Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas G. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–8), prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK, atsakovas) Viešosios tvarkos valdybos 2015 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. 15-IL-20-01990-e (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, taip pat priteisti iš atsakovo pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas teigė, kad atsakovas ginčijamu Sprendimu nepagrįstai atsisakė išduoti jam neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus. Nurodė, jog minėtas Sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas, būdamas nepilnamečiu, 1996 m. gruodžio 10 d. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalį baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-02374-96, kuri 1997 m. kovo 7 d. buvo nutraukta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 9¹ straipsnį dėl to, kad jis susitaikė su nukentėjusiuoju. Be to, 1997 m. balandžio 24 d. pareiškėjas buvo kaltinamas baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-00496-97 dėl vagystės ir turto prievartavimo pagal BK 271 straipsnio 4 dalį bei 273 straipsnio 2 dalį, o Kauno rajono apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu dėl padarytų nusikalstamų veikų ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė su 1 000 Lt vertės turto konfiskacija, pagal BK 47¹ straipsnį bausmės vykdymas atidėtas 3 metams. 2011 m. vasario 10 d. pareiškėjui taip pat buvo pareikšti įtarimai dėl vagystės pagal BK 178 straipsnio 1 dalį baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-00157-11, kurioje 2011 m. kovo 22 d. jis susitaikė su nukentėjusiuoju ir byla nutraukta pagal BPK 212 straipsnio 1 dalies 5 punktą, BK 238 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktus. Laikotarpiu nuo 1999 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. birželio 16 d. pareiškėjas buvo 14 kartų baustas už įvairius administracinius teisės pažeidimus. Tačiau pareiškėjas tvirtino, kad tai, jog jis praeityje yra teistas, nesudaro pagrindo spręsti, kad jis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Šiame kontekste pareiškėjas pažymėjo, kad išklausęs medžioklės taisyklių kursus ir įgijęs teisę medžioti, jis turėjo teisėtus lūkesčius dalyvauti medžioklėse, be to, jis atitinka Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nustatytus reikalavimus asmenims, siekiantiems įsigyti ir naudotis šaunamaisiais ginklais. Tuo tarpu atsakovas iš esmės nenurodė nei vienos esamos faktinės aplinkybės, patvirtinančios, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai bei nuosavybei, o skundžiamas Sprendimas grindžiamas duomenimis apie pareiškėjo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn laikotarpiu nuo 1996 m. gruodžio 10 d. iki 2011 m. vasario 10 d. bei administracinėn atsakomybėn laikotarpiu nuo 1999 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. birželio 16 d. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, remdamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, nurodė, jog minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, įgydamas ir turėdamas ginklus, gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai bei nuosavybei. Tačiau, pareiškėjo teigimu, pretenduojančio gauti leidimą turėti ginklus asmens patraukimo baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn faktai gali turėti tiesioginę teisinę reikšmę tik Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 18 straipsnio taikymo kontekste, o Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo požiūriu tokios reikšmės neturi ir gali turėti tik tam tikrą papildomą, kartu su kitomis faktinėmis aplinkybėmis (kitais duomenimis apie norintį įsigyti ginklus asmenį), įrodomąją reikšmę, sprendžiant klausimą, ar toks asmuo kelia šiame punkte nurodytą grėsmę. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pareiškėjas akcentavo, kad jis yra dirbantis asmuo, be to, pateikta charakteristika iš darbovietės patvirtina, jog jis charakterizuojamas teigiamai ir yra nepriekaištingos reputacijos, o iš duomenų dėl pareiškėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn matyti, kad pareiškėjas teistas buvo tik vieną kartą, nuo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo yra praėję daugiau nei 14 metų, tuo tarpu jo padaryti administraciniai nusižengimai nėra reikšmingi, kadangi jie padaryti dėl nedidelių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, todėl tokio pobūdžio nusižengimai dėl jų mažareikšmiškumo negali būti siejami su Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytos grėsmės atsiradimu.

Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18–19) prašė jį atmesti.

Kauno AVPK teigė, kad duomenys apie pareiškėjo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ir padarytus administracinius teisės pažeidimus charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę viešai tvarkai ir kitų asmenų sveikatai, todėl jis atitinka Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtintus kriterijus, su kuriais yra siejamas leidimo įsigyti ir turėti ginklus neišdavimas. Kauno AVPK manymu, vertinant visumą policijos registruose užfiksuotų pareiškėjo padarytų veikų ir nusižengimų, darytina išvada, kad pareiškėjo elgesys yra sistemingas, tyčinis, sąmoningas teisei priešingas veikimas, o tai rodo pareiškėjo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms bei leidžia spręsti, jog pareiškėjas yra linkęs nusižengti. Tuo tarpu iš Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatų matyti, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Kauno AVPK teigė, kad nurodyti duomenys pareiškėjo asmenybę charakterizuoja neigiamai, o tai leidžia daryti išvadą, jog laikydamas šaunamuosius ginklus, jis gali kelti grėsmę visuomenės saugumui.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimu (b. l. 44–49) pareiškėjo skundą atmetė.

