- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-05
- Bylos Nr.
- eI-6600-643/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01220-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Margarita Stambrauskaitė, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- M. P.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Advokatai
- Laura Altun
- Kategorijos
- 1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Laurai Altun ir atsakovo atstovui Josifui Skibickui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK arba atsakovas) 2016-02-26 sprendimą Nr. 16-IL-10-01047-e ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą išduoti M. P. leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
Pareiškėjas nurodo, kad VPK 2014-10-13 sprendimu buvo nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2016-01-28 administracinėje byloje Nr. A-1627-502/2016 priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą, kuriuo panaikino VPK 2014-10-13 sprendimą Nr. 14-IL-09421-e ir įpareigojo VPK išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamas sprendimas priimtas vykdant LVAT 2016-01-28 sprendimą, tačiau atsakovas ignoravo teismo išaiškinimus, todėl pakartotinai priėmė neteisėtą sprendimą ir tuo pažeidė pareiškėjo interesus. LVAT 2016-01-28 sprendime nurodė, kad sprendimas, kuriuo atsisakoma išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą, turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo (VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, tačiau skundžiamas sprendimas neatitinka šių reikalavimų. VPK priimtame sprendime pagrindas, dėl kurio atsisakyta išduoti leidimą ginklui, yra be aiškių ir pagrįstų motyvų.
Skundžiamame sprendime yra išvardintos vėl tos pačios faktinės aplinkybės, kurių pagrindu VPK vieną kartą jau buvo atsisakęs išduoti leidimą. Todėl, skundžiamame sprendime nurodomi sprendimo pagrindai yra visiškai nepagrįsti, be to, prieštarauja LVAT teismo išvadoms.
Skundžiamame sprendime išvadą dėl pareiškėjo keliamo pavojaus VPK grindžia duomenimis apie pastarojo teistumus, t.y. faktu, kad asmuo anksčiau buvo teistas, tačiau vien įrašai apie buvusį teistumą (vėliausias teistumas prieš 16 metų), negali būti laikomi pakankamu pagrindu konstatavimui, kad asmuo kelia grėsmę. Paskutinė veika, turinti baudžiamojo nusikaltimo požymių, buvo įvykdyta ir dėl jos priimtas nuosprendis 2000 metais, t.y. prieš 16 metų, ko pasėkoje darytina išvada, kad šie duomenys neteisėtai laikomi rodančiais asmens pavojingumą. Priešingai, šie duomenys rodo, kad asmuo pakeitė gyvenimo būdą.
VPK sprendime nurodyta, kad pareiškėjo pavojingumą neva patvirtina duomenys apie jo atžvilgiu pradėtus ikiteisminius tyrimus. Pareiškėjas su tuo nesutinka, nes, pareiškėjo vertinimu, turi būti vertinami ne faktai apie ikiteisminio tyrimo inicijavimą, o kaip ikiteisminis tyrimas baigėsi. Iš paties atsakovo sprendime pateiktos informacijos matyti, kad visi ikiteisminiai buvo nutraukti arba buvo priimti išteisinamieji nuosprendžiai.
Be to, skundžiamame sprendime nurodoma, kad duomenys apie ATPK pažeidimus yra pagrindu laikyti asmenį keliančiu pavojų visuomenei, ko pasėkoje jam turi būti neišduotas leidimas ginklui. Toks argumentas, pareiškėjo vertinimu, yra visiškai nepagrįstas, kadangi vien aplinkybė, kad asmuo buvo nubaustas už administracinio teisės pažeidimo padarymą, negali savaime rodyti asmens pavojingumo.
Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pareiškėjas yra baustas administracine tvarka už pažeidimus, susijusius su transporto priemonių vairavimu (greičio viršijimas, vairavimas be draudimo, be techninės priežiūros, neprisisegus saugos diržu, palikimas transporto priemonės, kur trukdo kitoms transporto priemonėms, kelio ženklo pažeidimas, naudojimasis mobiliojo ryšio priemone). Atsakovas nemotyvavo, kaip minėti pažeidimai susiję su negalėjimu medžioti ir leidimo ginklui medžioklei neišdavimu, kaip tie duomenys susiję su nustatymu, ar asmuo gal kelti pavojų aplinkiniams.
