Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-76-1093/2022 pagal ieškovo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Molėtų rajono savivaldybės administracijai, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai, A. V., M. G. ir G. A. dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir statybos padarinių pašalinimo, tretieji asmenys – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

25. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirajame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

Dėl rašytinių įrodymų priėmimo

27. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

28. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės Molėtų rajono savivaldybės administracijos pateikti įrodymai yra svarbūs teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, šie dokumentai buvo sudaryti tik po skundžiamos teismo nutarties priėmimo, šių įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, kadangi kitos bylos šalys ir byloje dalyvaujantys asmenys turėjo galimybę su jais susipažinti. Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina esant pagrindui taikyti bendrosios taisyklės (CPK 314 straipsnis) išimtį ir atsakovės pateiktus įrodymus pridėti prie bylos ir juos vertinti kartu su kitais įrodymais.

Dėl ginčo esmės

30. Apeliacijos objektą sudaro Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria patvirtinta šalių sudarytą taikos sutartis ir civilinė byla nutraukta, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

31. Byloje nustatyta, kad ieškovas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, gindamas viešąjį interesą, patikslintu ieškiniu atsakovams Molėtų rajono savivaldybės administracijai, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai, A. V., M. G., G. A. prašė: 1) panaikinti 2020 m. sausio 10 d. Molėtų rajono savivaldybės administracijos išduotą statybos leidimą Nr. LSNS-94-200110-00002; 2) įpareigoti atsakovą – statytoją M. G. – per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę šių lygiomis dalimis kaltų asmenų lėšomis: atsakovo A. V. – buvusio žemės sklypo savininko, kuriam buvo žinoma apie sklypų atidalinimui ir buvusios sodybos atstatymui taikomas išimtis ir ribojimus, statytojo, kuriam buvo išduoti specialieji reikalavimai ir statybą leidžiantis dokumentas, pateikusio projektinius pasiūlymus ir pasirašiusio nepastatytų statinių pritaikymo rekreacijai Projektavimo užduotį; atsakovo M. G., kaip statytojo, pasirašiusio projektavimo (techninę) užduotį, vykdančio statybos darbus; atsakovės Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos, suderinusios imperatyvioms Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymo), Nutarimo Nr. 343 (Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo) nuostatoms prieštaraujantį statinio projektą; atsakovės Molėtų rajono savivaldybės administracijos, išdavusios statybą leidžiantį dokumentą pagal statinio projektą, kuriame suprojektuoti statiniai neatitinka statinio paskirties ir tipo; 3) atsakovui M. G. per teismo nustatytą terminą savo lėšomis nepašalinus statybos, atliktos pagal 2020 m. sausio 10 d. išduotą statybos leidimą Nr. LSNS-94-200110-00002, padarinių, leisti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai nugriauti naujus statinius žemės sklype, adresu Molėtų r. sav., Inturkės sen., Kamužės vs. 5, patikslinto ieškinio 2 punkte išvardintų atsakovų lėšomis, ir sutvarkyti statybvietę.

32. Taip pat nustatyta, kad bylos šalys nutarė ginčą baigti taikiai bei pateikė teismui patvirtinti taikos sutartį, kurios 1 punkte nurodoma, kad panaikinamas statybos leidimas, o 2 punkte nurodoma, kad ieškovas atsisako visų ieškinio reikalavimų atsakovams dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo nugriaunant statinį ir sutvarkant statybvietę kaltų asmenų lėšomis, kadangi dėl statybos leidimo panaikinimo padarinių yra sutarta taikos sutartimi. Taikos sutarties 3.1-3.5 punktų nuostatomis atsakovai įsipareigojo per 12 mėnesių nuo teismo nutarties, patvirtinančios taikos sutartį, įsiteisėjimo dienos, teisės aktų nustatyta tvarka atlikti veiksmus, kad būtų pakeistas žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), naudojimo būdas iš „vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų teritorijos“ į „rekreacinės teritorijos“, būtų patvirtinta projektinių pasiūlymų užduotis ir išduoti specialieji reikalavimai dėl rekreacinių pastatų poilsio paslaugoms teikti statybos sąlygų, būtų pakeistas statinio projektas Nr. GLD2019 „Sodybos atstatymas: gyvenamosios paskirties vieno buto namo su priklausiniais pritaikymas rekreacijai (duomenys neskelbtini)“, būtų išduotas naujas statybą leidžiantis dokumentas rekreacinės paskirties statinių statybai žemės sklype pagal atnaujintą projektą, o naujo statybos leidimo pagrindu atsakovai G. A. ir M. G. atliks būtinuosius pastato su terasa (projekte – gyvenamasis namas) ir inžineriniais tinklais, skirtais pastatui aptarnauti (baigtumas – 82 proc.), pritaikymo atnaujintam projektui ir / ar šio pastato statybos užbaigimo darbus. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šalių pateikta tvirtinti taikos sutartis neprieštarauja įstatymams, nepažeidžia šalių teisių ir įstatymų saugomų interesų, skundžiama nutartimi ją patvirtino ir civilinę bylą nutraukė. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atskiruoju skundu prašo minėtą nutartį panaikinti, motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas patvirtino taikos sutartį, prieštaraujančą imperatyvioms teisės aktų nuostatoms ir viešajam interesui.

