- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-26
- Bylos Nr.
- 1A-418-495/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37201-2015-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Pranytė-Zalieckienė (pran.), Aloyzas Kruopys, Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- A. T., Ž. Š., D. K.
- Nukentėjusysis
- R. R.
- Advokatai
- Šarūnas Ivanauskas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Larisos Fedotovos, nuteistojo Ž. Š. skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo:
Ž. Š. kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, Ž. Š. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2017 m. vasario 3 d. ir laikyta, kad jis jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę atliko.
A. T. kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apygardos teismo 2016-10-28 nuosprendžiu paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausme ir A. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2016-06-02 nuosprendžiu paskirta subendrinta 13 metų laisvės atėmimo bausme ir D. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 13 metų 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Solidariai iš Ž. Š., A. T., D. K. nukentėjusiajam R. R. priteista 580 Eur turtinei žalai atlyginti.
Iš Ž. Š., A. T., D. K. nukentėjusiajam R. R. priteista po 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Iš Ž. Š., A. T., D. K. nukentėjusiajam R. R. priteista po 333,33 Eur advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1.A. T., Ž. Š. ir D. K. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, atvirai prievartavo turtą, panaudodami fizinį smurtą ir grasinimus panaudoti fizinį smurtą, panaudodami psichinę prievartą bei atimdami R. R. laisvę, o būtent:
jie, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, vertė nukentėjusįjį R. R. perduoti turtą ir suteikti turtinę teisę, tai yra 2015-07-02 apie 16.00 val. A. T. priėjęs kartu su D. K. prie R. R. automobilio „BMW 530“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio ties (duomenys neskelbtini) namu, Vilniuje, A. T. su D. K. bendrais veiksmais panaudojo psichinę prievartą ir fizinį smurtą prieš R. R.: D. K. jėga išsitempė R. R. iš jam priklausančio automobilio, o A. T., siekdamas įbauginti nukentėjusįjį ir maksimaliai apriboti galimybę kviestis pagalbą, įlindęs pro keleivio pusės priekines dureles į automobilio saloną, ištraukė iš užvedimo spynelės užvedimo raktelį, kurį pasiėmė su savimi, ir liepė R. R. sėsti į J. T. vardu registruotą automobilį „AUDI A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tokiu būdu R. R. buvo pasodintas prieš savo valią į minėtą automobilį, ir, apribojus jo laisvę, R. R. priverstinai nuvežė į (duomenys neskelbtini) mišką, esantį (duomenys neskelbtini) regioniniame parke, (duomenys neskelbtini) mieste, tiksliai tyrimo metu nenustatytą vietą, kur R. R. atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas, tai yra A. T. sudavė R. R. vieną kartą kumščiu į pilvą ir vieną kartą kumščiu į krūtinę, vėliau sulenkiamu peiliu brūkštelėjo per kairės rankos plaštaką, taip baugindamas nukentėjusįjį ir sakydamas, jog nemeluotų, kad neturi pinigų, D. K. delnu sudavė vieną kartą nukentėjusiajam R. R. per veidą ir vieną kartą kumščiu į krūtinę, Ž. Š. vieną kartą kumščiu sudavė R. R, į krūtinę, bei grasindami nužudyti ar kitaip sutrikdyti jo sveikatą, be teisėto pagrindo reikalavo iš R. R. pinigų, Ž. Š. ir D. K. privertė R. R. pasirašyti 2 vekselius po 2 900 eurų sumai, o A. T. atėmė iš R. R. su savimi turėtus 30 eurų. Po to, grįžus prie R. R. automobilio, stovėjusio ties (duomenys neskelbtini) namu, Vilniuje, R. R., būdamas įbaugintas panaudoto smurto, prieš savo valią atidavė A. T. su savimi turėtus reikalaujamus 550 eurų. Taip, veikdami bendrininkų grupe, kartu veikusių asmenų naudai prievartavo iš nukentėjusiojo R. R. turtą bendrai 6 380 eurų sumai.
Šalies argumentai
2. Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė L. Fedotova apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017-05-17 nuosprendį ir:
Žemesnės instancijos teismas
- A. T. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirti 4 metus laisvės atėmimo.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtą 4 metų laisvės atėmimo bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Kauno apygardos teismo 2016-10-28 nuosprendžiu paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausme ir A. T. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
- Ž. Š. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirti 4 metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
- D. K. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirti 4 metus laisvės atėmimo.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtą 4 metų laisvės atėmimo bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2016-06-02 nuosprendžiu paskirta subendrinta 13 metų laisvės atėmimo bausme ir D. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 14 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
2.1. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. T., Ž. Š. ir D. K. už padarytą veiką paskyrė laisvės atėmimo bausmes, tačiau neteisingai nustatė jų dydį. Teismas įvertino ne visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, todėl nuteistiesiems paskyrė per švelnias, BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytos bausmių paskirties, paradytos veikos bei nuteistųjų asmenybių pavojingumo neatitinkančias, neproporcingas bausmes.
2.1.1. A. T., Ž. Š. ir D. K. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už R. R. turto prievartavimą. Už paminėto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato bausmę, susijusią tik su laisvės atėmimu, tai yra laisvės atėmimą iki 8 metų.
2.1.2. Individualizuodamas nuteistiesiems bausmes apygardos teismas teisingai nustatė, kad byloje nėra pastarųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jų atsakomybę sunkina tai, kad veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, nuteistųjų padaryta baigta veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, visi nuteistieji veikė aktyviai, naudojo fizinį smurtą bei grasino panaudoti fizinį smurtą, veikė neatsižvelgdami į tai, kad automobilyje su motina buvo palikta vos keturių mėnesių amžiaus nukentėjusiojo R. R. dukra. Kita vertus, teismas į paminėtas aplinkybes neatsižvelgė parinkdamas laisvės atėmimo bausmės dydį nuteistiesiems, be pagrindo neįvertino kitų byloje esančių bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių.
Šalies argumentai
2.1.3. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į tai, kad nuteistieji A. T., Z. Š. ir D. K. nusikaltimą padarė veikdami tiesiogine tyčia, savanaudiškais tikslais, iš anksto jį suplanavę: dienos metu miesto centre prieš nukentėjusiojo R. R. valią ištraukė jį iš automobilio, nuvežė į miško masyvą, kur naudojo fizinį smurtą bei grasinimus, reikalaudami pinigų.
2.1.4. Be to, A. T. ir D. K. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo recidyvistai. A. T. buvo teistas 6 kartus, o D. K. - 3 kartus. Ž. Š. buvo teistas 4 kartus už tyčinius nusikaltimus ir nors jo teistumas išnykęs, tačiau tai įvyko tik prieš keletą mėnesių iki nagrinėjamo nusikaltimo padarymo. Visi nuteistieji buvo bausti administracine tvarka. Šios paminėtos aplinkybės neigiamai apibūdina A. T., Ž. Š. ir D. K. asmenybes, rodo, jog jie yra linkę nusikalsti, nepaisyti visuomenėje nustatytų elgesio ir moralės normų, jų daromos nusikalstamos veikos yra įvairaus sunkumo tyčiniai nusikaltimai.
2.1.5. Be kita ko, nuteistieji nedirbo, nors yra jauno ir darbingo amžiaus, legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo. Taigi nusikaltimų darymas yra jų gyvenimo būdas. Apeliantė pastebi, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, teismai vertindami kaltininko asmenybę, atsižvelgia į visas teigiamas ir neigiamas kaltininką apibūdinančias aplinkybes ir jas vertina kaip visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalga Nr. 27-2. Teismų praktika. 2007, 27).
