ieškovo procesinis elgesys taip pat prieštaringas, o paaiškinimai nenuoseklūs. Ieškovas negynė savo teisių teisme apie penkerius metus po bankroto bylos bankui iškėlimo.

Ieškinyje ieškovas nurodo, jog apie Lietuvos Banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimą Nr.03-2 jam tapo žinoma iš viešoje erdvėje pasklidusios informacijos 2016 m., tačiau teismas pažymi, jog apie inspektavimą ir Nutarimą Lietuvos banko tinklapyje buvo skelbta 2011 m. sausio 18 d., o ne 2016 m. pabaigoje (e.b.l. 137, 1 t.). Ieškovas nepateikė konkrečių paaiškinimų apie sužinojimo aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, ieškovo paaiškinimus dėl valios sudaryti ginčijamą sandorį formavimosi aplinkybių teismas vertina kaip nepatikimus.

Teismas taip pat konstatuoja faktinę aplinkybę, kad informacija apie atsakovo veiklos trūkumus ir atitinkamus ribojimus buvo viešai prieinama iki ieškovui sudarant ginčijamus sandorius. Minima informacija buvo prieinama ir po banko bankroto bylos iškėlimo, archyvuose ji randama ir dabar. Tai, kad ši informacija ieškovui nebuvo aktuali iki Vilniaus apygardos teismo civilinėje 2016 m. lapkričio 3 d. byloje priimto ieškovui B. palankaus sprendimo (kasacinio teismo bylos Nr. e3K-3-164-611/2018), lemia teismo išvadą, kad ne informacija (ar jos trūkumas) apie banko veiklą formavo ieškovo apsisprendimą dėl ginčo sandorio sudarymo. Ieškovo aptariamų aplinkybių ir argumentų dėl Prospekto turinio nenurodymas ir teisminio proceso nepradėjimas penkerius metus suponuoja galimybę teigti tai, kad ieškovas jį vertino arba kaip neaktualų, neturėjusį įtakos jo valiai sudaryti ginčijamą sandorį arba kad jis apskritai jo neskaitė.

Konstatavus, kad Prospekte nurodyta informacija, nepriklausomai nuo jos atitikties teisės aktų reikalavimams, neturėjo lemiamos reikšmės ieškovo valios sudaryti ginčijamus sandorius formavimuisi, Prospekto turinio vertinimas tampa neaktualus nagrinėjamam ginčui išspręsti. Tačiau teismas vis tik pažymi, jog ieškovo argumentai, kad atsakovas tyčia klaidino tiek Prospekte, tiek viešai skelbta informacija apie obligacijų saugumą, dideles palūkanas (grąžą) bei skleista klaidinga informacija apie banko finansinę padėtį, o ji buvo bloga, nėra įrodytos CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti, kad ieškovas buvo klaidinamas ir (ar) tyčia apgaudinėjamas. Teismo vertinimu ieškinyje nurodoma aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovui sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, nereiškia, jog bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus. Dėl to darytina išvada, kad tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus, tarp jų ir ieškovą. Pažymėtina, kad ieškovas pabrėžia, jog viešai platintuose informacinio pobūdžio pranešimuose, buvo eskaluojama ne tik apie gerą banko finansinę padėtį, bet taip pat ir apie obligacijų naudą, nenurodant esminės informacijos, kad bankas siekė pritraukti daugiau lėšų. Tačiau, teismo vertinimu, bet kuriam vidutiniam vartotojui (ieškovas nurodo, kad jis pagal savo savybes atitinka vidutinio vartotojo kategoriją) turi būti aišku, kad reklamoje (tiek apie produktą, tiek apie jos pardavėją (paslaugos teikėją) nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, siekiant išvengti neigiamų padarinių.

Pažymėtina, kad ir ankstesniuose inspektavimuose buvo nustatyta banko veiklos trūkumų, apie tai ne kartą skelbta Lietuvos banko tinklapyje, pav. 2004-09-02, 2005-06-30, 2006-09-07, 2007-11-08, 2008-09-04, 2009-09-30, 2011-01-20 taip pat būdavo skelbiama ir apie kitų bankų inspektavimus ir veiklos trūkumus, skirtos baudos (e.b.l. 138-144, 1 t.). Tokie neigiamo pobūdžio pranešimai viešoje erdvėje (e.b.l 167-180, 1 t.) ieškovui taip pat turėjo būti žinomi, jei jis, kaip teigia, atidžiai domėjosi banko būkle. Nelogiška teigti, kad sudarydamas sandorį ieškovas vadovavosi vien tik Prospektu, o visą kitą viešoje buvusią informaciją ignoravo.