Dėl skundžiamos teismo nutarties pagrįstumo

33. Apeliantės įsitikinimu, šalys, siekdamos ginčą išspręsti taikiai, neabejotinai privalėjo numatyti taikos sutarties 3.1-3.5 punktų neįvykdymo pasekmes visa apimtimi, kai ne tik apsiribojama įsipareigojimu atsakovams toliau nevykdyti statybos darbų pagal statybos leidimą, kol nebus išduotas naujas statybos leidimas, bet ir išspręsti statybos leidimo (kuris panaikinamas taikos sutartimi) pagrindu jau atliktos statybos likimą tuo atveju, jeigu nebus sudarytos galimybės statybas įteisinti. Tokią savo poziciją apeliantė grindžia tuo, kad pagal patvirtintą taikos sutartį ieškovas patvirtina, kad jis atsisako visų reikalavimų dėl statybos padarinių šalinimo, kas reiškia, kad tuo atveju, jei taikos sutartis nebus įvykdyta (nebus gautas naujas statybos leidimas) nebus galima vėl kreiptis į teismą dėl patikslintame ieškinyje nurodytų statybos padarinių šalinimo. Įvykdytos statybos darbai pažeistų teisės aktus, tokios statybos padariniai negalėtų būti pašalinti ir tokiu būdu nebūtų tinkamai apgintas viešasis interesas.

34. Įstatyme taikos sutartis apibrėžta kaip šalių susitarimas, kuriuo jos tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.983 straipsnio 1 dalis). Teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią (CK 6.985 straipsnio 1 dalis). Savo esme taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria šalys laisvo apsisprendimo būdu (CK 6.156 straipsnis) išsprendžia ginčą, sutarties sąlygose pačios nusistatydamos savo teises ir pareigas. Esminis šios sutarties bruožas yra tarpusavio kompromiso suradimas abipusių nuolaidų būdu.

35. Šalių galimybė pasinaudoti taikos sutarties institutu kaip instrumentu užbaigti kilusį jų teisminį ginčą įtvirtinta civilinio proceso normose. CPK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta šalių teisė bet kurioje bylos stadijoje baigti bylą taikos sutartimi. Įstatyme nustatyta ir teismo pareiga nagrinėjant bylą išsiaiškinti, ar šalys yra išnaudojusios visas galimybes sudaryti taikos sutartį (CPK 249, 302 straipsniai, 340 straipsnio 5 dalis). Kita vertus, dispozityvumo principas, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis), nėra absoliutus. Įstatyme nustatyta, kad teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis). Teismas vykdo teisingumą, taigi jam ex officio (liet. pagal pareigas) tenka pareiga užtikrinti, kad įstatymai nebūtų pažeidžiami į teisminę kontrolę patenkančiuose teisiniuose santykiuose, t. y. kad teismo priimamais procesiniais sprendimais nebūtų įtvirtintas neteisėtumas.

36. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, neturi objektyvaus pagrindo pritarti atskirojo skundo argumentui, jog vien tai, kad skundžiama teismo nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje neaptarta, kaip bus šalinami statybos padariniai, jei nebūtų gautas naujas statybos leidimas (dėl pastato nugriovimo), tokia taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Atsiliepimuose į atskirąjį skundą pagrįstai akcentuojamos aplinkybės, kad šioje byloje nėra jokio teismo ar kito sprendimo, kuris patvirtintų statybas leidžiančio dokumento neteisėtumą, o patvirtinta taikos sutartimi nėra užkertama galimybė, pasibaigus taikos sutarties įsipareigojimų dėl naujo statybas leidžiančio dokumento gavimo įvykdymo terminui ir jo negavus, kelti klausimus dėl įvykdytos statybos teisėtumo. Tokiu atveju tiek ginčo dalykas, tiek pagrindas skirtųsi ir nebūtų kliūtimi teisminiu būdu spręsti tolesnę situaciją.

