Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01146-2014-5 Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.10.; 2.2.2.7.

2016 m. kovo 30 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1350-254/2015 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui A. K. (trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Alkava“) dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Byloje kilo ginčas dėl civilinės atsakomybės įmonės vadovui taikymo galimybės, bendrovei neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą.

Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo A. K. 70 968,56 Eur žalos atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad žalą ji patyrė trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Alkava“, kurios vadovas yra atsakovas, iki 2015-04-27 nelikvidavus mokestinės nepriemokos už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2014-10-31. Mokestinė nepriemoka susidarė dėl šių mokesčių nesumokėjimo: 489,15 Eur aplinkos teršimo mokesčio (ATM); 6 644,92 Eur gyventojų pajamų mokesčio (GPM); 3 772,47 Eur nekilnojamojo turto mokesčio (NTM); 3 619,22 Eur pelno mokesčio (PLN) ir 56 442,80 Eur pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Ieškovė paaiškino, kad nepriemoka apskaičiuota pagal bendrovės pateiktas deklaracijas. Ieškovė taip pat nurodė, kad dėl nepriemokų buvo priimti sprendimai dėl išieškojimo iš trečiojo asmens piniginių lėšų, esančių jo banko sąskaitoje, taip pat du sprendimai dėl išieškojimo iš jo turto, kurie vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. Ieškovės įsitikinimu, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 37 straipsnio 12 dalies 1 ir 12 punktuose nustatytų bendrovės vadovo teisinių pareigų nevykdymas, padaręs žalos, sukelia bendrovės vadovo materialinę atsakomybę. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovo vadovaujama įmonė pagrindinius piniginius srautus vykdo per bendrovės kasą, todėl VMI priimti sprendimai dėl išieškojimo iš bendrovės sąskaitų banke neįvykdyti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad atsakovas A. K. yra UAB „Alkava“ akcininkas ir jos direktorius nuo 2003-03-12. Trečiasis asmuo UAB „Alkava“ yra ieškovės skolininkas, neįvykdęs pastarajai mokestinės prievolės įstatymo nustatytu terminu sumokėti ATM, GPM, NTM, PLN ir PVM. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl UAB „Alkava“ mokestinės nepriemokos laikotarpio ir jos dydžio. Teismas taip pat pastebėjo, kad dėl UAB „Alkava“ mokestinės nepriemokos vykdomas priverstinis išieškojimas CPK nustatyta tvarka, o už tai, jog atsakovas nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.930¹ straipsnyje reglamentuotos imperatyvios nuostatos dėl atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A2.2.-6861-660/2014, atsakovui paskyrė 5 000 Lt baudą. Teismo vertinimu, šiuo nutarimu nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais, kurių iš naujo nereikia įrodinėti.

Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas pažeidė pareigą rūpintis, jog įmonė laikytųsi įstatymų, reglamentuojančių mokėjimo eiliškumą, bendrovė, nemokėdama mokesčių valstybei nepriešpastatė savo interesų visuomenės interesams, o individualaus kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios ieškovės pareikšto ieškinio atveju reiškia konkrečiai į ją nukreiptų atsakovo nesąžiningų veiksmų atlikimą ir būtent dėl tų veiksmų jai atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek ir visus likusius juridinio asmens kreditorius. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju negalima nustatyti, kad įmonė nesumokėjo mokesčių dėl atsakovo tyčios, siekiant pažeisti konkrečiai ieškovės interesus ar aiškaus ir nepateisinamo aplaidumo vykdant savo pareigas, nes, įvertinus bylos duomenis matyti, jog atsakovas, valdydamas įmonę, siekė derinti visų kreditorių interesus ir mokėjo iš dalies tiek darbuotojams, tiek VMI, tiek ir paslaugų tiekėjams. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, be kita ko aplinkybę, kad pati ieškovė 2015-03-30 išvadoje dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo konstatavo, jog įmonė turi laikinų sunkumų, neturi pakankamai lėšų visoms turimoms skoloms sumokėti, priėjo išvadą, kad teismas negali konstatuoti, jog mokestinės prievolės nepadengimas yra tik atsakovo tyčinio neveikimo, nukreipto būtent į ieškovę, rezultatas.

