- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-08-29
- Bylos Nr.
- e2S-1751-803/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21309-2017-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- E. P.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nutarties, priimtos sprendžiant ieškovės E. P. ieškinio dėl išmokos iš garantinio fondo ir palūkanų priteisimo atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai priėmimo klausimą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
1. Apeliacinėje byloje sprendžiama, ar pagrįstai atsisakytas priimti ieškovės ieškinys, konstatuojant, jog teisinis ginčas nėra kilęs, todėl ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.
2. Ieškovė E. P. teikė elektroninių ryšių priemonėmis ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės 3 849,54 Eur išmoką iš garantinio fondo, 286,20 Eur palūkanas už praleistą piniginės prievolės įvykdymo terminą bei 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 1 d. nutartimi ieškovės ieškinį atsisakė priimti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. dėl to, jog ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, išaiškindamas ieškovei, kad ji u prašymu dėl išmokos iš garantinio fondo išmokėjimo turi kreiptis į atsakovę. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčas dėl išmokos iš garantinio fondo išmokėjimo teisiniu požiūriu dar nėra kilęs, kadangi nustatė, jog ieškovė nesikreipė į atsakovę dėl tokios išmokos priteisimo.
III. Atskirojo skundo argumentai
4. Atskiruoju skundu apeliantė (ieškovė) E. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti ieškovės ieškinį. Atskirajame skunde išdėstyti tokie esminiai argumentai:
4.1. priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas nevertino galiojančių teisės aktų (Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo), reglamentuojančių neišmokėtų išmokų mokėjimo negalimumą profesinių sąjungų darbuotojams iš Garantinio fondo tuo atveju, kai profesinė sąjunga yra nemoki ir negali patenkinti darbuotojų reikalavimų;
4.2. teisės aktuose įtvirtinta, jog atsakovė neturi teisinio pagrindo išmokėti ieškovei ieškinyje prašomą priteisti išmoką, todėl ieškovei keliant tokį reikalavimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra kilęs teisinis ginčas. Mano, jog formalaus atsakymo iš atsakovės dėl išmokos nemokėjimo ieškovei nepateikimas teismui nėra pagrindas atsisakyti priimti ieškovės ieškinį;
4.3. formalus konstatavimas, jog nėra kilęs teisinis ginčas, pažeidžia teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos principą, tokiu būdu vilkinamas procesas.
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Apeliantė apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kelia ginčą dėl teisės kreiptis į teismą ir kompetentingo teismo, galinčio nagrinėti pradėtą bylą.
Dėl rašytinių įrodymų prijungimo
6. Apeliantė E. P. 2017 m. liepos 18 d. iki civilinės bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl įrodymų prijungimo ir civilinės bylos teismingumo klausimo išsprendimo, prašydama prijungti teikiamus įrodymus ir išspręsti ieškinio priėmimo bei civilinės bylos teismingumo klausimus iš esmės – priimti ieškinį ir nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo arba bendros kompetencijos teisme, arba administraciniame teisme.
7. Pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui keisti (papildyti atskirąjį skundą) draudžiama (CPK 323 straipsnis, 338 straipsnis). Tokia įstatymo nuostata siekiama įgyvendinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą (CPK 7 straipsnis). Iš apeliantės pateikto prašymo turinio matyti, jog apeliantė po skundžiamos nutarties priėmimo kreipėsi į atsakovę dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo, atsakovė 2017 m. birželio 26 d. pateikė atsakymą, nurodydama, jog apeliantei išmoka iš Garantinio fondo nepriklauso ir išaiškino apeliantės apskundimo teisę. Taigi ieškovė, remdamasi po skundžiamos nutarties priėmimo gautais rašytiniais įrodymais, papildo atskirąjį skundą naujais reikalavimais (ne tik išspręsti priėmimo klausimą, bet ir spręsti dėl ieškinio teismingumo), o tai yra draudžiama proceso įstatyme, todėl ieškovės prašymas dėl įrodymų prijungimo ir civilinės bylos teismingumo klausimo išsprendimo netenkintinas.
Dėl atskirojo skundo argumentų
8. CPK 137 straipsnis reglamentuoja ieškinio priėmimą; 2 dalyje numatyti pagrindai, kuriems esant teismas atsisako priimti ieškinį, tarp kurių numatyta, jog teismas atsisako priimti ieškinį tuo atveju, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
9. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada – atsisakyti priimti ieškovės ieškinį, nes teismas pagrįstai nustatė, jog ginčas dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo pradėtas nesant jam faktinių prielaidų (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nors apeliantė įrodinėja, kad atsakymo iš atsakovės gavimas dėl išmokos nemokėjimo yra tik formalumas ir nesudaro pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokiam argumentui nepritaria. Pažymėtina, jog atsakovės sprendimas išmokėti/neišmokėti išmoką turi teisinės reikšmės ieškinio priėmimui, kadangi nuo tokio sprendimo priklauso, kilęs teisinis ginčas, ar nekilęs, bei kilusio ginčo teismingumo klausimas.
10. Apeliantė įrodinėja, kad atsisakymas priimti jos reikalavimą yra teisės kreiptis į teismą pažeidimas, proceso vilkinimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog teisė į teisminę gynybą realizuojama atitinkama tvarka, kuri įtvirtinta tiek proceso įstatyme, tiek kitose teisės normose, ji yra privaloma visiems besikreipiantiems į teismą asmenims, ir aplinkybė, jog tokios tvarkos nėra laikomasi, dar nesudaro pagrindo konstatuoti apeliantės įrodinėjamų proceso vilkinimo ar teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos principo pažeidimo. Teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008, 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; kt.). Taigi teisės kreiptis į teismą pagal įstatymų reikalavimus užtikrinimas garantuoja nešališkumą ir objektyvumą procese.
11. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad prieš spręsdamas klausimą, ar yra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, ieškinio priėmimo klausimą sprendžiantis teismas turėtų nuspręsti, ar nėra kliūčių, kurios, net ir pašalinus ieškinio trūkumus, neleistų teismui priimti ieškinio (CPK 137 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje ieškovė pradėjo taisyti teismo nutartyje nurodytus trūkumus, kurių pagrindu buvo atsisakyta priimti jos reikalavimą. Ir nors teismas, turėdamas pareigą ieškovei išaiškinti ginčo teisinį pobūdį, šios pareigos neįvykdė, tačiau pati ieškovė suprato kilusią teismingumo problemą iš atskirojo skundo nagrinėjimo metu gautų dokumentų. Taigi net ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas buvo teisingas procesinių pasekmių prasme.
12. Dėl kitų apeliantės atskirojo skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neveikia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010). Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog teisinis ginčas nėra kilęs, tokiu pagrindu pagrįstai atsisakydamas priimti ieškovės ieškinį ir išaiškindamas ieškovės teisę kreiptis į atsakovę (iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovė pasinaudojo tokia teise). Todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstos teismo nutarties. Remiantis išdėstytu vertintina, jog atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 ir 339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
netenkinti apeliantės E. P. atskirojo skundo.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.