2.1.6. Apeliantė nurodo, jog tai, kad nukentėjusysis R. R. užsienyje turėjo reikalų su teisėsauga, nemažina jo asmenybės vertės tiek žmogiškąja, tiek įstatymo taikymo prasme.
2.1.7. Apygardos teismas netinkamai taikė BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, neatsižvelgė į pirmiau išdėstytas aplinkybes, skyrė nuteistiesiems bausmes, skaičiuodamas ne nuo BK 181 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio, o artimesnes minimaliai laisvės atėmimo bausmei, nemotyvuodamas bausmės dydžio parinkimo.
2.1.8. Byloje nustatyta, kad visi nuteistieji buvo vienodai aktyvūs nusikaltimo padarymo metu, naudojo fizinį smurtą bei grasinimus panaudoti smurtą prieš nukentėjusįjį, veikė bendrininkų grupe, todėl paskirta bausmė turi būti vienoda visiems nuteistiesiems, artima BK 181 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Nuteistiesiems A. T. ir D. K. paskirta bausmė bendrintina su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis.
3. Nuteistasis Ž. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-05-17 nuosprendį ir jį pagal BK 181 straipsnio 2 dalį išteisinti. Tuo atveju, jeigu teisėjų kolegija manys, jog nėra pagrindo jam priimti išteisinamąjį nuosprendį, apeliantas prašo Vilniaus apygardos teismo 2017-05-17 nuosprendį pakeisti ir jo veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 1 dalį. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
3.1. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus (kaltinamųjų ir liudytojų parodymus, daiktinius įrodymus), kuo pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, bei neteisingai kvalifikavo jo veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
3.1.1. Teismas nustatė, kad jis (apeliantas) sužinojo apie R. R. neteisėtus veiksmus, kuriais šis užsidirbdavo lėšų pragyvenimui ir nutarė, kad jis neteisėtu pelnu privalo pasidalinti ir su kitais asmenimis. Teismo nuomone, informaciją apie R. R. „verslą“ jis gavo iš M. ir D. S.. Tuomet, pasitelkęs A. T. ir D. K., jis sumanė prievartauti turtą iš R. R., prisidengdamas pažadu suteikti pastarajam apsaugą nuo galimai kitų nusikaltėlių, tačiau tokios pagalbos R. R. nepriėmė. Paminėtas išvadas teismas padarė remdamasis išimtinai R. R. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai, tuo pažeisdamas BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas.
3.1.2. Nei D. S., nei M. S. nepatvirtino, kad jis buvo pastarųjų informuotas apie nukentėjusiojo „verslą“ ir nelegalų uždarbį. Priešingai, abu liudytojai nurodė žinoję, jog R. R. internetu perka pigiau kažkokius daiktus ir juos perparduoda, tačiau negalėjo pasakyti, ar toks „verslas“ duoda pelno, o apie R. R. finansinę padėtį abu nieko nežinojo.
3.1.3. Nustatydamas faktines aplinkybes apie psichinės prievartos ir fizinio smurto panaudojimą nukentėjusiojo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, įvykius (duomenys neskelbtini) miške bei pinigų perdavimą grįžus į (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, teismas taip pat remiasi tik R. R. parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai. Kita vertus, nukentėjusiojo parodymai dėl paminėtų aplinkybių, priešingai nei pripažino teismas, nėra nuoseklūs.
3.1.3.1. Pastarojo parodymai dėl fizinio smurto prieš jį panaudojimo skiriasi. Be to, pirminėje apklausoje R. R. minėjo, kad jis (apeliantas) jam grasino (nors jokių grasinančių žodžių apklausos metu nenurodė), vadino sukčiumi, tačiau nenurodė, kad jis būtų naudojęs jo atžvilgiu kokį nors fizinį smurtą. Vėlesnėje apklausoje nukentėjusysis nebenurodė, kad jis jam būtų grasinęs ar išvadinęs sukčiumi, tačiau nurodė apie neva jo suduotą smūgį jam į saulės rezginį. Pirminėje apklausoje R. R. tvirtino, kad praėjus kiek laiko D. K. ir A. T. nusivedė jį atokiau, kur A. T., išsitraukęs peiliuką, perbraukė per nukentėjusiojo ranką, tačiau nesužalojo. Vėlesnėje apklausoje nukentėjusysis apie jokį nusivedimą atokiau nebemini, tačiau nurodo, kad A. T. peiliuku grybštelėjo per plaštakos viršų. Tikint nukentėjusiojo parodymais, akivaizdu, kad turėjo likti sužalojimo pėdsakai, kurie byloje jokia forma neužfiksuoti. Nenuoseklus R. R. buvo ir aiškinant aplinkybes apie 30 Eur perdavimą (atėmimą). Šie prieštaravimai teismo nuosprendyje neaptarti ir neįvertinti.
3.1.3.2. Pagal byloje nustatytas aplinkybes neįtikėtinas paties R. R. elgesys, kai po tariamų grasinimų ir fizinio smurto jo atžvilgiu panaudojimo, pamatęs degalinėje kelis policijos ekipažus, nukentėjusysis į juos nesikreipė ir apie jam keliamas grėsmes nepranešė. Aiškindamas tokio elgesio priežastis, nukentėjusysis taip pat nebuvo nuoseklus. Pirminėje apklausoje jis tvirtino, kad nedrįso, o vėlesnėje apklausoje, kad bijojo dėl savo automobilio raktų, kurie, anot jo, buvo pas A. T..
3.1.3.3. Liudytoja J. V. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir teisme, todėl jos parodymais vadovautis galima tik tiek, kiek jie atitinka kitus objektyvius duomenis. Be to, ši liudytoja yra artimas asmuo nukentėjusiajam, jie turi bendrą vaiką, todėl buvo suinteresuota palaikyti R. R. poziciją. Ir nors liudytoja, kaip ir pats nukentėjusysis, tvirtina, kad R. R. buvo jėga ištemptas iš automobilio, tačiau tokių parodymų nepatvirtina byloje esantys vaizdo įrašai bei nuotraukos. J. V. su R. R. nevažiavo, todėl nurodyti kas vyko po to, kai jis išvažiavo iš (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, negalėjo, o apie R. R. rankos sužalojimus ji nėra užsiminusi nei vienoje apklausoje.
3.1.3.4. Vaizdo įrašas, filmuojantis (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, t.y. vietą, kurioje buvo R. R. automobilis, bei nuotraukos nepatvirtina teismo nustatytų aplinkybių apie tai, kad R. R. buvo jėga ištrauktas iš automobilio ir prieš jo valią, apribojus laisvę, įsodintas į automobilį „Audi A6“ bei nuvežtas į mišką.
3.1.4. Įstatymų leidėjas neteisėtą laisvės atėmimą sieja su žmogaus laisvės pasirinkti savo buvimo vietą suvaržymu. Toks nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia.
Šalies argumentai
3.1.4.1. Apeliantas nurodo, jog jis siekė gauti žadėtą kelionę arba atgauti sumokėtus pinigus. Kadangi R. R. ir aptariamo susitikimo metu vis dar žadėjo suorganizuoti kelionę, tačiau neturėjo kompiuterio, visi nusprendė važiuoti iki jo (apelianto) automobilio, palikto prie PC „(duomenys neskelbtini)“, kuriame buvo nešiojamasis kompiuteris ir internetas.
3.1.4.2. R. R. tvirtina, kad buvo nuvežtas į mišką, tačiau byloje nėra nustatyta konkreti įvykio vieta. Išvadas, kad nukentėjusysis buvo išvežtas į (duomenys neskelbtini) mišką, teismas grindžia tiek jo, tiek R. R. fiksuotais telefonų veikimo pagal celes (bazines stoteles) duomenimis.