Teismas akcentavo, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog mokesčių mokėtojas UAB „Alkava“ neturi galimybių sumokėti mokestinės nepriemokos, o taip pat nėra duomenų, kad išieškojimas CPK nustatyta tvarka yra negalimas ir vykdomieji dokumentai būtų grąžinti išieškotojui. Taigi, teismo vertinimu, byloje galima konstatuoti faktą, kad trečiasis asmuo UAB „Alkava“ turi neįvykdytą prievolę laiku sumokėti įstatyme nustatytus mokesčius, tačiau negalima padaryti išvados, jog dėl delsimo įvykdyti šią prievolę ieškovė patyrė žalą, dėl kurios civilinė atsakomybė taikytina įmonės vadovui, t. y. nagrinėjamu atveju negalima nustatyti nei atsakovo padarytos žalos fakto, nei jos dydžio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė VMI apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė pareigą rūpintis, jog įmonė laikytųsi įstatymų, reglamentuojačių mokėjimo eiliškumą, tačiau tuo pačiu metu teismas pasisakė, kad bendrovė, nemokėdama mokesčių valstybei, nepriešpastatė savo interesų visuomenės interesams. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 40 straipsnio 1 dalies 1 punktas įtvirtina imperatyvą mokesčių mokėtojui laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „Alkava“ skola valstybės biudžetui (nuo 2012-01-01 iki 2014-10-31) iki 2015-04-27 nebuvo likviduota. Bylos nagrinėjimo iš esmės dieną bendrovės skola už tą patį laikotarpį taip pat ir liko nelikviduota gera valia. Teismas nustatė, kad ieškovė yra priėmusi 18 sprendimų dėl išieškojimo iš bendrovės sąskaitų ir 2 sprendimus išieškoti iš bendrovės turto, tačiau toks mokesčių surinkimas, apeliantės įsitikinimu, tapo neefektyvus dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, sąmoningai skirstant grynųjų pinigų srautus savo nuožiūra.Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas bendrovei, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais, ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario (vadovo) atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Bendrovė nelikvidavo mokestinės nepriemokos gera valia, mokesčių administratorius vykdė priverstinį išieškojimą iš bendrovės lėšų bei turto, bet skolos išieškoti nepavyko, nes atsakovas, valdydamas bendrovę priėmė ieškovei nenaudingus sprendimus – pinigų srautus nukreipti per bendrovės kasą. Teismas nukrypo nuo įrodymų vertinimo, nes pati bendrovė be vadovo atliekamų funkcijų negalėtų viena laikytis įstatymų bei atlikti mokėjimų valstybės biudžetui. Būtent vadovo pareiga rūpintis, kad jo vadovaujamas juridinis asmuo nebūtų skolingas valstybei bei nebūtų pažeidinėjami įstatymai, o juos pažeidus, atsakomybę turėtų prisiimti bendrovės vadovas. Taigi atsakovui valdant įmonę, kai pastaroji yra moki, bet nemoka mokesčių, būtent ir buvo atliktas savo interesų priešpastatymas visuomenės interesams. Ieškovės pateikti bendrovės Didžiosios knygos sąskaitų aktyvumo išrašai patvirtina, kad per 2014 m. gruodžio – 2015 m. vasario mėnesius bendrovė turėjo pakankamai lėšų visiškai atsiskaityti su ieškove. Tačiau dėl atsakovo priimtų sprendimų buvo pažeista CK 6.930¹ straipsnio imperatyvi nuostata.Teismas nustatė teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, tačiau jų tinkamai neįvertino ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Atsakovo pateikti įrodymai apie mokėjimus kreditoriams, nepateikiant išsamių duomenų dėl pradelstų terminų, bendrovės turto apimties nustatymas iš 2013 metų balanso, negali sudaryti pilno vaizdo apie bendrovės finansinę padėtį. Ieškovei prašant išreikalauti iš atsakovo bendrovės Didžiosios knygos sąskaitų aktyvumo išrašus už ginčo laikotarpį, teismo jie nebuvo įvertinti reikšmingais, teismas į šiuos prašymus nereagavo. Be to, teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą remtis Kauno apylinkės teismo administracinėje byloje jau nustatytais prejudiciniais faktais. Minėtoje byloje A. K. buvo pripažintas pažeidusiu CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo eiliškumą. Ieškovė taip pat buvo pateikusi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toiau – ir FNTT) 2014 m. gegužės 