- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-15
- Bylos Nr.
- 1A-640-318-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-9-00142-2008-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Pocienė (pirm.), Vladislavas Lenčikas, Daiva Pranytė-Zalieckienė
- Nuteistasis
- V. V.
- Nukentėjusysis
- T. U., V. P.
- Kategorijos
- 2.4Bylų procesas pirmosios instancijos teisme
Pranešėja Regina Pocienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-640-318/2013
Teisėjas Antanas Virbalas Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00142-2008-8
2013 m. spalio 15 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Baudą įpareigota sumokėti per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;
P. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, paskirta bausmė visiškai sudedant subendrinta su Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta - laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams laisvės atėmimo bausmę ir 10 MGL (1300 Lt) bauda. Baudą įpareigota sumokėti per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Nuosprendis šio nuteistojo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.
Solidariai iš V. V. ir P. K. priteista: 1000 Lt T. U. ir 1000 Lt V. P. neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiesiems T. U. ir V. P. civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. V. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent, kad jis veikdamas bendrininkų grupėje su P. K., 2008 m. liepos 1 d. apie 2.00 val. prie parduotuvės „Visą parą“, esančios Sirokomlės g. 3, Vilniuje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, iš chuliganiškų paskatų užpuolė ir sumušė T. U. ir V. P.. V. V. sudavė T. U. vieną smūgį kumščiu į pakaušį, o nukentėjusiajam nukritus ant žemės, V. V. ir P. K. sudavė jam 15 smūgių kojomis į įvairias kūno vietas, padarydami nubrozdinimus kairiame smilkinyje, dešiniame dilbyje, dešiniame žaste, dešinėje šlaunyje, dešiniame kelyje, dešinėje blauzdoje, kraujosruvas kairiame skruoste, kairio ir dešinio speninio gumburų projekcijoje, dešiniame dilbyje, dešiniame žaste, nugaros kairėje, liemens dešinėje, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, t.y. sužalojimus, kvalifikuojamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Po to P. K. sudavė V. P. 3 smūgius kumščiu į veidą, padarydamas nosikaulių lūžį, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo panaikinti jo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad nuosprendis surašytas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Pirmos instancijos teismas rašydamas nuosprendį tik perkėlė sutrumpintus nuteistųjų bei nukentėjusiųjų parodymus, visiškai neišanalizavo ir neaptarė tarp jų esančių prieštaravimų. Apeliantas nurodo, kad teismas visiškai nemotyvavo, kuo yra grindžiamas jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis , nuosprendyje visiškai neišdėstė nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvų ir išvadų. Nuteistojo nuomone, Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, neištyrė visų surinktų bylos duomenų, nepatikrino kiekvieno įrodymų tikrumą. Apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas vadovaujantis prielaidomis. Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis tik nukentėjusiųjų parodymais ignoravo jų parodymų prieštaravimus, jų nepašalino ir pažeidė BPK 7 str. įtvirtintus rungtyniškumo bei lygiateisiškumo principus ir kaltinamojo teisę į teisingą teismą.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas neaptarė jį teisinančių duomenų, o būtent liudytojų V. J., J. J. parodymų, duotų Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-271/2009 bei šioje byloje priimtame nuosprendyje padarytos išvados dėl nukentėjusiųjų T. U. ir V. P. parodymų patikimumo. Atkreipia dėmesį, kad minėtoje apeliacinio teismo byloje J. J. patvirtino, kad abu nukentėjusieji buvo išgėrę, labai agresyvūs, užpuolė jos tėvą be jokios dingsties mušė net ir tada, kai įsitikino, kad dėl tėvo asmens apsiriko, kad jie nebuvo sukruvinti. Taip pat pirmos instancijos teismas neįvertino ir apeliacinio teismo nuosprendyje (byloje Nr. 1A-271/2009) padarytos išvados, kad sunkiai įtikinama, jog nukentėjusiuosius tą patį vakarą, 10 minučių intervalu, be jokios priežasties galėjo sumušti skirtingi visiškai nesusiję asmenys. Nuteistasis tvirtina, kad jis teismo posėdžio metu minėjo, jog abu nukentėjusieji buvo neblaivūs, todėl jis ir P. K. buvo priversti gintis nuo pastarųjų užpuolimo, nes T. U. pirmas sudavė smūgį P. K. į veidą. Tai patvirtina, kad tarp nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų buvo konfliktas, kurį pirmas išprovokavo būtent T. U..
Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas nuosprendį grindė vien prielaidomis ir visiškai neanalizavo duomenų, kada nukentėjusieji iškvietė policijos pareigūnus. Neaptarė prieštaravimų dėl paties įvykio laiko, dėl sužalojimų, padarytų T. U. lokalizacijos, jų atsiradimo mechanizmo, neįvertino, kad nukentėjusiųjų parodymai dėl šių aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu keitėsi, nesiaiškino fakto, ar buvo konflikto metu sužaloti nuteistieji. Nukentėjusieji negalėjo tiksliai nurodyti laiko, kada buvo sumušti, o įvykio registracijos raštas patvirtina, kad apie įvykį pranešta tik 5.22 val. Tai, apelianto nuomone, patvirtina jo parodymus, kad konfliktas įvyko 4 val., o nukentėjusieji galėjo būti sumušti laikotarpyje nuo 2 iki 4 val. ir kitų asmenų. Taip pat pažymi, kad pirmos instancijos teismas ignoravo tą aplinkybę, kad tą patį vakarą nukentėjusieji dalyvavo kitame konflikte, o sužalojimai, įvardinti specialisto išvadose, galėjo nukentėjusiesiems atsirasto būtent vėlesnio konflikto metu.
Be to, parodymai atpažinti buvo atlikti praėjus net keturiems metams nuo įvykio, kai proceso dalyviai jau buvo susipažinę, o tai leidžia pagrįstai abejoti šių procesinių veiksmų metu gautų rezultatų patikimumu. Ikiteisminio tyrimo visapusiškumu bei surinktų duomenų patikimumu kelia abejonių ne tik tai, bet ir nukentėjusiųjų pareigos (abu policijos pareigūnai), nes byla buvo pamesta, o vėliau praleisti ikiteisminio tyrimo terminai joje atstatyti.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmos instancijos teismas buvo šališkas, nes priimdamas nuosprendį nesilaikė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nesiaiškino visų bylos aplinkybių, tinkamai neįvertino įrodymų, kurie yra prieštaringi, visus nuteistojo V. V. prašymus dėl papildomų liudytojų (J. J., V. J., Parduotuvės (duomenys neskelbtini) darbuotojų, nuteistojo V. V. sesers) iškvietimo, bei papildomos medžiagos, susijusios su bylai reikšmingų aplinkybių nustatymu, išreikalavimo, atmetė, nemotyvuodamas jų netenkinimo pagrindų. Tokie nemotyvuoti teismo sprendimai sudaro pagrindą manyti, kad bylą buvo stengtasi išnagrinėti kuo greičiau, dar nepasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
Anot apelianto, teismas nenustatė, jog jo veiksmuose yra visi būtini BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai: kad savo elgesiu jis demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, kad jo veiksmai buvo nukreipti į viešosios tvarkos sutrikdymą, o ne asmeninių santykių aiškinimąsi, kad jis turėjo tyčią pažeisti viešąją tvarką bei ją pažeidė ar sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Nuteistasis nuosekliai tvirtino, kad įvykio metu susistumdė su T. U. tik po to, kai įsėdęs į automobilį pamatė, kad pastarasis sudavė jo draugui P. K. į veido sritį. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad konflikto metu kitų pašalinių asmenų nebuvo. Apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis tik nukentėjusiųjų T. U. ir V. P., kurie suinteresuoti bylos baigtimi, parodymais.
Nuteistasis skunde pažymi, kad teismas, tenkindamas ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, konstatavo, kad nuteistųjų nusikalstamais veiksmais buvo padaryta neturtinė žala, tačiau, jokių objektyvių faktinių duomenų, kurie patvirtintų, kad būtent dėl to nukentėjusieji patyrė kančias ir dvasinius išgyvenimus, pablogėjo jų reputacija, nuosprendyje nenurodė. Todėl, nuteistojo manymu, teismas nepagrįstai nuteistųjų civilinius ieškinius patenkino.
Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis V. V. ir jo gynėja adv. A.Grinevič prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Kaip matyti iš nuteistojo V. V. apeliacinio skundo, jis nesutinka su apylinkės teismo juridine jo veiksmų kvalifikacija. Kolegijos nuomone, teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistojo veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.
Viešąja vieta teismų praktikoje pripažįstama tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Net ir tada, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirenka viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdo visuomenės rimtį, pademonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusieji T. U. ir V. P. buvo sumušti prie visą parą veikiančios parduotuvės, į kurią bet kuriuo metu galėjo užeiti pirkėjai, todėl pritartina apylinkės teismo išvadai, jog nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje.