Atsiliepimas
Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nurodė, kad vadovaujasi 2014-09-27 Lietuvos Kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos Kriminalinės žvalgybos koordinavimo ir kontrolės skyriaus pranešimu, kuriame nurodoma, kad nerekomenduojama M. P. suteikti leidimą ginklui. Tačiau šiuo klausimu byloje tarp tų pačių šalių Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra pasisakęs priimdamas 2016-01-28 sprendimą, kur išaiškino, kad teisės aktai įpareigoja teritorinių policijos įstaigų viešosios policijos licencijavimo padalinius, atsisakant išduoti leidimą, neapsiriboti tik kriminalinės žvalgybos informacija.
Skundžiamame sprendime nurodoma, kad VPK remiasi faktu, jog pareiškėjui 2015-12-03 buvo pritaikyta prevencinė poveikio priemonė - oficialus perspėjimas ir šią aplinkybę atsakovas laiko pagrindu laikyti pareiškėją keliančiu pavojų visuomenei. Iš šio perspėjimo turinio matyti, kad jis yra abstraktus, jame neindividualizuoti veiksmai, kuriais pareiškėjas galimai varžo kitų žmonių teises ir kokiais veiksmais, su kuo bendraudamas jis galimai sudaro palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Be to, pareiškėjas yra pateikęs skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl minėto oficialaus perspėjimo, kuriame nurodo, kad tokios priemonės lieka įrašuose ir vėliau tie įrašai naudojami prieš jį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas VPK atsiliepimu prašo skundą atmesti. Nurodė, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodyta, kad B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kito ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą. Įstatymo nuostatos rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti arba turi ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. VPK, nagrinėdamas iš naujo pareiškėjo prašymą, įvertino pakartotinai gautą iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro bei Policijos informacinės sistemos registrų charakterizuojančią informaciją, ir vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu priėmė šioje byloje skundžiamą sprendimą Nr. 16-IL-10-01047-e, kuriuo atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus M. P..
Nustatyti faktai leidžia neigiamai vertinti pareiškėjo elgesį, jo polinkį nesilaikyti teisinio reglamentavimo, jo netinkamas nuostatas į valstybėje nustatytą tvarką, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams, ir nepaisant nevienkartinių sankcijų, sistemingai pažeidinėjantį teisės normų reikalavimus. Išdėstytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad M. P. gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, taip, kaip tai numatyta Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatuose.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta:
2014-09-10 M. P. kreipėsi į VPK su prašymu išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuotieji šaunamieji ginklai) (administracinės bylos Nr. I-5370-208/2015 b.l. 22).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-01-28 nutartimi Nr. A-1627-502/2016 (administracinės bylos Nr. I-5370-208/2015 b.l. 132-138) buvo panaikintas VPK 2014-10-13 sprendimas Nr. 14-IL-09421e „Atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ ir VPK įpareigotas išnagrinėti pareiškėjo M. P. 2014-09-10 prašymą iš naujo.
2016-02-26 sprendimu Nr. 16-IL-10-01047-e konstatavus, kad pakanka nustatytų aplinkybių išvadai, jog M. P. kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui ir vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu.
Byloje spręstinas ginčas dėl VPK 2016-02-26 sprendimo Nr. 16-IL-10-01047-e pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo, redakcija galiojusi iki 2016-07-01 (toliau – ABTĮ) 3 str. 2 d.). Be to, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčo sprendimo pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra kitų ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas įsakymas turėtų būti panaikintas.
