Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Veniulytės - Jankūnienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „SAVA TRADING“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „City Casino“ ieškinį pareikštą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Sava Trading“, trečiasis asmuo J. P., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Dėl bylos esmės neatskleidimo. Teismas sprendimą grindė dviem savarankiškais pagrindais: actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) ir sandorio prieštaravimu imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Pripažinus sandorius negaliojančiais, turėjo būti tinkamai išspręstas jų negaliojimo teisinių pasekmių klausimas. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu. Todėl byloje nesant visų actio Pauliana taikymo sąlygų, teismas negalėjo konstatuoti sandorių negaliojimo CK 6.66 straipsnio pagrindu. Tuo tarpu, nustatant sandorio negaliojimą dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, pakanka nustatyti, kad sandoris pažeidė jo sudarymo metu galiojančias imperatyvias įstatymo normas, šalių sąžiningumo klausimas sandorio pripažinimui negaliojančiu šiuo atveju reikšmės neturi. Ginčijamame sprendime teismas neatskyrė minėtus du savarankiškus sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindus (CK 1.80 ir CK 6.66 straipsniai), teismo sprendime abu pagrindai nurodomi, vertinant tapačias bylos aplinkybes ir analogiškai motyvuojant teismo išvadas, neatskiriant specifinių kiekvieno teisės instituto taikymo sąlygų. Tai lėmė netinkamą materialiosios normų taikymą, nustatant sandorių negaliojimo faktą bei sprendžiant dėl jų negaliojimo pasekmių taikymo, dėl ko nebuvo atskleista bylos esmė bei buvo neteisingai išspręsta byla.

2. Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo sandoriai pažeidė ieškovo kreditorių interesus. Pagal ginčo sandorius atsakovas nupirko iš bendrovės turtą, už kurį bendrai sumokėjo 89 975 Lt kainą. 2010-05-12 sandorio 5.2 punkte nurodyta, kad pirkėjas sumoka sutarties kainą pardavėjui Turto perdavimo–priėmimo akte pasirašymo dieną grynais į bendrovės kasą. Ieškovo pateikto ieškinio priede Nr. 15 „Registruoto turto realizavimas po arešto pritaikymo“ yra nurodyta, kad 53 000 Lt suma yra priimta iš UAB „Sava trading“ pagal kasos pajamų orderį PNVO00178, pinigus priėmęs asmuo – J. P., o 36 795 Lt suma gauta ir UAB „Sava trading“ pagal 2010-05-18 kasos pajamų orderį PNVO00183. Fakto, kad atsakovas tinkamai atsiskaitė pagal sandorius, nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo teisme metu neginčijo ir ieškovo atstovai, jie motyvavo kreditorių teisių pažeidimą tuo, kad lošimo automatai buvo parduoti už mažesnę, nei jų likutinė vertė. Dėl to neaišku, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šie pinigai nepateko į UAB „City casino“ sąskaitą. Bankroto administratoriui nebuvo perduota bendrovės veiklos dokumentų, todėl negalima nustatyti, ar dalis atsakovo pagal sandorius sumokėtų lėšų buvo užpajamuota bendrovėje. Be to, tai, kad atsakovas sumokėjo 89 975 Lt įrodo banko sąskaitos išrašas, kurį apeliantas prašo prijungti prie bylos. Teismas taip pat nepagrįstai nustatė atsakovo nesąžiningumą, be pagrindo sprendime konstatavęs, kad atsakovas neįrodė savo sąžiningumo, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad lošimo automatai pagal ginčo sandorius atsakovui parduoti ne pagal rinkos kainą, priešingai, jie buvo parduoti rinkos vertę viršijusią kainą, todėl kreditorių interesų pažeidimo nebuvo ir ši aplinkybė nuginčija bet kokias teismo išvadas dėl atsakovo nesąžiningumo. Pripažinus, kad sandoriai nesustiprino ir nesukėlė bendrovės nemokumo, teismo išvados dėl atsakovo nesąžiningumo neturi reikšmės. Be to, nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „City casino“ įsiteisėjo 2010-09-10, o ieškinys atsakovui pateiktas tik 2013-01-10, todėl apeliantas daro išvadą, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas praleistas.