8 d. raštą, kuriame esanti informacija parodo, kad pinigai iš kasos buvo įnešami į asmeninę atsakovo sūnaus K. K., kuris yra UAB „Alkava“ komercijos direktorius, sąskaitą ir taip atsiskaitoma su prekių ir paslaugų tiekėjais, nors turimas įsiskolinimas VMI. Teismas turėjo padaryti išvadą, kad atsakovas vėl pakartotinai daro tą patį pažeidimą, t. y. pažeidžia atsiskaitymo eiliškumą, o tokie veiksmai laikytini neteisėtais. Žala yra skolos dydis, kuris liko neišieškotas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Žalos dydis yra aiškus ir pagrįstas, kuris prilyginamas negautoms pajamoms, kurias ieškovė būtų gavusi, jeigu nebūtų buvę atsakovo neteisėtų veiksmų. Atsakovo padarytos žalos faktas yra nelikviduota skola valstybės biudžetui, turint bendrovėje pinigų bei atsiskaitinėjant su kitais kreditoriais, taip pažeidžiant įstatymus. Tarp žalos ir atsakovo pareigos nevykdymo yra priežastinis ryšys, nes atsakovui laiku įvykdžius mokestines prievoles, būtų užkirstas kelias skoloms didėti.Byloje nėra duomenų, kad išieškojimas iš bendrovės turto pagal ieškovės priimtus sprendimus būtų vykdomas parduodant kokį nors bendrovės turtą. Apeliantė pateikė teismui įrodymus, kad būtent atsakovas valdo grynųjų pinigų srautus ir atitinkamais periodais perveda antstolėms, atsakovo manymu, reikalingas sumas. Pinigų judėjimas per bendrovės sąskaitą beveik nevyksta. Bendrovė neturi lengvai realizuotino turto. Bendrovės žemės sklypui su statiniais taikomas areštas, šiam turtui taip pat nustatyta hipoteka. Transporto priemonėms, kurioms leidžiamas dalyvavimas viešajame eisme, taikomas areštas, o kitoms 2 – draudžiamas dalyvavimas eisme.

Atsakovas A. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

Ieškovė ne tik nori perkelti įrodinėjimo pareigą atsakovui, tačiau ir siekia aktyvaus teismo vaidmens civilinio ginčo byloje. Būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti ieškinyje išdėstytus argumentus, įskaitant civilinės atsakomybės kilimo pagrindus. Teismas savo motyvus grindė įvertinęs tiek atskirų įrodymų įrodomąją reikšmę, tiek ir įvertinęs įrodymų visetą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad UAB „Alkava“ vadovas piktybiškai stengiasi neatsiskaityti su kreditoriais ar ieškove, kad UAB „Alkava“ lėšas panaudoja kitiems, su įmonės veikla nesusijusiems interesams tenkinti ar pan. Ieškovės teismui pateikti duomenys patvirtina, kad i) ieškovė jau yra priėmusi sprendimus dėl UAB „Alkava“ įsiskolinimo, kurie yra vykdomi, ii) UAB „Alkava“ yra sėkmingai veikianti įmonė, kuri nuolat atsiskaito su ieškove pagal turimas finansines galimybes ir turimas įsiskolinimas bus padengtas, o iii) vienkartinis ieškovės interesų patenkinimas, UAB „Alkava“ sumokant iš karto visą nepriemoką, būtų ypatingai žalingas pačiai UAB „Alkava“. Ieškovei neįrodžius aplinkybės, kad UAB „Alkava“ įsiskolinimas yra nevykdomas dėl atsakovo tyčinių veiksmų siekiant neatsiskaityti konkrečiai su ieškove, taip pat neįrodžius, kad atsakovas bendrovei vadovauja netinkamai ir todėl bendrovė nesugebės atsiskaityti su ieškove, kad atsakovas nesiima visų įmanomų veiksmų siekiant išdėstyti susidariusį įsiskolinimą ir tokiu būdu užtikrinti sėkmingą bendrovės veiklą, buvo priimta teisėta ir pagrįsta išvada, jog ieškovės reikalavimo pagrindą sudarančios aplinkybės yra neįrodytos.Atsakovas, kaip UAB „Alkava“ vadovas, turi konkrečias pareigas būtent bendrovei, o kreditoriams dėl galimos žalos atsakinga pati bendrovė. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad „<...> įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. <...> vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Būtent juridinis asmuo atsako dėl savo prievolių nevykdymo, vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė nėra padengusi įsiskolinimo savo kreditoriui. Ieškovė privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį. Vien bendrovės skolos egzistavimo ieškovei faktas savaime nesuteikia pagrindo taikyti civilinę atsakomybę vadovui. Ieškovė neįrodė, kad egzistuoja atsakovo kaltė dėl bendrovės įsiskolinimo ieškovei bei neteisėti atsakovo veiksmai siekiant nedengti įmonės įsiskolinimo ieškovei. Atsakovo kaltę paneigia faktas, kad atsakovas nuolat mažina įmonės įsiskolinimą ieškovei. UAB „Alkava“ nėra atsisakiusi vykdyti savo prievolės. Tai, kad bendrovės įsiskolinimas ieškovei nuolat mažinamas patvirtina ir pačios ieškovės teikiami duomenys bei ieškinio tikslinimų pirmojoje instancijoje faktas. Atsakovo kaltę taip pat paneigia duomenys, kad atsakovas siekia suderinti visų bendrovės kreditorių interesus ir priima sprendimus siekdamas tęsti įmonės veiklą. UAB „Alkava“ užsiima konditerinių gaminių gamyba. Bendrovės veikla tiesiogiai susijusi bei priklausoma nuo jos tiekėjų pateikiamų produktų, nes be šių produktų įmonė neturėtų galimybių gaminti pačios produkcijos ir negautų jokių pajamų. Taigi atsakovas bendrovę valdo atsakingai, stengiasi derinti visų kreditorių ir bendrovės interesus, mokant įsiskolinamus pagal įmonės pajėgumus, kartu užtikrinant jos veiklos tęstinumą. Bendrovė negali stabdyti mokėjimų savo pagrindinių žaliavų tiekėjams ir pan., kitaip pagrindinė veikla (kepinių gamyba) sustotų ir tokiu atveju nukentėtų visi (tiek VMI, tiek kiti kreditoriai, tiek darbuotojai, tiek akcininkai). Įmonė yra pajėgi išspręsti laikinus finansinius sunkumus ir išsimokėti kreditoriams, tarp kurių yra ir ieškovė. Atsakovas visus kreditorius vertina vienodai, todėl nei vienam iš kreditorių neteikia pirmenybės atsiskaitant, o tai rodo vadovo kaltės dėl bendrovės įsiskolinimo ieškovei nebuvimą.Atsakovas deda visas pastangas, kad bendrovė galėtų tinkamai vykdyti įsipareigojimus ieškovei. Atsakovo siekį įvykdyti visus įsipareigojimus ieškovei rodo ir faktas dėl atsakovo pastangų pasinaudoti MAĮ 88 straipsnyje numatyta galimybe išdėstyti nepriemoką ir sumokėti ją ieškovei dalimis. Pati ieškovė patvirtino, kad išdėsčius mokestinę nepriemoką, atsakovas būtų pajėgus įvykdyti turimus įsipareigojimus, tačiau leidimo tai padaryti nedavė, nors ir suvokė, jog vienkartinės nepriemokos sumokėjimas labai apsunkintų bendrovės veiklą. Atsakovas, manydamas, kad toks ieškovės sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti ieškovę dar kartą nagrinėti pateiktą prašymą. Atsakovo skundas buvo priimtas nagrinėti 2015-04-29 nutartimi.Byloje nėra nustatytos ir likusios atsakovo civilinės atsakomybės kilimo sąlygos: priežastinis ryšys bei žala. Ieškovės nurodoma žala iš esmės yra bendrovės įsiskolinimas, kurio išieškojimas yra sėkmingai vykdomas. Be to, jei Vilniaus apygardos administracinis teismas, nuspręstų įpareigoti ieškovę iš naujo svarstyti nepriemokos išdėstymo klausimą ir ieškovė sutiktų tai padaryti, pačios žalos neliktų, nes mokėjimai ieškovei nebebūtų pradelsti (būtų sudarytas naujas mokėjimų grafikas).UAB „Alkava“, kuri šioje civilinėje byloje įtraukta trečiuoju asmeniu, nedalyvavo nagrinėjant administracinio pažeidimo bylą ir priimtas nutarimas nesukelia jai jokių teisinių pasekmių. Jau vien dėl šios aplinkybės Kauno apylinkės teismo administracinėje byloje Nr. A2.2.-66861-660/2014 nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje. Be to, šioje administracinėje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovo tyčios ar siekio neatsiskaityti konkrečiai su ieškove, nebuvo sprendžiamas atsakovo kaltės klausimas dėl konkrečios žalos ieškovei padarymo, nebuvo vertinamos svarbios aplinkybės dėl bendrovės įsipareigojimų kitiems kreditoriams ar galimybės tęsti veiklą atsiskaičius su ieškove.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl civilinės atsakomybės juridinio asmens vadovui taikymo galimybės, tuo atveju, kai įmonė tinkamai nevykdo prievolės laiku sumokėti mokesčius valstybei. Ieškovės VMI įsitikinimu, trečiajam asmeniui UAB „Alkava“ laiku nepadengus mokestinės nepriemokos valstybės biudžetui, o Kauno apylinkės teismui administracinėje byloje konstatavus, kad įmonės vadovas, skirstydamas įmonės turimas lėšas, pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, ieškovės patirtą žalą (atitinkančią bendrovės laiku valstybei nepadengtą skolą) turėtų atlyginti juridinio asmens vadovas, t. y. atsakovas A. K..