Apylinkės teismas padarė teisingas išvadas nuteistojo veiksmus, smūgiuojant nukentėjusiajam, įvertindamas kaip įžūliu elgesiu nepagarbos demonstravimą aplinkiniams, visuomenės ir rimties sutrikdymą iš chuliganiškų paskatų, užpuolant ir sumušant nukentėjusiuosius T. U. ir V. P.. Teismų praktikoje chuliganiškomis paskatomis laikoma, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Nuoseklūs nukentėjusiojo T. U. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu, patvirtina, kad jam smūgiai buvo suduoti be jokios priežasties po to, kai šis prie parduotuvės esančių jaunuolių paklausė, ar parduotuvė dirba. Tai, kad buvo mušama be dingsties, patvirtino ir kito nukentėjusiojo V. P. parodymai. Jis aiškino, jog, T. U. priėjus prie parduotuvės, jaunuoliai jam sudavė į veido sritį, o jam pradėjus bėgti ir pargriuvus, jį spardė. V. P. pradėjus šaukti: V, ką darai!- vienas iš nuteistųjų jam sudavė. Nuo smūgio lūžo nosis. Taigi V. V. kartu su P. K., viešoje vietoje veikdami ypatingai įžūliai, smūgiuodami rankomis ir kojomis padarė nukentėjusiesiems sužalojimus dėl menkavertės priežasties, t.y. iš chuliganiškų paskatų. Tai paneigiančių duomenų byloje nėra. Nors nuteistasis V. V. aiškina, kad ne jie inicijavo konfliktą, o nukentėjusysis T. U., kuris pirmas jo draugui P. K. sudavė smūgį į galvos sritį, tačiau šis jos aiškinimas prieštarauja jau minėtiems nukentėjusiųjų parodymams ir nuteistojo P. K. aiškinimui. Be to po įvykio nukentėjusieji patys kreipėsi į policiją, norėdami pranešti apie įvykį, o tai rodo, kad jie buvo įsitikinę jų atžvilgiu atliktų veiksmų neteisėtumu. Be to V. P. ir T. U. parodymus apie jiems padarytų sužalojimų pobūdį ir laiką patvirtina Mykolo Romerio Universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialistų išvados (Nr. G3274/08(01); Nr. G4320/08(01)). Ši išvada rodo, kad abiems nukentėjusiesiems buvo padarytos kraujosruvos, atvirų lūžių, žaizdų nebuvo padaryta. Todėl skundo argumentai, kad J. J. naktį po įvykio nematė, kad nukentėjusieji būtų buvę kruvini, nepaneigia jų sumušimo fakto. Be to, kaip matyti iš šios liudytojos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (T.1, b. l. 80-81), jai po įvykio skambino P. K., kuris papasakojo apie įvykį prie parduotuvės ir sakė, kad sumušė du asmenis. Taigi, visi šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina, kad nustatytus sužalojimus V. P. ir T. U. padarė V. V. bendrais veiksmais, veikdamas kartu su P. K.. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Veikos bendrumas lemia bendrus padarinius, bendrą žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistieji veikė bendrais veiksmais, suvokdami, jog nusikaltimą daro kartu, taip pritardami vienas kito elgesiui, nesiekdami vienas kito sustabdyti. Tai patvirtina nukentėjusiojo T. U. parodymai, jog jam parkritus jis jautė dviejų asmenų spyrius į galvos sritį. Taip pat V. P. pradėjus šaukti, kaltinamasis P. K. sudavė pastarajam į nosį, taip atimdamas jam galimybę nutraukti kaltininkų veiksmus.
Apeliacinio skundo argumentai, kad sužalojimus nukentėjusieji galėjo patirti iki įvykio ar po jo kitų konfliktų metu, yra niekuo nepagrįsti. V. P. ir T. U. nuosekliai tvirtino, jog iki įvykio jie jokių konfliktų su niekuo neturėjo. Tai paneigiančių duomenų byloje nėra. Po įvykio su P. K. ir V. V., konflikto metu su nuteistuoju V. J. nukentėjusieji patyrė visai kito pobūdžio sužalojimus, kurie buvo padaryti šaudant kulkomis. Kad V. J. nukentėjusiesiems būtų smūgiavęs kojomis ar rankomis, tokių duomenų byloje nėra. Tai patvirtina ir jo dukros J. J. parodymai, iš kurių matyti, jog nukentėjusiosios tėvas šaudė į nukentėjusiuosius.