Visų pirma, teismas nurodė, kad pareiškėjas iš esmės neginčija atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių dėl pareiškėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir dėl jo padarytų administracinių teisės pažeidimų, tačiau mano, jog šie duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kad jis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Šiame kontekste teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (rėmėsi Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimu). Tuo tarpu Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT) pažymėjo, jog institucija, gavusi prašymą dėl leidimo laikyti ginklus arba leidimo nešiotis ginklus išdavimo, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar toks leidimas konkrečiu atveju gali būti išduodamas (rėmėsi LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2301/2013). Atitinkamai nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas 1996 m. gruodžio 10 d. buvo kaltinamas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-02374-96, kuri 1997 m. kovo 7 d. buvo nutraukta pagal BPK 9¹ straipsnį. Be to, 1997 m. balandžio 24 d. pareiškėjas buvo kaltinamas baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-00496-97 dėl vagystės ir turto prievartavimo pagal BK 271 straipsnio 4 dalį, 273 straipsnio 2 dalį, o Kauno rajono apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl padarytų nusikalstamų veikų ir jam buvo paskirtas 3 metų laisvės atėmimas su 1 000 Lt vertės turto konfiskavimu, pritaikius BK 47¹ straipsnį, bausmės vykdymas buvo atidėtas 3 metams. 2011 m. vasario 10 d. pareiškėjui taip pat buvo pareikšti įtarimai dėl vagystės pagal BK 178 straipsnio 1 dalį baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-00157-11, kurioje 2011 m. kovo 22 d. pareiškėjas susitaikė su nukentėjusiuoju, todėl Kauno rajono apylinkės prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą. Teismas kartu akcentavo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1999 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. birželio 16 d. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn 14 kartų. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pabrėžė, kad pareiškėjo teiginys, jog jis teistas buvo tik vieną kartą, o nuo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo 14 metų ir baudžiamojo įstatymo prasme jis yra neteistas, nes teistumas yra išnykęs, klaidingas, kadangi Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Taigi, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pagrįstai nelaikytas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, nes jis linkęs nesilaikyti teisinio reglamentavimo, negerbia valstybėje galiojančių įstatymų, nepaisant nevienkartinių sankcijų, sistemingai pažeidinėja teisės aktų reikalavimus, toks pareiškėjo elgesys kelia pavojų visuomenei, kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad iš Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, jog šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą ir taip užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Minėto įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įvertinus nurodyto įstatymo nuostatas (pvz., 17, 18, 30 straipsnius), matyti, kad asmenims, kurie nori įsigyti ar turėti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjo reputacijos negalima traktuoti kaip nepriekaištingos. Teismas kartu atkreipė dėmesį, jog Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos, neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų, kurie demokratinėje visuomenėje sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija). Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (rėmėsi Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimu). Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklą.

III.

Pareiškėjas G. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 53–57), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos 2015 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. 15-IL-20-01990-e bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, taip pat priteisti iš atsakovo pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai išaiškinus bei pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vertino tik pareiškėjo nepriekaištingos reputacijos buvimą, tačiau iš esmės nepasisakė dėl pagrindo jo atžvilgiu taikyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 62–63) su skundu nesutinka ir mano, jog skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl nėra jokio pagrindo jį naikinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos 2015 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. 15-IL-20-01990-e, kuriuo, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, atsakovas nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo įsigyti šaunamąjį ginklą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 d.). Minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas numato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus). Pabrėžtina, jog šių įstatymo nuostatų taikymas neatsiejamas nuo nurodyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyto jo tikslo, o minėtose teisės normose nurodytos aplinkybės nustatytinos vertinant įrodymus pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės neabejotinai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį (galintį) kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, t. y. vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčijamas atsakovo Sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, o pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė teisės normas, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus, pažeisdamas įrodymų vertinimo nuostatas, yra nepagrįsti, kadangi nagrinėjamu atveju, priešingai, nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas pateikė išsamius motyvus dėl visų esminių, bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pasisakė dėl pareiškėjo, kaip nepriekaištingos reputacijos asmens, ginčijamame teismo sprendime taip pat išsamiai, objektyviai ir visapusiškai buvo išnagrinėtos bei įvertintos ir detaliai aptartos faktinės bylos aplinkybės, kurių pareiškėjas iš esmės neginčija, ir kurios, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju atsakovas pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatas bei skundžiamu Sprendimu nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo įsigyti šaunamąjį ginklą. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jo padaryti administraciniai teisės pažeidimai yra mažareikšmiai, iš byloje esančio išrašo apie asmeniui registruotus administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus (b. l. 28–33) matyti, kad pareiškėjas, be kita ko, yra baustas už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, t. y. už transporto priemonės vairavimą, esant neblaiviam, kai nustatomas lengvas neblaivumo laipsnis (nuo 0,41 promilės iki 1,5 promilės), kuris negali būti laikomas mažareikšmiu pažeidimu.

Taigi, įvertinusi visumą byloje nustatytų aplinkybių, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje esantys pareiškėjo asmenybę charakterizuojantys duomenys neabejotinai rodo, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui, o tai nesuderinama su Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Tuo tarpu, sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2833/2012). Tačiau pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės šiuo konkrečiu atveju ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų nepaneigia bei nesudaro pagrindo naikinti atsakovo Sprendimą dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti šaunamąjį ginklą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Tačiau šiuo atveju pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, t. y. sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.