3.1.4.3. Visi kaltinamieji tvirtino, kad su nukentėjusiuoju nuvyko į aikštelę prie (duomenys neskelbtini) centro, kuris tuo metu buvo tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (šiuo metu išsikėlė į kitas patalpas). Tuometinės patalpos buvo visiškai netoli posūkio į (duomenys neskelbtini) ir tos degalinės, kurią parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė nukentėjusysis.
3.1.4.4. Iš byloje esančių telefonų veikimo pagal bokštus analizės matyti, kad R. R. naudotas telefonas nuo 16.30 iki 17 val. buvo bokšto, aptarnaujančio (duomenys neskelbtini), veikimo teritorijoje (tarnybiniame pranešime nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) yra kryptis link (duomenys neskelbtini) g.). Akivaizdu, kad netoli (duomenys neskelbtini) yra ir miškai, ir buvo (duomenys neskelbtini) centras, prie kurio kaip tik buvo paliktas jo (apelianto) automobilis. Analogiškoje vietoje yra fiksuojamas ir jo naudotas telefonas. Vieša paslaptis, kad telefonai jungiasi prie stipriausią signalą skleidžiančio bokšto. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad celė Nr. (duomenys neskelbtini), prie kurios jungėsi nurodytu laiku jo ir nukentėjusiojo mobilieji telefonai, yra sumontuota ne miško teritorijoje, bet (duomenys neskelbtini) g., ties pastatu 11A, Vilniuje. Ši bazinė stotis yra apie 40 m aukščio, priskirta aptarnauti kaimo vietoves ir jos veikimo spindulys, priklausomai nuo reljefo, gali siekti nuo 6 iki 35 km. Taigi, nurodyta bazinė stotis (celė) yra skirta aptarnauti visą (duomenys neskelbtini) regioninį parką, kuriame yra (duomenys neskelbtini) atodanga, (duomenys neskelbtini) takas, (duomenys neskelbtini) dvaras ir (duomenys neskelbtini) gatvė. Tokios teritorijos kaip (duomenys neskelbtini) miškas, kuriame teismas nustatė tariamą nusikaltimo vietą, pagal Vilniaus miesto planą iš viso nėra. Tokiu būdu pagal telefonų jungimąsi prie bokštų nebuvo galima nustatyti tikslios kaltinamųjų ir nukentėjusiojo buvimo vietos, o visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamųjų naudai.
3.1.4.5. Be to, apeliantas nurodo, jog iš bylos duomenų matyti, kad jie kartu su nukentėjusiuoju buvo sustoję degalinėje, kur pats R. R. ėjo į parduotuvę. Degalinėje buvo ir keli ekipažai policijos pareigūnų. Taigi nukentėjusysis nebuvo uždarytas automobilyje, laisvai judėjo, dėl gresiančio pavojaus į pareigūnus nesikreipė. Be kita ko, nukentėjusysis visą laiką su savimi turėjo telefoną, kuriuo, beje, ir naudojosi. Liudytoja J. V. parodė, kad apie 16 val. išvažiavęs su jai nepažįstamais vaikinais iš (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, R. R. per valandą laiko parašė jai kelias SMS žinutes, su tekstu „grįžtu“, „būsiu už 10 min.“, skambino bei pranešė, kad viskas gerai, tuoj sugrįš. Tas pačias aplinkybes patvirtina ir byloje esantys nukentėjusiojo naudoto telefono išklotinių duomenys. Šios aplinkybės dar kartą patvirtina, kad R. R. galėjo naudotis savo telefonu ir jokia laisvėjam atimta nebuvo.
Dėl nurodytų aplinkybių teismo išvada, kad R. R. buvo atimta ar kitaip suvaržyta laisvė, nepagrįsta, neatitinka bylos aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
3.1.5. Teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad 2015 m. gegužės mėn. pabaigoje, jam su D. K. ir D. S. nuvykus pas R. R. į (duomenys neskelbtini), tariamai buvo pravestas turto prievartavimo, t. y. apmokestinimo, variantas, bet konkrečių rezultatų nesutarta.
Šalies argumentai
3.1.5.1. Apeliantas nurodo, jog 2015 m. gegužės mėn. R. R. į (duomenys neskelbtini) buvo nuvežti pinigai (2900 Eur) už jo pažadėtą kelionę 6 asmenims bei pinigų perdavimo momentu pasirašytas pirmasis vekselis. Kadangi R. R. pradėjo vengti kontaktų, negrąžino paimtų pinigų ir neįvykdė savo įsipareigojimų, jis privalėjo kokiu nors būdu susigrąžinti jam perduotus pinigus. Kadangi (duomenys neskelbtini) surašytas pirmasis vekselis buvo netinkamai (neteisingai nurodytas R. R. asmens kodas), antrasis vekselis buvo surašytas prie PC „(duomenys neskelbtini)“ esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Tyrimo metu nebuvo rastas pirmasis vekselis, kas paneigia teismo išvadas, kad du vekseliai buvo surašyti vienu metu.
3.1.5.2. Apeliantas skunde pastebi ir tai, kad jo ir kitų kaltinamųjų parodymai tarpusavyje sutapo, viso proceso metu buvo nuoseklūs, nors jie buvo izoliuoti vieni nuo kitų (visi buvo sulaikyti, po to suimti).
3.1.5.3. Liudytojos K. G. ir S. K. posėdyje patvirtino, kad jie šešiese turėjo skristi į (duomenys neskelbtini), bet kelionė neįvyko. Liudytojų A. V., Z. V., G. M., D. S. parodymai, pateiktas atsitiktinai išsaugotas skrydžio bilietas, apie kurį teismas nuosprendyje visiškai nepasisakė, patvirtina, kad R. R. vertėsi neteisėta bilietų platinimo veikla, organizavo neteisėtą banko kortelių įgijimą ir jų panaudojimą. Kadangi nukentėjusysis vertėsi neteisėtu skydžių organizavimu (pasak liudytojų, naudodamas svetimus mokėjimo dokumentus), jis ir jam (apeliantui) pasisiūlė suorganizuoti pigią kelionę į (duomenys neskelbtini), už ką gavo iš jo pinigus bei pasirašė vekselį.
3.1.5.4. Įrašas jo (apelianto) užrašų knygutėje patvirtina, kad R. R. jis perdavė 2900 Eur. Aplinkybė, jog (duomenys neskelbtini) gavęs iš jo 2900 Eur, nukentėjusysis nuskubėjo namo, pamiršęs apie D. S. tąkart jam atvežtą 150 Eur skolą, kurią apklausiami patvirtino tiek nukentėjusysis (2016-03-08 apklausa), tiek D. S., taip pat paneigia teismo išvadą, kad jų susitikimo (duomenys neskelbtini) tikslas buvo turto prievartavimo žvalgyba, bei patvirtina jo versiją apie ketinimą įsigyti kelionę ir faktą, kad R. R. buvo perduoti pinigai.
3.1.5.5. Teisme apklaustas G. M. patvirtino, kad atsitiktinai Vilniaus PC „(duomenys neskelbtini)“ sutiktas R. R., jam girdint nurodė, jog kuponų kelionei dar nėra, bei paminėjo, kad pats turi problemų su teisėsauga.