Nors nukentėjusiųjų parodymai, nurodant tikslų įvykio laiką svyravo trijų valandų intervale, tačiau jie nuosekliai tvirtino, jog įvykio naktį jie buvo sumušti dviejų jaunuolių, iš kurių vieną, t.y. V. V., V. P. pažinojo asmeniškai iš anksčiau. Taigi, nors atpažinimas buvo atliktas ne iš karto po įvykio, tačiau teismas neturėjo pagrindo abejoti šio procesinio veiksmo objektyvumu, nes nukentėjusysis V. P. V. V. atpažino jau įvykio metu, o pats nuteistasis V. V. patvirtino buvęs konflikto vietoje su P. K., kurio dalyvavimą konflikte patvirtino jau minėtos liudytojos V. J. įvykio aplinkybių aiškinimas, kad P. K. jai sakė, jog prie parduotuvės sumušė du asmenis. Taigi apeliacinio skundo argumentas, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis vien tik nukentėjusiųjų parodymais, yra nepagrįstas.
Nuteistojo V. V. skundo argumentai, kad teismas buvo šališkas, nes neapklausė J. J., V. J., parduotuvėje (duomenys neskelbtini) dirbusios pardavėjos ir nebuvusios įvykio vietoje V. V. sesers, nepagrįsti. V. J. ir J. J. buvo apklausti teisme. Jų parodymai yra įtvirtinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 23 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 30 d. nuosprendžiuose. Apylinkės teismas juos tyrė teisiamajame posėdyje (T. 2, b. l. 121-124). Be to šie asmenys ir V. V. sesuo, nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo įvykio betarpiškai nematė. Pats įvykis buvo prieš keturis metus, tamsiu paros metu lauke prie parduotuvės, kurioje degė šviesa. Nei vienas iš konflikte dalyvavusių asmenų nenurodė, kad tą naktį dirbusi pardavėja būtų išėjusi į lauką. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismas neturėjo pagrindo nustatinėti tą naktį dirbusios pardavėjos duomenis ir ją šaukti liudytoja, nes byloje nėra tokių duomenų, kad ji galėtų paliudyti reikšmingas su įvykiu susijusias aplinkybes. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo tvirtinti, jog teismas neištyrė ir neįvertino nuteistųjų teisinančių faktinių duomenų, t.y., kad įrodymus tyrė vienpusiškai ir dėl to buvo šališkas.
Parinkdamas nuteistajam V. V. BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, apylinkės teismas tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnyje įtvirtintais bausmės tikslais, BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.
Nuteistojo V. V. apeliacinio skundo argumentas, jog apylinkės teismas nepagrįstai nukentėjusiems priteisė neturtinės žalos atlyginimą, atmestinas.
Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusieji T. U. ir V. P. pareiškė civilinius ieškinius, kuriuose nurodė, kad dėl nuteistųjų V. V. ir P. K. nusikalstamų veiksmų patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Abu nukentėjusieji jų atžvilgiu prašė priteisti po 10000 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui. Nukentėjusieji nepateikė dokumentų, patvirtinančių patirtą turtinę žalą, todėl apylinkės teismas pagrįstai netenkino civilinių ieškinių dėl turtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusysis T. U. neturtinei žalai atlyginti prašė 3-4 tūkst. litų. Nukentėjusysis V. P. nurodė, jog po sumušimo dėl sužalojimų jis negalėjo vaikščioti į darbovietę, jautė gėdą prieš vaiką ir šeimą, todėl patyrė 3-4 tūkst. litų neturtinę žalą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 109 straipsnio nuostatomis, kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę iš kalto asmens reikalauti jos atlyginimo. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
Pagal civilinį įstatymą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais.
Aptarti bylos duomenys patvirtina, jog nuteistųjų nusikalstamais veiksmais nukentėjusiesiems buvo padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai. Apylinkės teismas nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, priteisdamas T. U. ir V. P. po 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Nuteistieji V. V. ir P. K. prieš nukentėjusiuosius smurtavo be priežasties. V. P. ir T. U. dėl kaltinamųjų padarytų sužalojimų patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, pažeminimą. Nusikaltimas buvo įvykdytas prieš asmenis, dirbančius valstybės tarnyboje, kurių įvaizdis ir reputacija yra labai svarbūs atliekant savo pareigas. Sudavus smūgius į veido sritį, buvo padarytos daugybinės, lėtai gyjančios kraujosruvos, T. U. buvo padaryta muštinė žaizda apatinėje lūpoje, V. P. nustatytas nosikaulių lūžis. Tokio pobūdžio sužalojimai yra pastebimi, todėl apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tai žemino nukentėjusiųjų orumą ir jie jautė akivaizdų nepatogumą tiek bendradarbių, tiek kitų asmenų akyse. Įvertinus visas šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog teismo nustatytas neturtinės žalos dydis adekvatus padarytai nusikalstamai veikai, kaltininko tyčios turiniui, atsiradusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijus ir kitas žalos nustatymui reikšmingas aplinkybes (CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl mažinti jį nėra pagrindo.
Taigi apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Jį naikinti ar keisti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.