Ginčijamas sprendimas buvo priimtas, be kita ko, ir vykdant LVAT įpareigojimą M. P. 2014-0910 prašymą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo. LVAT, panaikindamas pareiškėjo atžvilgiu VPK 2014-10-13 priimtą sprendimą Nr. 14-IL09421e, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą, nurodė, kad jis iš esmės neatitiko VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Iš šio administracinio akto turinio nebuvo galima spręsti, kokiais nustatytais faktais jis yra grindžiamas, jame iš esmės yra nurodytos tik teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis leidimas ginklui laikyti (nešiotis) neišduodamas. VPK, priimdamas 2014-10-13 priimtą sprendimą Nr. 14-IL09421e, visiškai jo nemotyvavo, faktiniu atsisakymo išduoti leidimą pagrindu nurodydamas gautą Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014-09-29 raštą, kuriame nurodyta, kad M. P. nerekomenduojama suteikti leidimą ginklui įsigyti. LVAT nusprendė, kad, apsiribodamas tik kriminalinės žvalgybos informacija, VPK sprendimą priėmė pažeisdamas ne tik Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014-01-21 nurodymo Nr. 5-N-1 „Dėl civilinėje apyvartoje esančių šaunamųjų ginklų kontrolės sugriežtinimo“ (Nurodymas) 2.3 punkto reikalavimus, bet ir iš esmės neįvykdydamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto reikalavimo, nustatančio policijai pareigą sprendime nurodyti atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus, jei ginklų ir šaudmenų negali įsigyti ir turėti asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. LVAT konstatavo, kad sprendime nebuvo pateikta jokios informacijos, iš kurios būtų pakankamai aišku ir suprantama, kokių faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą ginklui laikyti (nešiotis).
Kaip šiame sprendime jau minėta, ir 2016-02-26 sprendimas Nr. 16-IL-10-01047-e priimtas vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu.
Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymas neįtvirtina konkrečių kriterijų, kurie objektyviai nulemtų išvadą, jog policijos turimi duomenys patvirtina asmens keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai.
Taikydamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą nagrinėjamu atveju VPK rėmėsi sprendime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis apie du apkaltinamuosius nuosprendžius pareiškėjo atžvilgiu (1994 ir 2000 metais), pareiškėjo su nukentėjusiuoju susitaikymo pagrindu M. P. atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės (1998 metais), baudžiamosios bylos nutraukimą nuosprendžiu M. P. susitaikius su nukentėjusiuoju (2012 metais), baudžiamosios bylos nutraukimą perėjus iš valstybinio kaltinimo į privatų (2012 metais), tris pradėtus ikiteisminius tyrimus, kurie buvo nutraukti nesurinkus pakankamai nusikalstamos veikos įrodymų pareiškėjo atžvilgiu arba nenustačius, jog būtų buvusi padaryta nusikalstama veika (1998, 2007 ir 2012 metais). Taip pat VPK įvertino ir faktą, jog pareiškėjas net 21 kartą yra baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus, numatytus Administracinių teisės pažeidimų kodekse (2003 – 2015 metais). Be to, atsakovas ginčijamame sprendime rėmėsi ir 2009 metais Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Prevencinių poveikio priemonių taikymo registro duomenimis, vadovaujantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu M. P. pritaikyta prevencine priemone – oficialiu perspėjimu. Tokia pati prevencinė priemonė - oficialus perspėjimas pareiškėjui pritaikyta ir 2015 metais, tačiau pareiškėjas šį sprendimą yra apskundęs teismui (VAAT adm. Byla Nr. I-5227-651/2016). Atsakovas, be kita ko, rėmėsi ir 2014 metais bei 2016 metais Lietuvos kriminalinės policijos biuro rekomendacijomis neišduoti M. P. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus.
Be ginčijamo sprendimo pagrindimo Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto ir Taisyklių 12 bei 13 punkto nuostatomis ir anksčiau teismo sprendime nurodytomis objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis, VPK rėmėsi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-04-12 nutarime pateiktu išaiškinimu, kad įgyvendinant Įstatymą, pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenis nuo kėsinimosi į jų gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves ir įgyvendindamos šias pareigas turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką.