3.1.5.6. Taigi versiją, kad R. R. buvo skolingas 2900 eurų už pažadėtą, bet nesuorganizuotą kelionę į (duomenys neskelbtini), teismas nepagrįstai atmetė kaip gynybos poziciją. Taip pat visiškai nepagrįstai jo užrašų knygutėje įrašų „R. (duomenys neskelbtini)“, „2900 Eur“ ir „-580 Eur“ nelaikė įrodymu, o liudytojų A. V., Z. V., G. M. parodymus vertino kaip niekinius. Apeliantas nurodo, jog šie asmenys apie jam inkriminuotą veiką nieko nežinojo. Vien tai, kad paminėtų liudytojų parodymai ir rašytiniai įrodymai (užrašų knygelė bei skrydžio bilietas) nesuderinami su pareikštu kaltinimu, nėra pagrindas šiuos duomenis nemotyvuotai atmesti.
3.1.6. Netinkamas įrodymų vertinimas, prioriteto suteikimas nukentėjusiojo R. R. parodymams įtakojo nepagrįstas teismo išvadas, jog jis neturėjo jokio teisėto pagrindo reikalauti iš nukentėjusiojo jam sumokėtų pinigų už pažadėtą, tačiau neatliktą paslaugą. Todėl teismas nepagrįstai jo veiką vertino kaip turto prievartavimą. Kadangi dėl savavaldžiavimo jam kaltinimas pareikštas nebuvo, prašo apeliacinės instancijos teismo jį išteisinti.
Žemesnės instancijos teismas
4.Teismo posėdžio metu prokuroras prašė Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo Ž. Š. apeliacinį skundą atmesti, nuteistieji ir jų gynėjai prašė Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo Ž. Š. apeliacinį skundą tenkinti.
5. Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės L. Fedotovos, nuteistojo Ž. Š. apeliaciniai skundai atmetami.
Dėl nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.
6.Apeliantas Ž. Š. teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus (kaltinamųjų ir liudytojų parodymus, daiktinius įrodymus), kuo pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, bei neteisingai kvalifikavo jo veiksmus. Apelianto manymu, jis pagal BK 181 straipsnio 2 dalį turėtų būti išteisintas arba jo veika perkvalifikuota į BK 294 straipsnio 1 dalį.
Motyvuojamoji dalis
6.1. Kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnyje yra numatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258-699/2015, 2K-234/2014 ir kt.).
6.2. Iš naujo įvertinusi byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoti, kad apygardos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, padarė nepagrįstas išvadas, pripažįstant esant įrodytomis faktines bylos aplinkybes, ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 181 straipsnio 2 dalies– taikymą, neturi pagrindo. Priešingai nei teigia apeliantas, jo, kaip ir A. T., D. K., kaltė padarius paminėtą nusikalstamą veiką pagrįsta teismo posėdžiuose ištirtų įrodymų visuma, o ne išimtinai nukentėjusiojo parodymais, visi įrodymai aptarti ir įvertinti, o kelta gynybos versija apie tai, kad nukentėjusysis R. R. buvo skolingas nuteistiesiems 2900 eurų už nenupirktus bilietus į (duomenys neskelbtini), motyvuotai atmesta.
6.3.Paneigiant turto prievartavimą ir veiką kvalifikuojant kaip savavaldžiavimą (BK 294 straipsnis) būtina nustatyti, kad kaltininkas, reikšdamas prievartines turtines pretenzijas, iš tikrųjų turėjo teisinį pagrindą (realios teisės įgyvendinimas) arba sąžiningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas).
6.4. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto, o taip pat ir kitų jo bendrininkų pateiktą versiją apie iš tikrųjų turėtą teisinį pagrindą reikšti nukentėjusiajam turtines pretenzijas – R. R. 2900 eurų skolą, atsiradusią dėl nuteistiesiems neva nenupirktų kelionės bilietų, vertino kritiškai ir atmetė, kaip paneigtą byloje esančiais duomenimis.
6.5. Nukentėjusysis R. R. viso proceso metu nuosekliai patvirtino, jog nuteistiesiems jis nebuvo skolingas, jokių kelionių į užsienį už pusę kainos neorganizavo, iš Ž. Š. (duomenys neskelbtini) vykusio susitikimo metu pinigų negavo, (duomenys neskelbtini) nebuvo pasirašytas ir vekselis. Nukentėjusiojo teigimu, apeliantas, o taip pat ir bendrai su juo veikę A. T., D. K., iš jo pinigų reikalavo už neva jam suteiktą apsaugą, „stogą“. R. R. apklausiamas nuosekliai parodė, jog 2015 m. pavasarį – vasarą, kuomet jau buvo šilta, jis paskambinęs D. S., klausė, kada šis grąžins jam 150 Eur skolą. Po poros dienų jis kartu su Ž. Š., D. K. buvo atvykęs pas jį į (duomenys neskelbtini). Tuomet D. K. kartu su Ž. Š. pasiūlė jam apsaugą, būti jo „stogu“, jeigu kils problemų atstumu Vilnius – Kaunas, o jam už šias jų paslaugas reiks susimokėti. Tuomet jis nieko nesupratęs, kad šie greičiau atstotų, sutiko. Jiems išsiskyrus, netrukus jam paskambino D. S. ir pasakė, kad pamiršo grąžinti skolą, jie privažiavo netoli jo namų ir D. S. per automobilio langą padavė jam 150 Eur. Nukentėjusysis apklausiamas patvirtino, jog Ž. Š., D. K. tąkart (duomenys neskelbtini) pamatė pirmą kartą, iki tol jų nepažinojo, A. T. pirmą kartą pamatė įvykio dieną.
6.6.Nors apeliantas apklausiamas nurodė, jog su nukentėjusiuoju susipažino dar 2013 metais (duomenys neskelbtini) per D. S.; 2015 m. kovo mėn. pabaigoje – balandžio pradžioje D. S. jam pasakė, kad R. R. turi kelionių, lėktuvų skrydžių pasiūlymų; nukentėjusysis dar iki susitikimo (duomenys neskelbtini), jam (apeliantui) kalbant D. S., pasiūlė dovanų kuponų pavidalu kelionę, kurios kaina būtų dvigubai mažesnė nei tuo metu realiai buvusi kaina, 500 Eur už kuponą, tačiau šių jo nurodytų aplinkybių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Priešingai, iš liudytojo D. S. parodymų matyti, jog Ž. Š. iki susitikimo (duomenys neskelbtini) R. R. nepažinojo, (duomenys neskelbtini) apeliantas nukentėjusįjį pamatė pirmą kartą. Sprendžiant iš šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jis Ž. Š., kaip šalia gyvenusiam pažįstamam, 2015 m. gegužės pabaigoje susitikus pasiūlė iš jo draugo (R. R.) įsigyti pigiau prekių, kuo šis susidomėjo. D. S. teigimu, į (duomenys neskelbtini) gegužės pabaigoje jis su Ž. Š. bei šio draugu (D. K.) pas nukentėjusįjį vyko tartis dėl daiktų pirkimo, taip pat jis grąžino R. R. skolą. Pastebėtina tai, jog nei liudytojas D. S., nei jo brolis M. S., apklausiamas liudytoju (teisiamojo posėdžio metu parodymai perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu), ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, jog R. R. būtų pardavinėjęs perpus pigesnes keliones. Nors teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. S. iš dalies savo parodymus pakeitė, parodė, kad nukentėjusysis organizuodavo pigesnes keliones ir jis apie tai Ž. Š., tačiau liudytojas nepateikė teismui logiškų ir įtikinamų savo parodymų keitimo priežasčių, dėl to tokie liudytojo parodymai vertinami kritiškai.