3. Dėl sandorių negaliojimo kitais pagrindais. Pagal CPK 145 straipsnio 8 dalį už turto arešto pažeidimą atsako asmuo, kurio turtas areštuotas, šiuo atveju bendrovė ar jai vadovavę asmenys; tuo pačiu ieškovui paliekama teisė reikalauti atlyginti dėl tokio pažeidimo atsiradusius nuostolius, įrodžius nuostolių dydį, iš už šių apribojimų pažeidimą kaltų asmenų , t.y. iš asmens, kurio turtas yra areštuotas (bendrovės ar jos vadovo). Vadinasi, ieškinys dėl laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymą turėjo būti reiškiamas atsakingiems bendrovės vadovams.

4. Dėl restitucijos taikymo. Net ir pripažinus atsakovo ir bendrovės sandorius negaliojančiais, tačiau esant neįrodytam atsakovo nesąžiningumui, atsakovo, kaip sąžiningo įgijėjo atžvilgiu restitucija nealėtų būti taikoma, kadangi turtas negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai, pagal atlygintinį sandorį įgijusio trečiojo asmens (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, CK 4.96 straipsnis). Atsakovas buvo sąžiningas tiek objektyviuoju, tiek subjektyviuoju požiūriu. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad prieš sudarydamas ginčo sandorį, atsakovas, kaip atidi ir apdairi sutarties šalis, ėmėsi atsargumo priemonių. 2010-05-12 pirkimo–pardavimo sutarties 2.4.1. punkte yra nuostata, kurioje pardavėjas pareiškė, kad parduodamas turtas yra jos privati nuosavybė, kuri nėra areštuota ar įkeista, turtui ar atskiroms jos dalims nėra pritaikyti bet kurie kiti apribojimai, apsunkinimai ar suvaržymai, į turtą negali būti nukreipti bet kokie trečiųjų asmenų. Šis pareiškimas buvo patvirtintas bendrovės vadovo parašu bei antspaudu. Be to, sutartyje buvo įrašas, kad bendrovės vadovas J. P., kaip fizinis asmuo, asmeniškai, pilna apimtimi garantuoja, kad sutartyje nurodyti pardavėjo pareiškimai atitinka tikrovę. Vadinasi, atsakovo elgesys atitiko rūpestingumo ir atidumo požymius. Nepagrįstas teismo teiginys, kad atsakovas turėjo galimybes sužinoti tikrąsias priežastis, kodėl UAB „City casino“ parduoda didelį kiekį – 40 vnt. lošimo automatų. Neaišku, kodėl teismo nuomone 40 vnt. – didelis kiekis. Apeliantas pažymi, kad 2008 – 2010 m. buvo išregistruota 500 vnt., todėl 40 ar 68 lošimo automatai nelaikytini dideliu kiekiu. Atsakovas, būdamas rūpestingas ir atidus, turėjo pagrindą manyti, kad bendrovė lošimo automatus parduoda uždariusi 1 lošimo namus, o ne visą savo verslą. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad sandorių sudarymo metu teismų praktika dėl trečiojo asmens pareigos patikrinti viešųjų registrų informaciją dar nebuvo susiformavusi, kas svarbu vertinant atsakovo sąžiningumą kitų faktinių bylos aplinkybių kontekste. Teismas nepagrįstai atsakovo nesąžiningumą grindžia tuo, kad atsakovo vadovas iki 2007-06-21 buvo UAB „City casino“ vadovu. Tai reiškia, kad iki ginčo sudarymo laikotarpio praėjo treji metai. Byloje neįrodyta, kad atsakovo vadovas turėjo kokią nors sąsają su UAB „City casino“ veikla, ar kad jam buvo prieinami bendrovės finansiniai dokumentai, todėl jam objektyviai negalėjo būti žinoma apie bendrovės padėtį. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo sąžiningumo jo vadovo buvusių darbo santykių su UAB „City casino“ kontekste, privalėtų vertinti, su kokiais konkrečiais bendrovės darbuotojais buvo susijęs ginčo sandorių sudarymo metu, kokias aplinkybes apie bendrovės veiklą jis žinojo ar negalėjo žinoti. Taip pat reikėtų nustatyti priežastinį ryšį tarp konstatuoto vadovavimo UAB „City casino“ fakto ir neva nesąžiningo elgesio. Nenustačius šių aplinkybių, atsakovo vadovo buvusių pareigų UAB „City casino“ paminėjimas teismo sprendime neturi jokios įrodomosios reikšmės. Apelianto nuomone, įvertintina ir tai, kad bet koks logiškai mąstantis žmogus nesutiktų sudaryti sandorio su bankrutuojančia bendrove, sumokėti pagal šį sandorį kainą, viršijančią rinkos kainą, išliekant rizikai, kad šie sandoriai gali būti ateitytje nuginčyti. Dėl to teismas turėjo padaryti išvadą, kad apie galiojantį draudimą disponuoti UAB „City casino“ turtu atsakovui nebuvo žinoma. Taigi atsakovas laikytinas sąžiningu įgijėju ir jo atžvilgiu restitucija byloje neturi būti taikoma. Be to, teismas be pagrindo taikė vienašalę restituciją, t.y. priteisė iš atsakovo 89 975 Lt sumą, kurią atsakovas sumokėjo UAB „City casino“. Vadinasi, atsakovas faktiškai turi antrą kartą sumokėti sandorių kainą. Apelianto įsitikinimu, esant byloje nenuginčytiems įrodymams, kad atsakovas sumokėjo kainą pagal sandorius, iš atsakovo priteistina suma galėtų sudaryti tik skirtumą tarp jam parduoto turto rinkos vertės ir atsakovo pagal sandorius sumokėtos sumos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl rašytinių įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme

Dėl kreditorių teisių pažeidimo vertinimo, bankroto administratoriui ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu

Apeliaciniame skunde teigiama, kad sandoris ieškovui buvo ekonomiškai naudingas, nes ieškovas, atstovaujamas trečio asmens, atsakovui lošimo aparatus pardavė didesnėmis nei rinkos kainomis, atsakovas sumokėjo visą sumą grynaisiais, todėl, apelianto (atsakovo) teigimu, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės. Teisėjų kolegija laiko šiuos argumentus nepagrįstais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant, ar ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises, būtina įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į reikalavimą pareiškusio administratoriaus statusą ir ginčijamo sandorio esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014). Neatsižvelgus į nurodytas aplinkybes gali būti pažeista ginčo šalių interesų pusiausvyra. Kadangi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, tai, taikant šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių pripažinimo negaliojančiais atvejų, būtina užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla.

Nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas sudarė sandorį su atsakovu, nors jo sudarymo metu galiojo draudimas perleisti ieškovo turtą pagal Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir buvo areštuotas visas bendrovės nekilnojamasis ir kitas ilgalaikis materialusis turtas. Darydamas tokią išvadą bylą nagrinėjęs teismas rėmėsi byloje nustatytais teisiškai reikšmingais faktais dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Teismas konstatavo, kad atsakovas iš UAB „City Casino“ dviem sandoriais 2010 m. gegužės 12 d. ir 2010 m. birželio 21 d. perėmė 65 lošimo automatus už 89 975 Lt sumą. Teismas, tenkindamas ieškinį, nurodė, kad sandorių sudarymo metu ieškovas turėjo nuosavybės teisę į lošimo automatus, o nesant duomenų, kad pinigai pateko į UAB „City Casino“ kasą, padarė išvadą, kad buvo sumažintas ieškovo turto mastas ir pažeisti kitų kreditorių interesai. Teisėjų kolegija šią teismo išvadą laiko pagrįsta. Byloje nustatyta, kad 65 lošimo automatai buvo parduoti UAB „Sava trading“, atsiskaityta grynaisiais ir nėra duomenų, kad 89 975 Lt suma pateko į UAB „City Casino“ kasą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad nagrinėjamoje byloje yra duomenys apie tai, jog 53 000 Lt suma yra priimta iš UAB „Sava trading“ pagal kasos pajamų orderį PNVO00178, o 36 795 Lt - pagal 2010-05-18 kasos pajamų orderį PNVO00183 įrodo, jog šiuos pinigus teikė apeliantas, juos priėmė trečiasis asmuo, o ne ieškovas. Dėl to atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad nebuvo pažeisti ieškovo kreditorių interesai. Remdamasis byloje konstatuotais faktais, teismas sprendė, kad dėl sudarytos sutarties ieškovo turtinė padėtis pablogėjo, o įmonės kreditorių galimybė patenkinti reikalavimus sumažėjo. Pažymėtina, kad, bylos duomenimis, ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas buvo nemokus, jam Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą, areštavo ieškovo nekilnojamąjį ir kitą ilgalaikį materialųjį turtą, įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Avere“, 2011 m. liepos 8 d. nutartimi patvirtinti kreditorių reikalavimai, kurie remiantis LITEKO duomenimis, teismo ne kartą tikslinti.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, aiškindamas acio Pauliana instituto sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, nurodė, kad, nustatinėjant šią sąlygą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; kt.). Taigi, remdamasi byloje nustatytais duomenimis apie bankroto bylos ieškovui iškėlimą, joje patvirtintus kreditorių reikalavimus, teisėjų kolegija laiko pagrįsta teismo išvadą, kad ginčijamu sandoriu buvo sumažinta ieškovo turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertė, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti.