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos faktines aplinkybes, atsižvelgusi į nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su ieškovės apeliaciniame skunde dėstomais argumentais.

Kaip teisingai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įstatymai neįtvirtina atskiro juridinio asmens valdymo organo nario, taigi ir vadovo, atsakomybės juridinio asmens kreditoriams pagrindo. Pagal apeliaciniame skunde ieškovės minimą CK 2.87 straipsnio 7 dalį vadovas ar kitas juridinio asmens valdymo organo narys atsako už žalą, padarytą nevykdant ar netinkamai vykdant valdymo organams nustatytas pareigas, pačiai įmonei, o ne kreditoriui, savo ruožtu CK 2.50 straipsnis nustato ne valdymo organų, o juridinio asmens dalyvio atsakomybę kreditoriui, kuri gali kilti tik tuo atveju, jeigu įrodoma, kad įmonė negali įvykdyti prievolės kreditoriui ir toks negalėjimas nulemtas juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų.

Kita vertus, kaip jau buvo pažymėta tiek ieškovės procesiniuose dokumentuose, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, kreditorių galimybė reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui yra pripažįstama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. CK 6.263 straipsnis įtvirtina kiekvieno asmens (taigi ir įmonės vadovo) pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui privalo atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis).

Tačiau, nagrinėdamas bendrovės vadovo civilinės atsakomybės bendrovės kreditoriams klausimą, kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad vienas iš svarbiausių juridinio asmens savarankiškumo elementų yra jo savarankiška atsakomybė pagal savo prievoles <..> juridinio asmens savarankiškumo principas lemia juridinio asmens savarankišką atsakomybę ne tik dalyvių, bet ir kitų juridinio asmens veikloje dalyvaujančių asmenų – vadovų ir darbuotojų – aspektu. <..> įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovų pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014). Įvertinus minėtus išaiškinimus, akivaizdu, kad bendrovės vadovo civilinei atsakomybei prieš konkretų kreditorių konstatuoti visų pirma būtina nustatyti, jog pati įmonė negali įvykdyti savo prievolių šiam kreditoriui, nes priešingu atveju, t. y. jeigu įmonė yra pajėgi vykdyti įsipareigojimus, tokios skolos išieškojimas iš įmonės valdymo organo reikštų juridinio asmens subjektiškumo ir savarankiškumo principų pažeidimą. Konstatavus įmonės negalėjimą vykdyti prievolės, toliau vertintina, ar toks negalėjimas nulemtas įmonės vadovo (kito valdymo organo nario) neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nagrinėjamos kitos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „Alkava“, kurios akcininku bei vadovu yra A. K., pažeidė MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą įpareigojimą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę ir turi nepadengtą skolą VMI. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 7 d. nutarimu administracinėje byloje atsakovas A. K. buvo pripažintas pažeidęs CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo tvarką ir atitinkamai padaręs administracinį teisės pažeidimą, už kurį atsakovui buvo paskirta 5 000 Lt bauda. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos ir ką faktiškai tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek kituose byloje esančiuose raštuose pripažino pati ieškovė, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti ne tik UAB „Alkava“ nemokumo, bet ir bendrovės negalėjimo patenkinti kreditorės VMI reikalavimų. Kaip pažymėjo pati ieškovė apeliaciniame skunde, 2014 m. gruodžio – 2015 m. vasario mėnesiais UAB „Alkava“ turėjo pakankamai lėšų visiškai atsiskaityti su ieškove, o 2015 m. kovo 30 d. išvadoje dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo (priimtoje tik prieš pusantro mėnesio iki skundžiamo teismo sprendimo) VMI nurodė, kad įmonė turi tik laikinų sunkumų, bet per artimiausią laikotarpį bendrovė bus pilnai pajėgi atsiskaityti su valstybės biudžetu. Be kita ko, VMI išvadoje pastebėjo, kad UAB „Alkava“ tiek 2013, tiek 2014 metais veikė pelningai. Apie UAB „Alkava“ prievolės ieškovei vykdymą (nors ir pavėluotą) liudija ir pačios ieškovės teikti pirmosios instancijos teismui rašytiniai paaiškinimai (ieškinio sumos tikslinimai), taip pat byloje esantys prievolių, delspinigių ir įplaukų žiniaraščiai, be kita ko atsakovo pateikti ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 314 straipsnis), iš kurių matyti, kad įsiskolinimas VMI buvo dengiamas ne tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, bet ir po skundžiamo sprendimo priėmimo, ir šiuo metu ginčo suma, tikėtina, nebeatitinka trečiojo asmens mokestinės nepriemokos dydžio. Kaip jau buvo pažymėta, nekonstatavus įmonės negalėjimo vykdyti prievoles ieškovei, nėra galima ir įmonės vadovo atsakomybė kreditorei už tokios prievolės neįvykdymą ar netinkamą vykdymą. Teisėjų kolegijos nuomone, bendrovės vadovo atliktas ir Kauno apylinkės teismo administracinėje byloje konstatuotas pažeidimas, dėl kurio atsakovas jau buvo nubaustas, tuo atveju kai įmonė vis dar pajėgi įvykdyti prievolę kreditorei, automatiškai negali sukelti juridinio asmens vadovo atsakomybės konkrečiam kreditoriui. Netinkamas prievolės vykdymas paprastai lemia pačios įmonės atsakomybę, pavyzdžiui pareigą sumokėti delspinigius. Pastebėtina, kad nors ieškovė, iš pradžių pati teigdama, jog įmonė yra moki ir galėtų atsiskaityti su ieškove, vėliau apeliaciniame skunde papildomai pažymi, kad bendrovės turto apimties nustatymas iš 2013 metų balanso ir atsakovo pateikti įrodymai apie mokėjimus kreditoriams negali pilna apimtimi atskleisti įmonės finansinės padėties, pati ieškovė jokių duomenų, galinčių patvirtinti įmonės turtinės padėties pablogėjimą (palyginus su jos pačios 2015 m. kovo 30 d. išvadoje konstatuota situacija), nepateikė (CPK 178 straipsnis), be to, ieškovės 2015 m. kovo 30 d. išvadoje dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo yra pateikti įmonės rodikliai ne tik už 2013, bet ir už 2014 metus. Pažymėtina ir tai, kad pačiai ieškovei savo dokumentuose ne kartą nurodžius, jog UAB „Alkava“ turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su ieškove ir turės tokią galimybę ir artimiausiu metu, vien ta aplinkybė, kad lėšų nebėra įmonės banko sąskaitose, į kurias ieškovė nukreipė išieškojimą, nėra pakankama konstatuoti bendrovės negalėjimo vykdyti prievoles kreditorei. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visą bylos medžiagą, be kita ko ir ieškovės 2015 m. kovo 30 d. išvadą, kurioje, kaip minėta, pateiktas UAB „Alkava“ finansinės padėties įvertinimas tiek už 2013, tiek už 2014 metus bei konstatuota, jog įmonė veikia pelningai, nėra pagrindo sutikti su apeliantės nuomone, kad pirmosios instancijos teismui netenkinus ieškovės pašymo išreikalauti iš atsakovo bendrovės Didžiosios knygos sąskaitų aktyvumo išrašus ne tik už byloje esančius 2014 m. gruodžio – 2015 vasario mėnesius, bet už visą ginčo laikotarpį, trečiojo asmens finansinė padėtis negalėjo būti tinkamai nustatyta.