6.7. Be kita ko, liudytojas M. S. patvirtino, jog jam iš brolio D. buvo žinoma, kad 2015 m. pavasarį Ž. Š. D. buvo nuvažiavę pas R. R. į (duomenys neskelbtini), tačiau nežino dėl kokios priežasties. Liudytojas M. S., jog 2015 m. birželio pabaigoje jis buvo atsitiktinai prie namų susitikęs pažįstamą Ž. Š., kuris klausė, kodėl R. R. neatvažiuoja į Vilnių. Liudytojas, priešingai nei nurodoma apelianto skunde, šiam pasakė, kad R. R. turi daug pinigų, todėl pas jį daugiau nebevažiuoja, po ko Ž. Š. teiravosi, ar jie bendrauja, kaip su R. R. susitikti. Liudytojo M. S. teigimu, jam buvo žinoma ir apie tai, kad R. R. užsakinėdavo prekes internetu 50 procentų pigiau, 25 procentus nuo uždirbtos sumos pastarasis turėjo sumokėti Ž. Š.. Ž. Š. susitikimo metu jam nurodė, kad jeigu jis nenori mokėti už R. R., turi jam pasakyti, kur pastarasis yra, kad jie galėtų susisiekti. Liudytojas patvirtino, jog dėl nurodytų priežasčių jis Ž. Š. pranešė apie R. R. atvykimą į Vilnių 2015 m. liepos mėn. pradžioje, nukentėjusiajam atvykus į Vilnių, ne kartą telefonu Ž. Š. nurodė pastarojo buvimo vietas. Aplinkybes apie tai, kad M. S. žinojo apie nukentėjusiojo atvykimą į Vilnių, domėjosi telefonu, kur šis Vilniuje lankėsi, patvirtino ir nukentėjusysis, liudytoja J. V..
6.8. Fakto, kad nukentėjusysis organizuodavo pigesnes keliones nepatvirtina ir teisiamojo posėdžio metu apelianto gynėjos iniciatyva apklausti liudytojai Z. V., A. V., G. M., K. G., S. K., pateiktas kelionės bilietas. Sprendžiant iš liudytojų Z. V., A. V. parodymų, pastariesiems nukentėjusysis neorganizavo jokios poilsinės kelionės, jie R. R. už poilsinės kelionės suorganizavimą nemokėjo ir pinigų. Liudytojų teigimu, R. R. jiems nupirko bilietus į užsienį tam, kad šie nuvykę ten pasidarytų banko korteles, kurias perduotų jam, o R. R. jiems už šią paslaugą turėjo sumokėti. Vertinant šių liudytojų parodymų patikimumą, būtina atsižvelgti ir į tai, kad laikotarpiu nuo 2016-04-05 iki 2016-06-02 Ž. Š. ir A. V. (duomenys neskelbtini) buvo laikomi vienoje kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), tarp jų nebuvo izoliacijos (teisiamojo posėdžio metu liudytojai Z. V., A. V. apklausti 2016-12-09) (8 t., b.l. 21). Byloje buvo pateiktas Z. V. vardu pirktas skrydžio bilietas į (duomenys neskelbtini). Kita vertus, paminėtas bilietas nei pats savaime, nei vertinant kartu su kitais bylos duomenimis, nepatvirtina jokių bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių. Iš paminėtame biliete nurodytų duomenų nėra galimybės spręsti, kas konkrečiai, kada ir kokiu tikslu jį pirko. Nors liudytojas G. M., patvirtindamas apelianto parodymus, parodė, jog Ž. Š. buvo susitikęs su R. R. prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, kur taip pat buvo M. ir D. S., tačiau nurodė ir tai, kad negirdėjo apie ką pastarieji nuošaliau kalbėjosi. Tuo tarpu liudytojas D. S. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, kaip ir nukentėjusysis R. R., nurodė, kad prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo susitikę su Ž. Š. bei G. M.. Beje, liudytojas G. M. apklausiamas neužsiminė ir apie tai, kad R. R. būtų užsiėmęs pigesnių kelionių organizavimu. Apelianto bei kitų nuteistųjų versijos apie nukentėjusiojo jiems neva organizuotą kelionę į (duomenys neskelbtini), pastarajam sumokėtus pinigus nepatvirtina ir liudytojų K. G., S. K. parodymai. K. G. yra apelianto gyvenimo draugė, S. K. D. K. žmona, natūralu, kad pastarosios yra suinteresuotos bylos baigtimi. Be to, iš šių liudytojų parodymų matyti, jog jos pačios realiai nei girdėjo apie kelionės pasiūlymą, nei matė pinigų perdavimą, tai joms žinoma nuteistųjų.
6.9. Nors visi nuteistieji apklausų metu nuosekliai tvirtino, jog nukentėjusysis buvo skolingas už nesuorganizuotą kelionę, tačiau pačių Ž. Š., D. K. parodymai dalyje dėl pinigų sumokėjimo nukentėjusiajam tarpusavyje nesutapo. Ž. Š. apklausiamas nurodė, jog nukentėjusiajam pinigus už neva organizuojamą kelionę sumokėjo susitikimo (duomenys neskelbtini) metu, pinigų perdavimą matė tiek D. K., tiek kartu vykęs D. S., kurie stovėjo šalia. Kita vertus, nei nuteistasis D. K., nei liudytojas D. S. apklausiami šios aplinkybės nepatvirtino. Priešingai tiek vienas, tiek kitas nurodė, kad nematė kaip nukentėjusiajam buvo perduoti pinigai. Be kita ko, D. K. nurodė, kad tuo metu kai Ž. Š. (duomenys neskelbtini) kalbėjosi su nukentėjusiuoju, jis buvo nuėjęs į parduotuvę, ko apklausų metu nepatvirtino nei Ž. Š., nei liudytojas D. S.. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad Ž. Š., sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo klausimą, apie tai, kad nukentėjusysis turėjo jiems suorganizuoti pigesnę kelionę į užsienį iš viso neužsiminė. Apeliantas parodė, jog įvykio dieną su nukentėjusiuoju buvo susitikę, nes šis jam buvo skolingas. Jie susitiko perrašyti vekselį, nes kai jis R. R. skolino pinigus, nukentėjusysis vekselyje įrašė neteisingai asmens kodą.
6.10. Apeliantas mano, jog nepagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė jo bei kitų nuteistųjų duotus parodymus. Nurodo, kad jų parodymai, nepaisant to, kad jie buvo izoliuoti vienas nuo kito, buvo nuoseklūs ir tarpusavyje sutapo. Sutikti su šiais apelianto skundo argumentais nėra pagrindo. Nors nuteistųjų parodymai didžiąja dalimi sutapo, tačiau jų parodymuose, kaip minėta, yra ir prieštaravimų. Be kita ko, nuteistųjų parodymai prieštarauja kitų byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Ž. Š., A. T., D. K. parodymų patikimumą, jų pateiktą įvykių versiją, svarbu pastebėti ir tai, kad pastarieji buvo sulaikyti ir izoliuoti vienas nuo kito ne iš karto po įvykio, o praėjus daugiau kaip pusei metų. Pastariesiems, sprendžiant iš bylos aplinkybių, buvo žinoma ir apie tai, kad nukentėjusysis R. R. dėl įvykio kreipėsi į teisėsaugos pareigūnus. Taigi, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji, siekdami išvengti jiems gresiančios atsakomybės, turėjo pakankamai laiko tarpusavyje suderinti parodymus dar iki jų sulaikymo.