37. Šio ginčo kontekste reikšminga ir tai, kad pagal teisės aktų reikalavimus, susijusius su ginčo žemės sklypo priskyrimu saugotinai teritorijai ir šioje teritorijoje galiojančius veiklos ribojimus ir galimybę vykdyti statybas, ginčo teritorijoje statyba yra galima. Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad valstybiniuose parkuose leidžiama atstatyti buvusias sodybas, laikantis valstybinio parko nuostatuose nustatytų etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįstų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai atkuriami kultūros paveldo objektai pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą ar atstatomi identiški buvusių sodybų pastatai (8 punktas); leidžiama statyti naujus statinius laikantis valstybinio parko planavimo schemoje (ribų ir tvarkymo planuose) ir (ar) savivaldybės ar jos dalies bendrajame plane numatytose vietose (6 punktas). Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. Bl-111, sprendiniais numatyta, kad pastatų statyba saugomose teritorijose galima tik jų tvarkymo planuose ar kituose planavimo dokumentuose nurodytose vietose. Labanoro regioninio parko ir jo zonų ribų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1531 „Dėl Labanoro regioninio parko ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“ nustatyta, kad žemės sklypas yra rekreacinio funkcinio prioriteto zonoje. Labanoro regioninio parko tvarkymo plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. Dl-219 (toliau – ir tvarkymo planas), sprendiniais nustatyta, kad žemės sklypas patenka į urbanizuotos rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonas ir pozones: rekreacinių pastatų ir kompleksų pozonę (NRu3), konkrečiai – tvarkymo plano 3.4.4 papunkčiu nustatyta, kad (NRu3) pozonė yra intensyvaus pritaikymo rekreacinių pastatų bei kompleksų teritorija, kurioje gali būti statomi poilsio namų ar kitokių stacionarių rekreacinių statinių pastatai ir jų grupės, kuriuose teikiamos apgyvendinimo paslaugos. Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 419, 32 punkte nustatyta, kad urbanizuojamose rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonose, numatytose tvarkymo plane, pagal detaliuosius planus ir techninius projektus galima naujų rekreacinių statinių ir poilsio paskirties pastatų statyba. Pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio nuostatas paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti pastatus mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, išskyrus atvejus, kai statomi pastatai miestuose, miesteliuose ir kaimų kompaktiškai užstatytose teritorijose, sodybose, savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose numatytose urbanizuoti teritorijose kaime (įstatymo 8 b punktas).

38. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; kurią iš įstatymo nurodytų priemonių taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių; savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2011, 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021).

39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį, tinkamai įvertino šiam klausimui tinkamai išnagrinėti reikšmingas faktines bylos aplinkybes, pagrįstai sprendė, jog šioje byloje egzistuoja galimybė kitomis, mažiau atsakovų M. G. ir G. A. teises varžančiomis, priemonėmis, nei buvo prašoma patikslintame ieškinyje, apginti ieškovo siekiamus tikslus ir šiomis priemonėmis suderinti ginčo šalių interesus. Apeliantė atskirojo skundo argumentais nepagrindė, kad į taikos sutartį neįtraukus sąlygos dėl statybos padarinių šalinimo – pastato nugriovimo, jeigu nebus gautas naujas statybos leidimas, nebus užtikrinama viešojo intereso apsauga.

Dėl bylos procesinės baigties

40. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo teisme institutą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo motyvais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Dėl nurodyto skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o apeliantės atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

42. Atsakovai M. G. ir G. A. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apeliantei skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, teigdami, kad įtraukta ieškovo pusėje, apeliantė byloje elgdamasi piktybiškai, nesilaikydama civilinio proceso normų, veikia prieš ieškovą ir jo interesus bei valią, kelia perteklinius ir savarankiškus reikalavimus, skatina tarp šalių nesantaiką ir vilkina šią civilinę bylą, teikia nepagrįstą ir tiesos neatitinkančiomis faktinėmis aplinkybėmis paremtą atskirąjį skundą, taip vilkindama ne tik bylos užbaigimą, tačiau didindama ir atsakovų nuostolius.

43. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Nustatęs piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejus, teismas taip pat gali paskirti baudą (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

44. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvertinus bylos faktines aplinkybes, apeliantės, byloje įtrauktos trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ieškovo, ginančio viešąjį interesą, pusėje, procesinis elgesys negali būti vienareikšmiškai vertinamas kaip akivaizdus jos piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Byloje nenustatyta, kad apeliantė atskirąjį skundą dėl teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties byloje būtų reiškusi esant akivaizdžiam jo nepagrįstumui. Aiškiai nepagrįsto atskirojo skundo pateikimas galėtų būti konstatuotas tada, kai procesinis dokumentas būtų pateiktas ne siekiant apginti pažeistą teisę, o sukelti nepatogumų, trukdžių, vilkinti bylos nagrinėjimą ir pan. Byloje taip pat nenustatyta, kad apeliantė būtų atlikusi kokius nors veiksmus, liudijančius apie jos sąmoningą veikimą prieš teisingą ir operatyvų bylos išnagrinėjimą. Aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje, kurioje ginamas viešasis interesas, apeliantė, byloje įtraukta ieškovo pusėje, prieštaravo taikos sutarties sudarymui, o teismo nutartimi patvirtinus taikos sutartį, teikė atskirąjį skundą dėl tokios nutarties pagrįstumo, savaime nesuponuoja išvados, kad apeliantė veikia prieš ieškovą ir jo interesus, juolab nereiškia, kad tokiu būdu byloje yra reiškiami savarankiški teisiniai reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, atsakovų M. G. ir G. A. prašymas skirti apeliantei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

45. Atsakovai M. G. ir G. A., taip pat atsakovas A. V. atsiliepimuose į atskirąjį skundą prašė priteisti iš apeliantės visas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų atsakovai nepateikė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, šių išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.