Galiausiai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad byloje nėra įrodymų, jog išieškojimas CPK nustatyta tvarka iš įmonės turto yra visiškai negalimas ir ieškovei yra grąžinti vykdomieji dokumentai (CPK 631 straipsnis) pagal jos sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Nors ieškovė pažymi, kad atsakovo turtas nėra lengvai realizuotinas dėl jam taikomų apribojimų, iš ieškovės pateiktų duomenų nėra aišku ar suvaržymai taikyti visam turtui, be to, kieno reikalavimams užtikrinti yra areštuotas ieškovės skunde minimas UAB „Alkava“ turtas, nes, kaip matyti iš ieškovės jau minėtos išvados, didžiąją dalį vykdomosiose bylose iš UAB „Alkava“ išieškomos sumos sudaro būtent pačios ieškovės reikalavimai.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012). Taigi, nors Kauno apylinkės teismas konstatavo CK 6.930¹ straipsnio pažeidimą ir taikė atsakovui baudą už minėtos įstatymo normos reikalavimų pažeidimą, akcentuotina, kad administracinėje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės už UAB „Alkava“ tinkamą prievolės neįvykdymą sąlygų, todėl administracinėje byloje nustatyti faktai, įvertinus ir pirmiau teisėjų kolegijos nurodytus argumentus, savaime nesudaro pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nėra galimybės konstatuoti konkrečiai į ieškovę nukreiptų įmonės vadovo nesąžiningų (neteisėtų) veiksmų buvimo ir jų pagrindu sukeltos žalos ieškovei. Byloje nėra duomenų ne tik, kad įmonė negali įvykdyti prievolės ieškovei, bet ir duomenų, jog bendrovės prievolės laiku neįvykdymas buvo dėl įmonės vadovo tyčios, sąmoningo siekimo pažeisti būtent ieškovės interesus, o ne siekio derinti visų įmonės kreditorių bei pačios įmonės interesus. Kaip teisingai nurodo atsakovas savo atsiliepime, byloje nėra duomenų, kad vadovas ar kiti įmonės darbuotojai jo vadovo pavedimu, įmonės lėšas naudojo su įmonės veikla nesusijusioms reikmėms. Pati ieškovė pareiškime dėl administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo pripažino, kad įmonės gaunamos pajamos naudojamos darbuotojų atlyginimams sumokėti, tiekėjams, patalpų nuomai apmokėti, banko paskolai ir pan. Kaip teisingai pastebėjo atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014). Kaip jau buvo nurodyta, UAB „Alkava“ susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais (dėl kurių atsiradimo vadovo atsakomybė nėra įrodinėjama), ir šių sunkumų buvimas faktiškai nulėmė bendrovės prievolės ieškovei neįvykdymą laiku, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas, kaip įmonės vadovas, siekė derinti visų kreditorių ir pačios įmonės interesus, stengdamasis užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, taigi ir pajamų, reikalingų ne tik pačiai įmonei, bet ir jos kreditoriams, gavimą, be to, atsakovas pateikė įrodymus dedantis pastangas užtikrinti ir įmonės prievolės valstybės biudžetui įvykdymą, todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus visą susiklosčiusią situaciją, byloje nustatytų aplinkybių nepakanka vadovo civilinei atsakomybei konstatuoti ir žalai iš jo priteisti. Papildomai pažymėtina, kad teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės teiginys, jog kadangi vadovo pareiga rūpintis, kad jo vadovaujamas juridinis asmuo nebūtų skolingas valstybei bei nebūtų pažeidinėjami įstatymai, o juos pažeidus, atsakomybę turi prisiimti pats vadovas, prieštarauja juridinio asmens savarankiškumo principui, nes pagal ieškovės interpretavimą iš esmės visais atvejais bendrovei pažeidus teisės normą automatiškai turėtų būti išieškoma žala iš įmonės vadovo, kadangi juridinis asmuo visada savo teises įgyvendina ir pareigas vykdo būtent per fizinius asmenis – vienasmenius valdymo organus ar valdymo organų narius.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, nėra prieštaringas ir nenuoseklus, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas pateikė prašymą atlyginti jo patirtas apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas ir šių išlaidų faktą bei dydį patvirtinančius dokumentus.

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas spendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų ir atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo advokato kontorai 750,20 Eur. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad apeliacinis skundas atmetamas, remdamasi CPK 93, 98 straipsniais ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punktu, priėjo išvadą, kad atsakovui iš ieškovės priteistina visa 750,20 Eur jo patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. K. (a.k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) 750,20 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų 20 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.