6.11. Teisėjų kolegija, pirmiau išdėstytų aplinkybių kontekste, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog fakto, kad nukentėjusiajam apeliantas perdavė pinigus už neva organizuojamą kelionę, nesant kitų tai patvirtinančių įrodymų, taip pat nepatvirtina ir byloje pateiktoje Ž. Š. užrašų knygelėje esantys įrašai. Nėra galimybės nustatyti nei kas, nei kada paminėtus įrašus užrašų knygelėje padarė. Kaip minėta, apeliantas byloje buvo sulaikytas praėjus septyniems mėnesiams po įvykio, sprendžiant iš nukentėjusiojo parodymų, apie tai, kad jis kreipėsi dėl įvykio į policiją, nuteistiesiems buvo žinoma, todėl neatmetama galimybė, kad paminėti įrašai užrašų knygelėje, siekiant patvirtinti iškeltą versiją, buvo padaryti jau po nagrinėjamo įvykio.
6.12. Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, akivaizdu, kad nuteistieji iš tikrųjų neturėjo teisinio pagrindo reikšti turtines pretenzijas nukentėjusiajam. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad R. R. būtų organizavęs nuteistiesiems kelionę į (duomenys neskelbtini), o šios kelionės organizavimui pastarieji nukentėjusiajam būtų sumokėję 2900 Eur.
6.13. Apeliantas, o taip pat kiti nuteistieji apklausiami tvirtino, kad įvykio dieną apie 15.30 val. vyko į notarų biurą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau šis jau nebedirbo, nukentėjusįjį (duomenys neskelbtini) gatvėje pamatė atsitiktinai. Šiuos nuteistųjų parodymus taip pat paneigia byloje esantys kiti įrodymai. (duomenys neskelbtini) notarų biuro, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, pateikta informacija patvirtina, kad 2015-07-02 dirbo įprastu laiku, t.y. nuo 8.30 iki 16.00 val. (pietų pertrauka nuo 13.00 val. iki 13.30 val.). Tuo tarpu iš (duomenys neskelbtini) skyriaus pateikto 2015-07-02 nuo 15.00 iki 17.00 val. vaizdo įrašo matyti, kad nuteistieji jau apie 15.15 val. buvo (duomenys neskelbtini) g. Pateikti vaizdo įrašai, juose užfiksuoti nuteistųjų veiksmai (nevienkartinis vaikščiojimas (duomenys neskelbtini) g., nuo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių kampo prie (duomenys neskelbtini) pastato stebėjimas vietovės, kur būtent ir buvo pastatytas nukentėjusiojo automobilis, visų trijų nuteistųjų sėdėjimas kiek atokiau nuo nukentėjusiojo automobilio pastatytame automobilyje Audi ir laukimas apie 20 minučių) neabejotinai patvirtina, kad pastarieji laukė nukentėjusiojo sugrįžtant į savo automobilį, R. R. pasirodymas jų akiratyje nebuvo atsitiktinis.
6.14. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja J. V. patvirtino, jog pastariesiems grįžus į savo automobilį, kuriame R. R. sėdėjo už vairo, o J. V. ant galinės automobilio sėdynės maitino 4 mėnesių judviejų dukrą, vienas iš nuteistųjų atidarė priekines keleivio pusės dureles ir ištraukė iš užvedimo spynelės automobilio raktelius, tuo tarpu kitas, atidaręs vairuotojo dureles, jėga iš automobilio ištraukė nukentėjusįjį bei nusivedė prie savo automobilio Audi. Pastarieji nurodė ir tai, kad R. R. buvo trumpam grįžęs prie savo automobilio, perdavė savo žmonai su savimi turėtus 600 eurų. Nukentėjusysis nuosekliai, visų apklausų metu patvirtino, asmens parodymo atpažinti pagal pateiktas nuotraukas metu atpažino, jog jį per vairuotojo dureles iš automobilio ištraukė D. K., tuo tarpu asmens parodymo atpažinti metu, kaip asmenį, įsibrovusį į jo automobilį pro priekines keleivio pusės dureles ir ištraukusį automobilio užvedimo raktelius, atpažino A. T.. Tuo tarpu Ž. Š., pasak nukentėjusiojo, sėdėjo automobilyje Audi ant galinės sėdynės (iš pateiktų (duomenys neskelbtini) vaizdo įrašų matyti, jog būtent apeliantas automobilyje Audi ir sėdėjo ant galinės sėdynės). Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad paminėti nuteistųjų veiksmai nėra užfiksuoti (duomenys neskelbtini) skyriaus pateiktuose vaizdo įrašuose (vaizdo fiksavimo įranga filmuojama teritorija nesiekė įvykio vietos), nesuteikia pagrindo abejoti nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiojo ir liudytojos J. V. parodymais. R. R. ikiteisminio tyrimo metu nurodė vietas kur stovėjo jo bei nuteistųjų automobiliai (duomenys neskelbtini) g., buvo prašoma išreikalauti galimai esančius įvykio vietos vaizdo stebėjimo kamerų įrašus. Natūralu, jog jeigu nukentėjusysis bei paminėta liudytoja duotų melagingus parodymus, nebūtų prašoma išreikalauti įvykio vietą fiksavusius vaizdo įrašus.
6.15. Apeliantas ginčija ir byloje nustatytas aplinkybes apie fizinio bei psichinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimą, laisvės R. R. atėmimą. Nurodo, jog fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimo faktas nepagrįstas jokiais bylos duomenimis, sužalojimų pėdsakai jokia forma byloje neužfiksuoti, išskyrus jo paties parodymus, kurie yra nenuoseklūs.
6.16. Pažymėtina, kad fizinio smurto panaudojimas gali būti įrodinėjamas ne tik medicininiais dokumentais, teismo medicinos ekspertų išvadomis, bet ir nukentėjusiųjų parodymais bei kitais bylos duomenimis. Priešingai nei teigia apeliantas, R. R. nuo pat pirmosios apklausos, kuri vyko įvykio dieną, momento nuosekliai nurodė, jog įvykio metu prieš jį buvo naudojamas tiek fizinis smurtas, tiek psichologinis smurtas - miške nuteistieji jam grasino nužudyti, kitaip sutrikdyti jo sveikatą. Apklausų metu nukentėjusysis patvirtino, jog fizinį smurtą prieš jį naudojo visi trys nuteistieji. Sprendžiant iš nukentėjusiojo parodymų, iš esmės visi smūgiai buvo suduoti į pilvą ir krūtinę, t.y. vizualiai nematomose vietose, kuriose akivaizdžių sužalojimų atsiradimui turi būti panaudotas intensyvesnis fizinis smurtas. D. K. vieną kartą, be to, delnu sudavė R. R. veidą. Nukentėjusysis nenurodė, jog po jam suduotų smūgių būtų likę akivaizdūs kūno sužalojimai. Taip pat iš nukentėjusiojo nuoseklių parodymų matyti, jog A. T. jam su peiliu perbraukė per kairės rankos plaštaką, tačiau tuo sužalojimai taip pat nebuvo padaryti. Tokiu būdu, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį, kuomet nebuvo patirti jokie akivaizdūs sužalojimai, jokiais medicininiais dokumentais, specialisto išvada ir negalėjo būti užfiksuoti. Nepaisant to, netikėti iš esmės nuosekliais šiais, kaip ir aukščiau išdėstytais R. R. parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Iš tikrųjų nukentėjusysis pirmosios apklausos metu nenurodė, kad apeliantas miške prieš jį naudojo fizinį smurtą, tačiau apie tai parodė vėlesnės apklausos metu, papildydamas savo anksčiau duotus parodymus. R. R. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog duodamas parodymus įvykio dieną buvo stresinėje būsenoje, negalėjo tiksliai prisiminti smūgių skaičiaus. Nėra pagrindo nukentėjusiojo R. R. parodymus vertinti kaip prieštaringus, laikyti juos nepatikimais ir dėl to, kad kiekvienoje apklausoje jis nepaminėjo visų prieš tai apklausose nurodytų aplinkybių. Sprendžiant iš byloje esančių nukentėjusiojo apklausų protokolų, pastarasis iš esmės apie įvykio aplinkybes parodė pirmosios apklausos metu, vėlesnių ikiteisminiame tyrime vykusių apklausų metu papildydavo parodymus, nurodydamas, be kita ko, aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs prieš tai vykusių apklausų metu. Tuo pačiu pažymėtina tai, kad nereikšmingų detalių nesutapimai nukentėjusiojo parodymuose yra natūralūs dėl praėjusio laiko įtakos (R. R. pirmą kartą apklaustas buvo įvykio dieną, kita apklausa vyko tik po mėnesio, o trečioji praėjus 8 mėnesiams po įvykio, tuo tarpu teisme nukentėjusysis apklaustas praėjus daugiau kaip metams ir trims mėnesiams po nagrinėjamo įvykio), nukentėjusiojo suvokimo bei emocinės savijautos, įtakotos patirtų išgyvenimų, ir tik patvirtina kiekvienų parodymų autentiškumą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiojo viso proceso metu nurodytą aplinkybę apie peilio panaudojimą, prievartaujant iš jo turtą, apklausiama įvykio dieną nurodė ir liudytoja J. V..