Pareiškėjas nesutikimą su ginčijamu sprendimu motyvuoja jo neatitikimu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimui jį (sprendimą) motyvuoti. Aiškindamas reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, LVAT 2016-01-28 nutartyje Nr. A-1627-502/2016 nurodė, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (2010-10-04 nutartis Nr. A438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).
Nagrinėjamų teisinių santykių, susiklosčiusių tarp VPK ir M. P., kontekste svarbu pažymėti, kad teisės aktų nuostatos, numatančios griežtus reikalavimus ginklų apyvartai, visų pirma yra skirtos prevencijai, nes šaunamieji ginklai yra ypatingi ribotos civilinės apyvartos objektai, jų savininkams ir naudotojams keliami specialūs reikalavimai, kurių tikslas užtikrinti visuomenės saugumą, išvengti šaunamojo ginklo patekimo pas asmenims, kurie neturi teisės jais naudotis bei tuo pačiu išvengti paties netinkamo šaunamojo ginklo panaudojimo. Prevenciniai šaunamųjų ginklų apyvartos reikalavimų tikslai suponuoja šaunamojo ginklo savininkų ir naudotojų aukštesnį atsakomybės standartą negu kitais, įprastų neribotos civilinės apyvartos objektų atvejais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką (Konstitucinio Teismo 2013-01-25 nutarimas).
Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, jog Įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 d.). Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas numato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus). Pabrėžtina, jog šių įstatymo nuostatų taikymas neatsiejamas nuo nurodyto Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyto jo tikslo, o minėtose teisės normose nurodytos aplinkybės nustatytinos vertinant įrodymus pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.
Teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktų duomenų visumą, sprendžia, kad ginčijamame sprendime nurodytos ir nagrinėjant administracinę bylą nepaneigtos faktinės aplinkybės neabejotinai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį (galintį) kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl VPK turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, t. y. vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo reikalavimus. Ginčijamas sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, o pareiškėjo argumentai apie ginčijamo sprendimo nemotyvuotumą yra nepagrįsti, kadangi nagrinėjamu atveju, priešingai, nei teigia pareiškėjas, atsakovas pateikė pakankamai reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios nulėmė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto tinkamą taikymą. Iš ginčijamo sprendimo turinio galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas, todėl galima daryti išvadą, kad jis visiškai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad jo padaryti administraciniai teisės pažeidimai nelaikytini pavojingais visuomenei ir negali būti vertinami kaip pagrindas neišduoti leidimo ginklui, pastebėtina, kad atsižvelgiant į pažeidimų kiekį ir sistemiškumą visiškai pritartina VPK išvadai apie pareiškėjo polinkį nesilaikyti teisinio reguliavimo, jo netinkamas nuostatas į valstybėje nustatytą tvarką, kas pareiškėją charakterizuoja kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams, o tai leidžia pagrįstai spręsti apie galimą tokio elgesio keliamą pavojų asmenų sveikatai ir gyvybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Toks pareiškėjo elgesys akivaizdžiai yra nesuderinamas su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Akcentuotina, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Tuo tarpu, sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (LVAT 2016-0-12 nutartis Nr. A-2300-575/2016).
Dėl pareiškėjo argumentų, jog jo teistumai yra išnykę ir ankstesnis jo elgesys neteisėtai laikomas rodančiu asmens pavojingumą, būtina pažymėti, kad Konstitucinis Teismas 2011-11-17 nutarime išaiškino dėl teistumo išnykimo teisinių pasekmių. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime, be kita ko, išaiškinta, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes, tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Taigi, pareiškėjo teistumas už atitinkamą Baudžiamajame kodekse numatytą veiką, nors jis ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktas, kuris gali būti reikšmingas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme.
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas objektyvias faktines aplinkybes, remdamasis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaudamasis, be kita ko, Įstatymo 1 ir 17 straipsnių bei VAĮ 8 straipsnio nuostatomis teismas daro išvadą, kad VPK 2016-05-26 sprendimas Nr. 16-IL-110-01047-e yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl pareiškėjo M. P. skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo M. P. skundą atmesti.
Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.