Dėl atsakovo nesąžiningumo ir sandorio prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms

Apeliaciniame skunde teigiama, kad actio Pauliana kontekste, nesant CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos, ginčijamo turto įgijėjas laikomas nesąžiningu, jei žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoriu bus pažeidžiamos kitų skolininko kreditorių teisės. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, buvo sąžiningas ir nežinojo apie teismo nutartimi areštuotą ieškovo turtą, sunkią jo finansinę padėtį; jam nebuvo žinoma, kad sandoriu bus pažeidžiamos kitų kreditorių teisės. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatskyrė dviejų savarankiškų sandorio pripažinimo negaliojančiais pagrindų (CK 1.80 ir CK 6.66 straipsniai.) Teisėjų kolegija pažymi, kad šie apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais.

CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis teisiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007; 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.).

Nagrinėjamoje byloje teismo priimtame sprendime konstatuota, kad atsakovas buvo nesąžiningas, nes turėjo žinoti apie ieškovo sunkią finansinę padėtį, skolas kitiems kreditoriams, turto bei lėšų areštą – ieškovo turto arešto aktas registruotas Turto arešto aktų registre nuo 2010 m. balandžio 28 d. Teismas pagrįstai nurodė, kad Turto arešto aktų registras yra viešai prieinamas, todėl rūpestingas juridinis asmuo turėjo patikrinti, ar kita šalis, su kuria yra sudaromi sandoriai, neturi kitų įsipareigojimų. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovui, įsigyjant 65 lošimo automatus grynaisiais, turėjo kilti įtarimų, kodėl parduodamas didelis lošimų automatų kiekis ir kodėl turi būti atsiskaitoma grynaisiais. Apelianto argumentas, kad šis kiekis laikytinas nedideliu, nes nuo 2008 – 2010 m. buvo išregistruota 500 lošimo automatų, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad dviem sandoriais parduodamas minėtas prekių kiekis leido atsakovui suprasti apie sunkią ieškovo finansinę padėtį, nes atsakovas yra verslininkas, vykdantis profesinę ūkinę ir komercinę veiklą šioje srityje, todėl jam keliami didesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai (CK 1.5 straipsnis, 6.38 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovas nepasidomėjo, ar trečiasis asmuo turėjo teisę parduoti ieškovui nuosavybės teise priklausančius lošimo automatus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo vadovu sandorių sudarymo metu buvo D. B., o ne trečiasis asmuo J. P., šie duomenys įregistruoti viešajame registre, trečiasis asmuo neturėjo įgaliojimo veikti ieškovo vardu, o apie ieškovo nemokumą buvo paskelbta spaudoje. Teismas sprendė, kad, atsakovui nesielgiant atidžiai ir rūpestingai bei tokios pareigos nevykdant, negalima pripažinti, jog jis buvo sąžininga sandorio šalis. Be to, bylą nagrinėjęs teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 27 d. nutartimi areštavo ieškovo nekilnojamąjį ir kitą ilgalaikį materialųjį turtą. Pirmosios instancijos teismas ginčijamus sandorius pripažino negaliojančiais kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis) konstatavęs, kad sandorių sudarymo metu, t. y. 2010 m. gegužės 12 d. ir 2010 m. birželio 21 d., įgyti lošimo automatai buvo areštuoti teismo nutartimi. Teismas sprendė, kad toks lošimo automatų perleidimas neatitiko įstatymo nuostatų, draudžiančių perleisti areštuotą turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kitai sandorio šaliai (trečiajam asmeniui, kuris pardavė ieškovui nuosavybės teise priklausantį turtą) buvo žinoma apie lošimo automatų areštą, ir šios veiksmai, kaip ir kitos (atsakovo), pirmiau nurodytais argumentais negali būti laikomi sąžiningais.