Teismo vertinimu, būtent ieškovui kyla pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami pranešimai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi ieškovas įrodinėdamas apgaulės faktą, buvo melagingi (CPK 178 straipsnis). Kaip nustatyta šioje byloje, banko veikla buvo apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, bankroto byla bankui iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2011 m. gruodžio 20 d. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą (tuo labiau apie veiklą 2006, 2009, 2010 metais) yra akivaizdžiai melagingi. Ieškovas teigia, kad sudarant 2011-09-29 obligacijų sutartį atsakovas nuo ieškovo nuslėpė reikšmingas aplinkybes apie savo tikrąją finansinę padėtį. Lietuvos apeliacinis teismas panašioje byloje 2016 m. gruodžio 23 d. nutartyje konstatavo, jog Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarime dėl akcinės bendrovės banko Snoras veiklos apribojimo Nr. 03-186 nurodyta, kad pagal Lietuvos banko turimus duomenis apie 2011 m. lapkričio 15-16 dienomis sparčiai prastėjo banko likvidumo situacija, todėl konstatuota, kad kyla reali grėsmė, jog bankas artimiausiu metu turės likvidumo problemų. Vien tai, kad 2011-09-19 – 2011-11-11 buvo atliekamas AB banko „Snoras“ inspektavimas, nereiškia, kad bankas 2011-10-27 buvo nemokus (Bylos Nr.2A-890-370/2016).

Teismui nustačius, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovo teigimą apie apgaulę ar apie blogą banko finansinę padėtį ginčo sandorio sudarymo metu, nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovo veiksmus siekiant suklaidinti ieškovą dėl banko finansinės padėties. Teismo vertinimu, byloje taip pat nėra įrodyta aplinkybė, jog banko inspektavimas kaip toks savaime ar Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimas Nr.03-2 apie raštiškų nurodymų davimą bei reikalavimų bankui tuo metu nustatymą galėtų būti laikomas tokiu įvykiu, apie kurį informacijos atskleidimas galėjo turėti didelį poveikį atsakovo išleistų vertybinių popierių rinkos kainai (VPĮ galiojusios redakcijos 2 str. 10 p.). Prospekto, jo sudedamųjų dalių formą, turinį ir sudarymo tvarką nustato Vertybinių popierių komisija (VPĮ 6 str. 5 d.). Prospektas pagal VPĮ buvo Komisijos buvo partvirtintas. Teismo vertinimu nėra pagrindo teiginiui, kad Prospektas neatitinka VPĮ normų.

Teismas taip pat nesitinka su ieškovo argumentu, kad kartu su ieškiniu pateiktas Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2016-05-02 duotas atsakymas Nr.S 2016/(21.16-2102)-12-1896 advokatei K. B. į jos 2016 m. balandžio 26 d. raštą (paklausimą) laikytinas oficialiu įrodymu, kurtis patvirtina ieškinio aplinkybes. Visų pirma minima advokatė ieškovui neatstovauja. Antra, į bylą nėra pateiktas pats paklausimas ir nežinomi formuluojami klausimai. Trečia - Lietuvos bankas atsakyme nurodyta aplinkybė, jog viešai jau buvo skelbta, kad viena iš Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimo bankui Snoras paskelbti veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti laikinąjį administratorių priežasčių buvo tai, kad Lietuvos banko nurodymai mažinti veiklos riziką buvo ignoruojami arba vykdomi formaliai, tačiau atsakyme ši priežastis jokiu būdu nėra įvardinta kaip vienintelė ar esminė. Ieškovės atstovas prašė prijungti prie šios bylos Lietuvos apeliacinio teismo 2018-03-01 nutartį priimtą civilinėje byloje Nr.2-231-464/2018, tačiau patikrinus LITEKO duomenis matyti, jog bylos medžiaga nėra vieša, o pati civilinė byla Nr.2-3417-603/2018 pirmosios instancijos teisme nėra baigta nagrinėti, jos medžiaga taip pat nėra vieša, todėl prašymas netenkintinas (CPK 10 str., 177 str. 4 d.), be to jis yra nesavalaikis ir neabejotinai užvilkintų bylos nagrinėjimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovas buvo suklaidintas dėl sudaromo sandorio esmės, bei nustačius, kad Prospekto turinys nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovo apsisprendimą dėl sutarties sudarymo, konstatuoja nesant pagrindo ginčijamos sutarties pripažinti negaliojančia pagal CK 1.91 str. Ieškiniui esant neįrodytam, senaties taikymo klausimas nėra aktualus, todėl teismas dėl jo nepasisako.

Šiais argumentais ieškinys atmetamas (CPK 178 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų:

Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Atsakovas ir trečiasis asmuo duomenų apie patirtas išlaidas nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,

nusprendė:

Ieškovo E. B. ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Eglė Surgailienė