6.17. Apeliantas taip pat ginčija ir pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad R. R. atimta laisvė. Nurodo, kad nukentėjusysis nebuvo uždarytas automobilyje, degalinėje buvo nuėjęs į parduotuvę, visą laiką su savimi turėjo telefoną, juo naudojosi – kontaktavo su žmona. Šie apelianto argumentai taip pat atmetami, kaip nepagrįsti. Viena vertus, BK 181 straipsnio 2 dalies prasme nėra būtina nustatyti, kad nukentėjusiajam būtų visiškai apribota laisvė. Laisvės atėmimas kaip turto prievartavimą kvalifikuojantis požymis taikytinas tada, kai laisvės atėmimas sudaro sąlygas efektyviau bauginti nukentėjusįjį arba kitaip palengvina kaltininko siekiamų tikslų įgyvendinimą. Kita vertus, psichinė prievarta – tai bauginimo procesas, nukreiptas sukelti aukai baimę ir palaužti jos valią (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-942/2017). Tai, kad R. R. degalinėje nesikreipė į policijos pareigūnus, turėdamas tokią galimybę, ir elgėsi pagal nuteistųjų sudarytas sąlygas, kaip tik reiškia tai, kad bauginimas buvo efektyvus ir nukentėjusiojo psichika buvo paveikta. Nukentėjusysis apklausiamas patvirtino, jog bijojo tiek dėl savęs, tiek dėl savo šeimos, todėl ir nesikreipė degalinėje pagalbos į pareigūnus, be to, iš jo buvo atimti automobilio rakteliai, kuriame buvo likusi jo žmona su kūdikiu. Telefonu R. R. kontaktavo su žmona būtent nuteistųjų nurodymu, pastariesiems siekiant išvengti, kad nukentėjusiojo žmona nesikreiptų į pareigūnus pagalbos. Taigi, aptartų bylos faktinių aplinkybių kontekste konstatuotina, kad apeliantas kartu su kitais nuteistaisiais darė R. R. psichologinį poveikį, naudojo prieš jį fizinį smurtą ir apribojo jo laisvę.
6.18. Nepagrįstai apeliantas skunde nurodo ir tai, kad byloje nebuvo nustatyta konkreti įvykio vieta. Nukentėjusysis R. R. apklausiamas nuosekliai patvirtino, jog jis nuteistųjų automobiliu Audi prievarta iš (duomenys neskelbtini) g. buvo nuvežtas į mišką. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina tiek R. R., tiek Ž. Š. telefonų veikimo pagal celes duomenys. Analizuojant nukentėjusiojo R. R. mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinę, nustatyta, kad iš paminėto numerio 2015-07-02 16:32 val. skambinta į mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) (kuriuo naudojosi R. R. draugė J. V.), tuo metu nukentėjusiojo telefonas buvo prisijungęs prie telekomunikacinių tinklų celės Nr. (duomenys neskelbtini), veikiančios adresu, (duomenys neskelbtini) (kryptis link (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje), 2015-07-02 16:53 ir 16:54 val. nusiųsta SMS žinutė į mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) (kuriuo naudojosi R. R. draugė J. V.), tuo metu nukentėjusiojo telefonas taip pat buvo prisijungęs prie telekomunikacinių tinklų celės Nr. (duomenys neskelbtini), veikiančios adresu, (duomenys neskelbtini) (kryptis link (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje). Analizuojant Ž. Š. įvykio dieną naudoto mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinę, nustatyta, kad 2015-07-02 16.48 val. šis Ž. Š. naudojamas telefono numeris taip pat buvo prisijungęs prie celės (duomenys neskelbtini), kuri veikia adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Į šį mobiliojo ryšio telefoną buvo skambinta iš telefono numerio (duomenys neskelbtini) ir bendrauta 113 sekundžių. Nors visi nuteistieji tvirtino, kad nukentėjusysis nebuvo nuvežtas į mišką, pastarieji visi kartu buvo nuvykę prie (duomenys neskelbtini) centro, kur Ž. Š. buvo palikęs savo automobilį, kuriame buvo jiems reikalingas kompiuteris (beje, nei vienas iš nuteistųjų, išskyrus apeliantą, nenurodė, kad R. R. aikštelėje prie baldų centro būtų naudojęsis kompiuteriu), tačiau šie pastarųjų parodymai paneigti UAB (duomenys neskelbtini) pateiktais duomenimis. Iš telekomunikacijų bendrovės pateiktų duomenų matyti, kad abonentas būdamas adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje („(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) centro aikštelė), ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje (degaline „(duomenys neskelbtini)“), neturėjo patekti į celės (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) veikimo zoną, nes šie adresai keičiantis gamtos reiškiniams, reljefo ypatumams ir pan. nurodytu laiku galėjo patekti į celių (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) (Srovės g. ((duomenys neskelbtini))), (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) veikimo zonas. Miestuose celės veikimo spindulys dažniausiai yra 0,2-1 km antenos spinduliavimo kryptimi. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad vis tik nukentėjusysis nuteistųjų buvo nuvežtas į (duomenys neskelbtini) mišką, o ne „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) centro aikštelę, kur neva stovėjo Ž. Š. automobilis. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad tikrinant nuteistųjų parodymus vietoje, pastarieji „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) centro aikštelėje skirtingai nurodė vietas, kur neva jiems atvykus kartu su nukentėjusiuoju stovėjo apeliantui priklausantis automobilis ir D. K. vairuotas automobilis Audi A6.
6.19. Vertinant pirmiau išdėstytų aplinkybių kontekste, nėra pagrindo abejoti ir nukentėjusiojo parodymais apie tai, kad pastarąjį miške nuteistieji privertė pasirašyti du vekselius. R. R. nuosekliai patvirtino, jog du vekselius atbuline data jis užpildė 2900 eurų sumai, abiejų vekselių gavėjai nebuvo nuteistieji. Vienas vekselis buvo pildomas moters vardu, kitas vyro, abiejų vekselių gavėjų pavardės buvo rusiškos. Bylos duomenys patvirtina, jog vienas iš nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini) miške pildytų vekselių buvo rastas pas apeliantą asmens kratos metu. Iš rasto vekselio matyti, jog jis buvo išrašytas 2015-03-12, 2900 Eur sumai, K. G. vardu, paprastąjį vekselį nukentėjusysis įsipareigojo apmokėti jau kitą dieną po to, kai jis buvo priverstinai surašytas - 2015-07-03. Taigi, nustatytos aplinkybės pilnai atitinka nukentėjusiojo parodymus. Vien tai, kad tyrimo metu nebuvo surastas antrasis vekselis, nesuteikia pagrindo abejoti pirmiau išdėstytais R. R. parodymais.