Visų bylos duomenų kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas tinkamai vertino bylos įrodymus spręsdamas dėl sandorio šalių, taigi – ir dėl apelianto, nesąžiningumo.

Dėl restitucijos taikymo

Restitucija yra sandorio, pripažinto negaliojančiu, padarinys (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Teismas dėl restitucijos turi svarstyti: 1) ar ją apskritai taikyti; 2) jei taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais. Nuo to priklauso, kokios aplinkybės turi būti tiriamos. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti teisiniai institutai, negali būti taikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006; 2013 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289/2013; kt.).

Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai grąžinimas natūra yra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Taigi teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, privalo nustatyti aplinkybes, susijusias su grąžintino natūra daikto būkle ir galimybe tą daiktą grąžinti buvusiam savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005; 2006 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2006; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.). CK 6.147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia; jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (CK 6.147 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas UAB „Sava trading“ iš ieškovo įgytus lošimo automatus perleido dar kitam asmeniui, kurio sąžiningumo klausimas šioje byloje nebuvo keliamas ir nurodytas sandoris nebuvo ginčijamas. Taigi pripažinus negaliojančiomis 2010 m. gegužės 12 d. ir 2010 m. birželio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartis atlikti restituciją natūra neįmanoma. Tokiu atveju sprendžiamas klausimas dėl restitucijos, sumokant ekvivalentą pinigais, taikymo. Minėta, kad atsakovo nesąžiningumas įsigyjant lošimo automatus byloje pagrįstai konstatuotas CK 6.66 straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu. Byloje nustatyta, kad 2010 m. gegužės 12 d. ir 2010 m. birželio 21 d. ginčijamomis pirkimo–pardavimo sutartimis lošimų automatai buvo parduoti už 89 975 Lt, ir šią sumą pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovo. Nesant duomenų, kad 89 975 Lt suma perleista ieškovui, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją priteisė iš atsakovo.

Dėl ieškinio senaties termino

Apeliantas teigia, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą su ieškiniu dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais.

CK 6.66 straipsnio 3 dalies nuostatomis, actio Pauliana ieškinį kreditorius turi teisę pareikšti per 1 metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Nagrinėjamu atveju ieškinį pagal CK 6.66 straipsnį pareiškė ieškovo bankroto administratorius, gindamas bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktas). Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą administratorius apie sandorius sužino nuo gavimo dokumentų apie šių sandorių sudarymą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2010 m. rugsėjo 10 d., iškėlus ieškovo bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi buvo paskirtas UAB „Avere“, kuriam bankrutuojančios įmonės dokumentai buvo perduoti 2012 m. vasario 9 d. aktu. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad ieškinio senatis šioje byloje prasidėjo 2012 m. vasario 9 d., kai bankrutuojančios įmonės dokumentai buvo perduoti bankroto administratoriui, todėl ieškovas, ieškinį padavęs 2013 m. sausio 7 d., nepraleido 1 metų ieškinio senaties termino, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovas padavė ieškinį, nepraleidęs ieškinio senaties termino.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialiosios ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.