6.20. Apelianto teigimu, nenuoseklus R. R. buvo ir aiškindamas aplinkybes apie 30 Eur perdavimą (atėmimą). Iš tikrųjų duodamas parodymus apie paminėtas aplinkybes nukentėjusysis nebuvo visiškai nuoseklus. Kita vertus, teisiamojo posėdžio metu aiškinantis R. R. parodymuose esančius neatitikimus šioje dalyje, nukentėjusysis patikslino savo parodymus. Parodė, jog 30 Eur A. T. iš jo paėmė miške, būtent iš jo atimtais pinigais buvo sumokėta už degalus degalinėje, kurioje jie grįžtant į (duomenys neskelbtini) g. buvo sustoję.
6.21. Nukentėjusiojo bei liudytojos J. V. nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais parodymais neabejotinai nustatyta ir tai, kad nuteistiesiems R. R. parvežus atgal prie (duomenys neskelbtini) g. palikto jo automobilio, šis jiems atidavė turėtus 600 Eur. Nukentėjusysis ir liudytoja patvirtino, kad 50 Eur iš atiduotų pinigų jiems buvo grąžinta. Šias aplinkybes beje patvirtino ir patys nuteistieji.
6.22. Vertinant nukentėjusiojo parodymų patikimumą, teisėjų kolegijos vertinimu, būtina pastebėti ir tai, kad kitais byloje esančiais įrodymais pasitvirtino ir pastarojo nurodytos aplinkybės apie vykimą į (duomenys neskelbtini). Analogiškus R. R. parodymams parodymus davė J. V.. Be to, iš nukentėjusiojo R. R. mobiliojo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės matyti, jog įvykio dieną 19.08 val. į paminėtą nukentėjusiojo telefono numerį buvo gauti du SMS pranešimai iš mobiliojo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (kuriuo naudojosi A. T.), tuo metu nukentėjusiojo telefonas buvo prisijungęs prie telekomunikacinių tinklų celės Nr. (duomenys neskelbtini), veikiančios adresu (duomenys neskelbtini). Beje, nukentėjusio nurodytų aplinkybių apie vykimą į (duomenys neskelbtini) iš esmės neneigė ir patys nuteistieji.
6.23. Tokiu būdu išdėstytų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, kad apelianto, o taip pat ir kitų nuteistųjų padaryta nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota kaip turto prievartavimas ir jie pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.
7. Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių.
7.1.Prokurorės nuomone, skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems A. T., Ž. Š. ir D. K. pirmosios instancijos teismas teisingai parinko bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tačiau neteisingai nustatė bausmių dydį. Teismas įvertino ne visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, todėl nuteistiesiems paskyrė per švelnias, BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytos bausmių paskirties, paradytos veikos bei nuteistųjų asmenybių pavojingumo neatitinkančias, neproporcingas bausmes.
7.2. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, 2K-429-303/2015, 2K-477-746/2015, 2K-148/2014, 2K-481/2014). Priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, ne tik parinkdamas nuteistiesiems bausmės rūšį, bet ir dydį, paminėtų reikalavimų iš esmės laikėsi.
7.3. Individualizuodamas nuteistiesiems bausmes, tai yra parinkdamas tiek bausmės rūšį, tiek nustatydamas bausmių dydžius, apygardos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, taip pat kaltės formą, nusikaltimo padarymo motyvus, veikos stadiją (nuteistųjų padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), baigta tyčinė (veikiant tiesiogine tyčia) veika padaryta, siekiant pasipelnyti), kruopščiai įvertino byloje nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes, be kita ko, ir prokurorės skunde minimas (nusikaltimo padarymo vietą, būdą, prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto pobūdį bei intensyvumą, tai, kad nukentėjusiuoju veikos padarymo metu buvo jo žmona ir kūdikis), kiekvieno iš nuteistųjų vaidmenį padarant veiką, jų atliktus veiksmus.
7.4. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nuteistieji nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, šią aplinkybę pripažino jų atsakomybę sunkinančia (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei įvertino kitų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių kontekste. Be kita ko, buvo įvertinta ir tai, kad byloje nenustatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
7.5. Sprendžiant iš skundžiamo nuosprendžio bausmių skyrimo dalyje išdėstytų motyvų, pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. T., Ž. Š. ir D. K. bausmes už padarytą nusikaltimą, nors ir nedetalizuodamas procesiniame sprendime konkrečių aplinkybių, įvertino ir byloje esančias nuteistųjų asmenybes charakterizuojančias aplinkybes. Bylos duomenys patvirtina, A. T., D. K., o taip pat ir Ž. Š. praeityje ne kartą teisti, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, bausti administracine tvarka. Nuteistasis Ž. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo registruotas Darbo biržoje, A. T., D. K. niekur nedirbo, nebuvo registruoti ir Darbo biržoje. Kita vertus, pastebėtina tai, jog nuteistasis Ž. Š., panaikinus nagrinėjamoje byloje jam taikytą kardomąją priemonę – suėmimą, netrukus užsiregistravo Darbo biržoje, 2017-03-20 buvo įsidarbinęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju, o nuo 2017-08-09 vairuotoju dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat nuo 2017-04-09 Lietuvoje yra įregistravęs nekilnojamojo turto agentūrų veiklą. Sprendžiant iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pateiktos charakteristikos, Ž. Š. darbovietėje charakterizuojamas teigiamai. Iš byloje esančios Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo Socialinės reabilitacijos skyriaus pateiktos A. T. charakteristikos, taip pat matyti, jog pataisos įstaigos administracijos nuteistasis charakterizuojamas teigiamai. Nuteistieji turi gyvenamąsias vietas, D. K. yra vedęs, turi du vaikus, iš kurių vienas mažametis, A. T. išsiskyręs, turi mažametę dukrą, tuo tarpu Ž. Š. ilgą laiką gyvena su drauge. Nors praeityje Ž. Š. buvo diagnozuotas mišraus tipo asmenybės sutrikimas, A. T. – emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį ir stimuliatorius, tačiau iš specialisto išvadų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) matyti, jog tyrimui pateiktoje medicininėje dokumentacijoje nėra duomenų, kad pastarieji praeityje sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu ar būtų protiškai atsilikę, jiems nustatyti sutrikimai neturi žymesnės įtakos jų gebėjimui suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, analizuojant šiuo metu jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką.
7.6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, byloje nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kiekvieno iš nuteistųjų vaidmenį, atliktus neteisėtus veiksmus, nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė bendrininkų grupe, bei lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis, konstatuoja, jog skundžiamu A. T., Ž. Š. ir D. K. už padarytą veiką paskirtos bausmės buvo tinkamai individualizuotos, priešingai nei mano prokurorė, jos nėra aiškiai per švelnios, atitina BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmių paskirtį, yra proporcingos bei teisingos.
7.7. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantės skunde išskirtos aplinkybės – teistumai, tai, kad nuteistieji nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo, turi būti vertinamos bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmei keliamų tikslų kontekste, jų reikšmė bausmės skyrimui negali būti suabsoliutinama ir nagrinėjamu atveju nulemti bausmių nuteistiesiems griežtinimą.
7.8. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Larisos Fedotovos, nuteistojo Ž. Š. atmesti.